Siekia populiarinti

Parodoje kūrinius pristatantys menininkai – Jūratė Armonavičiūtė, Danutė Gajauskienė, Lolita Grabauskienė, Gražina Kuprevičienė, Virginija Ligeikienė, Rasa Mačiulienė, Relita Mielė, Algimantas Šlapikas, Ramutė Toliušytė – Lietuvos dailininkų sąjungos Odos sekcijos nariai, bičiuliai, palaikantys vienas kitą kūrybinėje veikloje ir drauge rengiantys parodas.

Visi autoriai odininkystės amato žinių įgijo Estijos valstybiniame universitete (dabar – Talino dailės akademija), dalis jų po studijų žinias gilino Vokietijoje.

Pasak parodos kuratorės, odos menininkės, lektorės L. Grabauskienės, ekspozicijoje žiūrovas gali susipažinti tiek su tradiciniu, tiek su šiuolaikiniu menininkų požiūriu į odą: dalis kūrėjų atskleidžia meistriškumą tęsdami odininkystės amato tradiciją, kiti eksperimentuoja ir su oda, ir su technikomis.

Nepaisant parodoje išryškėjančių skirtingų kūrėjų požiūrių, juos jungia stiprus noras šią iki šiol taikomajam menui priskirtą šaką populiarinti tiek tarp meno kūrėjų, tiek meno gerbėjų.

Gražina Kuprevičienė. Ženklai I–V. / J. Mocevičiūtės nuotr.

Technikų gausa

Odininkų bendruomenė yra atvira, kviečia skirtingų vizualiojo meno šakų atstovus atrasti odą kaip medžiagą, todėl apibrėžti, esą odininkystės amatas – tik taikomojo meno šaka, nereikėtų. Estetiškoje parodos ekspozicijoje, išsamiai pristatančioje Kauno odininkų kūrybą, žiūrovas gali įsitikinti: oda neriboja menininko fantazijos ir tampa puikia medžiaga skirtingoms kūrybos idėjoms realizuoti.

Parodą, pasak kuratorės, būtų galima dalyti į dvi dalis. Vienoje eksponuojami didesnio formato, interjerams tinkantys kūriniai, kitoje – įrištos knygos, vizualiojo meno objektai, miniatiūros.

Abiejose parodos dalyse eksponuojami darbai pristato odininkystę ne tik kaip amatą, bet ir kaip vizualiojo meno šaką, neatsiliekančią nuo šiuolaikinių tendencijų, pavyzdžiui, tvarumo, kuris ypač svarbus menininkei J. Armonavičiūtei, abstrakčius meno kūrinius kuriančiai iš odos atraižų ir naudojančiai deginimo, suteikiančio galimybę odos paviršių marginti skirtingų spalvų dėmėmis, techniką.

Virginija Ligeikiene. Pavasaris. / J. Mocevičiūtės nuotr.

Viena aktyviausių odos meno kūrėjų G. Kuprevičienė eksponuoja kūrinius, kuriuose meistriškai jungia skirtingas technikas – auksavimą, pynimą, raižymą, taip pat ir deginimą.

Oda neriboja menininko fantazijos ir tampa puikia medžiaga skirtingoms kūrybos idėjoms realizuoti.

Vyriausias „DermArs“ gildijos narys A. Šlapikas žiūrovui gali būti pažįstamas kaip tradicine technika kuriamų reljefų autorius, tačiau dabartiniu kūrybos etapu menininką įkvepia pergamentas (žalia oda). Šioje parodos dalyje išsiskiria Venecijos karnavalą primenančių kaukių kolekcija, kuri gimė daliai „DermArs“ gildijos narių dalyvaujant Vokietijoje vykusiose Leonardo da Vinci programos odos formavimo kūrybinėse dirbtuvėse.

Kaip pasakoja L. Grabauskienė, šios kaukės ypatingos tuo, kad buvo kuriamos odą tempiant ant gipsinės formos, kuri buvo nuimta nuo kiekvieno menininko veido. Dekoratyvios detalės sukurtos jas formuojant rankomis. Greta šių kaukių pristatomi ir jau minėtos G. Kuprevičienės lietuviškas Užgavėnių kaukes primenantys darbai. Žiūrovo dėmesį patraukia R. Mačiulienės, kuri vienintelė kuria darbus iš stručio odos ir pusbrangių akmenų – perlų, perlamutro, kūriniai.

Organizatorių nuotr.

Idėja ir kūnas

Antrojoje parodos dalyje eksponuojami menininkės Ramutės Toliušytės 2022-aisiais minėtam Kauno meno mokyklos įkūrimo 100-mečiui skirti darbai ir knygų kolekcija, sukurta Lietuvos kultūros tarybai skyrus stipendiją. Ekspozicijos kuratorė L. Grabauskienė pažymi, kad odos meno specialybė 1922 m. įkurtoje Kauno meno mokykloje pradėta dėstyti 1956-aisiais ir dėstoma iki šiol – mokyklos tradicijas tęsiančioje Kauno kolegijos Menų akademijoje. „Lietuvoje įgyti odos meno žinių jaunieji kūrėjai gali tik pasirinkę Objektinio meno studijas Kauno kolegijoje“, – akcentuoja kuratorė.

Šioje ekspozicijos dalyje didelis dėmesys skiriamas knygrišybos menui. Pristatomas knygrišės ir knygų restauratorės V. Ligeikienės kurtas klasikinis įrišimas su smulkiuoju reljefu, formuotu iš odos dulkių. D. Gajauskienė demonstruoja ir kietais, ir minkštais viršeliais įrištas knygas, kurios išsiskiria tuo, kad kūryboje menininkė naudoja ir gamtoje rastus objektus: kriaukles, medžio gabaliukus, augalus.

Organizatorių nuotr.

Didelę knygrišybos patirtį turinčios L. Grabauskienės įrištos knygos žavi įvairove: menininkė eksponuoja knygą slaptu belgišku įrišimu, greta – klasikinis, vienas pirmųjų Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimų knygos įrišimas, spalvų subtilumu žavi Pranės Dundulienės kietais viršeliais įrišta knyga „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“.

Kūrėja eksponuoja ir autorinę knygą, kurią ne tik įrišo leporelo technika, bet ir kūrė knygos turinį, iliustracijas. Parodoje – ir L. Grabauskienės įrištas Antano Kmieliausko kūrybos albumas, už kurį menininkė apdovanota XXVII knygos mėgėjų draugijos apdovanojimu. Ši įrišta knyga atspindi A. Kmieliausko, kaip kūrėjo, daugiabriauniškumą, todėl jis kurtas derinant skirtingas technikas.

