Jaunesni kauniečiai turbūt nė nesusimąsto, kad Kauno paveikslų galerija buvo pastatyta ką tik iš Vokietijos pargabentai Mykolo Žilinsko (1904–1992) dovanotai kolekcijai saugoti ir eksponuoti. Paties kolekcininko vardu pavadinta galerija duris atvėrė tik po dešimtmečio.
Vertinga dovana
Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiais metais mini garbingą imtmetį. Svarbia Kauno kultūrinio žemėlapio dalimi jau seniai tapęs muziejus neįsivaizduojamas be savo darbuotojų, kurių dauguma čia dirba ne vieną dešimtmetį ir turi prikaupę įdomiausių istorijų. Daugiau nei 40 metų M.Žilinsko kolekciją tyrinėjanti P.Sakalauskienė – viena jų.
Moteris muziejuje įsidarbino 1978-ųjų pabaigoje. Tuo metu naujai pastatytoje galerijoje atidarymui buvo rengiama pirmoji žymiojo kolekcininko dovanotos kolekcijos ekspozicija. Kadangi P.Sakalauskienė neseniai Vilniaus universitete buvo baigusi romanų-germanų filologiją ir puikiai mokėjo vokiečių bei anglų kalbas, pradėjo dirbti ekskursijų vadove. Aštuntajame dešimtmetyje Kaune nebuvo daug anglų kalbos specialistų, o šviežutėlei galerijai reikėjo anglakalbių gidų. "Laiku atsidūriau tinkamoje vietoje ir visai netikėtai atradau širdžiai mielą darbą, kurį dirbu iki šiol", – šypsosi kolekcijos rinkinių saugotoja.
Berlyne įsikūręs M.Žilinskas jau senokai savo jaunystės miestui – Kaunui – norėjo padovanoti vertingų meno kūrinių. Skelbiama, kad jis apie 1953 m. rašė laišką į Lietuvą su tokiu pasiūlymu, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Vis dėlto 1971-aisiais ledai pajudėjo ir Lietuvos muziejininkai ėmė kartkartėmis keliauti į Berlyną, pargabendami į ritinius susuktų drobių. Pasak P.Sakalauskienės, per metus į muziejų atkeliaudavo ne viena paveikslų siunta.
"Susidomėjimas ekspozicija buvo didžiulis. Visų pirma, iki tol Kaune nebuvo tokios modernios galerijos. Antra, ekspozicijose dažniausiai būdavo rodomas lietuvių dailininkų arba senųjų amžių menas. O čia – Vakarų Europos tapyba, kurios didelė dalis moderni – XIX a. pab.–XX a. pradžios kūriniai, – pastebi pašnekovė. – Galerijoje nuolat lankėsi valdžios atstovai, garbūs svečiai. Man su kolegėmis teko vesti ekskursijas lankytojams iš įvairių šalių: Norvegijos, Indijos, Vokietijos, Etiopijos. Turistai iš visos Sovietų Sąjungos į Kauną plūsdavo ir traukiniais. Buvome keturios ekskursijų vadovės ir kiekviena per dieną vesdavome po tris keturias ekskursijas septyniose salėse. Tai išties daug."
Istorija: M.Žilinsko apsilankymai Kaune. 1980 m. – senojoje, dabartinėje Paveikslų, galerijoje. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.
Teko keisti autorystę
Pasak P.Sakalauskienės, į naująją Paveikslų galeriją veržėsi visi. Ne tik užsienio delegacijos, bet ir moksleiviai, studentai, įvairių įstaigų ir organizacijų grupės. "Dabar tikriausiai sunku įsivaizduoti, koks didelis įvykis tai buvo. Tačiau iki tol Kaune nebūta atvežamų užsienio dailės parodų. Tad visiems magėjo pasigrožėti M.Žilinsko sukauptais kūriniais. Pas mus su prašymu parodoms paskolinti kolekcijos kūrinių atvykdavo muziejininkų iš Helsinkio, Maskvos, Kijevo, Berlyno", – pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto pats kolekcininkas į galerijos atidarymą neatvyko. Greičiausiai kelionė į Sovietų Sąjungą tiesiog buvo pernelyg sudėtinga. M.Žilinskas pirmą kartą jo garbei pastatytoje Paveikslų galerijoje apsilankė daugmaž 1981 m.
"Tuo metu jis jau buvo padovanojęs apie 500 kūrinių. Sužinoję apie garbų svečią, su keletu skyriaus darbuotojų ruošėme naujai įgytų kūrinių parodą pirmajam M.Žilinsko vizitui. Norėjome, kad būtų išleistas ir dovanotų kūrinių katalogas. Iš viso M.Žilinskas buvo apsilankęs keturis kartus. Man jis sudarė malonaus, šilto žmogaus įspūdį. Muziejaus darbuotojai su kolekcininku turėjo progą ir nusifotografuoti. Tačiau daugiau pabendrauti nepavyko, nes M.Žilinskas buvo labai saugomas, nuolat lydimas aukščiausių valdžios atstovų. Jam netgi neleista susitikti su Lietuvoje likusiomis seserimis", – pasakoja P.Sakalauskienė.
