Tačiau šalies parlamentas dar turi patvirtinti stojimą, todėl narystės klausimas tapo vienu opiausių spalio viduryje vykusiuose Juodkalnijos parlamento rinkimuose. Prieš juos šalies premjeras Milo Džiukanovičius kišantis į šalies rinkimus kaltino Rusiją. O rinkimų dieną šalies saugumas suėmė būrį diversantų, kurių pilietybės vedė į kaimyninę Serbiją, tačiau, į tyrimą įsitraukus jos saugumui, pėdsakai nuvedė dar toliau į Rytus. Apie tai paskelbus Serbijos žiniasklaidai praeitos savaitės pabaigoje Belgradas sulaukė svečių iš Rusijos, o Serbijos premjeras – nemalonių žinių dėl jo asmeninio saugumo. Kas vyksta Balkanuose?

Visi iš eilės NATO užsienio reikalų ministrai šių metų gegužės 19 d. spaudė ranką M. Džiukanovičiui, Juodkalnijos premjerui, šalį su pertrūkiais valdančiam jau nuo 1991 m. Proga buvo ypatinga. Parašus viso Aljanso šalių atstovai dėjo ant Juodkalnijos stojimo protokolo ir tai reiškė, kad visas Adrijos pajūrys netrukus priklausys vien NATO narėms. Juodkalnija su beveik 300 kilometrų raižyto kranto buvo paskutinioji šalis iš visų Adrijos kaimynių, pareiškusi norą tapti NATO nare.

Tačiau juodkalnietiškus Adrijos krantus itin mėgsta ir rusai. Sudaro ketvirtį šalies turistų, kai kuriais skaičiavimais, rusams priklauso net 40 procentų nekilnojamo turto milijono nesiekiančioje valstybėje, Rusijos turtuolių investicijos sudaro apie trečdalį tiesioginių užsienio investicijų šalyje. Pavyzdžiui, vienas artimiausių Vladimiro Putino oligarchų – Olegas Deripaska, yra pagrindinis Porto Montenegro, prieplaukos pasaulio superturtuolių superjachtoms, investitorius.

„Turiu priežasčių manyti, kad tie pinigai yra įtartinos kilmės. Tačiau veikia čia ne tik oligarchai, kartu girdime ir politines žinutes iš oficialių struktūrų, susijusių su Rusijos Dūma ir Rusijos užsienio reikalų ministerija, kurios nuolatos remia tuos, kurie nori pakeisti Juodkalnijos politiką“, – tikina Juodkalnijos premjeras.

Tad prieš spalio 16 d. Juodkalnijos parlamento rinkimus M. Džiukanovičius matė gana aiškų pasirinkimą savo valstybei. „Mes arba tapsime išsivysčiusia Europos visuomene arba būsime Rusijos kolonija“, – per vieną paskutinių savo parlamentinės rinkimų kampanijos renginių pareiškė šalies premjeras.

„Aš nuolatos kartojau, kad NATO ir integracija į Europos Sąjungą reiškia stabilumą kiekvienai Balkanų valstybei“, – sako M. Džiukanovičius.

Tačiau stabilumą šalies viduje garantuotų mažiau tokių politikų kaip pats M. Džiukanovičius, įsitikinę dauguma jo priešininkų šalyje. Nuolatos kaltinamas didelio masto korupcija, ryšiais su organizuotu nusikalstamumu bei pažinčių, o ne nuopelnų politikos kūrimu. Todėl M. Džiukanovičius daliai juodkalniečių kelią įtarumą kiek nuoširdus jo euroatlantinės ir integracijos į Europos Sąjungą ketinimas.

Šių metų sausį stojimą į NATO rėmė 47 procentai juodkalniečių, prieš – 37 procentai, o dar beveik 16 procentų pasimetę nežinojo, ką manyti. Tačiau M. Džiukanovičius ir jo demokratinė socialistų partija bei jos rėmėjai mitinguose prieš valdžią pirmiausia mato Serbijos, nuo kurios atsiskyrė 2006 m. vėliavas. Tad nenustebo, kai rinkimų, turinčių nuspręsti su ar be NATO dieną, spalio 16 d., Juodkalnijos saugumas suėmė 20 serbų, tarp jų – ir buvusį Serbijos specialiojo policijos dalinio narį, serbų nacionalistų judėjimo Novi Sade lyderį.