Iš visų parodoje pristatomų skirtingų knygų įrišimo būdų išsiskiria R. Mielės knygos-objektai. Skulptūriški, konceptualūs menininkės kūriniai, kuriami originalia autorine technika – naudojant odos dulkių ir klijų, vadinamų kleisteriu, masę, nutolsta nuo tradicinio knygos, kaip spausdintinės informacijos skleidėjos, suvokimo ir priartėja prie knygos kaip meninio objekto, kaip idėjos.

Eidamas nuo vieno kūrinio prie kito žiūrovas susipažįsta su nepaprasta odos medžiagos savybe – gebėjimu prisitaikyti prie kiekvieno menininko kūrybos užmojų ir įgyvendinti netikėtas idėjas.

Organizatorių nuotr.

Kas? Retrospektyvinė „DermArs“ gildijos kūrybinių odos objektų paroda „Gyvenimas meno formose“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki kovo 31 d.

Parodoje eksponuojamos Hörner/Antlfingerio, Ulrike'ės Kessl, Aurelios Mihai, Joanne'os Moar, Neringos Naujokaitės, Gerlinde'ės Salentin, Gudrunės Teich, Myriam'os Thyes, Petro Zubeko instaliacijos, skulptūriniai objektai, videofilmai, didelio formato piešiniai ir fotografijos.

Hörner/Antlfingerio instaliacija „Sarajevo time travel agency“ nukelia lankytoją į įsivaizduojamą kelionę laiku po Sarajevą. J. Moar savo duomenų bazėje „Becoming German“ renka vaikystės prisiminimus iš Vokietijos ir skolina juos šalies imigrantams, užaugusiems kitur. G. Teich videoinstaliacijoje „Heimatfilm“ su ironija kalbama apie tėvynės – Vokietijos – klišes. M. Thyes koliaže „Migration flags“ pristatomos animuotos skirtingų šalių vėliavų transformacijos, kurios tampa tarptautinių ryšių – migracijos, politikos, turizmo, kultūrinės įtakos – motyvu.

G. Salentin darbas „Lichtfeld“ sukurtas Jeruzalėje. Jis susideda iš bičių vaško objektų ir bičių vašku padengtų skaidrių fotofolijų. Nuotraukos padarytos arabų ir žydų kvartaluose senamiestyje, jose tematizuojama migracija. A. Mihai savo instaliacijoje „Corpus mundi“ tiria neapčiuopiamą ryšį tarp žmonių ir vietų. Projektas apmąsto, kaip mes traktuojame artimus žmones, ir tampa vaizdine humaniškumo metafora.

Su pabėgėlių stovyklomis asocijuojasi U. Kessl skulptūrinis objektas „Zeltkapsel“ („Palapinių kapsulė“). Tačiau palapinių kapsulė sandariai uždaryta užtrauktukais ir nepasiekiama – pakabinta palubėje. 30 m ilgio piešinyje ant drobės „Black & White“ P. Zubekas įkvėpimo semiasi iš savo kelionių po Afriką į pietus nuo Sacharos – Kamerūną ir Tanzaniją. N. Naujokaitės fotografijų ciklo „Grauzone“ pirmajame plane – užtvarai, grotos ir spygliuota viela. Motyvai leidžia įžvelgti už jų esančius pastatus – laikino pabėgėlių apgyvendinimo konteinerius arba deportuojamų prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo įstaigą. Fotografijų dėmesio centre – ribos su kitais.

Pabėgėlių ir migracijos tema jau seniai opi Vokietijos visuomenėje ir plačiai atspindima mene. Šiandien, naujausių politinių įvykių kontekste, ji tampa vis aktualesnė ir Lietuvoje. Parodos tikslas – pristatyti Lietuvos auditorijai Vokietijoje kuriančių menininkų pozicijas ir užmegzti visuomenės dialogą šia tema.

Kas? Parodos „Svetur. Migracijos aspektai“ atidarymas.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Gruodžio 14 d. 18 val. Veiks iki vasario 18 d.

Įrašytos keturios sonatos, kurių autoriai – Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Stasys Vainiūnas ir Julius Juzeliūnas. Tai kūriniai, atspindintys sudėtingą XX a. lietuvių muzikos raidą – nuo viltingo nepriklausomos Lietuvos laikotarpio iki atšiaurių sovietinės cenzūros sąlygų.

S. Venslovaitė ir V. Kopjova kartu groja jau beveik dešimtmetį, abi savo karjeras ir gyvenimą kuria Vakarų Europoje. Simona – Miuncheno kamerinio orkestro narė, baigusi studijas Vienos muzikos ir atlikimo meno universitete, ketverius metus buvusi vieno geriausių kamerinių orkestrų pasaulyje „Kremerata Baltica“ nare, nuo 2016 iki 2018 m. grojusi Leipcigo „Gewandhaus“ orkestre. Veronika – iš Kauno kilusi pianistė, koncertuojanti tiek solo, tiek kameriniuose ansambliuose, grojusi tokiose prestižinėse salėse kaip Amsterdamo „Concertgebouw“ irVienos „Musikverein“, baigusi studijas Hanoveryje ir Vienoje.

Kaip tvirtina abi muzikės, ši lietuvių kompozitorių sonatų programa gimė iš ilgesio gimtinės skambesiui.

„Nuo pat mudviejų su Simona bendro kūrybinio kelio pradžios, mus ypač domino lietuviškas repertuaras. Šis „Naxos“ išleistas albumas gimė iš tėvynės ilgesio, nenumaldomo poreikio supažindinti pasaulį su puikia Lietuvos muzika, taip pat – iš beribio, nevaržomo smalsumo“, – sako V. Kopjova.

Tiesa, susidomėjusios sonatomis muzikantės greitai pastebėjo, kad jų natų gauti nėra paprasta, o pasiklausyti įrašų – juo labiau. „Turime begalę puikios muzikos, fantastiškų kompozitorių ir norime, kad ši muzika būtų prieinama ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio publikai. Tad pirmojo albumo repertuarą ruošėme su didžiuliu atsidavimu, jausdamos atsakomybę“, – sakė pianistė.

„Lietuviška muzika tapo neatsiejama mūsų su Veronika repertuaro dalimi ir gyvenimo projektu. Išgryninti šios programos, virtusios albumu, idėją ir jį paruošti mums padėjo nuostabi vadybininkė Beatričė Blotnytė – tik jos dėka svajonės tapo realybe“, – pasakojo S. Venslovaitė.

