E.Frank novelių rinkinyje galima sutikti moterį su daugybe veidų: savo vaikų nemylinti motina, kitos moters meilužė, keistuolė, vaikštanti į svetimų žmonių laidotuves. Visas šias personažes vienija vidinė drama, žmogiškoji kančia ir visada šalia esanti mirtis. Pokalbis su E.Frank – apie nejaukų ir nepatogų moteriškumą, rašymą kontroversiškomis temomis ir drąsą atskleisti realybę tokią, kokia ji yra.

– Savo debiutinėje knygoje atskleidžiate tamsiąją moteriškumo pusę. Iš tikrųjų kiekviena moteris gyvenime yra susidūrusi su moteriškumo stereotipais ir skatinimu iš aplinkos būti moteriškai. Kas jums yra moteriškumas? Ar jį įmanoma apibrėžti paprastai?

– Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje sąvokos „vyriškas“ ir „moteriška“ greitai taps, jei jau netapo, nekorektiškos ir reikalaujančios papildomo aiškinimo kiekvienąkart, kai su jomis susiduriame. Jei tipiškai moteriškai atrodanti moteris yra galios pozicijoje politikoje, versle ar akademinėje srityje, kokia tuomet ji? Kiek moteriška yra moteris, avinti aukštakulnius, mėgstanti puoštis, bet puikiai valdanti ginklą ir fiziškai esanti stipresnė nei vyras? Arba atvirkščiai – atrodanti berniukiškai, bet švelnaus, nuolankaus charakterio, prisitaikanti?

Kasdienėje kalboje mėginant apibūdinti ką nors kaip labai moterišką, ir man tenka susimąstyti, kaskart mėginti sau pačiai patikslinti, ką vis dėlto turėjau omeny. Pastaruoju metu labai stengiuosi nedėlioti nei vyrų, nei moterų į lentynas pagal moteriškumo ir vyriškumo kriterijus.

Savo kūriniuose greičiau siekiau pabėgti nuo literatūroje įsivyravusio stereotipo moterų aistras pažaboti vyro protagonisto valiai, moters savidestrukciją, vidinę tamsą ar tą patį hiperseksualumą rodant kaip silpnybes, kuriomis paprastai anksčiau ar vėliau pasinaudoja vyras. Moteris, o ir jos tamsiosios savybės, mano kūriniuose tarnauja arba kenkia pačiai moteriai. Norėjosi parodyti būtent jos vidinę dramą. Kiek mano moterys moteriškos, palieku spręsti skaitytojui. Bet man pačiai labiau norėjosi akcentuoti ne lytį, o žmogiškąją kančią. Tekstuose labai svarbi nemeilės linija ir jų veikėjos. Vienos tapdamos motinomis, kitos kaip tik išsižadėdamos motinystės, artėdamos prie kitų žmonių – ar tai būtų santykiai su vyrais, ar su moterimis – yra pažymėtos nemeilės stigma. Pastaroji kaip užkeikimas neigiamai paveikia visus santykius. Man buvo svarbu rašyti apie užburto rato beviltiškumą – kai nemylėta vaikystėje mergaitė, tapusi nemylinčia motina, lygiai taip pat nesugeba mylėti savo vaikų.

– Savo novelėse įsijautėte į įvairias personažes, kurių gyvenimas radikaliai skiriasi nuo jūsų. Tarp knygos veikėjų yra įvairiausių moterų: vienišė, nemylinti savo vaikų motina, kitos moters meilužė, vaikų neturinti moteris. Kaip sekėsi įsigyventi į šiuos skirtingus vaidmenis? Esate sakiusi, kad knygoje išties esama autobiografinių momentų.

– Į minėtus vaidmenis įsigyvenau nesunkiai, kaip ir į vaikino, kurio vardu rašau pirmąją novelę. Galbūt pakako rasti po kruopelę išvardytų veikėjų savybių savyje, ir tai tapo savotišku raktu į kiekvieną aprašomųjų personažų. Autobiografinių momentų esama tikrai nemažai, bet dažniausiai skaitytojai palaiko juos fantazijomis, o išgalvotus dalykus – tikrais.

