Dar prieš kelias dienas linksmais šeimos vaizdais besidalinęs A. Jakimavičius kreipėsi į sekėjus.

„Tokiomis akimirkomis sunkiai renkasi tekstas, bet bandau... Vakar ryte 09:35 Tėtis, nepasiėmęs telefono, išėjo trumpam pabėgioti į paplūdimį ir dar beeinantį jį gatvėje ištiko širdies smūgis...“ – rašė vyras.

Šeimai sunerimus, jie ėmėsi paieškų – apie nelaimę nieko nežinojo, paskambinti taip pat negalėjo.

„To nežinodami, pasigedę grįžtančio Tėčio, visur jo visą dieną praieškojom... Nerado ir, galiausiai kreipėmės į policiją. Vakare iš policijos gavome žinią, kad Tėtis miręs...“ – liūdną naujieną pranešė Antanas.

Garsus vyras siuntė žinutę staigios netekties atimtam tėčiui.

„Mylėjom, mylim ir mylėsim Tave, TĖTI! Mes su Tavim! Tu visada liksi mūsų širdyse ir visada būsi mūsų angelas sargas!“ – rašė A. Jakimavičius.

Bendravardžiai tėvas ir sūnus buvo ypač artimi. Dainininkas ne kartą kalbėjo apie glaudų judviejų ryšį, o akimirkomis kartu dalinosi savo kuriamuose vaizdo klipuose.

Skaudžia netektimi žinoma moteris pasidalijo feisbuke. 

„Gruodžio 30-osios vakarą anapilin iškeliavo dalis mano širdies, mūsų mylimas tėtis, vyras, draugas“, – neslėpdama  skausmo rašė S. Mykolaitytė.

Taip pat ji pakvietė visus norinčius atsisveikinti su lietuviškosios poezijos ir literatūros mylėtoju bei palydėti jį į amžinojo poilsio vietą.

Scenoje pasirodys ne tik aštuoni pirmųjų finalų metu daugiausiai žiūrovų balsų surinkę dalyviai, bet ir tie, kurie pelnė „auksinį mygtuką“. Vienas tokių – dainininku ir laidų vedėju svajojantis tapti Darvinas Tamulynas. Jis – drąsus, charizmatiškas ir sužavėjo laidos vedėjus Mindaugą Stasiulį ir Mindaugą Rainį taip, kad jie paspaudė „auksinį mygtuką“!

„Buvau pakylėtas – visiems linkiu šio jausmo“, – interviu sakė berniukas.

Ypač pelnytu „auksiniu mygtuku“ džiaugėsi Darvino mama. Moteris iš laimės apsiverkė – sūnaus sėkmė, nors ir laukta, buvo jai netikėta. „Į sūnaus dainavimą dedu labai daug vilčių. Darvinas lanko ir kitus būrelius, tačiau dainavimas jam patinka labiausiai. Tikiuosi, kad ateityje tai bus jo duona“, – sakė talentingo berniuko mama.

Į pasiruošimą superfinalui Darvinas žiūrėjo itin atsakingai. Berniukas įsitikinęs – kiek darbo įdėsi, tiek gausi ir atgal. Darvinas neslėpė, kad jį traukia televizija, kameros ir darbas scenoje.

Tėtis stebės iš dangaus, rojaus, balsuos už mane ir džiaugsis.

„Tikiu, kad esu talentingas. Jei treniruosiesi ir netinginiausi, visa tai atsipirks. Pasirodžiau trijų miestų eglutės įžiebimuose, visai neseniai vedžiau talentų renginį Palangoje. Iš tiesų, tai – labai sunkus, varginantis darbas, tačiau kartu ir smagus. Man labai patiko“, – sakė berniukas.

Darvinas tikino, kad visi dalyviai superfinale jam yra konkurentai, nuostabių talentų puoselėtojai. „Kiekvienais metais į projektą ateina vis daugiau žmonių ir parodo savo talentus. Visi man yra konkurentai, tačiau kartu ir draugai. Tikiuosi, kad kartu gerai praleisime laiką“, – sakė dainuojantis berniukas.