Kodėl programa įrašyta leidybos kompanijoje „Naxos“? „Ši kompanija yra viena didžiausių klasikinės muzikos rinkoje, jos prodiusuojami įrašai pasiekia net pačius atokiausius pasaulio kampelius. Vienas jos interesų – ieškoti nežinomų, dar neįrašytų kūrinių, įdomaus repertuaro. Tai neabejotinai tiko mums. Neslėpsiu, kai po visų leidybos darbų radome mūsų įrašus platinamus net japonų kalba, širdis tiesiog apsalo!“ – džiaugsmo neslėpė smuikininkė.

S. Venslovaitės ir V. Kopjovos albumo „Lietuvių muzika smuikui ir fortepijonui“ pristatymo koncertai vyks Viniuje ir Kaune. Įrašų gamintojas – Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA). Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir LMTA. Rėmėjas Juozo Karoso labdaros ir paramos fondas. Partneriai – Vilniaus rotušė, Nacionalinis Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Projekto organizatoriai: VšĮ „Musica Vitale“.

Kas? albumo „Lietuvių muzika smuikui ir fortepijonui“ pristatymo koncertas.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? gruodžio 2 d. 16 val.

Dizainerės kolekcijoje atsispindi džinsiniame audinyje užkoduotos laisvės ir individualumo idėjos, keliami tvarumo ir mados ateities klausimai. Pokalbis su jauna kūrėja – apie unikalų džinsinį audinį, virtualiąją ateities madą ir pradedančiam kūrėjui kylančius iššūkius.

– Jūsų paroda prasideda naujasis Kauno paveikslų galerijos ciklas „Jaunųjų platforma“, skirtas jauniems menininkams. Ką jums reiškia tai, kad būtent jūsų paroda pradedamas šis projektas? Kaip manote, ar šiandien yra pakankamai platformų, kur jauniems menininkams būtų galima pasirodyti?

– Manau, kad erdvių ir platformų, kuriose jauni kūrėjai gali pristatyti savo meną, išties daugėja. Tai labai džiugina, nes pradedantiems menininkams itin svarbu parodyti savo kūrinius ir prisistatyti auditorijai. Galerijos kvietimas mane labai nustebino, ypač kai supratau, kad bus organizuojama mano vienos paroda, kuri pradės visą ciklą. Džiugu ir tai, kad Paveikslų galerija į savo erdves įsileido tekstilės parodą. Deja, tekstilė neretai nuvertinama, susiformavęs stereotipas, kad tai tik močiučių amatas. Vis dėlto tekstilė gali būti labai įdomi ir šiuolaikiška.

Smagu, kad atkreipiamas dėmesys į jaunus, šiuolaikinį meną kuriančius kūrėjus. Manau, kad taip galima į galerijas pritraukti daugiau jaunosios kartos lankytojų, kuriems jaunų menininkų menas yra artimesnis. Pati save laikau kūrėja, kuriančia tūkstantmečio vaikų ir Z kartoms. Mano kūryboje labai svarbus tvarumo aspektas, kuris aktualiausias būtent šių kartų atstovams.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Jūsų kolekcijoje didelis dėmesys skiriamas džinsams ir džinsiniam audiniui. Džinsai yra įprastas kasdienis mūsų drabužis. Kita vertus, jo istorija ilga. XVIII a. Italijoje džinsus dėvėdavo darbininkų klasės atstovai, vėliau džinsai tapo svarbūs įvairių subkultūrų judėjimams. Kodėl jus sudomino būtent šis audinys?

– Bakalauro studijų metu atradau mašininį siuvinėjimą ir pradėjau siuvinėti ant senų džinsinių švarkų, norėdama juos atnaujinti. Siuvinėjau ant pažįstamų atiduotų švarkų, taip pat juos pirkdavau dėvėtų drabužių parduotuvėse. Vėliau pradėjau teikti siuvinėjimo paslaugą ir pagal individualius pageidavimus ant švarko išsiuvinėdavau norimą paveiksliuką ar užrašą. Su laiku atėjo noras labiau pasigilinti į džinsinį audinį, jo istoriją, paieškoti daugiau būdų jį perdirbti ir prikelti naujam gyvenimui.

Džinsai – jaunystės, maišto, laisvės ir individualumo simbolis. Tad jie visada buvo svarbūs įvairioms subkultūroms, ypač – jauniems žmonėms. Šiandien džinsus laikome kasdieniu drabužiu, tačiau kitados jie buvo netgi kontroversiški. Buvo laikas, kai priešindamosi stereotipams, maištaudamos džinsus ėmė dėvėti moterys. Tad džinsai man atrodo tikru maišto simboliu ir tuo mane žavi.

Be to, džinsinis audinys yra labai patogus perdirbti ir dekonstruoti. Jis gražiai plyšta, dryksta. Su šia medžiaga dirbti man nenusibosta, nes atrandu vis naujų jos panaudojimo būdų. Svarbu ir tai, kad džinsai gražiai sensta. Ilgai nešiojant, džinsai estetiškai dyla, o keičiantis jų spalvai, atsiranda įvairių naujų atspalvių. Anksčiau žmonės juk net specialiai džinsus trynė, kad jie gražiai išbluktų. Tad tai išties ilgaamžis audinys. Tiesa, šiuolaikiniai džinsai yra prastesnės kokybės nei senesni. Juose daugiau elastano ir mažiau tikrojo džinsinio audinio, tad jie greičiau išsitampo. Todėl, jei namuose turite senus džinsus, galite drąsiai prikelti juos naujam gyvenimui ir patogiai nešioti.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Parodoje svarbus ir kišenės motyvas – jas papuošėte gėlėmis ir hipių taikos šūkiais.

– Ekspozicijos dalis, skirta kišenėms, – visiška odė hipiams. Džinsai man labiausiai siejasi su šia subkultūra, laisve, saviraiška ir kūrybiškumu. Patiems hipiams buvo svarbios tvarumo ir ekologijos idėjos, jie pradėjo judėjimą „pasidaryk pats“. Tad man norėjosi susieti džinsinį audinį būtent su šia subkultūra ir jos idėjomis, kurios man atrodo nesenstančios ir labai aktualios šiais laikais, kai pasaulyje vyksta tiek karų. Norėjosi į kūrybą įlieti gėlių, pozityvumo ir gražių šūkių. Galime tiesiai šviesiai pasakyti „stop karui“, tačiau galima ir tiesiog iškelti meilės ir taikos vertybes, primenant žmonėms, kas yra iš tikrųjų svarbu.