Knygos struktūra tokia, kad pirmas ir paskutinis tekstas rašomas iš vyro pozicijos. Galbūt tai įdomu, grįžtant prie anksčiau jūsų užduoto klausimo apie vyriškumą ir moteriškumą. Novelėje, kuria prasideda knyga, paauglio tėvai įsivaikina mergaitę iš vaikų namų. Per jos atėjimą berniukas, vėliau – jau vaikinas, patiria būtent tą tamsiojo moteriškumo galią ir destrukciją, tai kas, kad įsikerojusią kol kas mažoje mergytėje. Ši novelė tampa savotiškais vartais, vėliau tekstuose kalba tik moterys – jų akimis vaizduojami įvykiai ir aplinka. Paskutinė novelė simboliškai uždaro rinkinį ir joje kalbu aš, pasivadinusi Romkos, benamio klajoklio, vadinamojo bomžo, vardu. Buvo svarbu šiuo tekstu, kaip savotišku manifestu, užbaigti knygą. Būtent „Aš esu Romka“ yra autobiografiškiausia novelė knygoje.

Pastaruoju metu labai stengiuosi nedėlioti nei vyrų, nei moterų į lentynas pagal moteriškumo ir vyriškumo kriterijus.

– Pati gyvenate gana tradicinį gyvenimą, turite tris vaikus, sutuoktinį. Kaip kilo mintis paanalizuoti moteris, kurios gyvena visiškai kitaip, kai kurios netgi yra labai šalia savidestrukcijos?

– Ne visi mano pačios gyvenimo tarpsniai buvo šviesūs ir sklandūs, todėl jaučiuosi galinti rašyti išvardytomis temomis. Vis dėlto sugebėjau suvaldyti destruktyvius dalykus, kurių mano personažės nesuvaldo. Už tai galiu dėkoti valiai, charakteriui, palaikiusiems artimiesiems. Jei mano tekstuose ir nėra atsakymų, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, kartais padėti gali vien tai, kad perskaitęs supranti, jog tam tikri dalykai vyksta ne su tavimi vienu.

– Novelėse daug kalbama apie motinų nemeilę vaikams. Ši tema – vis dar stiprus tabu lietuvių literatūroje ir apskritai viešajame diskurse. Kodėl, jūsų nuomone, svarbu apie tai kalbėti? Galbūt atėjo metas panaikinti moters, kaip būtinai motinos, paveikslą?

– Būtent, dar neseniai motinystė buvo laikoma savaime suprantama moters pareiga ir duokle visuomenei, o į pasirinkusias negimdyti žiūrėta kreivai. Dabar situacija keičiasi, moterys nebeskuba gimdyti, siekia realizuoti save karjeroje ar akademinėje sferoje. Savo kūriniuose man buvo svarbiau parodyti tam tikrą motinystės pavojų – drįsiu jį taip pavadinti. Literatūroje ar poezijoje jis įvardijamas kaip triušio ola ar tamsus slėnis, dažnai grąžinantis moteriai visas užslėptas vaikystės ir paauglystės traumas ir jos pačios iš savo motinos patirtus skaudulius. Laiminga ir šviesi motinystė yra didelė laimė ir ji tikrai egzistuoja. Bet aš rašau apie tą kitą.

– Knygos pavadinimas „Mirę irgi šoka“ nurodo į novelėse vis atsikartojančią mirties temą. Kodėl būtent šis motyvas rašant jums buvo toks svarbus?

– Mirties – ar natūraliai ištiksiančios, ar savavališkai įvykdyto akto – kaip tam tikro išsigelbėjimo nuo destruktyvių dalykų motyvas eina per visus tekstus. Vis dėlto tik viena iš veikėjų pasirenka sąmoningą pasitraukimą iš gyvenimo, kitos lieka gyventi. Vienuose tekstuose šis pasirinkimas, tiksliau, nepasirinkimas išeiti teikia viltį. Kituose, kaip ir tokio pat pavadinimo, kaip ir knyga, novelėje „Mirę irgi šoka“, veikėjų gyvenimas prilygsta egzistavimui – buvimui gyvam, viduje mirus. Turbūt tai yra baisiausia. Viena iš literatūros misijų yra perteikti realybę, o aš apie mirtį rašau, nes taip tiesiog būna. Man pačiai ši tema lygiai tokia pat baugi. Mirties prisijaukinti neįmanoma, net apie ją fantazuojant.