Deja, prieš išsvajotą „Lietuvos talentų“ superfinalą Darvino šeimoje nutiko nelaimė. Visiškai netikėtai prieš keletą savaičių mirė berniuko tėtis... „Sužinojau tai grįžęs iš muzikos pamokų. Labai liūdna žinia... Bet tikiu, kas jis bus su manimi per superfinalą. Tėtis stebės iš dangaus, rojaus, balsuos už mane ir džiaugsis“, – įsitikinęs projekto dalyvis.

Tuo įsitikinusi ir Darvino mama: „Mes visi tikime, kad tėtis matys projektą. Sunku apie tai kalbėti, labai labai gaila. Pradžioje buvo labai sudėtinga, tačiau dabar džiaugiuosi, kad sūnus nenutraukia savo veiklų. Stengiamės ir toliau gyventi įprastu ritmu. Neturime, kada liūdėti – Darvinas labai laukia superfinalo. O kur dar visi kiti užsiėmimai, būreliai... Darvinas nori, kad tėtis juo didžiuotųsi, todėl labai stengiasi.“

„Lietuvos talentai“ – sekmadienį 19.30 val. per TV3.

 „Aš nebeateisiu sodo takeliu ir nebedainuosiu tau gražių dainų… Tai posmas iš Jono mėgstamiausios dainos... Bundančio pavasario dieną tėviškėje, prie plačiašakio ąžuolo, lūžo visų mylimas, mylintis, laukiamas, laukiantis, suprantantis, globojantis žmogus, stipriausias Karmėlavos ąžuolas. Žmogus, savo šeimai buvęs užuovėja, atrama, prieglobstis. Meilė ir pagarba žmonai, vaikams, anūkams visada degė Jono akyse. O vaikų akyse – pasididžiavimas Tėvo autoritetu. Autoritetas jis buvo ir visiems šalia esantiems, nes artimo meilė ir pagarba buvo tikra, nesuvaidinta. O kaip rūpėjo Jonui įsimintiniausiomis akimirkomis sukviesti visą giminę į būrį: pagerbti juos, išklausyti, o gal padėti...

Jis mylėjo gyvenimo grožį, džiaugsmą ir teikė jį kitiems.

Žmogus, kurio rankos su vienoda meile globė vaikus, anūkus, medžius, bites. Tai žmogus – kūrėjas. Jis mylėjo gyvenimo grožį, džiaugsmą ir teikė jį kitiems. Šiandien artimieji neteko savo mylimo vyro, tėvelio, senelio. Mes visi netekome draugo, patarėjo, pagalbininko, globėjo. Sunki, skaudi diena, nes mirė laukimo džiaugsmas, o liko laukimo liūdesys. Oškite, medžiai, liūdnas svajones, liūdną ilgesį, oškit, žydėkit, obelys, miško medžiai ir barstykite žemę žiedais, nes joje ilsėsis jus sodinusios rankos ir mylėjusi širdis“, – skauduliu, netekus mylimo tėčio, savo „Instagram“ paskyroje dalijosi žinomas krepšininkas J. Mačiulis, išvakarėse grįžęs į Lietuvą.

E. Mališausko / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Netikėta J. Mačiulio netektis sukrėtė visus, kurie jį pažinojo. Bendražygiai apgailestavo, kad išėjo  vienas sąžiningiausių tarybos narių. Bičiuliai ašaras braukė, kad neliko linksmuolio Jono, buvusio susibūrimų siela. 

„Nepriklausomybės dieną – skaudi netektis. Eidamas šešiasdešimt antruosius metus staiga mirė Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, ilgametis Karmėlavos girininkas Jonas Mačiulis. Velionis – buvusio žalgiriečio, dabar Atėnų AEK komandos ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjo Jono Mačiulio tėvelis. Nuoširdi užjauta jo šeimai, artimiesiems, visiems pažinojusiems nuostabų žmogų ir puikų specialistą“, – virtualioje erdvėje rašė ir žinomas žurnalistas, laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šiandien velionis buvo pašarvotas Kaune, Jonavos gatvėje įsikūrusiuose laidojimo namuose. Laidotuvės numatytos sekmadienį Karmėlavos rajono kapinėse. Norinčiuosius atiduoti pagarbą velioniui, artimieji tai kvietė daryti subtiliai – su vienu gėlės žiedu. Pavasarį jo atminimui žadėjo sodinti ąžuoliukus.

