– Kodėl prireikė tokio siūlymo?

– Mes matome brutalų Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Taip, mes turėjome savo įstatyminę bazę, koreguojamą jau kurį laiką. Dar iki Gruzijos karo, nekalbu apie 2014-uosius, mes jau susirūpinome apskritai dėl Rusijos propagandos. Ir jau tuomet buvo pakeista įstatyminė bazė dėl nacistinės ir kartu komunistinės, sovietinės simbolikos propagavimo. Už tai taip pat yra didelės baudos. Dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, matome kitus precedentus, tarkim, ir tas „Z“ ar „V“ raides, kurios tampa naujais brutalumą, karą propaguojančiais simboliais. Taigi tų įstatymų jau nepakanka. Buvo įvestos gana didelės baudos už apskritai karo propagavimą. Šiuo atveju mes taip pat giliname atnaujintą įstatyminę bazę, nes turėjome labai daug precedentų. Paskutinis susijęs ir su raudonos vėliavos iškabinimu ant tilto. Tai irgi yra provokacija. Turėjome ir Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo išniekinimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai būtų ir priemonė pažaboti neteisėtai veiklai ir tų pačių Lietuvos piliečių, kurie atvirai veikia prieš mūsų nacionalinio saugumo interesus. Tokių, kaip Algirdas Paleckis, Erika Švenčionienė ir kt., nes atitinkamos institucijos negali niekaip su jais susitvarkyti?

– Iš tikrųjų su minėtais veikėjais ilgokai tvarkomasi, bet A. Paleckis buvo nuteistas, atliko bausmę. Šiuo atveju mes ir kalbame apie įstatyminės bazės gilinimą, kuri padėtų teisėsaugai vykdyti savo darbą. Todėl kad šių veikėjų, visų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gina Rusiją, metodai yra subtilūs. Reikėtų priminti ir kitus precedentus, pavyzdžiui, tanką, ant kurio buvo dedami gvazdikai. Tai – vėlgi provokacija. Ten buvo asmenys, agituojantys už Vladimirą Putiną, už Rusijos karą. Ir čia situacijos darosi subtilios. Kyla klausimas, kaip tai traktuoti. Tokie precedentai verčia susirūpinti. Kitas dalykas – dar yra internetas, propagandiniai komentarai. Tad mūsų pataisos įveda papildomą apibrėžimą – įtraukiamas ir dabartinio Rusijos vykdomo karo ir agresijos neigimas. Jeigu tu neigi, džiaugiesi, tai jau yra atsakomybė.

Prasidėjus karui Ukrainoje, matome kitus precedentus, tarkim, ir tas „Z“ ar „V“ raides, kurios tampa naujais brutalumą, karą propaguojančiais simboliais. Taigi tų įstatymų jau nepakanka

 

– Ar jūs tai derinote su žmogaus teisių specialistais. Ar neatsitiks priešingas efektas, kad Rusija pasinaudos tuo ir ims skelbti, kad Lietuva skriaudžia kitaip manančius, nėra žodžio laisvės?

– Turiu pasakyti, kad Lietuvoje yra nuteisti administracine tvarka, gavo baudas, ir tie asmenys, kurie siūlė naikinti rusus. Noriu pasakyti, kad pas mus tikrai egzistuoja žodžio laisvė ir įstatymai galioja visomis kryptimis. Karo ar smurto propagavimas neleidžiamas kitais įstatymais. Ir tuo, kaip minėjau, yra pasinaudota. Čia – tvarkoje. Įstatymas yra ką tik registruotas. Nuo to ir prasideda diskusija. Jis turi praeiti tris stadijas. Iki jo priėmimo diskusijų tikrai bus daug.

– Jūs siūlote labai greitą datą, kad tvarka įsigaliotų nuo liepos 1-osios. Kodėl tokia skuba? Gal tai susiję ir su NATO viršūnių susitikimu Vilniuje?

– Mes matome kontekstą, karas nelaukia, ten sprendžiasi žmonių likimai čia ir dabar. Ir su savo informacine aplinka mums taip pat reikia tvarkytis, kad Lietuvos pozicija būtų labai aiški. Mes remiame Ukrainą. Tai, ką daro V. Putinas, – nusikaltimas prieš žmoniją. Tai yra karo nusikaltimai ir  netoleruojame to pateisinimo.