– Kurios novelės herojė jums atrodo sudėtingiausia ir labiausiai kompleksuota asmenybė? Kurios elgesys ir motyvai jums suprantamiausi?

– Sudėtingiausia ir labiausiai kompleksuota – galbūt jauna moteris iš novelės „Sniegas“. Net tai, ką ji pasiryžta padaryti (sąmoningai nenoriu atskleisti kūrinio detalių), savotiškai pateisina jos pačios vaikystės išgyvenimai. Savo veikėjoms neadvokatauju, tiesiog noriu parodyti, kad net baisiausius poelgius kartais galima, jei ne pateisinti, tai bent suprasti jų priežastis. Pati suprantu visų savo veikėjų elgesį ir motyvus, juk aš jas sukūriau. Vis dėlto tolimiausia man yra desperatiškai kūdikio trokštanti moteris iš „Jaučio širdžių“.

– Visada buvote rašantis žmogus, bet debiutinę knygą išleidote tik dabar. Ar susidūrėte su iššūkiais, bandydama prisibelsti į leidyklas? Kaip jūsų knygą ir jus, atsiradusią iš nežinia kur, priėmė literatūros bendruomenė? Ar Lietuvoje lengva debiutuoti kaip autoriui?

– Kultūrinėje spaudoje publikuotis pradėjau prieš penkerius metus ir man pasisekė, nes, pastebėjusi mano tekstus, leidyklos projektų vadovė man parašė pati. Vis dėlto manau, kad išleisti knygą ir debiutuoti kaip autoriui yra du skirtingi dalykai. Antrasis aspektas – daug sunkesnis, reikalaujantis ne tik talento, įdirbio, bet ir kitų sėkmingai supuolusių aplinkybių. Stebint literatūros lauko naujienas, teko ne kartą įsitikinti, kad kiekvienam kūriniui yra jo laikas. Kai kurie kūriniai taip ir lieka nepastebėti, nors vėlesni, parašyti ta pačia tematika, sulaukia sėkmės.

Kelias: E.Frank nepateikia receptų, kaip spręsti gyvenimo problemas, tačiau tiki – suvokimas, kad ne vienintelis išgyvena dramas, skaitytojui padės jas išspręsti. / E. Frank asmeninio archyvo nuotr.

– Noveles knygai rašėte net penkerius metus, kaip autorė debiutavote gana vėlai. Ar būta daug abejonių dėl knygos leidybos, o gal kaip tik – jautėtės visiškai užtikrinta? Kodėl nusprendėte išleisti būtent novelių knygą, o ne romaną, kuris šiuo metu yra labai populiarus žanras?

– Abejonių tikrai buvo, todėl esu be galo dėkinga leidyklos komandai už palaikymą ir net laukimą, nes užtruko suguldyti popieriuje tai, kas kirbėjo galvoje, ar fragmentais užrašuose gyveno ne vienus metus. Kažkuriuo metu gal net atrodė, kad knygos nebereikia, kad leisti ją nėra prasmės. Baugino mintis, kad kontroversiškos temos, kuriomis rašau, nebus suprastos, galbūt ką nors įžeis. Dabar, kai knyga jau pasiekusi skaitytojus, visos minėtos abejonės tėra patirtis, kuri bus naudinga rašant toliau. O ir romano rašymo neatsisakau. Vis dėlto manau, kad trumpoji proza yra ne mažiau vertinga ir Lietuvoje turinti savo skaitytoją.

– Papasakokite apie savo šeimą – galbūt jūsų vyras taip pat susijęs su literatūros ar meno pasauliu? Kiek metų jūsų atžaloms?

– Vaikai jau beveik visi paaugliai. Sakau beveik, nes jaunėlė Upė pamažėl žengia į tą amžiaus tarpsnį, jai šiemet sukako dvylika, sūnui Giriui – penkiolika, o vyriausiajai dukrai Smiltei – septyniolika. Greitai turėsime prabangą atostogauti vieni, nes vyresnieji jau nori leisti laiką atskirai, nors kartais ir ilgiuosi meto, kai keliaudavome visi kartu ir niekas paaugliškai nezirzdavo, kad viskas yra blogai. Bet šis periodas – taip pat klasika. Kažkur skaičiau, kad tėvų būvis paauglių gyvenime turi būti kaip kambarinių augalų – privalu nepriekaištauti, niekaip jų nemėginti pakeisti, bet tiesiog būti šalia.