Džinsų kišenes išsiuvinėjau gėlėmis ir taiką skatinančiomis žinutėmis. Kadangi hipiai gyveno naktinį gyvenimą, dalį kišenių išsiuvinėjau neoniniais siūlais ir sukūriau šviečiančią instaliaciją, pasitelkusi neoninį apšvietimą. Kita dalis kišenių išsiuvinėtos žodžiais iš Johno Lennono dainos „Imagine“ ir sujungtos siūlais, kad atrodytų kaip rankomis susikibę žmonės. Jas padabinau ir kramtomosios gumos popierėliais, monetomis, talonėliais – daiktais, kuriuos visi nešiojamės savo kišenėse. Įdomu, kad šie mūsų kišenėse gyvenantys daiktai yra labai asmeniški, bet kartu – globalūs, nes juos nešiojamės visi.

Save laikau kūrėja, kuriančia tūkstantmečio vaikų ir Z kartoms. Mano kūryboje labai svarbus tvarumo aspektas, kuris aktualiausias būtent šių kartų atstovams.

– Kaip minėjote, jums labai svarbus tvarumas. Savo kūryboje naudojate tik audinius iš antrųjų rankų? Kaip dekonstruojate džinsinį audinį ir  prikeliate jį naujam gyvenimui?

– Kolekcija, kurią eksponuoju parodoje, ne veltui vadinasi „Re-“. Tai  anglų kalbos priešdėlis, reiškiantis perdirbimą. Tad visi mano gaminiai yra perdirbti iš kitų žmonių atiduotų džinsų. Iš tikrųjų net smagiau kurti, kai apsiriboji, kad dirbsi tik su tuo, ką jau turi, ir medžiagų neieškosi parduotuvėse. Toks savęs apribojimas iš dalies įrėmina, nes turi suktis su tuo, ką turi, bet kartu išlaisvina. Man labai patinka iš turimų medžiagų dėlioti būsimą gaminį it kokią dėlionę.

Apribota buvau ir studijuodama Milane, kur magistro studijų metu išvykau pagal „Erasmus“ programą. Tuo metu dar galiojo pandeminiai ribojimai, tad galimybė naudotis akademijoje esančiomis laboratorijomis ir technine įranga buvo labai ribota. Tada atradau rankų darbo galimybes ir džinsų plėšimą. Taip gimė iš džinsinio audinio juostų pinti gaminiai. Šios archajinės, Klaipėdos kraštui būdingos pinikų technikos išmokau dar Dailės akademijoje. Dirbant šia technika, rankomis iš plonų siūlų pinami smulkūs gaminiai, tarkime, kepurėlės. Aš šią techniką pritaikiau džinsiniam audiniui ir stambesniems gaminiams, tad išgavau visai kitokį vaizdą. Džinsinis audinys yra mėlynas, o jį pinant atspalviai tarpusavyje susimaišė, tad pavyko sukurti jūrinį įspūdį.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

Studijuodama Milane išbandžiau ir kitokią techniką. Sukarpiau ir suglamžiau džinsinius marškinius, kuriuos vėliau tarsi dėlionę sujungiau į suknelę. Man patinka, kad taip perdirbant gaminys išeina labai originalus ir vienetinis. Kito tokio paties jau nebesukursi. Plėšant džinsinį audinį atliko spalvotų siūlų gijų, kurias taip pat panaudojau. Dalimi jų išsiuvinėjau tiulio medžiagą – išėjo tarsi visiškai kitas audinys. Nežinantis žmogus niekada neatpažintų, kad tai džinsinis audinys. Sukūriau ir idėjinį variantą, kuriame džinsinį audinį poruoju su panaudotu plastiku. Du drabužių modelius parodoje galima pamatyti fiziškai. Kiti pristatomi pasitelkiant specialią 3D programą.

– Lankytojai gali išvysti virtualiąją kolekciją – skaitmeniniai avatarai ekrane demonstruoja jūsų kurtus drabužius. Studijuodama Milane  susipažinote su 3D modeliavimu ir jo galimybių pritaikymu mados kolekcijose. Kaip 3D grafiką galima panaudoti mados industrijoje?

– Studijų Milane metu mokėmės dirbti su 3D programa ir įgyvendinome du savo pasirinktus įvaizdžius. Grįžusi namo kolekciją praplėčiau ir sukūriau dar du virtualiuosius modelius. Man labai patiko ši programa, pats darbo principas ir jo spinduliuojama tvarumo idėja. Kuriant 3D kolekcijas fizinės materijos nebelieka, tad nešvaistai visiškai jokių resursų. Kol kas viskas iš dalies dar daroma idėjiniu lygmeniu, bet ši programa tikrai turi daug potencialo. Naudojant 3D programą būtų galima sukurti virtualiąją kolekciją, o drabužius iš tikrųjų pagaminti tik tada, kai juos užsisakys žmonės.

Vieša paslaptis, kad dalis prekių ženklų neišpirktus savo kolekcijų drabužius tiesiog utilizuoja. Šiuo atveju to būtų galima išvengti. Ateityje būtų galime netgi nerengti fizinių kolekcijų pristatymų, o pasitelkti skaitmeninius avatarus. Tai sumažintų didžiulių mados kolekcijų pristatymų išlaidas. Aišku, tokie kolekcijų pristatymo šou taip pat yra meno forma. Tačiau ar juos tikrai reikia rengti kiekvieną sezoną, net pristatant mažas kapsulines kolekcijas?

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Kokią jūs matote 3D technologiją mados ateityje? Kaip ji gali pakeisti mūsų požiūrį į drabužius, tvarumą?

– Visų pirma, šią technologiją galima pritaikyti gamyboje. 3D programa gali padėti išvengti begalės prototipinių pavyzdžių siuvimo. Geriausio silueto ieškojimas užtrunka ilgai, reikalauja daug darbo ir medžiagų. Dirbdamas su 3D programa gali viską maketuoti ant avataro – skaitmeninio žmogaus. Gali jam nustatyti, kokią nori, figūrą ir matyti, kaip kris tavo sukirptas drabužis. Taip galima išvengti neapgalvotų sprendimų, kuriuos paskui tektų utilizuoti. Tad manau, kad labai vertėtų tokias programas įtraukti į darbą, ypač didesniems prekių ženklams.

