Prieš metus baigusi specialius mokslus Europos miško terapijos institute, Lietuvoje atlikusi praktiką ir tapusi pirmąja sertifikuota miško terapijos gide, ji kviečia žmones užsiimti ligų prevencija ir bent keletą kartų per mėnesį sąmoningai pabūti gamtoje.
– Esate pirmoji sertifikuota miško maudynių gidė Lietuvoje. Ar ilgai iki to ėjote?
– Žiūrint, kokią patirtį laikysime pačia mano kelio pradžia – knygos apie miško terapiją vertimą, specialias studijas ar norą padėti sau ne vaistais, bet kur kas natūralesnėmis gydymo priemonėmis. Šiuo metu esu baigusi mokslus, atlikusi praktiką Anykščių miško festivalyje ir džiaugiuosi galėdama padėti žmonėms, kurie nori skirti laiko savo sveikatos prevencijai. Tuo, trumpai tariant, mes ir užsiimame miško maudynių seansuose.
– Iš kur toks keistas pavadinimas – miško maudynės: juk nenardote po kvepiančias samanas, nešokinėjate nuo medžių viršūnių į pelkių akivarus?
– O gal ir nardome (juokiasi), bet apie tai vėliau. Šis pavadinimas gimė iš japonų termino "shinrin-yoku". "Shinrin" reiškia "miškas", o "yoku" – "maudytis". Kadangi pati dirbu vertėja, kartu su kolege Rasa Monkevičiene išvertėme vieno iš miško terapijos pradininkų daktaro Qing Li knygą "Miško maudynės. Shinrin-Yoku. Apie gydantį gamtos poveikį žmogui" į lietuvių kalbą.
Su leidykla "Dvi Tylos" ilgai galvojome, kokį čia tikslesnį terminą pasirinkti. Pasirinkome terminą "miško maudynės", nes tai yra pojūčių panardinimas į miško atmosferą. "Shinrin-yoku" nėra naujas mokslas. Japonijoje su stresu nesusitvarkantiems darbuotojams miško maudynės skiriamos jau nuo nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Šalyje įsteigta daugiau nei 60 miško terapijos bazių. Ši sveikatingumo tradicija yra propaguojama Japonijos valdžios, o miško maudynės 2017-aisiais buvo įvardytos kaip vienos iš svarbiausių pasaulinių SPA tendencijų.
Tikiuosi, kad nereikės ilgai laukti, kol ir Lietuvoje atsiras "Green prescription" ("Žaliasis receptas"), o gamtos terapiją galės išrašyti šeimos gydytojai.
Kas gi įvyko tuo metu Japonijoje? Daug žmonių kėlėsi į miestus, didėjo urbanizacija, tad natūralu – daugėjo ir streso, atotrūkio nuo gamtos. Žmonės kentė nuo persidirbimo sindromo (japonų kalboje net yra žodis, įvardijantis mirtį nuo persidirbimo, – karōshi). Todėl valstybiniu lygiu buvo pradėta ieškoti būdų, kaip sugrąžinti juos atgal į gamtą. Taip miškuose ir atsirado bazės, kuriose mokslininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip, pasitelkus gamtą, grąžinti žmonėms gerą savijautą.
– Teko skaityti, kad tai buvo kompleksinė programa – siekta tirti miško poveikį žmogaus sveikatai ir kartu išsaugoti tas teritorijas, kuriose būdavo steigiamos miško terapijos bazės.
– Visiškai teisingai. Japonai tam turi net kelis terminus – miško terapija, miško medicina ir miško maudynės. Pastarosios išsyk labai paplito Japonijoje. Lietuvoje gydytojai išrašo kelialapį į sanatoriją, o japonų gydytojai savo pacientui – kelialapį į miško terapijos bazę savaitgaliui, kur dirbama būtent su pojūčiais. Kadangi japonai savo miškuose dar turi ir natūralių karštųjų versmių, tą maudynių jausmą jie patiria tiesiogiai. Lietuvoje per miško maudynes mes paprastai nesimaudome, bet po seanso galime, jei tik yra noras ir tinkamos oro sąlygos, paplaukioti upėje ar ežere.
– Miško terapijos poveikį pradžioje išbandėte pati, tik paskui ėmėtės platesnių užmojų?
– Apie pačias miško maudynes išgirdau prieš kokius penkerius metus iš savo draugės ir kolegės Rasos, vertėjos ir didelės Japonijos kultūros mylėtojos. Ji man papasakojo, atsiuntė nuorodų ir tarsi pasėjo pasąmonėje smalsumo grūdą. Man labai patiko subtilus japoniškas požiūris į šią terapiją, kai realybėje, rodos, mažai kas vyksta, bet išties žmogaus viduje vyksta milžiniški teigiami pokyčiai.
