Turisto akimis nutariau pasidairyti ir aš, išsirinkusi vienintelį ir unikalų pasaulyje (taip skelbia visi turistams skirti informaciniai žinynai) Velnių muziejų. Ir palydovus pasirinkau smalsius – penktus ir septintus metus einančius vaikus, kurie net spirgėjo, apšildyti mano pasakojimų, kaip ten būsią įdomu. Jei ne jie, anūkai, būčiau pasijutusi kaip moksleivė, kai pirmąkart peržengiau šio muziejaus slenkstį. Niekas nepasikeitę!

Pasirodo, ir velnio užantyje nevargstama – kaip dirbo šis muziejus prieš kelias dešimtis metų, taip iki šiol tebedirba. Gal nelabieji visus modernius vėjus nupučia?

Velniai, raganos – kiek visko galima sugalvoti, norint sudominti lankytoją, dabar labai išlepintą įvairių pramogų ir veiklų muziejuose. Ką kalbėti apie interaktyvias priemones, kurioms reikia didesnių investicijų, betgi nei fotografavimuisi skirto trafareto su velnio ir raganos porele, anei jokios kipšiškos pramogėlės, kuriai užtektų tik gero noro ir fantazijos, šiame muziejuje – nė kvapo. Tiesa, prie drabužinės stovi agregatas, kuriuo gali iš cento atsispausti velnio monetą. Čia mano mažieji bendrakeleiviai ir praleido daugiau laiko, nei vaikščiodami po tokias panašias viena į kitą sales.

Pirmą atidžiau apžiūrėjo, antrą – greitosiomis, o iš trečios jau tempė – nuobodu. Prisipažinsiu – ir man. Nė kiek nesistebiu, kad anykštėnai traukė per dantį – Velnių muziejus kelsis į jų miestą. Esą Antano Žmuidzinavičiaus surinkta velnių kolekcija, Kaunui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, tapo nebereikalinga – dalį eksponatų priglaus Anykščių angelų muziejus.

Ir nors Kaunas ambicingai tikina esąs šiuolaikinė sostinė, velniai jį užkonservavo praėjusiame šimtmetyje. Liaudies išmintis byloja, kad gyvenimas Dievo užantyje – sotus, be rūpesčių. Pasirodo, ir velnio užantyje nevargstama – kaip dirbo šis muziejus prieš kelias dešimtis metų, taip iki šiol tebedirba. Gal nelabieji visus modernius vėjus nupučia?

Atsakymų į šiuos klausimus pabandė ieškoti atsinaujinęs Kauno miesto muziejus, kurio inicijuotoje diskusijoje dalyvavo muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis, Kauno istorijos centro vadovas prof. dr. Jonas Vaičenonis, vienas agentūros "BURO LT" įkūrėjų bei jos vadovas, fotografas Artūras Bulota, menotyrininkė, "Kaunas 2022" platformų "Atminties biuras" ir "Atsibusk, sukrusk" kuratorė dr. Daiva Citvarienė ir miesto sociologas dr. Apolonijus Žilys.

Alternatyvūs būdai

Naująjį muziejaus įvaizdį kūręs A.Bulota pastebėjo – nors Kauno miesto muziejus turėtų būti vienas svarbiausių miesto tapatybės kūrėjų, jis neretai pranyksta kitų Kauno kultūrinių vietų gausoje.

"Muziejai dėl dėmesio kovoja ne tik vieni su kitais, bet ir su teatrais, kino salėmis ir netgi greitojo maisto restoranais. Labai sunku perlipti per šį triukšmą ir atkreipti į save dėmesį. Šią užduotį sunkina ir tai, kad kauniečiai kol kas vis dar neturi tikslaus supratimo apie Kauno miesto muziejų. Tad įvaizdžio kūrimo procese teko ieškoti būdų, kaip išsiskirti iš kitų ir didžiuliame komunikacijos sraute neprarasti svarbiausios žinutės", – atskleidė jis.

D.Citvarienė neabejoja: šiuolaikinio miesto muziejus nebūtinai turi laikytis tradicinių miesto istorijos pasakojimų. Pasak jos, daugybė analogiškų įstaigų užsienyje pasirenka alternatyvius ar netgi radikalius būdus miesto tapatybei atskleisti, išsikelia iš istorinių pastatų, pasakoja ne didįjį miesto naratyvą, bet smulkesnes dabarties istorijas ir daro tai, kas dar visai neseniai atrodė muziejams nebūdinga.