Bendradarbiavimas yra naudingas tiek pradedantiems kūrėjams, tiek pažengusiems, nes iš kolegų gali sulaukti kitokio požiūrio kampo, naujos perspektyvos.

Pasitelkus avatarus galima rengti ir mados fotosesijas, kurios būtų daug įdomesnės ir interaktyvesnės, rengti didesnius mados kolekcijų pristatymo šou. Juo labiau kad po pandemijos dalis mūsų gyvenimo ir taip persikėlė į nuotolį. Vis daugiau kalbama apie metavisatos ateities vizijas – gali būti, kad ateityje turėsime savo virtualiąją asmenybę, kuriai pirksime virtualiuosius drabužius ir rūpinsimės jos įvaizdžiu, o fizinio drabužio poreikis galbūt sumenks. Žinoma, tai tik ateities vizijos, kol kas 3D programos dar nėra taip toli pažengusios. Vis dėlto po penkerių ar dešimties metų mūsų išties laukia pokyčiai. Jau dabar kai kurios internetinės drabužių parduotuvės įtraukia 3D avatarus į savo veiklą. Juos pasitelkdamas pirkėjas gali virtualiai pasimatuoti skirtingus to paties drabužio dydžius. Manau, kad tai išties naudinga, nes, perkant internetu, dažnai būna sunku suprasti, koks yra tikrasis drabužio dydis, ir vėliau gaminį tenka grąžinti.

– Parodų ciklas „Jaunųjų platforma“ skirtas jauniems menininkams parodyti savo kūrybą. Prisiminkite save, vos baigusią studijas. Ar buvo sunku suvokti, kad mokslai jau baigėsi ir dabar teks išgyventi iš kūrybos arba ją derinti su ne taip patinkančiais darbais? Kaip atrodė jūsų kelio pradžia baigus studijas?

– Magistro studijų metu mane pakvietė dirbti industrinės aprangos įmonė, kurioje kolekcijos gaminamos dideliais skaičiais. Tad kūrybos ir eksperimentavimo čia nedaug. Vos baigusi studijas iškart patekau į masinės mados sritį, todėl labai džiugu, kad, ruošdama šią parodą, vėl galėjau prisiminti savo pačios darbus ir idėjas. Į visa tai pažvelgus iš naujo, savo naudotoje medžiagoje pamačiau kitokį potencialą ir naujų perdirbimo galimybių. Kūrybingi studijų metai išties skiriasi nuo darbo masinės mados industrijoje. Pagrindinė kiekvieno kūrėjo svajonė yra  užsidirbti iš savo kūrybos, tad tikiuosi, kad ateityje man tai pavyks.

Regimanto Zakšensko, S. Juodelytės, U. Juodelytės nuotr.

– Sovietmečiu buvo labai svarbu priklausyti kūrybinėms sąjungoms, nes, pavyzdžiui, dailininkams, kurie nepriklausė Dailininkų sąjungai, net nebūdavo leidžiama įsigyti dažų ir kitų priemonių. Kaip jūs ir jūsų bendraamžiai kūrėjai šiandien žvelgiate į priklausymą Lietuvos dizaino sąjungai? Galbūt norisi būti individualiam ir niekam neįsipareigoti? O gal priklausyti kolegų organizacijai labai svarbu, nes galima geriau jausti šiandienos kūrybos pulsą?

– Tiesą sakant, net nesusimąsčiau apie tai ir nesusidūriau su spaudimu kažkam priklausyti. Natūraliai apsupu save kolegomis, nes juos pažįstu iš studijų, įvairių projektų. Tad turime tarsi neoficialią sąjungą – bendraujame ir dalijamės patirtimi, patarimais, kviečiame vieni kitus bendradarbiauti. Tačiau priklausyti oficialiai sąjungai nesinori. Gyvename jau ne sovietmečiu, tad menininkas yra labiau individas, dirbantis pats sau. Kita vertus, man patinka bendradarbiauti ir apskritai bendrauti su žmonėmis, atrasti bendraminčių.

Manau, kad bendradarbiavimas yra naudingas tiek pradedantiems kūrėjams, tiek pažengusiems, nes iš kolegų gali sulaukti kitokio požiūrio kampo, naujos perspektyvos. Mes kiekvienas turime savo požiūrį ir kartais būna sudėtinga į viską pažvelgti nauju žvilgsniu. Tad, bendradarbiaujant su kitu žmogumi, galima sukurti labai įdomių ir netikėtų derinių, kurių pats vienas nebūtum sugalvojęs. Tad meninis bendradarbiavimas yra labai naudingas ir turėtume būti jam atviri.

Kas? „Jaunųjų platforma“. L. Zigmantaitės kolekcija „Re-“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki sausio 7 d.

Vis dėlto žalia spalva daugelyje kultūrų siejama su gamta, natūralumu, sveikata, ramybe. Tačiau ši spalva gali turėti ir ne tokias teigiamų reikšmių. Williamas Shakespeare’as pjesėje „Otelas“ pirmą kartą pavojui nusakyti pavartojo vaizdingą apibūdinimą „žaliaakė pabaisa“. Tad žalia – ne tik pavojus, bet ir pavydas, godumas, ligos.

Daugiau kaip 200 (tiek kūrinių sudaro ekspoziciją) žalios spalvos reikšmių ir simbolinių prasmių galima atrasti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Žalia“, kuriai kūriniai buvo surinkti net iš septynių muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų. Kai kurie buvo netgi specialiai sukurti šiai parodai.

Tapybos, skulptūros, tekstilės darbuose, fotografijose, videofilmuose, instaliacijose, muliažuose, gamtos objektuose žalia spalva varijuoja nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų.

Justina Gražinytė. Augalų valdovė.

Lietuvos portretas

Eksponatų parodoje gausu, todėl pagal temas ji yra suskirstyta į atskiras sales. Pradėti galima nuo salės pavadinimu „Valstybės simboliai, visuomenės ženklai“. Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava. „Žalią (...) spalvą kartu su raudona tautinei vėliavai pasiūlė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino tautinę trispalvę, sudarytą iš trijų vienodo pločio juostų: geltonos, žalios ir raudonos. (...) vis dėlto ypač mėgstama buvo žalia. Ją matome ir valstybės atributuose: apdovanojimo ženkluose, įvairiuose žymenyse ir kitur“, – pažymima salės ekspoziciją papildančiame tekste.

