Seimo Aplinkos apsaugos komitetas tokį sprendimą priėmė šią savaitę, išklausęs Aplinkos ministerijos informaciją apie planuojamus europinius pokyčius dėl sintetinių polimerų mikrodalelių arba mikroplastikų, pridedamų į įvairius produktus siekiant pagerinti jų išvaizdą ar kitas savybes.

„Palaipsniui uždraudus į rinką tiekti tokias sintetines polimerų mikrodaleles, sumažės tarša ir ore, ir dirvožemyje, ir vandenyje, o po 20 metų nuo ribojimo įvedimo, visoje ES mikroplastiko tarša sumažės 70 proc.“, – komiteto nariams teigė ministerijos Atliekų politikos grupės atstovė Donata Pipiraitė-Vališkienė. 

Higienos ir kosmetikos prekių su mikroplastiku greitesnio uždraudimo Lietuvoje siekė Laisvės frakcijos narys Kasparas Adomaitis. Jis pabrėžė, kad jo Atliekų tvarkymo įstatymo pataisos buvo parengtos remiantis Prancūzijos ir kitų šalių pavyzdžiu, kur jau taikomi kai kurie ribojimai tiekti į rinką nuplaunamų kosmetikos produktų, kurie turi mikroplastikų.

Jis pripažįsta, kad Briuselio planuojamas reglamentavimas bus visapusiškesnis ir griežtesnis, nes apims ne tik higienos, kosmetikos prekes, bet ir kitą produkciją, tačiau priekaištauja, kad Lietuva nesiekia dar griežtesnių suvaržymų.   

„Nesuprantu, kam reikia tokių ilgų pereinamųjų laikotarpių (išparduoti jau pagamintus mikroplastikų turinčius produktus ar prekes – BNS)“, – komiteto posėdyje sakė parlamentaras.

K. Adomaitis taip pat pabrėžė, kad Lietuva gali siekti griežtesnio produktų, kuriuose yra mikroplastikų, ženklinimo.

Jis siūlo nedelsiant įpareigoti gamintojus ir platintojus ant produktų nurodyti, kad juose yra tokių plastiko dalelių: „Kai žinos, žmonės rinksis, pirkti jiems tą prekę su plastiku ar ne“. 

Aplinkos viceministrės Ramintos Radavičienės teigimu, Lietuva dar gali siekti griežtesnių ribojimų dėl ženklinimo ir pereinamųjų laikotarpių, tačiau tai galėtų vykti derantis dėl bendro europinio reguliavimo Briuselyje, o ne vietiniu lygiu.

„Galime pasižiūrėti, kur tą ambiciją galime parodyti, nes ir patys verslai, ir pramonė deklaruoja siekį keistis ir transformuotis“, – kalbėjo ji.

Lietuvos kosmetikos ir buitinės chemijos gamintojų asociacijos direktorė Inara Joniškienė teigė, kad tokių mikrodalelių draudimas palies 70 vidutinių ir mažų Lietuvos įmonių. 

„Jeigu joms reikės performuluoti per trumpus laikotarpius tiek produktų... tai neįmanoma. Tai ne blynų kepimas, kai netinka tie, galiu kitus miltus įdėti. Kiekvienai kosmetikos formulei pakeičiant vieną ingredientą, visa formulė išyra“, – tvirtino I. Joniškienė.  

Ji siūlė taikyti išimtis lūpų, makiažo ir nagų priežiūros priemonėms, to paties esą siekia ir Lenkija. 

Tokių medžiagų, kurias ketinama uždraustiuždrausti, gali būti nenuplaunamoje ir dekoratyvinėje kosmetikoje, pavyzdžiui, šveitikliuose, blizgučiuose, higienos produktuose, plovikliuose, vaškuose, blizginimo priemonėse, granuliuotame užpilde, kuris naudojamas sintetiniams sporto paviršiams, o taip pat tręšimo, augalų apsaugos ir kai kuriuose kituose produktuose. 