"Vienas ryškiausių alternatyvių miesto muziejaus pavyzdžių yra Sent Luiso miesto muziejus Misūrio valstijoje, JAV. Jį įkūrė vienas skulptorius – deja, jau miręs, tačiau jo idėją toliau plėtoja 20 menininkų grupė. Šį muziejų būtų galima pavadinti urbanistine žaidimų aikštele, kurioje nerasime istorijos mums įprasta prasme, tačiau čia apie miestą pasakojama kitokiais būdais", – sakė menotyrininkė.

Todėl, kalbėdami apie aukštus dalykus, neturėtume pamiršti ir masinės auditorijos. Juk miesto muziejus ir yra skirtas miestui.

Sent Luiso miesto muziejaus šūkis "Svarbiausia – ne išmokti visus faktus, bet ištarti: oho, tai nuostabu!", puikiai iliustruoja atraktyvumo poreikį šiuolaikinėje visuomenėje.

Kitas pavyzdys – Helsinkio miesto muziejus. Atverdamas savo darbo užkulisius miestiečiams, įtraukdamas juos į miesto reprezentaciją ir didžiojo naratyvo kūrimą, muziejus atsisako išankstinio žinojimo, kas yra geriausia.

"Muziejų kuratoriams ne visada lengva į sprendimų priėmimą įtraukti ir miesto gyventojus, tačiau atvirumas ir galimybės patiems lankytojams išsakyti savo nuomonę suteikimas yra be galo svarbus žingsnis. Muziejai yra vieni svarbiausių vietos tapatybės puoselėtojų, bet tai negali būti vienkryptis procesas, – įsitikinusi menotyrininkė – Privalu leistis į nuotykį, tam tikrą kelionę, kurioje kartu su miestiečiais būtų kuriamas bendras kūrinys. Toks procesas tiesiog negali būti nesėkmingas."

Tapatybės paieškos

Istorikas J.Vaičenonis pritarė, kad lankytojų įtraukimas yra itin svarbus aspektas, tačiau pabrėžė, kad kauniečiai vis dėlto dar nėra iki galo išgryninę miesto tapatybės ir atsakę į klausimą, kas mes esame.

"Būta siūlymų Nemuno saloje pastatyti DNR simbolį. Tačiau, nemanau, kad ši vieta sudaro mūsų genetinį kodą. Miesto tapatybės reikėtų ieškoti Senamiestyje ir Santakoje – juk mes kilę būtent iš šių vietų. Net ir kalbėdami su kitų miestų gyventojais mėgstame pabrėžti, kad esame miestas dviejų upių santakoje. Vis dėlto mūsų santykis su upėmis šiandien yra gerokai pakitęs – senojoje prieplaukoje nebestovi laivai, kuriuose anksčiau dirbdavo tūkstančiai žmonių, nebevyksta prekyba. Viskas pasikeitė – tad koks mūsų identitetas dabar?" – klausė jis.

Anot J.Vaičenonio, kiekvienas kaunietis savo genetinį kodą gali atrasti skirtingose vietose – kai kam tai Šilainiai ar kitas mikrorajonas. Būtent šie maži pavieniai kauniečių pasakojimai esantys itin svarbūs muziejui.

"Galėtume klausti, ką Kaunui reiškia boksas, kuris buvo labai populiarus 6–7 dešimtmečiais. Arba ledo ritulys, kurį žiemą vyrai žaisdavo Ąžuolyno parke, kur būdavo išliejama čiuožykla. Artimoje aplinkoje turiu pažįstamų, kurie yra šeštos kartos kauniečiai – tokių žmonių istorijos miesto tapatybę kurti siekiančiam muziejui labai pasitarnautų."

Diskusijoje buvo liečiamas ir besikeičiančio šiuolaikinio muziejaus vaidmens klausimas. Dalyviai ieškojo būdų, kaip muziejui sėkmingai išlaviruoti tarp svarbiausios misijos – edukacijos ir buvimo auditorijos linksmintoju.

"Vykstantys demokratizacijos procesai liečia visas institucijas, – pastebėjo sociologas A.Žilys. – Net ir muziejui pasidaro privalu kalbėti apie rinkodarą, auditorijų segmentavimą, į lankytojus žiūrėti kaip į produkto vartotojus. Vis dėlto tai nereiškia, kad pati svarbiausia, edukacinė, darbo pusė turi pasimesti šioje naujoje tvarkoje", – pastebi jis.

Sociologas pritarė minčiai, kad mažosios kauniečių istorijos muziejaus programoje turi užimti svarbią vietą. "Mūsų miestas yra labai daugiasluoksnis – galime kalbėti apie viduramžių miestą, tarpukario laikus, sovietinį gyvenimą. Ir visi šie laikotarpiai, be didžiojo naratyvo, kupini smulkių pasakojimų", – sakė jis.

Privalu leistis į nuotykį, tam tikrą kelionę, kurioje kartu su miestiečiais būtų kuriamas bendras kūrinys.