Pirmojo vizito metu M.Žilinskas pažadėjo padovanoti ir daugiau paveikslų, jei bus pastatytas naujas ekspozicijoms skirtas pastatas. Mat į neseniai duris atvėrusią Paveikslų galeriją kūriniai nebetilpo. Tad vos po dešimtmečio nuo senosios galerijos atidarymo, 1989-aisiais, Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatyta nauja M.Žilinsko vardu pavadinta dailės galerija.
Sovietų Sąjunga jau skaičiavo paskutiniuosius metus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo ne už kalnų, tad nieko keista, kad ir naujojoje galerijoje tvyrojo permainų dvasia, vyko įdomesnės, laisvesnės parodos. Be to, į Kauną ėmė atkeliauti daugiau užsienio piliečių, kurie, griūvant Sovietų Sąjungai, galėjo laisviau judėti, savarankiškai atvažiuoti į Lietuvą.
"Pas mus atvykdavo ir užsienio šalių menotyrininkų bei kitų šios srities specialistų. Jie muziejaus darbuotojams pagelbėdavo savo konsultacijomis. Nors M.Žilinskas buvo sukaupęs didžiulę vertingų kūrinių kolekciją, jis nebuvo meno žmogus. Tad kartais, įsigydamas darbus, jis apsigaudavo. Pavyzdžiui, paveikslą pardavėjas jam parduodavo kaip P.Picasso ar M.Šagalo kūrinį, nors autorius būdavo kitas, – atskleidžia P.Sakalauskienė. – Muziejaus specialistams išanalizavus paaiškėjo, kad kai kurie kūriniai buvo sukurti kitų dailininkų."
Istorija: M.Žilinsko apsilankymai Kaune. 1987 m. apžiūri statomą jo vardu pavadintą galeriją. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.
Šiandien išsiaiškinti tokius faktus būtų kur kas lengviau, užtektų pasinaudoti internetine paieškos platforma. O anuomet informacijos reikėdavo ieškoti kataloguose, kurie daugiausia būdavo sovietiniai, neišsamūs. "Laimei, bibliotekų lentynos pradėjo pildytis įvairiais leidiniais iš užsienio, kuriuose neretai aptikdavome tikrąją paveikslų autorystę. Keisti M.Žilinsko nurodyto autoriaus pavardę iš pradžių būdavo nedrąsu, tekdavo diplomatiškai išsisukinėti", – prisimena pašnekovė.
Vis dėlto, anot P.Sakalauskienės, patvirtinus, kad paveikslo autorius tikrai yra kitas asmuo, M.Žilinskui tekdavo nusileisti. Kai kurių kūrinių autorystė aiškėja iki šiol, tad muziejaus darbuotojams kataloguose pateiktą informaciją kartais tenka tikslinti.
Smulkmeniškas darbas
Pasak P.Sakalauskienės, pirmosios M.Žilinsko dailės kūrinių siuntos Lietuvą pasiekė aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Kol Kauno paveikslų galerija dar nebuvo pastatyta, paveikslai būdavo restauruojami ir apžiūrimi Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centre.
Kolegos juokauja, kad iš rėmo kampučio ar spalvos galiu pasakyti, koks tai paveikslas. Išties, jie visi šimtus kartų mano apžiūrėti, kilnoti, pristatyti fotografuoti, eksponuoti parodose.
"Kai kūriniai pasiekdavo Kauną, man būdavo be galo įdomu su jais susipažinti išpakuojant, aprašant. Muziejininko darbas yra itin kruopštus. O anuomet, kai dar neturėjome kompiuterių, jis būdavo dar smulkmeniškesnis. Turėdavau dirbti ne tik rašomąja mašinėle, bet ir rašyti į tušą ar rašalą mirkomu plunksnakočiu. Daugybėje kortelių ranka aprašydavau kiekvieną gautą kūrinį. Vėlesniais metais visą informaciją teko įvesti ir į kompiuterines sistemas, – prisimena pašnekovė. – Mano darbas buvo ne tik vesti ekskursijas. Matydama, kad dovanojama ekspozicija gausėja, rengiamas katalogas, pasisiūliau padėti dirbti parengiamuosius darbus. Tad spausdinau tekstus mašinėle, į anglų ir vokiečių kalbas verčiau paveikslų etiketes, anotacijas. Tik ekskursijų vadove dirbau penkerius metus, o vėliau ėmiausi parengiamųjų darbų išsamiam kolekcijos katalogui. Šis darbas man buvo be galo įdomus."
