– Muzika buvo tavo gyvenime nuo vaikystės. Kaip supratai, kad muzika yra tavo aistra?
– Vaikystėje net nekvestionavau savo buvimo scenoje. Tai mano gyvenime atsirado ir vystėsi labai natūraliai. Augau apsuptas veiklos, muzikos ir įdomių žmonių. Paauglystėje pradėjau priešintis vaikiškumui ir ėmiau į „Tele Bim-Bam“ žiūrėti neigiamai. Galvojau nutraukti veiklą. Keletą metų nedariau nieko, susijusio su muzika. Tada ir supratau, kad be jos negaliu, nes vis grįždavau į sceną – mokyklos renginiuose ar sėsdamas prie pianino rašyti savo pirmųjų autorinių dainų. Turbūt paskutiniais metais mokykloje ir pajutau, kad nuo muzikos toli nepabėgsiu, ji mane visada pasigaus.
A. Urbonaitės nuotr.
– Kuo dar norėjai būti? Kokių pomėgių, be muzikos, turi?
– Būti daugiau niekuo nenorėjau ir niekada nenorėjau kažkuo būti. Visada buvau sportiškas. Žaidžiau futbolą ir dabar visai rimtai, nors ir mėgėjiškai, treniruojuosi. Gal penkiolikos metų galvojau studijuoti chorinį dirigavimą, nes „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje laimėjau dirigentų konkursą ir buvau pastebėtas mokytojų. Tada dirigavimas atrodė labai egzotiškas ir įdomus mokslas, kupinas muzikos pažinimo, domėjimosi kūrinio istorija ir reikalaujantis daug muzikalumo. Tačiau norėjosi pačiam kurti, o ne diriguoti prieš šimtus metų kitų parašytus kūrinius, tad tai į nieko rimto neišsivystė. Dabar kartais pagalvoju, ką veikčiau, jei ne muzika, bet atsakymo neturiu. Matyt, pasinerčiau į kūrybines veiklas ir jos vis tiek kažkaip mane pamaitintų.
– Vis dažniau pasidžiaugiame, kad dabar Lietuvos muzikos scena išgyvena pakilimą. Kokią Lietuvos muzikos sceną matai?
– Didžiuojuosi lietuviška muzikos scena, pagaliau sugebančia talpinti tiek įvairios muzikos ir įvairaus populiarumo atlikėjų. Matau daug artistiškumo, unikalumo paieškų, žiūrėjimo į užsienio atlikėjų koncertų scenografijas ir bandymo kelti koncertų lygį čia. Jauni atlikėjai nebeužsidaro į rėmus ir kuria labai nišinę muziką, eksperimentuoja ir dažnai tie eksperimentai laimi. Žmonės aplink labai dažnai stebėdamiesi sako: „Tu įsivaizduoji, anksčiau vien užsienietiškos muzikos klausiau, o dabar tik lietuviškos!“ Faina, kad klausytojai atsibunda, ir faina, kad dainų rašymas lietuvių kalba tapo pirmenybe. Turime dar labai daug ką apdainuoti ir aprašyti lietuvių kalba. Tai svarbu ne dėl patriotiškumo, o dėl paprasčiausios muzikos savybės prasiskverbti giliau, kai žodžiai turi gimtosios kalbos svorį, tos kalbos kontekstą ir prasmes. Pagaliau ieškome ir atrandame savo žanrus, unikalumą ir laimi muzika, kurią rašo atlikėjai ir dainų rašytojai, o ne prodiuseriai kaip paskutiniuoju praėjusio šimtmečio dešimtmečiu.
A. Urbonaitės nuotr.
– Ką labiausiai vertini muzikos versle ir jo jame, tavo nuomone, galėtų būti mažiau?
– Muzikos versle per mažai muzikos! Kai muzikanto gyvenimas tampa muzikos verslu, atsiranda baimė prarasti polėkį rašyti, netekti laiko kūrybai ir laisvės kurti be pašalinių įtakų. Kai atlikėjas įsisuka į industriją, ten prasideda naujas žaidimas, kur nesunku paslysti. Slidžių žmonių netrūksta, o jauni atlikėjai dažnai per greitai paragauja populiarumo. Reikia niekada nepamiršti, kaip čia atsiradai, – dėl savo muzikos ir unikalumo. Aš iš muzikos verslo pasiėmiau didelį spaudimą pakartoti savo sėkmingiausius momentus ir išmokau laviruoti tarp vidutiniškų ir blogų pasiūlymų. Supratau, kad bus geriausia, jei eisiu šalia, kartais kažką pasiimdamas, bet skindamasis ir kurdamas savo kelią.