Vyras Eimantas – medikas, nors ir būdamas iš visiškai svetimo literatūrai pasaulio, visada mane labai palaikė ir skatino. Artimiausio žmogaus meilė ir palaikymas turbūt ne mažiau svarbus dalykas leidžiant knygą; ypač jei rašai visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamomis temomis. Kai kurių tekstų juodraščius vyrui daviau paskaityti pirmam, kai kuriuos perskaitė tik knygai išėjus. Esame kartu 25 metus. Manau, tai daug pasako apie mūsų santykį.

Kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ autorės debiutinės knygos veikėjos – šiuolaikinės moterys, tačiau rašytoja geba prisikapstyti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, atskleisti tamsiąją moteriškumo pusę, paliesti tokias temas kaip nemeilė vaikams, artimiesiems, sau pačiai. Neriame giliau į šiuos klodus kartu su Egle Frank.

– „Knyga apie moterį su daugybe veidų“ – rašoma knygos anotacijoje. Kuris moters veidas tau, kaip rašytojai, svarbiausias?

– Turbūt ir svarbiausias tas daugialypis. Visos aprašomos veikėjos iš pažiūros gyvena įprastą gyvenimą, vaikšto tarp mūsų. Norėjosi parodyti ir kitas jų puses, išduoti, kas vyksta jų viduje, pasąmonės užkulisiuose, kokie kontroversiški jų poelgiai tampa netikėti ne tik aplinkiniams, bet ir joms pačioms.

Realiame gyvenime nuolat vertiname kitus, patys esame vertinami. Vadovautis stereotipais – paprasčiausia, ir dažnai pirmas susidarytas įspūdis apie žmogų būna klaidingas. Vėlgi – ar tikrai klaidingas, jei pastebimas tik vienas veidas ir nepastebimi likusieji. Galbūt jų net nenorima rodyti. Todėl, jei žūtbūt reikėtų įvardyti, man artimiausias – paslapties veidas. Tas, kuris niekada nepasirodo aplinkiniams, lieka tik tavo.

– Kaip apibūdintum savo pirmąją knygą?

– Kaip pakankamai vientisą novelių seką, kuriose veiksmas vyksta ne horizontale, bet vertikale. Kur svarbiau ne pats įvykis, o jo priežastis – kodėl įvyko. Kur kartais horizontalėje tarsi neįvyksta nieko, bet vertikalė sminga labai giliai. Taip pat viskame, kas vyksta, dar dalyvauja ir kažkas abstraktesnio – visa jungianti ir lemianti jėga.

– Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė tavo knygą pavadino atstovaujančia tamsiajam moteriškumui, kuris lietuvių literatūroje tabuizuojamas. Ir pati sakai, kad tavo kūryboje labiau dominuoja tamsa. Kas tas tamsusis moteriškumas?

– Kai knyga dar tik buvo ruošiama spaudai, iš aplinkos girdėjau džiugių paraginimų – laukiame, skaitysime. Atsargiai sakydavau – na, knyga nebus lengva. Dabar galvoju – kam tas apsidraudimas? Tarsi bandyčiau apsaugoti skaitytoją nuo to, ką parašiau? Jei tariuosi galinti nuspėti skaitytojo lūkesčius ir žinau, kad jiems nepataikausiu... Gal nepataikauju, nes turiu tam pagrindo? Moters nejautrumas, abejingumas, žiaurumas, negebėjimas mylėti, motinystės jausmo neturėjimas. Formalus, techniškas požiūris į santykius, į seksą – savybės, kurias esame linkę priskirti vyrams.

Aprašydama kai kurių veikėjų mintis ir ketinimus tik įgarsinu tai, kas galbūt niekada nebus įgyvendinta, bet vis vien gali papiktinti ar sukelti atgrasumo jausmą. Man tiesiog norėjosi aprašyti dalykus, kurie irgi egzistuoja, net jei jiems nėra moralinio pateisinimo.

– Pati domiesi lietuvių literatūra, bendrai kultūros lauku. Ar pritartum Virginijai, kad tamsusis moteriškumas – tabu lietuvių literatūroje? Kodėl taip yra?