Per dvi miško maudynių valandas tu gauni tiek pat, kiek ilsėdamasis visą savaitgalį. Paslaptis – ne kiekybė, o kokybė.
Tuomet pagalvojau, kad tai tiktų ir lietuviams – mes irgi laikome save miškų tauta, turime daug natūralių, dar neiškirstų miškų. Vis dėlto tada turėjau kitų darbų, tad viskas taip ir liko mintyse, kol manęs pačios neištiko bėda – perdegimas. Profesinis ir visoks kitoks. Tai buvo etapas, kai vieną po kitos patyriau panikos atakas ir teko ieškoti būdų, kaip sau padėti.
Iš pradžių nuėjau pas gydytoją. Išrašė krūvą vaistų, bet jau tada supratau, kad savo problemų vien vaistais neišspręsiu – turiu keisti gyvenimo būdą. Tad ėmiau ieškoti, kokie pokyčiai man būtų veiksmingiausi. Taip atradau dėmesingo įsisąmoninimo ("mindfulness") metodiką, kuri man padėjo išmokti nesusitapatinti su savo mintimis. Ėmiau skaityti, ieškoti ir atradau, kad egzistuoja vadinamoji biofilijos teorija, pasak kurios, žmogui būti gamtos apsuptyje vis dar natūraliau negu mieste, nes mes kaip rūšis daugybę amžių vystėmės gamtoje. Pramoniniai miestai ir žmogaus atitolimas nuo gamtos – tik kelių pastarųjų amžių reiškinys, todėl, anot šios teorijos, žmogaus sąmonė dar neprisitaikiusi gyventi mieste.
– Kitaip sakant, mūsų genetinė atmintis kitokia, todėl ir sergame, kai mažai būname gamtoje?
– Būtent. Į miestus žmonija atsikraustė dar palyginti neseniai, tad natūralu, kad mes genetiškai neprisitaikę prie visų tų architektūrinių formų, betono ir plytelių (juokiasi). Gamtoje mes jaučiamės kur kas natūraliau. Yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kaip mūsų smegenys reaguoja į gamtos raštus, kurie geometriškai yra gana sudėtingi (turiu omeny, vadinamuosius fraktalus, kai fragmentas atkartoja visumą). Žiūrint į tokius raštus mūsų smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Vadinasi, gamta mums asocijuojasi su namais, saugumu.
Kai pradėjau šitais dalykais plačiau domėtis, išsyk supratau, kad jie gali padėti ir man išsigydyti perdegimą. Tuomet sužinojau, kad gamtos terapijų yra daug ir įvairių. Miško maudynės – viena iš jų.
Beje, japonai buvo pirmieji, kurie pradėjo daryti tyrimus būtent apie miško poveikį žmogaus sveikatai. Per 40 tyrinėjimo metų jie gerokai pasistūmėjo į priekį, mat šiuos tyrimus ir visas miško terapijos bazes finansavo valstybė. Šiuo metu jau ir Europoje pradedami didelio masto tyrimai. Šįmet pasirodė "Tarptautinis miško terapijos vadovas" – knyga, kurioje surinkti net 50 skirtingų pasaulio šalių mokslininkų straipsniai apie miško terapijos naudą žmogaus sveikatai.
Mokomės būti miške kaip namie, užmegzti su juo ryšį. Net turime tokį pratimą – siūlau žmonėms miške susirasti savo kambarį ir ten pabūti.
– Ką turite omenyje, sakydama "miško terapijos bazės" – juk tai turbūt nėra pažintiniai takai kaip Lietuvoje?
– Tai yra specialūs maršrutai miške, skirti terapiniam vaikščiojimui vienam ar su gidu. Dabar Japonijoje yra virš 60 tokių bazių. Į jas gan populiarios savaitgalio išvykos. Žmogus nuvyksta į bazę ir su gidu net dvi valandas gan lėtai vaikšto miške – per tas dvi valandas nueina ne daugiau kaip 2 km. Gidas padeda atsitraukti nuo savo problemų analizavimo ir panardinti visus pojūčius į miško atmosferą.
– Kaip į jūsų triūso pradmenis reaguoja mūsų šalies tradicinė medicina? Ar jau turite kažkokių atgarsių iš jos pusės?
– Kadangi tik rugsėjo mėnesį gavau diplomą, tai viskas dar labai šviežia. Praėjusį rudenį rengėme pristatymą Lietuvos sveikatos ministerijoje apie miško terapiją kaip vieną iš sveikatinimo būdų. Džiaugiuosi, kad ši mūsų iniciatyva buvo labai palankiai sutikta. Skaičiau pranešimą Klaipėdos universiteto Holistinių terapijų mokyklos konferencijoje. Tikiuosi, kad nereikės ilgai laukti, kol ir Lietuvoje atsiras "Green prescription" ("Žaliasis receptas"), o gamtos terapiją galės išrašyti šeimos gydytojai. Girdėjau, kad Ispanijoje sveikatos draudimo bendrovės, sudariusios sutartis su miško terapeutais, leidžia žmonėms, prevenciškai lankantiems miško terapijos užsiėmimus, mokėti mažesnes įmokas už sveikatos draudimą. Gal ir pas mus kada nors taip bus.