„Žinoma“, – paklaustas, ar Lenkija sieks reparacijų, radijo stočiai RMF FM sakė S. Karczewskis. Jis taip pat priminė, kad ties šiuo klausimu dirba parlamentinė grupė.

„Pažiūrėsime, kas bus naujos sudėties parlamente. Mes ateityje taip pat svarstysime šią temą“, – tvirtino S. Karczewskis.

Tokios pat pozicijos laikėsi ir Lenkijos televizijoje kalbėjęs šalies gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas.

„Reparacijų klausimas nėra išspręstas. Jei kas nors padarė ką blogo, pirmiausia jis pripažįsta tai, o tada kalbama apie kompensaciją. Civilizuotame pasaulyje tai akivaizdu. Mums svarbu pasiekti tikslą. Tai yra Lenkijos užsienio politikos efektyvumo klausimas“, – teigė M. Blaszczakas.

Pasak jo, reparacijų Lenkijai klausimu daug kas priklausys nuo parlamento rinkimų spalio 13-ąją.

Pagal 1945-ųjų Potsdamo konferencijoje pasirašytus dokumentus, Lenkija turėjo gauti dalį reparacijų, skirtų SSRS. Vis dėlto, mainais už gautą dalį reparacijų, Stalinas privertė Lenkiją tiekti anglį Sovietų Sąjungai už kur kas mažesnę nei rinkos kaina.

Taip pat pasakojama, kad būtent jie, vedami savo monarcho Josifo (1878–1953), kadaise įveikė piktąjį fašizmo drakoną, norėjusį sunaikinti socialistinį grožį.

Josifas, kaip ir dera Kremliaus valdovui, įkūnijo Bizantijos imperijos politinę tradiciją, tvirtinančią, kad už carą aukščiau yra tik ponas Dievas.

Taigi, 1939 m. rugpjūčio 19 d. sovietų nomenklatūrinis politinio biuro elitas susirinko į socialistines pamaldas pasiklausyti paties Josifo pamokslo. Raudonųjų mišių tema – sandoris, kurį SSRS ir nacistinė Vokietija turėsiančios pasirašyti po keturių dienų.

Šaltai ir rūsčiai nužvelgęs tikinčiuosius ir pasikrapštęs nosį, Josifas prabilo savo ramiu morgo vedėjo balsu. Jis tvirtino, kad karo ir taikos klausimas pasiekęs lemtingą tašką, kuriame viską lemsianti sovietų užimama pozicija: "Esame visiškai įsitikinę, kad jeigu sudarysime tarpusavio pagalbos sutartį su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, Vokietija pasitrauks nuo Lenkijos ir sieks "modus vivendi" su Vakarų valstybėmis. Karo bus išvengta, bet tolesni įvykiai gali būti grėsmingi SSRS."

Akimirką patylėjęs ir išpūtęs iš šnervių orą, jis tęsė: "Kita vertus, jei priimsime Vokietijos pasiūlymą, apie kurį jūs žinote, ir nuspręsime pasirašyti su ja nepuolimo paktą, ji, žinoma, puls Lenkiją, tad neišvengiamai įsikiš Prancūzija ir Anglija. Vakarų Europą apims rimti neramumai ir suirutė. Tuomet turėsime puikią galimybę likti konflikto nuošalyje ir planuoti, kada mums tinkamiausia įstoti į karą.

Pastarųjų dvidešimties metų patirtis rodo, kad taikos metu komunistinis judėjimas negali įgyti tokios galios, kad bolševikų partija paimtų valdžią. Šios partijos diktatūra įmanoma, tik kaip didelio karo rezultatas.

Mūsų pasirinkimas aiškus. Turime priimti Vokietijos pasiūlymą ir mandagiai atsakę išsiųsti anglų ir prancūzų misiją namo.

Nesunku numatyti padarinių, kurių sulauksime žengdami šiuo keliu, svarbą. Akivaizdu, kad Lenkija bus sunaikinta anksčiau, nei Anglija ir Prancūzija spės ateiti jai į pagalbą. Šiuo atveju Vokietija užleis mums dalį Lenkijos. Pirmoji nauda, kurią gausime, – mums atiteks Lenkijos dalis iki pat Varšuvos prieigų, taip pat ir Ukrainos Galicija.