Jei žiūrovas savo vaizduotėje kurtų Lietuvos portretą, jame ne tik būtų žalios spalvos potėpių, bet, neabejotina, jo išskirtiniu bruožu taptų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Tempera tapytus peizažus, kaip akcentuojama ekspoziciją papildančiame tekste, dailininkas papildė kultūrinio savitumo ženklais – dabar jau iš Lietuvos peizažo išnykusiais įstabaus grožio stogastulpiais ir koplytstulpiais.

Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava.

Grožėtis Lietuvos peizažu žiūrovas gali žvelgdamas į M. K. Čiurlionio triptiką „Raigardas“, paveikslus „Lietuviškos kapinės“ ir „Žemaičių koplytstulpiai“. M. K. Čiurlionio susižavėjimas kultūrinio tapatumo ženklais galėjo turėti įtakos ir nuo mūsų meno lauko neatsiejamai modernistų grupei „Ars“, pareiškusiai, kaip rašoma ekspoziciją papildančiame tekste, kad modernios Lietuvos naujosios meninės kultūros pagrindu sieks paversti tradicinį kaimiškosios kultūros paveldą.

Eksponuojamuose Kazio Varnelio („Ida“, „Be pavadinimo“), Lino Katino („Rusnė II“), Kazės Zimblytės („Žalia geometrinė kompozicija“), Vlado Daujoto („Trys seselės rengia į karą brolelį“) darbuose tautinės tapatybės ženklai dėl savitos plastinės raiškos ir estetikos suvokimo įgauna naujų, įdomių formų.

Arsininkų požiūris daro įtaką ir šiuolaikiniams kūrėjams. Jaunosios kartos menininkės Aistės Ambrazevičiūtės darbe „Dzūkija“ skaitmeninėmis priemonėmis interpretuojamas etnografinio regiono kraštovaizdis. Menininkės kurtos interpretacijos santykis su kūrinio ekspoziciją papildančia autentiška pjaustinėta rankšluostine paskatina į daugiau kaip 100 metų senumo kaimiškosios kultūros objekto puošybos prasmę pažvelgti naujai.

Leonardas Gutauskas. Atsisveikinimas su sena sodyba.

Peizažas

Iš „Valstybės simbolių, visuomenės ženklų“ galima pereiti į „Gražiosios Lietuvos“ salę, žinoma, prieš tai sustojus sales jungiančioje kino erdvėje, kur pristatomas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“, žiūrovui dovanojantis paskutinių išlikusių senųjų girių grožį ir kuždantis jų paslaptis.

Lietuviška gamta yra tai, kuo grožimės ir labai didžiuojamės, todėl „Gražiosios Lietuvos“ salėje parodos kuratorės pristato peizažo žanro kūrinius, pabrėžiančius mūsų šalies gamtos turtingumą ir unikalumą. Žiūrovas gali pasivaikščioti po Algimanto Švėgždos „Tėvo sodą. Plaučiškius“, įkvėpti Antano Žmuidzinavičiaus „Panemunio gėlių“ aromato, pailsėti po Petro Kalpoko „Medžiais prie ežero“ ar „Upelio“, nugrimzti į prisiminimus apie Justino Vienožinskio „Lietingą dieną“ ar Antano Martinaičio „Pavasarį bityne“.

Bendrą ekspoziciją papildo spalviškai subtilus ir jautrus Jono Mackonio-Mackevičiaus paveikslas „Dzūkų dainininkė Zofija Gudonienė“, savo estetika išsiskiriantis Leonardo Gutausko kūrinys „Atsisveikinimas su sena sodyba“, poetiška Prano Griušio drobė „Vakaras“ ir nostalgiškus prisiminimus žadinantis Pauliaus Juškos darbas „Sierenka“.

Greta eksponuojamos ir didelio formato Raimundo Paknio fotografijos „Šiaudinės kaimo (Akmenės r.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios (past. 1775) vidus“. Be vaizduojamosios dailės kūrinių, „Gražiosios Lietuvos“ salėje pristatoma ir taikomojo meno darbų: skara (XX a. I pusė), pirštinės (XX a. pr.), kelnės (1870 m.), švarkelis (XIX a. pab.–XX a. pr.), vestuvinė karūnėlė (pakalkė) (XIX a. I pusė), stikliniai karoliai (XX a. pr.).

Šie objektai iliustruoja nuo pagonybės laikų su žalia spalva siejamą pavasario ir atgimimo reikšmę. Kaip rašoma salės ekspoziciją papildančiame tekste, pavasarį atgimsta ne tik gamta, bet ir žmogaus širdies troškimai, kūno polėkiai. Todėl žalia spalva drabužiuose, aksesuaruose, papuošaluose simbolizavo jaunystę, lengvabūdiškumą, aistrą gyvenimui ir jo patyrimui. Ekspoziciją papildo ir kiti liaudies meno objektai: puodynės, ąsočiai, dubenys, margučiai.

Žalioji iguana.

Šis bei tas

Prieš žengiant į kitą parodos salę, galima stabtelėti erdvėje, kurioje – ne meno kūriniai, o medaliai, Tautinės olimpiados ženkleliai, Vytauto Didžiojo universiteto studenčių korporacijos „Filiae lithuaniae“ (liet. Lietuvos dukterys) uniforminė kepurė, 10 litų banknoto pavyzdys, Didysis Vilniaus pasas ir kiti eksponatai, kuriuose matyti, kad žalia spalva naudota ir visuomeninių organizacijų simboliuose, ir oficialiuose valstybės dokumentuose, ir apdovanojimo žymenyse, ir kitur.

Mokslas

Šioje parodoje svarbi tema yra mokslas. Jam skirtas ištisas įdomiais eksponatais užpildytas „Mokslo koridorius“, kuriame žalia yra pristatoma kaip materialus objektas, aplinkos dalis (natūralus pigmentas), gamtos pažinimo priemonė, mokslo ir meno eksperimentų rezultatas ir objektas.

„Mokslo koridoriuje“ žiūrovas išvys iš Vilniaus universiteto herbariumo atgabentų mokomųjų aguonos, klevo, graikinio riešuto ir kitų augalų muliažų, taip pat – formaline fiksuotą arbūzo vaisių, netgi gyvūnų iškamšų, drugelių kolekcijų. Tačiau koridorius išsiskiria ne tik moksliniu požiūriu vertingais eksponatais.