Ketverių metų pereinamasis laikotarpis planuojamas nuplaunamos kosmetikos gaminiams, o  12 metų – lūpų, nagų priežiūros, dekoratyvinės kosmetikos gaminiams, nes naudojant juos tarša mikroplastiku yra maža, o prisitaikyti išlaidos pramonei – didelės.

Natūraliems polimerams ribojimai nebūtų taikomi. 

Šiukšlėms prie vandens telkinių – ne vieta

Ar žinojote, kad Ramiajame vandenyje plaukioja tris kartus už Prancūziją didesnė plastiko šiukšlių sala? Yrant į vandens telkinius patekusiam plastikui – maišeliams, vienkartiniams įrankiams, indams, pakuotėms ir kt. – susidaro mikroplastikas, kurio dalelių pastaruoju metu randama ne tik jūros gyvūnų, bet ir žmonių organizmuose.

Siekiant teigiamų pokyčių, reikėtų elgtis sąmoningai ir tiek keliaujant prie vandens telkinių, tiek kasdien rinktis daugkartinio naudojimo daiktus. Pavyzdžiui, vienkartinius plastikinius maišelius pakeiskite daugkartiniais medžiaginiais krepšeliais ar dėžutėmis, gėrimams supilti rinkitės stiklines arba metalines gertuves, naudokite ir daugkartinius arba popierinius šiaudelius.

Plastikinių maišelių ar kitų šiukšlių nepalikite atviroje erdvėje – geriausia iš karto išmesti į tam skirtus konteinerius ar susidėti taip, kad vėjas jų nenupūstų į vandens telkinius ar kitas nepasiekiamas vietas. Šiukšlių taip pat nereikėtų mesti į perpildytus konteinerius ir šiukšliadėžes, ypač neturinčius dangčių – šiukšles išdrasko laukiniai gyvūnai bei paukščiai, išdarko vėjas ir audros.

Dėl to vykstant į gamtą kartu su savimi pasiimkite šiukšlių maišų ir šalimais nesant tinkamų konteinerių, visas šiukšles pasiimkite kartu su savimi. Palikite gražesnę bei tvarkingesnę aplinką negu radote atvykę ir surinkite kitas stovyklavietės ar paplūdimio teritorijoje esančias šiukšles.

Leisdami laiką prie vandens telkinių ar kitose žmonių dažnai lankomose vietose, nemėtykite cigarečių nuorūkų. Jose taip pat yra plastiko, kuris irdamas teršia gamtą ir kelia didžiulę riziką gyvūnų bei žmonių sveikatai.

Atsakingai elkitės ir pamatę gyvūnus

Vasarą bei kitu metų laiku leidžiant laiką prie jūros reikėtų laikytis ne tik aukščiau išvardintų plastiko taršos mažinimo patarimų, bet atsakingai elgtis ir paplūdimyje pamačius jūrų gyventojus – ruonius. Kasmet nusilpusiais ruonių mažyliais besirūpinantys Lietuvos jūrų muziejaus specialistai perspėja, jog Baltijos jūros paplūdimiuose pastebėjus ruonį, prie jo artintis yra griežtai draudžiama.

„Džiaugiamės, kad didelė dalis žmonių pastebėję ruoniukus jau žino kaip elgtis: ruonio negalima varyti atgal į vandenį, šerti, liesti ar su juo fotografuotis. Pastebėjus ruonį reikėtų kreiptis pagalbos telefonu 112 ir palaukti, kol operatorius sujungs skambinantįjį su muziejuje dirbančiais specialistais“, – pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.

Turint daugiau laisvo laiko, ruonį pastebėję žmonės turėtų palaukti, kol į jo radimo vietą atvyks Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai. Jeigu ruonis nusilpęs ir ligotas, jie priglaus žinduolį ir globos, kol šis atgaus jėgas ir galės būti paleistas atgal į jūrą.