Persirengę Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformomis, serbai ketino užimti parlamento rūmus ir imti šaudyti į rinkimų rezultatų laukiančią minią, o paskui pagrobti M. Džiukanovičių, paskelbti rinkimus nelegaliais. Keistas sutapimas su rinkimų data, apie tokius juodkalniečių įtarimus iš pradžių pareiškė Serbijos premjeras. Tačiau po savaitės, spalio 24 d., žurnalistams pasirodė persimainęs.

„Mūsų saugumas ir žvalgyba rado nepaneigiamų įrodymų, kad kai kurios nelegalios veiklos, susiję su Juodkalnijos saugumu, buvo planuojamos Serbijoje. Kai kurie iš jose dalyvavusių žmonių, kurie niekaip nesusiję su Serbijos valdžia, buvo suimti Belgrade. Tai nėra tie patys asmenys, kurie buvo suimti Juodkalnijoje, bet jie sekė Juodkalnijos prezidento kasdienį judėjimą ir apie tai informuodavo kitus asmenis, kurių instrukcijas vykdė. Jie dirbo žmonėms, susijusiems su užsienio elementu“, – tikina Serbijos premjeras Aleksandras Vučičius.

Kas tas premjero mįslingai paminimas užsienio elementas, praeitą ketvirtadienį paskelbė Belgrado „Danas“ – vienas didžiausių Serbijos dienraščių, bandytas uždaryti dar M. Miloševičiaus. Cituodamas „aukštus šaltinius vyriausybėje“ laikraštis paskelbė, kad tarp Serbijoje suimtųjų, kaltinamų Juodkalnijos perversmo organizavimu, buvo ir Rusijos piliečiai, vėliau išsiųsti iš šalies, o suimti serbai turėjo itin modernią įrangą koduotai komunikacijai bei Juodkalnijos premjero buvimo vietai nustatyti. Galiausiai – dalis suimtų serbų kariavę Donbase, Rusijos pusėje.

Kitą dieną po straipsnio Belgrade pasirodė Rusijos saugumo tarybos galva Nikolajus Patruševas, arčiausias žmogus V. Putinui KGB-FSB struktūroje, ilgiausiai ėjęs Rusijos saugumo vadovo pareigas po Andropovo. Priimtas jis Serbijoje buvo aukščiausiu lygmeniu, tačiau visi susitikimai buvo uždari. Oficialus vizito tikslas – aptarti memorandumo dėl saugumo bendradarbiavimo pasirašymą, teigė Serbijos vidaus reikalų ministras Nebojša Stefanovičius, kartu patikinęs, kad vizitas oficialus ir organizuotas iš anksto. Tačiau tam prieštaravo pačios Rusijos „Komersant“, teigiantis, kad vizitas serbams buvo netikėtas ir buvo skirtas nuraminti serbus bei išvengti skandalo dvišaliuose santykiuose. Serbai nusiramino.

Kai kitą dieną po N.  Patruševo vizito kasdieninio Serbijos premjero A. Vučičiaus kortežo šalikelės krūmuose buvo rastas granatsvaidis, granatų ir amunicijos. Kelias į premjero tėvų namus, kur kortežas sulėtina greitį iki dešimties kilometrų per valandą. Tačiau A. Vučičius nemanė, kad tai kuo nors su juo susiję.

Tuo metu Juodkalnijos rinkimus vis dėlto laimėjo M. Džiukanovičiaus partija. Premjeru M. Džiukanovičius teigia nebūsiąs, tačiau valdantieji dabar turėtų ratifikuoti Juodkalnijos stojimą į NATO. Ir šią savaitę Juodkalnijoje jau NATO bei jų partnerių pratybos. Beginklės, treniruojantis, kaip tvarkytis su gamtos nelaimių padariniais. Kaimyninėje Serbijoje tuo pačiu metu 270 desantininkų iš Rusijos ir Baltarusijos, irgi pratyboms su Serbijos pajėgomis. Serbijos, kuri A. Vučičiaus pastangomis – už stojimą į Europos Sąjungą, o kariškai – neutrali, kaip Tito laikais. Tačiau istorija rodo, kad visada nesunku rasti serbišką ginklą padaryti purviniems kitų darbams, praeitą savaitę rašė Serbijos užsienio reikalų ministras Dačičius, komentuodamas šalia premjero tėvų namų rastus ginklus.