Pasak muziejininkės, per metus M.Žilinskas atsiųsdavo daugmaž penkias siuntas, kuriose būdavo nuo 50 iki kelių šimtų paveikslų. "Tai labai įvairiapusė kolekcija, gausi įvairių žanrų, epochų, garsių ir mažiau žinomų autorių. Žinoma, ją daugiausia sudarė vokiečių autoriai, nes Vakarų Berlyne gyvenančiam kolekcininkui tokių darbų įsigyti buvo patogiausia", – pasakoja P.Sakalauskienė.
Pasak jos, įsidarbinus muziejuje, teko nemažai išmokti. Moteris buvo anglų kalbos specialistė, tačiau apie meną daug nežinojo. Norint vesti ekskursijas, reikėjo pasimokyti meno istorijos. "Iš pradžių mus, naująsias gides, apmokė vyresni muziejaus darbuotojai, norėdama įsisavinti teorines žinias, daug konspektavau. Tačiau gana greitai pavyko išlavinti akį, išmokau, išvydusi kūrinį, lengvai atpažinti epochą, kompoziciją, mokyklą, netgi dailininko stilių, – šypsojosi pašnekovė. – Muziejaus darbuotojai turėjo galimybę išvažiuoti į kitus muziejus, kur pasisemdavome daug žinių. Lankėmės Maskvos A.Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje, Sankt Peterburgo meno ir kultūros muziejuje Ermitaže, Rygos galerijose. Grožėjomės dailės šedevrais ten pristatomose prestižinėse parodose. Šios išvykos leido geriau pažinti Europos meną, įvertinti garsiuosius kūrėjus."
Atrado savo kelią
Šiuo metu M.Žilinsko galerijoje saugomi 1 685 kolekcininko padovanoti dailės kūriniai. Ne vieną dešimtmetį būdama kolekcijos rinkinių saugotoja, P.Sakalauskienė muziejinio spektro darbus kuo puikiausiai pažįsta. Ji vienintelė iš 1978 m. ekskursijų vadovėmis galerijoje įsidarbinusių jaunų specialisčių tebedirba muziejuje.
Istorija: M.Žilinsko apsilankymai Kaune. 1988 m. apžiūri statomą jo vardu pavadintą galeriją. / Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus archyvo nuotr.
"Kolegos juokauja, kad iš rėmo kampučio ar spalvos galiu pasakyti, koks tai paveikslas. Išties, jie visi šimtus kartų mano apžiūrėti, kilnoti, pristatyti fotografuoti, eksponuoti parodose. Ši kolekcija labai dėkinga savo žanrų, stilių, temų gausa, tad dailininkų darbus neretai skoliname ir kitiems Lietuvos muziejams, galerijoms bei viešosioms įstaigoms. Pavyzdžiui, jei kuris nors muziejus ar galerija suplanuoja organizuoti parodą istorine, jūros, gamtos ar natiurmorto tematika – galime atrinkti pakankamai kūrinių, kurie ją išsamiai atspindės", – atskleidžia muziejininkė.
O kurie kolekcijos kūriniai artimiausi pačiai P.Sakalauskienei? Juk per tiek metų tam tikrus kūrinius ji greičiausiai itin pamilo. "Man įdomiausia ekspresionistinė meno srovė. Pradėjus dirbti galerijoje, būtent ši kryptis mane patraukė, sužavėjo, nes iki tol ekspozicijose nieko panašaus nebūdavo", – prisipažįsta rinkinio saugotoja.
Šiandien P.Sakalauskienei retai tenka vesti ekskursijas. Tačiau ji toliau užsiima darbu, susijusiu su eksponatų priežiūra, duomenų tikslinimu, skaitmeninių vaizdų komplektavimu. Taip pat tvarkomas ir inventorizuojamas gausus M.Žilinsko dokumentų archyvas, aprašomas memorialinių objektų fondas. Ji pastebi, kad šiandien nemaža dalis muziejaus lankytojų ekspozicijas aplanko savarankiškai, pasitelkę į pagalbą audiogidą ir QR kodus. Darbo pobūdį koreguoja ir tai, kad M.Žilinsko dailės galerija šiuo metu uždaryta renovuoti. Tačiau, pasak pašnekovės, darbo netrūksta, su metais tik daugėja.
"Muziejuje nedirbančiam žmogui labai sudėtinga apsakyti, kiek daug čia yra veiklos. Kol nedirbau galerijoje, pati svarstydavau – ką čia galima veikti, be ekskursijų vedimo? Tačiau kiekvienas eksponatas reikalauja laiko ir pastangų jį prižiūrint, aprašant, atnaujinant skaitmeninimo sistemas. Manau, kad dauguma muziejininkų čia pasilieka ilgam, nes atranda sau širdžiai mielą darbą. Muziejus ir man jau tapo antraisiais namais, kuriuose jaučiuosi itin gerai. Šis darbas reikalauja atsidavimo ir meilės tam, ką darai. Tačiau jis labai prasmingas ir reikalingas. Esu laiminga pažinusi šį kelią ir tapusi muziejaus dalimi", – šypsosi ji.