– Per karantiną dažnas lietuvis ėjo į gamtą nusiraminti. Jei rudenį sulauksime antros COVID-19 bangos, ar sugebėsime patys užsiimti miško terapija?
– Žinoma, kad galėsime. Ir reikės. Klausimas tik toks, ar poveikis bus panašus, kaip atliekant tai su miško terapijos specialistu. Turbūt priklausys nuo žmogaus. Juk vieni labiau įpratę būti sąmoningai gamtoje, atsipalaiduoti, surasti ten vidinę ramybę. O kitiems reikia kompanijos. Todėl, jei vaikštinėsime miške su draugais, terapija greičiausiai nevyks. Kai plepame, dažniausiai nekreipiame dėmesio į tai, kur einame, ką matome. Kita vertus, poveikis fizinei sveikatai vis tiek bus: juk miškas išskiria tam tikrus aromatinius junginius, kurie stiprina žmogaus imunitetą. Mes jų tikrai prisikvėpuosime.
– Gal galėtumėte papasakoti, kaip konkrečiau vyksta tos miško maudynės. Gal atliekate kažkokius specialius pratimus?
– Taip, yra specialūs pratimai, kuriuos naudojame grupiniuose užsiėmimuose. Jie padeda žmogui atitrūkti nuo gyvenimo galvojant ir per kūno pojūčius užmegzti ryšį su aplinka. Miško maudynėse, kurias aš vedu, dalyvauja iki penkiolikos žmonių. Japonai irgi vaikšto su grupe, bet pratimus jie daro individualiai. Mes daugumą pratimų taip pat atliekame individualiai, bet po kiekvieno tokio pratimo sugrįžtame į bendrą ratą aptarti patirčių.
Dažniausiai renkamės savaitgaliais, kartais – po darbo. Paros metas tam neturi reikšmės. Miškas teigiamai veikia žmogų įvairiu paros metu, įvairiais metų laikais. Į mišką einame ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą, nes žiemos pas mus jau nėra tos šaltos, kaip mano vaikystėje. Kolegos iš Kanados miško maudynes rengia net esant minusinei temperatūrai.
50 – tiek pasaulio šalių mokslininkų "Tarptautiniame miško terapijos vadove" pasisako apie miško terapijos naudą žmogaus sveikatai.
Kalbant apie pojūčius… mes juos suaktyviname. Pratimus darome tam tikra seka. Iš pradžių stengiamės bent dviem valandoms palikti įprastą gyvenimą, buities rūpesčius, tik paskui dirbame su pojūčiais. Vienas iš seniausių žmogaus pojūčių, tarkim, yra uoslė. Ji labai susijusi su atmintimi. Kai miške pradedame uostyti medžių lapus, kamienus, šakas, miško paklotę, samanas, dalyviams dažnai išplaukia prisiminimai iš vaikystės. Dalijamės tuo, ką jaučiame ir pastebime dabar. Tačiau mūsų seansuose esmė – ne iškalba, o momentinė jausena.
– Ar mūsų miestietiška uoslė neatbukusi nuo miško kvapų? Ar žmonės iš miesto dar užuodžia ką nors?
– Šiais laikais iš tiesų mūsų uoslė atrofuojasi. Juk ką gi mes uostome namuose – na, nebent patikriname, ar nesugedo maistas šaldytuve (juokiasi). Todėl nenuostabu, kad atėję į mišką žmonės mažai ką užuodžia. Ir tik po dviejų valandų pojūčiai po truputį ima atsiverti. Miške sveika uostyti įvairias šakas, žemes, žievę, samanas, lapus ir geriausia į save traukti jų kvapą ne vien pro nosį, bet ir pro burną, tarsi tą kvapą ragautumėte. Tai daryti reikia ir tam, kad prisikvėpuotume kuo daugiau sveikų bakterijų, kurios taip pat stiprina žmogaus imunitetą ir, kaip buvo pastebėta, gerina nuotaiką.
– O prisiuosčius miško kvapų ar nekyla noras paragauti ko nors apčiuopiamesnio – tarkim, iš miško valgyklos meniu?