Specialistė pažymi, kad šiemet Lietuvos pajūryje buvo rasti jau 22 ruoniukai, iš kurių aštuoni artimiausiu metu vėl plaukios Baltijos jūros bangose. Visgi, Lietuvos jūrų muziejus nėra specializuota vieta, kuri galėtų visu šimtu procentų rūpintis ruoniukais.

„Nors daugelį metų rūpinamės sužeistais, nusilpusiais ir į pakrantę atklydusiais ruoniukais, ne visada galime užtikrinti pačias geriausias sąlygas jų reabilitacijai. Dėl to nekantriai laukiame Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro statybų pabaigos, – teigė N. Puteikienė.

Upių ir jų pakrančių švarinimo akcijos „River Cleanup Lietuva“ iniciatyva Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) ištyrė trijų Lietuvos upių – Neries, Vilnelės ir Žalesos – vandens mėginius. Paaiškėjo, kad visose upėse yra mikroplastiko. Didžiausia tarša užfiksuota Vilnelėje.

Viename Vilnelės upės vandens litre FTMC mokslininkai aptiko 92 (nuo 40 iki 1000 mikrometrų) plastiko daleles, tuo tarpu mažesnių nei 40 mikrometrų plastiko dalelių užfiksuota daugiau nei 1000. Mažiausiai plastiko buvo aptikta toliau nuo sostinės tekančiame Žalesos upelyje. Panašus rezultatas fiksuotas ir Neries upėje. Tiesa, ištirti mėginiai iliustruoja lokalią taršą. Norint įvertinti visos upės užterštumą mikroplastiku reikėtų atlikti išsamesnius tyrimus.

„Gauti rezultatai panašūs į Šiaurės Europos upėse aptiktą kiekį. Tiesa, rezultatus sunku palyginti dėl tyrimams pasirinkto skirtingo dalelių dydžio intervalo. Panašūs tyrimai atliekami visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Reino upėje, vienoje pagrindinių Europos upių, matavimai buvo atlikti 11 vietų 820 km ruože. Visuose mėginiuose taip pat buvo rasta mikroplastiko dalelių. Didžiausia koncentracija – 3,9 milijono dalelių kvadratiniame km – buvo išmatuota Reino-Rūro didmiesčio rajone“ – teigia dr. Steigvilė Byčenkienė, Fizinių ir technologijos mokslų centro Aplinkotyros skyriaus vadovė.

Mikroplastikas Arkties sniege

Tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvos upės užterštos ir tai kelia nerimą. FTMC aplinkotyros ekspertė pabrėžia, kad labai svarbu suprasti, jog mikroplastiko kiekis gamtoje turėtų būti nulinis, o šiuo metu aplinkoje esančioms mikroplastiko dalelėms suirti prireiks kelių šimtmečių. Per šiuos metus jos palaipsniui skils į mažesnes daleles, kurios pateks į visus planetos kampelius. Kuo mažesnės dalelės – tuo lengviau atmosferos sraujymės jas neša šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Dalelės išnešiojamos po visą pasaulį ir daugybę metų cirkuliuoja skirtingose ekosistemose – oro, žemės, jūros ir kt.

„Bendradarbiaudami su Leibnico troposferos tyrimų institutu, gavome Arkties sniego mėginių. FTMC laboratorijose gauti tyrimų rezultatai mus nustebino: mikroplastiko dalelių kiekis siekė kelis tūkstančius. Vadinasi, tankiai apgyvendintos urbanizuotos teritorijos tampa mikroplastiko šaltiniais. Dalelės išnešiojamos po visą pasaulį ir daugybę metų cirkuliuoja skirtingose ekosistemose – oro, žemės, jūros ir kt.“, – pabrėžia dr. S. Byčenkienė.