Bet tik tuomet, jei Vokietija išeis iš šio karo laimėtoja. Vis dėlto privalome apsvarstyti ne tik jos pergalės, bet ir galimo pralaimėjimo padarinius. Jeigu Vokietija pralaimės, jos sovietizacija taps neišvengiama ir joje bus sudaryta komunistinė vyriausybė. Turime nepamiršti, kad sovietinei Vokietijai grės didelis pavojus, jei šis procesas vyks vokiečiams pralaimėjus trumpą karą. Anglija ir Prancūzija vis dar bus užtektinai stiprios, kad užimtų Berlyną ir sunaikintų sovietinę Vokietiją. Mes negalėsime veiksmingai padėti mūsų draugams bolševikams Vokietijoje.

Taigi mūsų tikslas – kad Vokietija kariautų kiek įmanoma ilgiau, kad Anglija ir Prancūzija pavargtų ir išsektų tiek, kad nebepajėgtų sunaikinti sovietinės Vokietijos.

Mūsų pozicija tokia: išlaikydama neutralitetą ir laukdama savo valandos, SSRS teiks Vokietijai ekonominę pagalbą ir parems žaliavomis ir maistu. Savaime suprantama, mūsų parama neturi peržengti tam tikrų ribų; neprivalome siųsti jiems tiek, kad nusilptų mūsų pačių ekonomika arba armijos galios.

Tuo pat metu privalome skleisti aktyvią komunistinę propagandą anglų ir prancūzų bloke, ypač Prancūzijoje. Turime būti pasirengę tam, kad karo metu šioje šalyje partijai teks atsisakyti legalių veikimo priemonių ir pasitraukti į pogrindį. Žinome, kad jų darbas pareikalaus didelių aukų, bet mūsų draugai prancūzai nedvejos. Jų svarbiausia užduotis bus skaldyti ir demoralizuoti kariuomenę bei policiją. Jei šis parengiamasis darbas bus atliktas tinkamai, bus užtikrintas sovietinės Vokietijos saugumas, o tai prisidės prie pačios Prancūzijos sovietizacijos.

Kad šie planai būtų įgyvendinti, būtina, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau, ir visos jėgos, kurias turime Vakarų Europoje ir Balkanuose, turi būti skirtos šiam tikslui.

Dabar apsvarstykime antrą galimybę, kitaip tariant, vokiečių pergalę. Kai kas mano, kad toks dalykas sukeltų mums rimtą pavojų. Jie iš dalies teisūs, bet būtų klaidinga manyti, kad tas pavojus būtų toks didelis ir artimas, kaip kartais įsivaizduojama.

Jei Vokietija laimės, po karo ji bus per silpna, kad bent jau artimiausią dešimtmetį pradėtų naują konfliktą su SSRS. Jai teks prižiūrėti nugalėtąsias Prancūziją ir Angliją, atgauti jėgas.

Negana to, laimėjusi Vokietija bus įgijusi dideles teritorijas ir daug dešimtmečių užsiėmusi jų eksploatavimu ir bandymu įvesti vokiečių tvarką.

Taigi akivaizdu, kad Vokietija bus per daug užsiėmusi kitur, kad atsigręžtų prieš mus."

Po šios tirados ėjo dar visa pastraipa samprotavimų apie prancūzų komunistų veiklą, o jai pasibaigus garde priešais sakyklą sėdintis nomenklatūrinių paršelių būrys ėmė audringai tuksenti savo priekinėmis kanopėlėmis. Nutrūkus aplodismentams, Josifas užbaigė pamokslą šiais žodžiais:

"Draugai, išdėsčiau jums savo mintis. Kartoju: darbininkų tėvynė SSRS suinteresuota, kad prasidėtų Reicho ir kapitalistinio anglų-prancūzų bloko karas. Reikia padaryti viską, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, nes mūsų tikslas nusilpninti abi kariaujančias puses. Dėl šios priežasties būtina sutikti pasirašyti Vokietijos pasiūlytą paktą, o paskui dėti pastangas, kad šis karas, kai tik bus paskelbtas, truktų kuo ilgiau. Privalome kariaujančiose šalyse sustiprinti propagandą, kad karui pasibaigus būtume pasirengę."