– Neseniai išėjusioje Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygoje „Tamsieji amžiai“ taip pat jo gausu. Kai kurios mudviejų su Lina gvildenamos temos panašios, tik ji apie jas rašo poezijos, aš – prozos kalba. Manau, šiais laikais, kai galima rašyti apie viską, svarbiau, kaip rašai. Tavo idėja turi besąlygiškai paklusti plunksnai. Jei apsižioji per daug, imiesi aprašyti dalykus, kuriuos įtaigiai perteikti pritrūksta meistriškumo, tai ir pakiš koją. Negaliu kalbėti už literatūros kritikus, bet tikiuosi, kad knyga bus vertinama pastaruoju aspektu.

– Kas, tavo akimis, yra tavo knygos skaitytojas? 

– Kiek galiu spręsti iš atsiliepimų knygai tik pasirodžius, „Mirę irgi šoka“ patiko ar bent jau kažką atliepė labai skirtingiems – tiek amžiumi, tiek interesais – skaitytojams. Skaitydama pati, vadovaujuosi „vienų metų taisykle“. Paprastai po metų galiu įvertinti, ką perskaitytas kūrinys manyje paliko. Ką iš jo atsimenu. Kartais dalykai, kurie skaitant atrodė labai įdomūs, pasimiršta labai greitai. O atminty išlieka, kas sutrikdė, pasirodė neįprasta, kam galbūt nepritari. Būna, pats gyvenimas pateikia netikėtumų, įrodymų, kuriuose atpažįsti skaitytas situacijas.

Mano knygos skaitytojas – nebūtinai tas, kuriam iš karto patiks „Mirę irgi šoka“.

– Knygoje daug autobiografinių motyvų. Kaip tai subalansuoji – kiek savęs pateiki skaitytojui?

– Specialiai nebalansuoju, man svarbiau, kad tekstas būtų įtaigus. Turbūt labiausiai bijau parašyti drungną kūrinį, nesukeliantį skaitytojui jokių emocijų. Personažus konstruoju iš realių prototipų, bet knygoje jie neatpažįstami, nes sukuriu jiems kitas gyvenimiškas situacijas, arba atvirkščiai – realiai įvykusioms situacijoms sukuriu realybėje neegzistuojančius personažus. Todėl net ten, kur tariuosi esanti aš, jau tarsi ir nebesu.

Man pačiai tekstuose turbūt įdomiausia  įsijausti į visiškai priešingas nei aš asmenybes, gyvenančias gyvenimą, kurio aš niekada negyvenau, – kad ir į bevaikės, kuri savaip laiminga, vienišės, užsiimančios desperatiška savinaika vien dėl savinaikos, į moters, bet kokia kaina trokštančios kūdikio ir tik tame matančios gyvenimo prasmę, vaidmenis. Galima klausti: kiek jose manęs? Turbūt tiek, kiek man pavyko įtikinamai perteikti jų paveikslus: per gyvenimišką patirtį, nuolat stebint aplinką ir žmones.

– Kuri veikėja tau artimiausia? Kodėl?

Turbūt Ilma iš „Pabėgusio briedžio meto“ . Kai pradėjau rašyti šią novelę, buvau jai sugalvojusi visai kitą siužetą. Rašydama pajutau, kad veiksmas krypsta visai kita linkme, ir tai buvo viena iš tų mistinių patirčių, kai tekstą tarsi rašė kažkas kitas, o aš stebėjau iš šono, pati suintriguota, kaip vis dėlto jis baigsis. Kol supratau, kad ne tik stebiu, kad aš pati jau jame, tarsi sapno slogutyje. Esu Ilma, susitinku su Lona, kalbu su ja, bijau jos, bet, nepaisant to, leidžiuosi su ja į kelią. Ir, žinoma, bevardė iš „Aš esu Romka“.

– Ne vienoje novelių ryški meilės tarp moterų (ir sekso tarp moterų) linija. Kodėl? 

– Vienose novelėse moteris artėja prie kitos moters tikėdamasi, kad toji atlieps tam tikrus jos jausmus, kuriuos galbūt ne visada supranta vyras. Kūniškasis suartėjimas tėra vienas iš santykio etapų. Kitose – tiesiog seksualinis tenkinimasis, nesugebant užmegzti santykio ir trokštant užslopinti tuštumą, bent tą akimirką nejausti vienatvės.