Per upes į vandenynus

Anot mokslininkės, mikroplastiko tarša plačiau ištirta jūrų ekosistemose, o duomenų apie jo šaltinius, gausą ir ekologinį poveikį upėse yra kur kas mažiau. Nors būtent upės yra pagrindinis vandenyną pasiekiančių mikroplastiko dalelių šaltinis.

„Į aplinką patenkančio mikroplastiko kiekiai pastaruosius 70 metų nuolat auga. Tai rodo, kad tarša yra plačiai paplitusi ir negalima ignoruoti galimos biologinės žalos žmonėms ir kitiems gyviems organizmams. Ankstesni tyrimai jau yra parodę, kad mikroplastiko tarša daro neigiamą įtaką kai kuriems organizmams, pvz., austrių reprodukcijai, žuvų kepenims. Norint įvertinti mikroplastikų riziką aplinkai ir žmonių sveikatai, būtina atlikti papildomus tyrimus“, – sako dr. S. Byčenkienė.

Plastiko daleles nuplauna lietus

Lietuvos upėse aptikto mikroplastiko dalelių šaltinis gali būti smulkios padangų dėvėjimosi atliekos, suirę maišeliai, pakuotės ir kitos plastiko atliekos per lietaus surenkamuosius tinklus patekusios į upes. Mikroplastiko gausu ir nuotekų valymo įrenginių nuotekose, todėl anot Žaliosios politikos instituto prezidento Remigijaus Lapinsko, norint išspręsti mikroplastiko taršos problemas reikia diegti kompleksines priemones.

„Turime ne tik skatinti gyventojus atsakingai tvarkyti ir rūšiuoti atliekas, bet ir keisti reguliavimą įstatymų lygiu. Vienas svarbiausių sprendimų – tinkamai reglamentuoti nuotekų valymo reikalavimus ir užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Svarbi ir gamintojų atsakomybė, kad į rinką patektų aplinkai draugiškesni produktai ir jų pakuotės“, – sako R. Lapinskas.

Užterštos pakrantės

Pasak FTMC mokslininkių, tyrusių kelių Vilniaus miesto ir rajono upių taršą mikroplastiko dalelėmis, tokie teršalai į vandens telkinius gali patekti ir kartu su plastiko šiukšlėmis. Jos dėl fotooksidacijos procesų skyla į smulkesnes daleles ir užteršia vandenį. Koordinatorės Ievos Budraitės teigimu, kasmet iniciatyvos savanoriai Lietuvos upėse aptinka keisčiausių radinių: nuo elektrinio paspirtuko, traktoriaus padangų iki šaldytuvo ar prekybos centro vežimėlio. Tiesa, renginio organizatorė teigia, kad savanorių sutvarkytos teritorijos ir po metų vis dar lieka švarios.

Birželio 5-6 dienomis „River Cleanup Lietuva“ skelbia upių ir jų pakrančių švarinimo iniciatyvą visoje Lietuvoje. Savanoriai upes švarins pusšimtyje pasaulio valstybių. Tikimasi sutvarkyti per 1000 užterštų pakrančių.

Tyrėjų nuomone, šios taršos šaltinis veikiausiai yra įranga, naudojama kasmet į šią viršukalnę kopiančių šimtų alpinistų.

Daugelio pramintas kelias į 8 848 metrų aukščio viršūnę jau seniai nusėtas ryškiaspalvių palapinių skutais, panaudotais kopimo reikmenimis, tuščiais dujų ir deguonies kanistrais ir netgi sušalusiomis išmatomis. Dėl šios priežasties Everestas buvo pramintas „aukščiausiu pasaulyje sąvartynu“.

Per pirmąjį Everesto užterštumo mikroplastiku tyrimą mokslininkų grupė, dalyvavusi 2019 metų žurnalo „National Geographic“ ir prabangių laikrodžių gamintojos „Rolex“ paremtoje ekspedicijoje „Perpetual Planet“, surinko mėginių, rodančių, kad mikroplastiko dalelių esama net 8 440 metrų aukštyje virš jūros lygio, bet jų koncentracija buvo didesnė ties Everesto bazine stovykla.