– Esi atlikėjas ir prodiuseris. Trumpai papasakok apie savo naujausius, kaip prodiuserio, darbus...
– Pastaruoju metu prodiusuoju labai mažai, skirtingai nei, pavyzdžiui, 2021 m., kai prisiliečiau prie keleto didelių albumų, pavyzdžiui, Angelou, Gabrielės Vilkickytės... Dabar esu susikoncentravęs į savo paties kūrybą ir kasdienį gyvenimą. Žinoma, ateis laikas, kai norėsiu vėl daugiau prodiusuoti.
– Su kokiu Lietuvos scenos atlikėju norėtum dar padirbėti?
– Darbas su kitais Lietuvos atlikėjais mane daug ko išmoko ir padeda atrasti naujų dainų rašymo būdų. Kadangi beveik visi kolegos yra mano pažįstami, dabar labiausiai norėčiau padirbėti su muzikantais instrumentalistais. Norėčiau dirbti su pučiamųjų orkestru, su gerais muzikos aranžuotojais ir įrašyti savo dainų su dideliais ansambliais. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų stiprus gospelo muzikos choras ir skirčiau albumą vien su choru parašytai muzikai. Dabar man įdomiausia yra tyrinėti garsą. Mane jaudina masė, galingi sąskambiai, gyvumas, netikėtumai...
A. Urbonaitės nuotr.
– Kaip atlikėjas Free Finga kuri jau nuo 2018-ųjų ir išleidai tris albumus. Neseniai pasirodė nauji singlai „Pavydas“ ir „Tūžis“? Kaip sekėsi juos kurti?
– Man patinka, kad manęs neįmanoma įstatyti į žanro rėmus, ir tai nebūtų naudinga. Geriausia, kai muzika pati veda kartu su asmenybe – ko klausai, kokiuose koncertuose lankaisi... Stuburas išlieka neištrinama hiphopo įtaka, kuri sieja viską, ką darau. Vis dėlto gitaros roko muzika turi kitokią masę, ji turi daugiau didingumo nei repas. Norėjau šitą masę pasimatuoti.
Ir „Pavydas“, ir „Tūžis“ gimė po stagnacijos laikotarpio, kai ilgai nepavyko pabaigti „albumo“, kurį rašiau. „Albumas“ kabutėse, nes tuo metu atrodė albumas, nors buvo dainų kratinys ir dar ieškojau formos. Strigau ir pradėjau jausti, kad nebeturiu jėgų pabaigti dainų. Tada mano draugas ir ilgametis partneris Vaiperis (Vitalijus Puzyriovas – aut. past.) pasiūlė susimažinti lūkesčius ir pabaigti vieną dainą. „Pavydą“ ir „Tūžį“ parašiau labai greitai ir greitai pabaigiau. Tokios dainos yra nuoširdžiausios ir labiausiai klausytojų mėgstamos, nes pagauna kažkokią tikrą emociją. Pradėjau matyti, kad piešiasi nauja muzikinė linija, kurios neplanavau, ir nusprendžiau ja leistis. Subūrėme stiprią koncertinę grupę, kitoms dainoms sukūrėme roko stiliaus instrumentuotes. Prasidėjo grandininė reakcija.
– Ankstesniuose kūriniuose daugiau elektronikos garsų, o, kaip pats minėjai, „Pavydas“ ir „Tūžis“ – tamsesni kūriniai, juose daugiau rokui artimų gitaros garsų, būgnų ritmų. Be to, įrašėte duetą su „Abudu“ vokalistu. Kaip atsirado ši kryptis?
– Roko muzika visada buvo šalia – vaikystėje ir paauglystėje klausiau daug „Linkin Park“ ir „System of a Down“. Dabar, kai toks roko pakilimas Lietuvoje, turiu ko klausyti ir žavėtis čia, tad einu į roko koncus ir visada puikiai praleidžiu laiką. Tikrai supratau, kad roko koncertai yra mėgstamiausi mano koncertai Lietuvoje. Niekur kitur nėra tokios energijos ir gyvybės, kurios taip ieškau. Norėjosi ir man to gyvumo įdėti į elektroninių garsų pripildytą savo muziką, kuri kartais gali skambėti plastmasiškai. Tačiau aš nuolat ieškau, nes noriu tobulėti.
A. Urbonaitės nuotr.
– Papasakok apie naujų dainų kūrybos procesą. Kaip sekėsi jas kurti ir iš kur sėmeisi įkvėpimo?
