Poetas A. Baltakis mirė kovo 13 dieną, jam vasarį buvo suėję 92-eji.

Anapilin išėjęs vienas iš vadinamųjų poezijos „trijų muškietininkų“ A. Baltakis buvo šiltas, komunikabilus žmogus, rašęs paprastai nepaprastas eiles, sako jo kolegos rašytojai.

„Prisimenu Algimantą kaip labai šiltą žmogų, tokį nekompleksuotą, nebijantį kažką pasakyt, gal net ir leptelt. Toks be galo šiltas žmogus, asmenybė“, – BNS pirmadienį sakė prozininkė, poetė, literatūros kritikė Renata Šerelytė.

Prisimenu Algimantą kaip labai šiltą žmogų, tokį nekompleksuotą, nebijantį kažką pasakyt, gal net ir leptelt. Toks be galo šiltas žmogus, asmenybė.

„Man atrodo, kad jis buvo linkęs bendrauti, nepaprastai komunikabilus, šiltas, su humoro jausmu (...) Jis buvo iš tų žmonių – keista net sakyt, kad buvo – kuriuos pamatai ir diena šviesesnė. Tokio gyvo temperamento, nepaprastai išraiškingo veido – jis galėdavo nieko nesakyti, jo mimika pasakydavo“, – pridūrė ji.

Bemaž perpus už A. Baltakį jaunesnė rašytoja sakė užaugusi su poeto dainomis virtusiais eilėraščiais. Kai kurie, anot R. Šerelytės, darė įtaką ir jos ankstyvajai kūrybai. „Aš užaugau su Baltakio dainomis – ir „Sniegena“, ir „Miškų dukra“, ir daug kitų. Kai prisimenu jį, tai man tos dainos ir skamba (...) Tos jo garsiosios eilutės „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ – kiekvienam žmogui turbūt tinka, nors gal kartais ir norėtume gimti geresniais laikais“, – teigė rašytoja.

„Eilėraščiai labai dainingi, virtę dainomis. Dabar netgi galvoju, kad savo ankstyvoje kūryboje galėčiau atsekti Baltakio eilėraščių parafrazių, kurios atsirado labai organiškai“, – kalbėjo ji.

„Savas žmogus“

Poetas, vertėjas Vladas Braziūnas BNS teigė, kad A. Baltakis buvo „savas žmogus“, išlaikęs ypatingą atvirumą. „Pagrindinis dalykas, kad nuo pat pradžių jautėsi, kad tai savas žmogus (...) Traukė pati asmenybė, jai buvo viskas įdomu, jai tu, žmogus, buvai įdomus“, – pasakojo poetas.

„Jis mokėjo labai gražiai bendrauti ir bendrauti nežiūrėdamas nei amžiaus skirtumo, nei dar kažkokių dalykų. Tas žmogaus atvirumas, atvirumas kitiems – kad ir kiek kitokiems, iki pat paskutinio mėnesio buvo“, – pridūrė jis. Jis sakė su A. Baltakiu kartais susiskambindavęs, o paskutinį kartą su juo bendravęs vasarį – per judviejų gimtadienius.

Algimantas Baltakis. K. Kavolėlio / BNS nuotr.

Jis mokėjo labai gražiai bendrauti ir bendrauti nežiūrėdamas nei amžiaus skirtumo, nei dar kažkokių dalykų.

Pasak V. Braziūno, poetas iki pat mirties stengėsi išlaikyti ryšį su eilėmis. „Paskutinį kartą vasario 17 paskambino mane pasveikint, mes gi abu Vandeniai, o aš jį sveikinu 15 dieną, tai negalėjau net pagalvot, kad išgirsiu tokią žinią dabar. Paskambindavo jis ir be jokios progos, šiaip – skaityt jis nelabai galėjo paskutiniais metais, bet aktyviai klausydavosi ir per kokią „Vakaro lyriką“ išgirdęs, žiūrėk, jau iš ryto anksčiausiai skambina ir pasakoja, kaip jam kas patiko ir panašiai“, – kalbėjo V. Braziūnas.