Išvados, atskleidžiančios potencialų taršos plastiku pavojų Everestui, penktadienį buvo paskelbtos ekologinės tematikos žurnale „One Earth“.

„Mėginiai parodė reikšmingus poliesterio, akrilo, nailono ir polipropileno pluoštų dalelių kiekius“, – savo pranešime nurodė studijos autorė Imogen Napper (Imodžen Naper), „National Geographic“ tyrėja, dirbanti Plimuto universitete Didžiojoje Britanijoje.

„Iš tikrųjų nustebau radusi mikroplastiko kiekviename savo išanalizuotame sniego mėginyje. Everesto kalnas yra regione, kurį visuomet laikiau atokiu ir nepalytėtu. Žinia, kad teršiame netoli aukščiausio kalno viršūnės, iš tikrųjų atveria akis“, – pridūrė ji.

Aplinkos rykštė

Everestą lankantys turistai ir alpinistai dažniausiai vilki ekspedicijoms atšiauriomis sąlygomis pritaikytus drabužius iš sintetinių audinių. Šios medžiagos taip pat naudojamos palapinėms, kopimo virvėms ir kitai įrangai.

„Turime didelių įtarimų, kad tokio pobūdžio daiktai yra pagrindinis taršos šaltinis, o ne tokie daiktai kaip maisto ar gėrimų konteineriai“, – sakė I. Napper, kalbėdama apie didelį šiukšlių susikaupimą per kelis komercinio alpinizmo dešimtmečius.

Mėginiai parodė reikšmingus poliesterio, akrilo, nailono ir polipropileno pluoštų dalelių kiekius.

Pernai 14 narių komanda šešias savaites rinko šiukšles aplink Everesto bazinę stovyklą ir 4-ąją stovyklą, esančią beveik 8 km aukštyje.

Jie rado keturių žuvusių alpinistų palaikus, taip pat surinko daugiau kaip 10 tonų plastikinių butelių, skardinių ir kopimo įrangos.

Naujoji studija taip pat rodo, kad mikroskopinių plastiko dalelių ant Everesto iš kitų vietų taip pat galėjo užnešti smarkūs Himalajų vėjai.

Tyrėjai mikroplastiko aptiko ir upokšniuose garsiosios Himalajų viršukalnės papėdėje, bet ten teršalų koncentracija buvo mažesnė negu sniege.

Praeitais metais mokslininkai pranešė, kad mikroplastiko dalelių kiekvieną dieną nusėsdavo kiekviename jų tirtame kvadratiniame metre dideliame aukštyje esančiame negyvenamame Pirėnų kalnų regione tarp Prancūzijos ir Ispanijos.

Plastiko šiukšlės ir joms yrant susidarančios mažytės dalelės pastaraisiais metais tapo didele aplinkos rykšte.

Manoma, kad kiekvienais metais į pasaulio vandenynus patenka iki 12 mln. tonų plastiko, o dar milijonai tonų susikaupia vidaus vandenyse ir sąvartynuose.

Mokslininkai dar tik pradeda aiškintis, kaip mikroplastiko tarša veikia laukinę gyvūniją, taip pat jos potencialų poveikį žmonių sveikatai.

14 tonų mikroplastiko yra 25 proc. didesnis kiekis, nei iki šiol rodė įvairūs vietiniai tyrimai, pareiškė agentūra. Atlikdama tyrimą, ji, be kita ko, panaudojo roboto ranką, kad prie Pietų Australijos krantų ištirtų jūros dugną 3 tūkst. metrų gylyje.

„Mūsų tyrimas parodė, kad gilus vandenynas yra tarsi vandentiekio kriauklė, susiurbianti mikroplastiką, – sakė mokslininkė Denisė Hardesty. – Mes buvome nustebę, tokį mikroplastiko kiekį radę tokiame nuošaliame regione“.