Kauno miesto muziejaus direktorius G.Sužiedėlis teigė nelaikąs auditorijos linksminimo funkcijos dideliu blogiu. "Žinoma, kad miesto tapatybės kūrimas yra svarbiausia mūsų užduotis. Vis dėlto, pasiūlytomis pramogomis pritraukę žmones į muziejų, mes galime juos įtraukti ir į tapatybės formavimo procesą", – įsitikinęs jis.

Pasak G.Sužiedėlio, tapatybės problemos matomos ir neseniai atliktose mokinių apklausose. "Daugelis Kauno moksleivių nesieja savęs nei su Lietuva, nei su Kaunu. Manau, kad tai lemia ne tik ekonominės priežastys, bet ir nesuvokimas savęs kaip miesto gyventojo", – paaiškino jis.

Daugiatautis miestas

Taigi koks turėtų būti miesto muziejus, kuriame norėtųsi lankytis?

A.Bulotos nuomone, vieno teisingo atsakymo nėra. "Penkiametis turbūt atsakytų, kad jam muziejuje didžiausią įspūdį palieka erdvės, kuriose jis gali nevaržomai lakstyti, o istorija besidominčiam suaugusiam žmogui įdomiausia būtų pamatyti daug vertingų eksponatų vienoje vietoje", – svarstė jis. Fotografo teigimu, muziejaus misija turėtų būti suteikti lankytojui erdvės pačiam šiek tiek paklysti ir nustebti atradus šį tą netikėto. "Muziejus turėtų džiuginti. Deja, kai kuriems jis dar nuo mokyklos laikų asocijuojasi su nuobodžia būtinybe", – pastebėjo A.Bulota.

Diskusijoje buvo paliestas ir miesto daugiakultūriškumo klausimas. "Itin svarbus aspektas Kauno istorijoje yra migracija, – pabrėžė J.Vaičenonis – Visi mes Kaune atsidūrėme skirtingais keliais. Miesto gyventojų sudėtis ir skaičius įvairiais laikotarpiais smarkiai kito, pavyzdžiui, po Napoleono karų Kaune liko tik 3 000 gyventojų. Šiandien jų – jau 300 tūkst. Ilgus amžius mieste drauge gyveno įvairių tautybių ir kultūrų žmonės: lietuviai, vokiečiai, rusai, lenkai, gudai, žydai. Tačiau, kalbėdami apie miesto istoriją, kitų tautų indėlį mes neretai pasirenkame pamiršti."

D.Citvarienė pabrėžė, kad svarbūs ne tik užkietėjusių kauniečių pasakojimai apie Kauną, bet ir naujakurių suvokimas apie miestą. "Esu dėstytoja, tad nemažai diskutuoju su studentais, kurie į Kauną atvyko iš kitų miestų ir miestelių. Kalbamės apie tai, kaip jie mato Kauną, kokį jį įsivaizduoja. Manau, kad svarbi ne tik istorinė, bet ir nesena atmintis, kuri mus visus sujungia", – teigė ji.

Muziejus visiems

A.Bulota pabrėžė, kad svarbu nepamiršti, jog miesto muziejus skirtas visiems Kauno gyventojams.

"Iškyla pasiekiamumo problema, kadangi esame tam tikrame burbule. Kaune vykstančiuose kultūriniuose renginiuose matau vis tuos pačius veidus ir kartais kyla jausmas, kad turinys kuriamas patiems sau. Vis dėlto svarbu pasiekti ir muziejuose nesilankančius žmones, kurie norėtų kur nors kultūringai praleisti laiką, bet nežino, kur ir kaip", – sakė fotografas, pateikdamas vieno Londono teatrų pavyzdį.

Londone buvo uždarytas vienas iš valstybinių operos ir baleto teatrų. Jo vadovai, skubėdami namo, juokais paklausė apsaugininko, kodėl šis niekad nesilanko operoje. Šis atsakė, kad mielai apsilankytų, bet visiškai neįsivaizduoja, kaip reikėtų apsirengti einant į operą, nors kasdien ir mato teatro lankytojus. Tai išgirdę vadovai laikraštyje "The Sun" metams užsakė puslapio dydžio reklamą, kuri pasirodydavo kiekvieną savaitę. Šioje reklamoje buvo pateikta svarbiausia informacija, kurią reikėtų žinoti einant į operą. Toks žingsnis pasiteisino su kaupu ir teatras išgyveno geriausius finansinius metus.

"Todėl kalbėdami apie aukštus dalykus neturėtume pamiršti ir masinės auditorijos. Juk miesto muziejus ir yra skirtas miestui", – reziumavo A.Bulota.