Muilinė guboja savaime paplitusi Pietryčių Europoje ir Azijoje. Nerijoje ji buvo tikslingai veisiama, siekiant sutvirtinti apsauginio kopagūbrio pustomą smėlį.

Šiai užduočiai ji puikiai tinka, nes turi ilgas ir storas šaknis, pakenčia užpustymą ir nupustymą, ištveria sausrą.

Tačiau, atsirandant naujoms žinioms, keitėsi požiūris ir į gamtos apsaugą.

Dabartiniu metu vienu pagrindinių saugomų teritorijų tikslų yra išsaugoti vietinių rūšių biologinę įvairovę.

Muilinė guboja yra svetimžemė rūšis, puikiai prisitaikiusi augti kopų smėlyje.

Sparčiai plisdama ir suvešėdama tankiais sąžalynais, ji palaipsniui išstumia vietines augalų rūšis.

Sovietmečiu muilinė guboja buvo griežtai saugomas augalas, o šiuo metu ji įtraukta į invazinių rūšių sąrašą ir yra naikintina.

Veiksmingiausias naikinimo būdas yra gubojų kasimas ir šaknų pakirtimas.

Siekiant išvengti muilinių gubojų plitimo, jas galima šienauti ar skinti žiedynus.

Skinti žiedynus (ar šienauti) būtina, kol neprasidėjo sėklų nokimas.

Tinkamiausias laikas yra birželis–liepa, kai muilinė guboja žydi.

Į Lietuvą ji atkeliavo iš Pietų Europos kopoms sutvirtinti, tačiau pernelyg išplito, išstumdama vietines augalų rūšis, sakoma Aplinkos ministerijos pranešime.

„Lubinų puokštes keiskite į invazinių muilinių gubojų – pajūryje jos jau žydi ir užima nemažus plotus. Kai kurie žmonės mano, kad jų naikinti negalima, o už tai gresia baudos. Taip buvo prieš kelis dešimtmečius, dabar jas prašome skinti ir puošti namus“, – sako Aplinkos ministerijos Gamtos politikos grupės vyr. specialistė Laura Janulaitienė.

Pasak L. Janulaitienės, sovietmečiu guboja buvo pasitelkta kaip kopas nuo nykimo apsauganti priemonė. Augalo šaknų sistema labai tinka šiai funkcijai – gali siekti iki dešimties ir daugiau kvadratinių metrų. Tačiau guboja labai sparčiai plinta, užima vis daugiau vietos, šiuo metu matomi didžiuliai jos sąžalynai ne tik kopose, bet ir prie takų, pakelėse, pievose.

Vietinės augalų rūšys, pavyzdžiui, pajūrinė pienažolė, kurios populiacija ir taip negausi, tose vietose nyksta, dėl to mažėja unikali pajūrio biologinė įvairovė, kurią turime puoselėti ir saugoti, kenčia ekosistemos. Ten, kur želia gubojų „miškas“, nebelieka vietos ir kitiems judriame smėlyje gyvenantiems gyviems organizmams, atkreipia dėmesį gamtininkai.

Muilinė guboja nuo 2012 m. įrašyta į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, todėl ją būtina naikinti.

Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šį invazinį augalą taip pat naikina, organizuojamos talkos, tačiau tai nėra lengva užduotis. Pernai tokios talkos metu sunaikinti keli konteineriai muilinės gubojos krūmų. Geriausia iškasti ir išrauti, tačiau tam reikia fizinės jėgos, nes šaknys labai tvirtos, nepasiduoda, trūkinėja. Jas galima ir šienauti, kol nesubrandintos sėklos.

Guboją draudžiama auginti, prekiauti ja ar kitaip šį augalą ar jo gyvybingas dalis naudoti. Negalima jos sodinti savo ar kaimo turizmo sodybose, kad neišplistų už jų ribų, natūralioje gamtoje ir nepadarytų jai žalos, įspėja aplinkosaugininkai.

Aplinkos ministerija perspėja, kad už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.

Dalis Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše esančių augalų mums atrodo kaip savi – juk jie čia auga jau daugybę metų, kai kada net specialiai sodinami darželiuose. Tačiau aplinkosaugininkai įspėja, kad invaziniai augalai kenkia Lietuvos biologinei įvairovei ir išstumia vietines augalų rūšis.

Muilinė guboja įrašyta į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, todėl šį augalą skatinama naikinti. Nesusipainiokite – prieš keliasdešimt metų šis augalas iš tiesų buvo saugotas. Gubojos šaknų plotas labai didelis – net iki 15 kvadratinių metrų, todėl kadaise ją bandyta sodinti kaip kopas sutvirtinančią priemonę. Muilinė guboja Lietuvos pajūryje išsikerojo tiek, kad dabar jos sąžalynai kenkia kitoms augalų rūšims. Ypač didelę žalą gubojos sąžalynai kelia pajūrinei pienažolei, kuri paplitusi tik pajūryje ir labai negausiai. Pastebėta, kad muilinės gubojos sąžalynai formuojasi ne tik pajūryje, bet ir kitose vietose.

Aplinkosaugininkai ragina skinti gubojos žiedynus, nes taip sumažinamas jos plitimas sėklomis. Invazinių rūšių sąraše nurodyta, kad urbanizuotose teritorijose šis augalas gali augti, bet prekiauti ar kitaip jį platinti yra draudžiama.

Į Lietuvą sovietmečiu atkeliavo ne tik muilinė guboja, bet ir nemažai kitų invazinių augalų, pavyzdžiui, Sosnovskio barštis, kurį buvo planuota sodinti kaip žemės ūkio kultūrinį augalą, o kai paaiškėjo, kad augalas itin pavojingas, jis jau buvo išplitęs visoje Lietuvoje. Aplinkos ministerija taip pat ragina visuomenę prisidėti prie invazinių rūšių naikinimo ir taip apsaugoti Lietuvos biologinę įvairovę.