Jo teigimu, A. Baltakis mokėjo rašyti paprastai nepaprastas eiles. „Neišskirčiau staigiai vieno ar kito kūrinio, bet man labai gražus tas jo paprastumas, kuris nėra paprastumas – toks arti prie žemės, prie žmonių, prie žemės garsų, vaizdų. Toks lyg ir paprastas paprastų dalykų eiliavimas, bet kai įsiskaitai, tai ten ne... Kai kurie turi tokį talentą. Ta tokia graži ir šviesi srovė, kad ir ką šnekėtum, vis tiek tai kokia šypsenėlė prasimuša, tai ironijos blyksniai labai gražūs“, – teigė poetas.

Valstybės vadovų užuojauta Šalies vadovai sekmadienį reiškė užuojautą artimiesiems bei kolegoms dėl A. Baltakio mirties. „Netekome iškilaus mūsų šalies literatūros klasiko, išskirtinio talento, kurio kūryba yra ryški ir reikšminga Lietuvos poezijos aruodo dalis“, – užuojautoje sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

„Su šio kūrėjo įtaigiu ir nuoširdžiu lyrikos žodžiu augo ir brendo kelios mūsų šalies kartos, be į daugelį dainų įsiliejusių poeto eilių neįsivaizduojamas ir Lietuvos dainyno aukso fondas“, – teigė jis.

Eilių dainingumą pabrėžė ir parlamento vadovė bei premjerė. „Netekome talentingo poeto, jautraus kūrėjo, šmaikštaus pašnekovo ir žmogaus, kuris, A. Baltakio žodžiais, jautė gyvenimo skonį ir turėjo apetitą gyvenimui“, – teigė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Jis mums paliko daugybę emocingų ir melodingų eilėraščių, suskambėjusių žinomomis dainomis.

„Jis mums paliko daugybę emocingų ir melodingų eilėraščių, suskambėjusių žinomomis dainomis. Reiškiu nuoširdžią užuojautą poeto šeimai ir artimiesiems, kolegoms ir kūrybos gerbėjams Lietuvoje bei užsienyje“, – pridūrė ji.

„A. Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau ir jungė kultūras kaip vertėjas, jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose ir dainose, kurias atpažįsta daugelis. Šią sunkią valandą reiškiu užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visai literatūrinei bendruomenei“, – užuojautoje sakė premjerė Ingrida Šimonytė.

A. Baltakis gimė 1930 metais Utenos rajone, Leliūniuose, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo įvairiuose spaudos leidiniuose, išleido poezijos rinkinių, literatūros kritikos, esė, dienoraščių knygų. A. Baltakio eilėraščių rinkinių taip pat yra išleista latvių ir rusų kalbomis. 2005 metais poetas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2006 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Lietuva neteko didelio literatūros talento, išskirtinio talento, kuris literatūroje buvo pakėlęs labai aukštą kartelę, kurią net iki paskutinių dienų vis peršokdavo, jos nenuleisdavo“, – BNS sakė poetas Donaldas Kajokas.

„Aš atsimenu jį dar jauną, kai jis atnešė man pirmuosius eilėraščius. Iškart buvo matyt, kad tai – talentingo žmogaus eilėraščiai“, – teigė jis.

Poetas sakė pamenantis paskutinį pokalbį telefonu su K. Navaku.

„Pamenu paskutinį pašnekesį telefonu. Jis buvo gal prieš savaitę, gal seniau. Ir supratau, gal geriau jo nevargint, nes kai paklausiau, kaip gyveni, jis atsakė, žinai, negyvenu, jau dabar tik lūkuriuoju. Supratau, kad jį vargina bet kokie pašnekesiai“, – pasakojo D. Kajokas.

Jis taip pat pridūrė, kad jam įstrigęs ir K. Navako humoro jausmas, taip pat anksčiau buvęs skeptiškumas.

„Tokio savito humoro jausmo Lietuvoj reikėjo paieškot, kokį jis turėjo (...) Kol jis buvo jaunas, tai buvo toks skeptiškas daugelio rašančiųjų atžvilgiu, antroj gyvenimo pusėj jis pasidarė daug minkštesnis“, – sakė poetas.

„Jam buvo palankūs visi kūrybos dievai“

Kultūros leidinio „Nemunas“ vadovė, rašytoja Erika Drungytė BNS teigė, kad K. Navako indėlis į lietuvių literatūrą – neeilinis, poeto kūryba liks visiems laikams.

„Visi žinojom, kad tai nuostabus iš pašaukimo poetas, kuriam, manau, buvo palankūs visi kūrybos dievai. Šiandien tiesiog galim didžiuotis, kad lietuvių literatūra yra turtinga K. Navako poezija, eseistika ir kitais darbais. Neabejojame mes ta verte ir neabejojame, kad jo kūryba lieka visiems laikams“, – sakė E. Drungytė.