Aprašau nesąmoningą pastangą su kita moterimi pažaisti motinystės modelį, tikintis, kad jis, skirtingai nuo vaikystėje patirto, bus kitoks. Deja, besąlygiška meilė, kaip duotybė, įmanoma tik iš motinos pusės (krikščionybė teigia, kad ir iš Dievo), tad tikėjimasis to iš kito žmogaus  visada pasmerktas didesnei ar mažesnei frustracijai. Suaugusiųjų santykiuose, kad gautum, privalai ir pats duoti.

– Kita gana stipri linija novelėse – nemeilė vaikams. Tai skamba gan drąsiai, nes įprasta tikėti besąlygiška motinos meile atžaloms. Kodėl apie tai daug rašai? Kodėl tau tai svarbu?

– Esu gimusi sovietmečiu, priklausau kartai, kurią augino tėvai, patys gimę pokariu. Daugelis išaugome sistemingai patirdami fizinį smurtą. Tiesiog toks buvo auklėjimas, jau vien ko verta patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Į kailį galėdavai gauti ne tik už neklausymą, atsikalbinėjimą, bet ir už tai, kad netyčia pargriuvai, suplėšei drabužį, sudaužei kažką iš indų. Viena bičiulė vaikystėje dūkdama sudaužė svetainės stalelio stiklą. Paskui pati prasipjovė kaktą stiklu, kad tėvai nemuštų už padarytą žalą. Kažką mušdavo už blogus pažymius, kažką už tai, kad šlapinasi naktimis, – dažnai tėvai net minimaliai neišmanė vaiko psichologijos. Suaugusiųjų ir vaikų psichologai buvo naujas dalykas, juolab lankymasis pas tokį specialistą neretai buvo laikomas gėdingu.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejautrumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, nenorėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejautrumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, nenorėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui – skatinti  išsikalbėti, užjausti, palaikyti.

Rašau apie tai, nes tai mano kartos vaikų patirtys. Kai nemylėta mergaitė užauga tokia pat emociškai nebrandžia motina, pradeda suktis uždaras nemeilės ratas.

– Knygoje svarbus mirties motyvas. Kai kurie tavo personažai yra arti mirties, su ja tarsi žaidžia: viena eina į svetimas laidotuves, kiti tūsina, bet taip tuščiai. Toks pats ir jų gyvenimas – tuščias ir negyvas. Kas tau yra mirtis kaip sąvoka?

– Tai, ką išvardijai, tėra veikėjų flirtas su mirtimi, stengiantis taip nugalėti jos baimę. Matuotis mirties pavidalus, būti maksimaliai arti jos  tarsi ekstremalui, kuris kiekvieną kartą nežuvęs tariasi ją nugalėjęs.

Vykstančio karo kontekste gana sunku kalbėti apie knygos personažų sąmoningą savinaiką. Bet nesistengsiu jų teisinti, advokatauti. Literatūrą paliksiu literatūrai. Nors knygos pristatymas sutapo su pirmąja karo Ukrainoje diena ir kažkuriuo metu buvo apnikęs beprasmybės jausmas – šiuo metu žmonės sunkiai susikaupia skaityti knygas, tikiu, kad „Mirę irgi šoka“ ras savo skaitytoją.

– Knygoje ryškus tavo gebėjimas persismelkti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, kurie ryškiausi tekste „Pabėgusio briedžio metas“, – jame yra žmogaus ir žvėries suartėjimas. Moters ir žvėries, tokio laukiniškumo motyvas yra ir kitose novelėse, tai įdomi tema: iš kur ta gamta prasiveržia šiuolaikinio civilizuoto žmogaus sieloje?

– Gamta visada yra šalia šiuolaikinio žmogaus, klausimas, kaip jis nori joje būti: ar įsiklausydamas į gamtos taisykles, gyvendamas jos ritmu, ar vis dėlto mėgindamas bet kokia kaina įvesti savą tvarką. Taip turbūt yra ir su kolektyvine pasąmone, archetipais, instinktais – jais vadovaujasi ir kai kurių novelių veikėjos, vėlgi – pačios dažnai išsigąsdamos, nepasitikėdamos savo pojūčiais ir galiomis. Šią temą liečiau atsargiai, norėjosi parodyti būtent šiuolaikinės moters jausenas.