„Vos prieš keletą dienų tu palikai šį pasaulį... Bet mano prisiminimuose tu liksi tol, kol plaks mano širdis, kuri visada troško tave pažinti kaip tėtį, kaip žmogų, kurį nuteisė visas pasaulis, bet... ne aš. Vaikystėje man tikrai labai tavęs trūko, kaip vaikui, kuris neturėjo tos vyriškos atramos, bet aš visada tikėjau, kad savo mintyse ir viduje tu kažkur šalia ir kad vaiko ir tėvo ryšys tiesiog nenutrūkstantis... Augau gana keistoje aplinkoje, kurioje mane nuteikinėjo prieš tave nuo pat mažens ir žodis „tėtis“ buvo nuodėmė, tarsi būtų gėda jį ištarti. Žodis „tėtis“ iš mano lūpų kitiems asocijavosi su pasmerkimu, pažeminimu, gėda. Man tuo tarpu buvo sunku suvokti, kodėl ir už ką jie tave linčiuoja?! Kodėl visi tie, kurie linki man tik geriausio, apie mano tėtį kalba šitaip pašaipiai ir smerkiančiai“, – atlikėjas tikina, kad niekada nepasidavė suaugusių žmonių manipuliavimui bei nesąžiningiems žaidimams, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus.

„Visada širdyje tyliai apie jį pasvajodavau ir įsivaizduodavau, koks jis ir kiek visko kartu galėtume mes nuveikt, tos vaikiškos svajonės buvo labai paprastos, aš nelaukiau iš jo dovanų ar saldainių, aš tik norėjau jį turėti. Manęs dažnai vaikystėje klausdavo, kaip aš jaučiuosi augant be tėvo, kuris manęs išsižadėjo, dar visaip kitaip atsikratė, žmonės užduodami tokius klausimus kažkuria prasme jausdavo malonumą, o aš tuo tarpu kaip karys ramia sąžine ir širdimi atsakydavau ir juos nuramindavau, kad viskas man yra gerai ir kad jo man visiškai netrūksta... Taip, aš meluodavau, meluodavau tik tam, kad jie paliktų mane ramybėje, tai dariau tik tam, kad visi tie teisuoliai matytų mane stiprų, o ne sužeistą, – rašė R. Kirilkinas. – Ir žinote, kuo labiau jie visi stengėsi jį nukryžiuoti, tuo stipresnis jausmas ir pagarba jam augo, nes jis buvo ir tebėra ir bus mano tėtis, kurio aš nespėjau pažinti.“

Vyras tikina, kad vakar naktį, kai sužinojo šią liūdną žinią, jį aplenkė dviprasmiški jausmai.

„Juk lankydamasis Telšiuose, vaikščiodamas gatvėmis, aš jo ieškojau. Ieškojau parduotuvėse, kavinėje geriant kavą ir stebint praeivius. Aš net repetuodavau mintyse, ko jo paklausčiau, ar kaip pradėčiau mūsų pokalbį, aplankydavo baimė ir jaudulys, bet noras sutikti ir susitikti neišblėso niekada“, – R. Kirilkinas žinojo  kelius ir takelius, kuriuose jis galėjo tėtį sutikti, galėjo sužinoti ir kur jis gyvena, o galų gale galėjo išgerti su juo puodelį kavos, kad ir be jokio dialogo, tik pabūti.

„Aš to nepadariau...Vis laukiau jo, vis tikėjausi ir maniau, kad jis turėjo tai padaryti, nes jį nuteisė gerieji žmonės ir kad kitaip negali būti. Tėti, aš tavęs niekada nesmerkiau už tai, ko tu „galbūt“ nepadarei, už tai, ką tu „galbūt“ turėjai padaryti...Atvažiuoju atsisveikinti su tavimi ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad tavo garbę ginsiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nes esu dėkingas tau už šį gyvenimą, už gyvenimą, kuris mus dažnai laužo, bet tik tam, kad mes išmoktume mažuose dalykuose atrasti didžiausius stebuklus. Ilsėkis ramybėje, tėti, aš neturiu už ką ant tavęs pykti, aš tik visada gailėsiuosi, ko aš nepadariau ir lai mano ašaros tavęs neskandina, o tik nuramina“, – jautrius žodžius liejo R. Kirilkinas.