– „Pavydas“ yra epizodų rinkinys, kur mažomis properšomis užfiksuoju kadrus. Tai vizualus tekstas, kurį rašiau kitaip nei visada – padrikai, mėtydamas žodžius ir leisdamas jiems jungtis tik per temą. Žiemą žiūrėjau daug filmų ir vizualiojo meno ir, galbūt, tai persikėlė į mano tekstus.
„Tūžis“ tapo išsilaisvinimo iš ilgos apatijos daina – kai buvo kritęs pasitikėjimas savimi, negalėjau ir nenorėjau kurti... Tada man labai trūko pykčio ir pagaliau jis pabudo ir skamba kaip ši daina – garsiai, gaivališkai, lekiant 1 000 km/val. greičiu. Pyktis sugeba pažadinti ne tik kūrybą, bet ir santykius, padeda pabaigti darbus, padeda žiūrėti į pasaulį naujomis akimis. Visiems linkiu išmokti pykti, ypač vaikinams, nes mus ilgai moko tą emociją slėpti kaip gėdingą, o man pyktis išgelbėjo gyvybę.
– Kokios temos ir emocijos dabar tave įkvepia?
– Mane visada žavėjo gilintis ir rašyti apie nepatogias emocijas, todėl „Pavydas“ ir „Tūžis“ man labai brangūs, o ir lietuviškoje muzikoje apie pavydą mažai ką esu girdėjęs. Yra kažkas įdomaus murkdytis toje pilkoje pelkėje, kur nėra aiškių standartų, bet juk ir mūsų pačių emocijos yra keistos ir pilkos. Jei galiu pabandyti užrašyti naują emocinę kalbą, gal ir klausytojas sau ten kažką ras.
Šiuo metu mane jau vėl truputį traukia šiltesnės emocijos. Mąstydamas apie savo meilės kelią, apie brandą, ką reiškia atsakomybė ir kas yra dviejų žmonių pasižadėjimas būti kartu visą gyvenimą, ieškau skambesio, kuris tas emocijas geriausiai parodytų.
– Kur link juda Free Finga muzikos skambesys? Ar turi planą ir kryptį, kuria nori kurti?
– Kūryba ves ten, kur eis gyvenimas. Svarbiausia nepamiršti gyventi – varyti į keliones, koncertus, žiūrėti parodas ir performansus, eiti į vakarėlius ir semtis patirčių iš pokalbių ir pasaulio, nes iš ten ateina kūryba. Sėdint vietoje nieko neįvyks.
Dabar noriu dar daugiau plėstis į vizualiąją pusę – kai bus naujas albumas, kurti daugiau vaizdo kūrybos, fizinių daiktų, koncertus versti dar įdomesnėmis patirtimis.
Idėjų pilna galva, o sąsiuviniai – brėžinių ir palaidų minčių. Skaudžiausia, kad viską įgyvendinti kainuoja laiko ir pinigų, todėl kai kurių projektų neįgyvendinsiu niekada arba dar labai ilgą laiką. Tačiau dėl to ir smagu dirbti, kad kažkada neįmanomi atrodę dalykai virsta realybe su talentingų mane supančių žmonių pagalba – nuo muzikantų ir aranžuotojų iki scenografų ir amatininkų.
A. Urbonaitės nuotr.
– Dirbi su viena didžiausių pasaulio muzikos leidyklų „Warner Music Baltics“, kuri gali tave pristatyti plačiau nei Lietuvos auditorija, o kuri lietuvių kalba. Ar tai nėra trūkumas siekiant užsienio auditorijos dėmesio?
– Su „Warner Music Baltics“ atstovais apie tai esame kalbėję – jiems dabar žymiai įdomiau lietuviškai kuriantys atlikėjai, stipriau galintys įleisti šaknis Lietuvoje, ir man nereikia daryti kompromisų. Apie anglišką kūrybą negalvoju, o po pasirodymo festivalyje „Europavox“ Prancūzijoje, kur atlikau savo lietuviškas dainas, dar labiau pasitikiu lietuviškos muzikos galimybe skambėti užsienyje.
– Kokios kitos svajonės ar idėjos, kurias norėtum įgyvendinti?
– Noriu pradėti mokyti prodiusavimo moksleivius ir, galbūt, nuo šio sezono tai darysiu. Noriu išmokti groti kai kuriais instrumentais, pasidaryti mobilų ir kompaktišką studijos variantą ir daugiau keliauti trumpai stabtelėjant įrašams. Noriu surengti koncertinį šou, kuris sulaužytų žmonių įsivaizdavimą / suvokimą, kas yra koncertas.
– Kokie artimiausi planai?
– Noriu baigti namų remontą, įsirengti naują studiją, atšokti vestuves su Patricija, išvažiuoti į Pietų Korėją ir grįžus galvoti, kur norisi eiti toliau.