– Be nemeilės vaikams, knygoje yra ir daugiau nepatogių temų: neįgalių vaikų, ligonių seksualinis patenkinimas, nemeilė vyrui. Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?

– Išvardytų aplinkybių man reikėjo, kad galėčiau papasakoti vieną istoriją apie vieną moterį. Dėl šios istorijos labiausiai jaudinausi, bet ne dėl to, kad kažką diskredituoju, o dėl to, kad mano tekstas gali įskaudinti neįgaliuosius slaugančias motinas. Nemeilė knygoje pasireiškia ne tik vyrams, bet ir kitoms moterims – tos pačios lyties santykiuose. Tai vėl tos pačios nemeilės vaikystėje išdava, besitęsianti uždara grandinė.

– Papasakok apie įtakas, ką pati mėgsti skaityti iš lietuvių autorių ir iš visų laikų literatūros.

– Šiuo metu skaitau Ievos Toleikytės verstą neseniai išėjusį Kimo Leine‘ės romaną „Raudonas žmogus. Juodas žmogus“. Labai jo laukiau, nes K.Leine‘ės „Amžinybės fjordo pranašai“ prieš keletą metų paliko didelį įspūdį. Paauglystėje buvau knygų rijikė, skaitydavau viską iš eilės, per daug nesirinkdama autorių. Buvau įnikusi į Charlesą Dickensą, skaitydavau jo romanus po kelis kartus. Grįžusi iš mokyklos, pamenu, ruošdavau ne pamokas, bet skaitydavau Johno Golsworthy „Forsaitų sagą“. Iš lietuvių autorių jaunystės metais buvo svarbi Ievos Simonaitytės, paskui Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Mokiausi vadinamajame devintame forte, 9-ojoje vidurinėje mokykloje, literatūrinėje klasėje. Literatūros pamokos būdavo neeilinės, mus mokė garsi to meto mokytoja Violeta Tapinienė. Vienu periodu ją pavadavo studentė, atlikusi mūsų klasėje mokytojo praktiką. Per jos pamokas būdavo taip neįdomu, kad ir aš, ir mano moksladraugės, kad laikas bėgtų greičiau, pasikišusios po suolu skaitydavome knygas. Dabar gal ir sunku įsivaizduoti, bet mano kartos vaikams knygos nuolat būdavo po ranka tiesiogine prasme; ir aistringai skaitomos.

Iš vėlesniais metais perskaitytų svarbiausios kažką gyvenime pakeitusios knygos. Kad ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.

Šiuo metu suryju bet ką, parašytą Giedros Radvilavičiūtės ir Danutės Kalinauskaitės. Gaila, jos rašo retai. Žaviuosi Dainos Opolskaitės ir Bitės Vilimaitės novelėmis. Domiuosi literatūriniais žurnalais, stengiuosi perskaityti viską, ką spausdina „Metai“, „Naujasis židinys. Aidai“ ir, savaime aišku, „Šiaurės Atėnai“. Kartkartėmis atsiverčiu Šventąjį Raštą.

Rašydamas turi būti drąsus. Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.

– Knygos anotacijoje, dalelėje apie save, rašai: „Esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“ Gana provokuojančiai skamba, kai rašytoja save taip apibūdina.

– Provokuojančiai, nes rašau apie santykius, kurie nebūdingi tradicinei šeimai? Taip, esu už laisvą žmonių pasirinkimą, ką vadinti šeima. Rašau apie homoseksualius santykius ir nesiruošiu to gėdytis lygiai kaip ir to, kad pati gyvenu tradicinėje šeimoje. Šeima man labai daug reiškia. Turbūt bet kuriam kuriančiam žmogui, kuris linkęs atitrūkti nuo realybės, labai svarbu jausti, kad šalia kaip atrama egzistuoja pastovūs, pamatiniai dalykai.

– Kaip reagavo artimieji, perskaitę knygą? Tavo vyras?

– Rašydama apie tai stengiausi negalvoti. Rašome ne artimiesiems. Vyras skaitė, neišsigando. Esame kartu jau ketvirtį amžiaus, ir tai daug pasako. Būtų klaiku, jei kaskart tektų jungti savicenzūrą, mąstant, ką dėl vieno ar kito pagalvos aplinkiniai ar tavo artimas žmogus. Jei taip yra, galbūt esi ne su tuo žmogumi? Rašydamas turi būti drąsus. Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.