Šį sprendimą dar turi oficialiai patvirtinti JAV Senatas ir kitų Aljanso valstybių parlamentai.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sakė, kad tai yra šios buvusios Jugoslavijos respublikos istorijos „naujo saugumo skyriaus pradžia“.

Juodkalnijos premjeras Milo Džiukanovičius (Milas Džiukanovičius) dalyvavo priėmimo protokolo pasirašymo ceremonijoje NATO būstinėje Briuselyje. Jis sakė, kad jo šalis, kurią prieš 16 metų bombardavo NATO karo lėktuvai, stovės „petys į petį“ su kitomis JAV vadovaujamo aljanso narėmis.

„Galite visada mumis kliautis“, – sakė M.Džiukanovičius.

Rusija kaltino NATO mėginimu apsupti ją ir jai draugiškas šalis, kaip Serbija, ir pažadėjo padaryti visa, kas būtina, kad apgintų savo nacionalinį saugumą ir interesus.

Rusijos parlamentaras Sergejus Železniakas yra sakęs, kad jo šalis turės keisti savo santykius su Juodkalnija, kuri istoriškai buvo artima Rusijai, jeigu ši Balkanų valstybė prisijungs prie NATO be nacionalinio referendumo.

„Mes turėtume keisti savo politiką šios draugiškos šalies atžvilgiu, – sakė S.Železniakas. – Jeigu čia atsirastų NATO karinė infrastruktūra, mes turėtume reaguoti apribodami savo kontaktus ekonomikos ir kitose sferose.“

Kiti Rusijos pareigūnai yra sakę, kad Rusija gali uždrausti kai kurių prekių importą iš Juodkalnijos ir įvesti kitas prekybos sankcijas.

Kvietimo Juodkalnijai pasirašymo ceremonija NATO būstinėje sutapo su NATO užsienio reikalų ministrų susitikimo pradžia, ir valstybės sekretorius Johnas Kerry (Džonas Keris) pasirašė dokumentą JAV vardu.

1949 metais NATO, kaip apsaugą nuo Sovietų Sąjungos, įkūrė 12 Vakarų valstybių, o paskui Aljansas priėmė daugumą buvusių Kremliaus sąjungininkių iš komunistinio Rytų bloko. Praėjusį kartą NATO naujas nares priėmė 2009 metais, kai įstojo Albanija ir Kroatija.

Žurnalistų paklaustas, kiek laiko reikės Juodkalnijai, kad ji taptų visaverte nare, J.Stoltenbergas atsakė negalintis prognozuoti, kaip greitai veiks NATO šalių parlamentai, bet nurodė, kad per praėjusį plėtros ratą priėmimo protokolų ratifikavimas užtruko maždaug metus.

„Tikiuosi, kad greit pamatysime prie NATO būstinės plevėsuojančias 29 sąjungininkių vėliavas“, – sakė J.Stoltenbergas ir pridūrė, kad kol ratifikavimo procesas baigsis, Juodkalnijai bus garantuota stebėtojo „vieta prie stalo“.

Juodkalnija bus tarp mažiausių NATO narių; jos ginkluotąsias pajėgas sudaro tik 2 tūkst. karių. Tačiau J.Stoltenbergas sakė, kad kaip Aljanso partnerė ji jau prisidėjo prie NATO vadovaujamų misijų Kosove ir Afganistane ir kad ketvirtadienį pasirašytas dokumentas „dar kartą parodo, kad NATO durys lieka atviros“ tokioms šalims kaip Gruzija, Makedonija ir Bosnija ir Hercegovina, kurios taip pat siekia vieną dieną tapti narėmis.

„Juodkalnija yra signalas, kad Aljansas neatsisako plėtros proceso ir kad Rusija negali vetuoti šalies kandidatės prisijungimo“, – sakė Bruno Lete (Brunas Letė) iš Briuselyje įsikūrusio strateginių studijų centro „German Marshall Fund“.

Tačiau kitas NATO ekspertas sakė, kad Aljansui atverti duris Juodkalnijai vargu ar yra „drąsus iššūkis Rusijai“. Pasak Jorge Benitezo (Chorchės Beniteso) iš Vašingtone įsikūrusio „Atlantic Council“, ir NATO, ir Kremlius išpučia šio dalyko reikšmę.

„Juodkalnija prisijungia prie NATO todėl, kad yra pakankamai maža ir pakankamai toli nuo Rusijos sienų, kad tai būtų palyginti saugus sprendimas NATO vyriausybėms“, – sakė jis.