Ir paktas buvo pasirašytas. Juo sovietams atiteko dalis Lenkijos, Rumunijos ir, žinoma, Baltijos šalys. Taip pat sovietams turėjo atitekti Suomija. Tiesa, bandymai ją pasisavinti baigėsi nesėkme – tūkstančiai Raudonosios armijos narsuolių sušalo arba buvo užmušti, o SSRS pašalinta iš Tautų Sąjungos.

"Mes grįžtame į reichą"

"Vakarykštė Klaipėdos spauda stambiomis raidėmis pranešė apie Vokietijos reikalavimą ir mūsų vyriausybės nusistatymą. "Memeler Dampfbootas" iš pat ryto išleido ekstra telegramą, kuri buvo užvadinta "Mes grįžtame atgal į reichą" ir kuri buvo dalijama nemokamai", – 1939 metų kovo 23-iąją rašė Kaune leidžiamas "Lietuvos aidas" (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).

Klaipėdos gatvės raudonavo nuo nacių vėliavų su svastikomis. Net laikraščiuose rašė, kad vietos siuvėjai su savo gizeliais nemiegojo per naktis, vienas jų tų vėliavų pasiuvo per pustrečio šimto.

Nenuostabu, juk buvo laukiama "mesijaus", kuris pats asmeniškai dar prieš šešerius metus Karaliaučiuje priėmė Klaipėdos nacių delegaciją ir pažadėjo, kad "savo žodį tesės ir Klaipėdos kraštą grąžins Vokietijai".

Ta valanda artinosi.

Kovo 23 d., rašydamas, kas A.Hitlerio vizito išvakarėse vyko Klaipėdoje, valstybės oficiozas "Lietuvos aidas" įvardijo: "Centro valdžios įstaigose ir įmonėse šeimininkauja vietos smogikai".

Reikėtų į visus tuos įvykius pasižiūrėti ir iš vietos gyventojų vokiečių pusės.

Toliau rašoma, kad jau kovo 22-osios rytą visame Klaipėdos mieste ir krašte kilo vėliavos su svastikomis.

Vizito dieną žmonės plūdo į gatves – norėjo pamatyti išgelbėtoją.

O kiti – priešingai, skubėjo į geležinkelio stotį, ketindami išvykti kuo toliau nuo čia, kol dar neprasidėjo "šita miesto šventė".

Naciai perėmė iniciatyvą

Istorikas Arvydas Anušauskas savo monografijoje "Lietuvos žvalgyba 1918–1940" rašė, jog dar 1938 metais A.Hitleris pasirašė slaptą nurodymą, kad Vokietijos pajėgos būtų pasirengusios ne tik likviduoti Čekoslovakijos dalį, bet ir okupuoti Memelio rajoną.

Tų pačių metų pabaigoje Klaipėdos krašte panaikinus karo padėtį, Lietuvos diplomatams Berlyne buvo įteikiami vis nauji reikalavimai.

Pasak tuomečio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, Lietuva nusileido Vokietijai iki paskutinės ribos ir kaip suvereni valstybė daugiau nuolaidžiauti nebegalėjo.

Klaipėdos sukilimo sukaktuvių dieną (1939 m. sausio 15 d.) buvo paskelbta, kad krašte oficialiai steigiamas Vokietijos saugumo skyrius – vokiškai SA (Scherheitsabteilung).

"O per A.Hitlerio režimo sukaktuves – sausio 29 d. – Klaipėdoje, Teatro aikštėje, šalia juoda uniforma vilkinčio žinomo veikėjo E.Neumanno SA paradą stebėjo Vokietijos generalinis konsulas Klaipėdoje von Sauckenas ir Tilžės gestapo šefas Graefe", – savo knygoje rašė A.Anušauskas.

Eskadra: šioje fotografijoje užfiksuoti 1939 m. kovo 23 d. į Klaipėdą atvykstantys Vokietijos kariniai laivai. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Istorikas reziumuoja, jog Lietuva padėties Klaipėdos krašte nuo šio momento nebekontroliavo, nors dar tų pačių metų vasarį pareiškė protestą, kad "autonominės krašto institucijos šiurkščiai pažeidžia valstybės suverenumą: esą įstaigose nukabintas valstybinis Vyčio herbas, jis dingo net iš krašto valdžios dokumentų ir antspaudų".