Iš pirmo žvilgsnio visos šios knygos veikėjos atrodo normalios – tokios moterys vaikšto tarp mūsų, gyvena įprastą gyvenimą. Tačiau kita jų pusė, kuri atsiskleidžia tekstuose – tamsi ir pavojinga. Kai kurie veikėjų poelgiai tampa netikėti ne tik aplinkiniams, bet ir joms pačioms, neįprasti, keisti, radikalūs. Autorė, kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ skilties redaktorė E. Frank, atskleidžia, kas vyksta šių moterų mintyse, pasąmonės užkulisiuose. E. Frank persismelkia iki ikikrikščioniško mąstymo modelių – novelėse jaučiamas žmogaus ir žvėries suartėjimas. Šiuolaikinio civilizuoto žmogaus sieloje prasiveržia gamta. Net ir civilizacija negali prijaukinti to, kas visais laikais buvo neprijaukinama moters prigimtyje.

„Mano veikėjos pasaulį jaučia per kolektyvinę pasąmonę, archetipus, per intuiciją, instinktus. Tačiau kiek šiuolaikinis žmogus jaučia poreikį jungtis prie šių visiems prieinamų „portalų“ – jau kitas klausimas. Man pačiai visada buvo svarbus instinktyvus žinojimas, kurį sunku racionaliai paaiškinti“, – apie gamtiškumą savo tekstuose sako E. Frank.

Stipri linija novelėse – motinų nemeilė vaikams. Atrodo, net tokia mintis gali skambėti bauginančiai, tačiau autorė drąsiai analizuoja šią temą. „Besąlygiškos motinos meilės nusipelno kiekvienas kūdikis. Deja, ne visos motinos geba tą meilę suteikti, ne visoms prabunda motinystės jausmas, juolab jei pačios kažkada patyrė nemeilę iš savo motinų. Motinystė visuomenės suvokiama kaip moters misija ir kaip „savaime pavyksiantis“ aktas. Vis dėlto nemažai moterų su šia misija taip lengvai nesusitvarko. Nemeilės grandinė gali tęstis per kelias kartas“, – savo požiūriu dalinasi E. Frank.

Leidėjų nuotr.

Anot E. Frank, suaugusių pasaulyje nemažai žmonių, apskritai negebančių mylėti dėl pačių vaikystėje nepatirtos besąlygiškos motinos meilės. Tai užburtas ratas. „Man atrodo, nemeilė yra kaip labai pavojingas virusas apie kurį, skirtingai nei apie kitus virusus, dar vis per mažai šnekama“, – sako E. Frank.

„Neseniai vienas rašytojas manęs klausė – klausyk, iš kur tu atsiradai, kur buvai prieš penkiolika ar dvidešimt metų, kai mes tūsinom su rašytojais X, Y ir Z, kodėl tavęs ten nebuvo? Gimdžiau vaikus, atsakiau jam. Trys vaikai jau paaugo, o aš beveik per penkerius pastaruosius metus parašiau knygą,“ – taip savo knygos gimimą pristato E. Frank.

„E. Frank novelių rinkinį „Mirę irgi šoka“ sudarantys tekstai balansuoja tarp tradicinės novelės žanrinių lūkesčių puoselėjimo ir maišto prieš juos. Tradicijai lenkiasi literatūriška, palyginimų, metaforų ir retesnių, vadinamųjų knyginių žodžių (spriegli lyg katė; sulpnodama cigaretę) nevengianti leksika ir novelių struktūra, koncentruotos, prasminį posūkį kuriančios pabaigos. Tačiau pagrindinė E. Frank dominanti tema – vadinamasis tamsus moteriškumas, suvoki čėamas ir kaip autonomiška psichologinė, ir kaip savotiška poetinė duotybė – lietuvių literatūroje tebėra tabuiizuojamas: pykstanti ir smurtaujanti moteris, motinystės atsisakanti moteris, moteris, didžiausią fizinį ir dvasinį malonumą patirianti ne vyro, o kitos moters, galbūt savo antrininkės glėbyje. Ši paradoksali įtampa ir lemia „Mirę irgi šoka“ novelių pagavumą“, – knygą apibendrina literatūros kritikė Virginija Cibarauskė.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.