„Vieniems jis bus mylimas poetas, kitiems – mokytojas. Literatūros kritikams jis paliko neišsemiamus lobius“, – pridūrė ji.

Rašytoja pasakojo prisimenanti paskutinį susitikimą su K. Navaku, kai vyko į poezijos festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“.

„Tada jis manęs paprašė pagelbėti, nes jau sunkiai vaikščiojo, tai mudu įsimetėme į mano automobilio bagažinę ratukus, Kęstutis prisėdo šalia patogiai ir mes nuvažiavom į Druskininkus“, – pasakojo rašytoja.

Visi žinojom, kad tai nuostabus iš pašaukimo poetas, kuriam, manau, buvo palankūs visi kūrybos dievai.

„Tada jau buvo matyti, kad Kęstučio sveikata yra silpna, bet jis gebėjo ir ratukuose sėdėdamas papokštauti, puikiai paskaityti savo eiles. Kur pirštu dursi, ten kiekvienas turės atsiminimų apie Kęstutį“, – tęsė ji.

E. Drungytė taip pat teigė, kad ir gyvenime, ir kūryboje K. Navakas buvo estetas, jai įspūdį irgi paliko puikus poeto humoro jausmas.

„Manau, kad viskas, su kuo jis bendravo, tai buvo kūrybinis laukas – muzika, literatūra, užsienio literatūra, kurią jis puikiai vertė (...) Jis nebuvo tas žmogus, kuris lipdavo ant tribūnų ir kažkaip save ypatingai rodė, bet saviškių, bičiulių rate jis buvo išskirtinė asmenybė, visada kupinas sąmojo, giliai ir eruditiškai suvokto humoro“, – sakė E. Drungytė.

Įvairių premijų laureatas, poetas, eseistas ir vertėjas Kęstutis Navakas mirė sekmadienio vakarą savo namuose eidamas 56-uosius metus. Poetas parašė aibę eilėraščių rinkinių, taip pat esė rinkinių, romanų, vertė užsienio literatūrą.

Kęstutis Navakas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Šalies vadovai reiškia užuojautą dėl sekmadienį mirusio poeto.

„Rašytojo balsas buvo aktualus ir savitas nepriklausomos Lietuvos literatūroje“, – Prezidentūros pranešime teigė prezidentas Gitanas Nausėda.

Be jo bohemiškos ekstravagancijos Lietuvos kultūros padangė bus gerokai pilkesnė.

Pasak šalies vadovo, K. Navako būta visur – jis aktyviai rašė poeziją, eseistiką, publicistiką, atvėrė lietuvių skaitytojui žymiausių vokiečių poetų kūrybą, prisidėjo prie daugybės literatūros leidinių, o Kaunas amžiams įsimins jo unikalųjį knygyną „Septynios vienatvės“.

„Be jo bohemiškos ekstravagancijos Lietuvos kultūros padangė bus gerokai pilkesnė“, – sakė šalies vadovas

Dėl netekties šalies vadovas pareiškė nuoširdžią užuojautą rašytojo šeimai, artimiesiems ir visai Lietuvos rašytojų bendruomenei.

Premjeras Saulius Skvernelis užuojautoje teigė, kad K. Navakas buvo unikali asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.

„Lietuva neteko talentingo ir daugialypio kūrėjo, kurio talentas pripažintas ne vienu įvertinimu, įskaitant ir nacionaline kultūros ir meno premija. K. Navako kūryba plačiai skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai buvo unikali asmenybė, palikusi ryškų įspaudą lietuvių literatūroje. Šią sunkią netekties valandą reiškiu nuoširdžią užuojautą K. Navako artimiesiems, kolegoms, bendraminčiams, kūrybos gerbėjams ir visiems jį pažinojusiems“, – sakoma S. Skvernelio užuojautoje.

Užuojautą išreiškė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

„K. Navaką žinome kaip kuklią ir ypatingą asmenybę, jo kūrybą vadiname moderniąja klasika. Gilūs ir mąslūs eilėraščių rimai jau tapo legenda menininkų bendruomenėje, kurią dideliam ilgesiui netikėtai paliko poetas. Ilsėkitės ramybėje, žodžio meistre,“ – pranešime teigė parlamento vadovas.