Čia pristatoma ir Auksės Petrulienės piešinių serija „Pyktis ir protestas. Pokytis“, skirta 2017 m. rugpjūtį vykusiai pasipriešinimo akcijai „Stop kaštonų giljotinai“, kuria buvo siekiama sustabdyti miesto savivaldybės inicijuotą 217 brandžių kaštonų kirtimą A. Smetonos alėjoje. Augalų ir žmogaus svarbos vienas kitam ir unikalaus ryšio temą pratęsia Agnė Gintalaitė fotomontažuose, vaizdo ir audioinstaliacijose „Sodas ir kosmosas #3“, „Sodas ir kosmosas #40“ (Mamos mintys irgi privalo būti sutvarkytos).

Indrė Spitrytė instaliacijoje „Algae Lab“ taip pat gręžiasi į natūralią aplinką, joje ieškodama atsakymų, kaip kenksmingus gamtai procesus pakeisti tvariais. Instaliacija suteikia galimybę žiūrovui susipažinti su naujojo medžiagiškumo eksperimentinėmis paieškomis, plečiančiomis biomedžiagų gamybos ribas. „Mokslo koridoriuje“ žiūrovas atras ir Rūtos Spelskytės objektą „Instrumentas kraujavimui sustabdyti iš medžioklės ritualų“, Aistės Povilaitienės fotografijų, Artūro Gedmino nuotraukų ir videofilmą.

Indrė Spitrytė. Algae Lab.

Antgamtiškumas

Nuo teigiamų žalios spalvos reikšmių, vyravusių jau aptartose salėse, „Negandos“ salėje pereinama prie negatyvių, bauginančių, atgrasančių. Šią ekspozicijos dalį papildančiame tekste rašoma, kad viduramžių tradicijoje, pasakose ir legendose žalia siejama su antgamtinėmis blogio jėgomis ir jų veiklai svarbiomis priemonėmis, todėl „Negandose“ žiūrovas sutinka Konstancijos Petrikaitės-Tulienės „Miškų fauną“, prasilenkia su Ričardo Povilo Vaitiekūno „Viešnia“, jį išgąsdina Stanislovo Riaubos „Slibinas“.

Šioje salėje pasakojama istorija apie ypatingą Paryžiaus žalią – XIX a. populiarią spalvą, kurios pigmento sudėtyje buvo arseno trioksido junginių, kurie, gavę drėgmės ir pelėsio, išskiria toksiškų arseno dujų; ją iliustruoja Žygimanto Augustino paveikslai „Paryžiaus žalia #1“, „Paryžiaus žalia #2“. Ekspozicijoje pristatomi ir Antano Samuolio („Poniutė“, „Nukryžiuotasis buržua“), Vytauto Kalinausko („Autoportretas su neišsiųstu laišku“), Vincento Gečo („Eisim, broleliai, namo namo (Gražėnas ir Skubila)“, Nijolės Valadkevičiūtės („Paslapčių sodas“), Algimanto Kuro („Elektros įvadas“), Vlado Drėmos („Karas“), Antano Rūkštelės („Autoportretas su giltine“), Balio Macutkevičiaus („Paulius Galaunė“), Arūno Vaitkūno („Be pavadinimo (Laiptinė)“, „Dailės technikumo interjeras naktį“), Šarūno Saukos („Kaimo romanas“) paveikslai.

Stasys Eidrigevičius. Robertėlis kaime.

Vizijos ir sapnai

Viename iš ekspoziciją lydinčių tekstų pateikiamas įdomus faktas, kad sapnus prisimenantys pasakoja, jog jų matytuose regėjimuose dominuoja žalia spalva. Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi. Tad salėje „Vizijos ir sapnai“ žiūrovas gali atsikvėpti po intensyvių patyrimų „Negandose“ ir panirti į Kajetono Sklėriaus „Gedimino sapną“ ar pasidžiaugti Vyganto Paukštės „Vaiko sapnu“, įžengti į Kazio Šimonio „Rojų (Edeno sodą II, Vaikelio sodą)“, aplankyti jo „Minčių šalį“, atrasti Petro Kalpoko „Užburtą miestą“.

Atgaiva

Pabaigoje – „Atgaiva“. Apžiūrėjus didžiąją parodos dalį ir atradus, kiek skirtingų reikšmių gali turėti viena – žalia – spalva, parodos kuratorės žiūrovą paragina sugrįžti prie žalios, kaip gamtą, ramybę, sveikatą, ekologiją reiškiančios spalvos. Šios reikšmės žaliai spalvai priskirtos Romantizmo epochoje, todėl ji užėmė svarbią ir reikšmingą vietą tapytojų paletėje, prisidėjo prie peizažo žanro iškilimo.

Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi.

Šioje salėje žalia sužydi subtiliais atspalviais, atskleidžiančiais jos grožį. Algimanto Švėgždos („Septyni žali obuoliai Absoliuto šviesioje“, „Žalias obuolys“), Povilo Ričardo Vaitiekūno („Kapinaitės Dzūkijoje“, „Luotas sode“, „Vidudienis. M. K. Čiurlionio tėviškės peizažai“) ir Vytauto Kairiūkščio („Kompozicija (Vasaros kaitroje)“, „Ant ežero“) paveiksluose žalia spalva subtili, jautri, raminanti. Vlado Eidukevičiaus („Natiurmortas. Saulėgrąžos“), Algirdo Petrulio („Sentimentalus vakaras“, „Natiurmortas“), Henriko Čerapo („Natiurmortas su žvakide“), Viktoro Vizgirdos („Interjeras su vieniša kėde“), Antano Žmuidzinavičiaus („Poilsis parke. Paryžiaus etiudas“, „Liuksemburgo parkas. Paryžiaus etiudas“, „Paryžiaus observatorija. Paryžiaus etiudas“ ir kt.), Vlado Eidukevičiaus („Moterys maudosi“), Pauliaus Juškos („Samanoti laiptai Dūkšte“) darbuose meistriškai išryškinamas spalvos gebėjimas keisti atspalvius, būti vis kitokiai, stebinti ir nesikartoti.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Vidudienis. M. K. Čiurliono tėviškės peizažai.

Šalia paveikslų eksponuojama nuostabi Matildos Kriaučiukaitės-Tamošaitienės staltiesė (XX a. I pusė), netikėtas ir šmaikštus Justinos Gražytės kūrinys „Augalų valdovė“, kuriame menininkė akcentuoja teigiamas pelargonijos, kaip vaistinio augalo, o taip pat senjorų labai mėgstamos gėlės, savybes, išskirtinis Petronėlės Gerlikienės siuvinėtas kilimas „Šermukšnis“.