– Aišku, kad kyla. Vasarą ragaujame uogas, kiškio kopūstus ir kt. Perspėju, kad žmonės ragautų tik tai, ką gerai pažįsta. O seanso pabaigoje geriame žolelių arbatą – vadinamojoje miško svetainėje, ant miško stalo. Laužų tikrai nekuriame. Nešuosi termosą su karštu vandeniu ir žolelėmis iš to paties miško – kad per arbatą geriau pajustume miško skonį. Mokomės būti miške kaip namie, užmegzti su juo ryšį. Net atliekame tokį pratimą – siūlau žmonėms miške susirasti savo kambarį ir ten pabūti. Kitaip sakant, susirasti sau patinkančią vietą, kurioje kaskart, atėjus į mišką, galėtume pasėdėti nieko neveikdami. Tiesiog leisdami aplinkui vykti viskam, kas miške vyksta, o patys išlikdami stebėtojais. Tai ne tik ramina, bet ir didina pastabumą, nes pamatai, kiek daug visko aplink tave vyksta, ypač jei dar pasitelki visus pojūčius – uoslę, klausą, lytėjimą, regą.
– Papasakokite, kokie žmonės – kokių sveikatos problemų, psichologinių bėdų turintys – kreipiasi į jus pagalbos.
– Aš nedirbu su sergančiais ar psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis, nes nesu nei psichoterapeutė, nei gydytoja. Gydo pats miškas. Esu tik tarpininkė tarp jo ir žmogaus. Skatinu žmones naudoti šią terapiją labiau kaip prevencinę priemonę nei vaistą. Mokau juos nenualinti savęs iki tiek, kad jau reikėtų gydytojo. Dirbu su tais, kurie nori giliai ir kokybiškai pailsėti. Nes per dvi miško maudynių valandas tu gauni tiek pat, kiek ilsėdamasis visą savaitgalį. Paslaptis – ne kiekybė, o kokybė, t.y. ji glūdi sąmoningume.
– Kas drąsiau dalyvauja miško maudynėse – vyrai ar moterys? Beje, ar tokiame terapijos užsiėmime gali dalyvauti vaikai, kurie dar tikrai nekenčia nuo poilsio stokos?
– Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje aktyvesnės naujovėms yra moterys. Kiek žinau, taip yra visur, kur tik vyksta kažkokios sąmoningumo praktikos – tiek jogoje, tiek dėmesingo įsisąmoninimo pratybose. Jos smalsesnės, o gal tiesiog nebijo pripažinti sau ir kitiems, kad nori sau padėti. Retas vyras išdrįs pasakyti, kad jam reikia pagalbos – kažkokios miško terapijos?! Su vaikais – vėl kita kalba. Žadu rengti jiems atskirus seansus, nes suaugusiesiems labiau reikia ramiai pabūti, atsipalaiduoti, sulėtinti tempą, o vaikams tai per nuobodu. Jiems reikia kitokių užduočių, kurias žadu parengti ateityje.
– Ar Lietuvoje dar yra pakankamai miškų, tinkamų maudynėms? Kokiame miške vedate terapinius užsiėmimus jūs pati?
– Laimei, Lietuvoje miškų dar yra. Vien Vilnius juk yra miestas-miškas. Dirbu Belmonto zoologiniame ir botaniniame draustinyje, kuris yra visai netoli mano namų Užupyje. Matau jį tiesiog pro savo langą. Šis miškas dar nesukultūrintas, tikras, gražus – su uogomis, grybais.
– Ir jūs turite ten išmintus savo takus, kuriais vedžiojate sąmoningo poilsio išsiilgusius žmones?
– Kad jau taip sakote (juokiasi). Iš tiesų tie takai dar iki manęs buvo išminti. Šitas miškas turi didelę kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę – ten yra visko: ir lapuočių, ir spygliuočių, ir samanų kalvelių, ir uogienojų, ir takų vaikščioti.
– Minėjote, kad miško maudynių pradininkai yra japonai. Ar pati jau esate buvusi Japonijoje?
– Norėjau vykti šių metų pavasarį į konferenciją. Deja, karantinas pakeitė planus. Prieš tai net dvejus metus susirašinėjau su japonais prašydama, kad surengtų miško maudynių mokymus anglų kalba. Jie vis man žadėdavo, kad jau kitais metais tai tikrai padarys, deja. Per tą laiką įsisteigė Europos miško terapijos institutas ir aš patekau tarp pačių pirmųjų jo studentų.
Vis dėlto svajonės kada nors aplankyti Japoniją neatsisakau. Noriu išvysti ir pajausti japoniškas sengires, apie kurias japonai sako: kuo didesnis girios plotas ir kuo daugiau jame brandesnių medžių, tuo geresnis poveikis joje žmogaus sveikatai.
Nors į Japoniją neišvykau per karantiną, bet, mano galva, žmonėms jis davė ir teigiamų dalykų. Mes labiau pradėjome kreipti dėmesį į lėtąjį buvimą, lėtas patirtis – kai nesieki kuo daugiau aprėpti, padėti kuo daugiau varnelių pasaulio žemėlapyje, bet bandai kuo ilgiau, sąmoningiau išbūti vienoje vietoje, ją kuo geriau pažinti ir pajausti.