Užbaigti malonų pasivaikščiojimą po parodą žiūrovas gali pasisupdamas Elenos Kniūkštaitės „Karuselėje“, užsukdamas į Viktoro Vizgirdos „Vasarnamį tarp medžių“, priglusdamas prie Marijos Cvirkienės „Seno gluosnio“ ir pasitikdamas Antano Martinaičio „Vakarą prie girios“.

Parodą „Žalia“ papildys renginių, susitikimų, paskaitų, koncertų programa, kuri prasidės rudenį. Nepraleiskite.

Kas: Paroda „Žalia“ (parodos kuratorės: Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, Nijolė Adomavičienė, architektas Saulius Valius, dizainerė Vilma Bražiūnaitė, grafikos dizaineris Jonas Vaikšnoras, katalogo dizainerė Lina Bastienė).

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: Veikia iki gruodžio 31 d.

Jaučiasi nuovargis

Kauno kultūros įstaigos prisijungė prie akcijos „Europos muziejų naktis“ ir pakvietė kauniečius bei miesto svečius kartu panaktinėti. Prie projekto prisijungė daug Kaune veikiančių muziejų, tad kiekvienas galėjo atrasti, kaip iš arčiau pažvelgti istorijai į akis. „Muziejų naktyje“ sutikti lankytojai prisipažino, kad visko apeiti nespės, nes jau dabar norisi pailsėti.

„Keista, kai didieji renginiai dubliuojasi. Tiek Kauno Hanzos dienos, tiek „Muziejų naktis“ gali pritraukti srautus lankytojų, tad jei būtų rengiami skirtingais savaitgaliais, manau, kad daugiau galėčiau pamatyti. Dabar nemažai laiko praleidau Hanzos dienose, užėjau į Kauno rotušę, pilį, dar pakeliui į Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Karo muziejui liko labai nedaug energijos, vargu, ar net užlipsiu į karilioną“, – nuomone pasidalijo muziejų kelią praėjusį Algį.

Jam antrino ir kaunietė Julija, į Kauno centrą atvykusi su mažamečiais vaikais. „Viskas kaip maratonas. Vienur kitur įkišom nosį, o vaikai jau pradėjo zirsti. Mes ir patys jaučiame kojose spaudimą, o ką jau kalbėti apie vaikus. Manau, kad tik grįšim ir vaikai sukris į lovas“, – antrino moteris.

Netrūko veiklų

Vieni Kauno muziejai tiesiog nusprendė prailginti darbo laiką ir pakviesti lankytojus pasižvalgyti po  turimas ekspozicijas, kiti – specialiai ruošėsi ir pakvietė persikelti į kitus laikus bei pabendrauti su persirengėliais.

Štai Kauno paveikslų galerijos kolektyvas surengė „Fluxus naktį“, kurioje netrūko persirengėllių. Patys  lankytojai galėjo pasimatuoti sau neįprastos mados įvairiausius drabužius. Taip pat čia lankytojai buvo kviečiami galvoti norus, geriau suprasti J.Mačiūno idėjas bei pažaisti stalo žaidimų.

„Buvome  M.Žilinsko dailės galerijoje. Labiausiai patiko paveikslas „Mirtis“, kuriame pavaizduotas raudonas arklys ir ant jo raudonas žmogus, o šalia – velnias“, – kalbėjo Kauno paveikslų galerijoje sutikta Miglė. Su ja kartu atėjęs Ramūnas į „Muziejų naktį“ išdrįso pažvelgti kitaip, tad įšoko į moteriškus drabužius ir papozavo su vėduokle rankose.

M.K.Čiurliono dailės galerijoje taip pat nesibaigė žmonių srautai. Vyresnieji lankytojai dėmesį koncentravo į pačius paveikslus, o mažiesiems surengta daug edukacinių užsiėmimų.

„Aš kokia 20 metų čia nebuvau, neatsimenu  M.K.Čiurlionio kūrybos, todėl tikrai sąžiningai praėjau, siekiau pajausti kiekvieną potėpį“, – prisipažino garbaus amžiaus Aldona.

Vytauto Didžiojo Karo muziejaus atstovai pakvietė susipažinti su karių laisvalaikiu. Vos tik įėjusius pasitiko Lietuvos kariuomenės orkestro maršai, kurie bent trumpam pristabdė visur skubančius žmones.

Pasimatymas su velniais

A.Žmuidzinavičiaus namuose (Velnių muziejuje) kauniečius viliojo neįprastas projektas „Eksperimentas – betonas“. Jo metu visi norintieji galėjo pasimatuoti architekto profesiją. Vėliau jaunųjų rotariečių klubas „Kaunas Iteract club“ kartu su Velnių muziejaus kolektyvu pakvietė į orientacines varžybas, kuriose buvo neišvengiamas pasimatymas su įvairiose muziejaus vietose įsitaisiusiais velniukais.

„Gimė idėja, kad reikia atgaivinti vieną muziejų ir leisti į jį pažiūrėti kitaip. Susidomėjimas didelis, užsipildė visa registracija. Varžybų metu dalyviai turėjo atsakinėti į klausimus apie velnius. Tą informaciją jie buvo girdėję ekskursijos metu. Taip pat turėjo atlikti komandines užduotis, net teko jiems valgyti kelias sraiges. Tikrai galima sakyti, kad pakvietėme žmones į pasimatymą su velniais“, – pasakojo viena organizatorių Ugnė.

Į velniukus šiaip pasižiūrėti užklydę kauniečiai nestokojo gerų emocijų. „O savo uošvę radai?“, – juokavo vienas ekspozicijos lankytojas.

Orientacines varžybas "Triumfo keliu" kauniečiams siūlė ir Lietuvos Istorinė Prezidentūra. Dalyviai, įkvėpti sodelyje eksponuojamos naujos fotografijų parodos "Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940 m.): didieji pasiekimai" ieškojo užkoduotų miesto vietų, o jas radus – atliko įvairias užduotis, tikrinančias sumanumą, bendravimo įgūdžius ir istorines žinias. „Kauno diena“ mieste sutiko vieną iš šių orientacinių varžybų punktą, kuriame netrūko šypsenų.

„Pas ateina žmonės, kuriuos atvedė eilėraštis apie karalių. Paaiškėja, kad mūsų užduotis susijusi su M.K.Čiurlionio muziejumi, duodame užduotį muziejuje surasti tris objektus. Kai randa, jie labai laimingi aps mus sugrįžta. Tikrai geros emocijos“, – tikino Lietuvos Istorinės Prezidentūros savanorė Elena.

Dalis Kauno muziejų lankytojus „Muziejų naktį“ priima iki vidurnakčio.