"Deja, nors slaptos informacijos apie nacių veikimą buvo daugiau nei pakankamai, Lietuvos vyriausybė jau nebeturėjo vilčių išsaugoti savo valdžią Klaipėdos krašte", – pabrėžė A.Anušauskas.

Orakulo talento nereikėjo

Taigi dieną prieš pat A.Hitlerio atvykimą (kovo 23-iąją) paskutiniame trejus metus Klaipėdoje lietuvių kalba leisto dienraščio "Vakarai" numeryje išspausdinta: "Vokietijos reikalavimas priimtas. Ministrų Taryba, painformavusi apie padėtį Seimo narius ir atsižvelgdama į Vokietijos laikymąsi, sutiko Vokietijos reikalavimą dėl Klaipėdos krašto perleidimo priimti. Klaipėdos krašto perdavimo reikalams sutvarkyti Lietuvos įgaliotiniai šiandien išvyks į Berlyną."

Tad nereikėjo būti dideliu orakulu ar politikos ekspertu, kad suvoktum, jog po Austrijos, Sudetų ir visos Čekoslovakijos užėmimo ateis eilė ir Klaipėdai.

Lietuvos valstybės saugumo departamentas turbūt padėtį vertino realiau už kitus valstybininkus.

Vos tik nacių kariuomenė įžengė į Prahą (1939 m. kovo 15 d.), jau kitą dieną, anot istoriko Arvydo Anušausko, iš Klaipėdos buvo išgabentas likęs Lietuvos saugumiečių archyvas.

O kovo 21 d. iš Klaipėdos pasitraukė ir paskutinieji valstybės saugumo tarnybos darbuotojai.

"Nacistinė Vokietija, kelis metus slėpusi savo ryšius su inspiruojamomis vokiečių organizacijomis, plėtusi savo įtaką Klaipėdos krašte galėjo švęsti laikiną pergalę", – savo monografijoje "Lietuvos žvalgyba" 1918–1940" rašė A.Anušauskas.

Bėgimas: lietuvių ir žydų masinis pasitraukimas iš Klaipėdos prasidėjo dieną prieš A.Hitlerio vizitą. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Išaušo "didžioji" diena

Dieną prieš istorinį vizitą (1939 03 22) dienraštis "Vakarai" parašė: "Visoje Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, paskelbtas sustiprintos apsaugos metas. Klaipėda pergyvena didžiulį sujudimą ir istorines dienas. Tokio subruzdimo, susijaudinimo dar niekados Klaipėda nėra mačiusi. Nors šiandien turgaus diena, bet turgus visiškai tuščias. Taip pat uoste nėra jokio judėjimo. 8 val. prie daugelio namų iškeltos vėliavos su svastikomis, 9 val. atskrido vokiečių lėktuvas, kuris pasisukinėjęs virš miesto ir nusileidęs kiek žemiau ties kareivinėmis, nuskrido marių link. Stotyje didžiulis sujudimas, minia žmonių nuo ryto veržiasi į stotį ir reikalauja traukinių, kurių nėra, nes trūksta vagonų ir garvežių. Apie 9 val. uždarytas Panemunės tiltas. Klaipėdoje SA būriai išstatė sargybas prie kai kurių lietuviškų įmonių ir įstaigų. Gandų mieste daugybė. Daugumas jų sąmoningi ar nesąmoningi prasimanymai. Iš ryto, dėl telefono centralinės perkrovimo, sunkiai veikė telefonai. (…) Dėl įstaigų iškėlimo ar perdavimo nurodymai bus duoti pagal susitarimą, kuris bus sudarytas Berlyne."

Kitos dienos rytą tarp 10 ir 11 val., anot "Lietuvos aide" paskelbtos publikacijos, Klaipėdoje buvo užimta muitinė, paštas, radiofonas su radijo stotimi.

Net iš miesto centre esančio viešbučio "Viktorija" išvaikyti svečiai.

"Viešbutis "Viktorija" turbūt pirmą kartą buvo atpalaiduotas nuo svečių. Apie 10 val. 50 min. atvykęs krašto policijos atstovas pareikalavo turto knygų ir paliepė viską palikti tvarkoje. Tuoj po to svečiams buvo liepta apleisti viešbutį. Jame svečių, tiesą sakant, nedaug ir tebuvo: vienas kitas užsienietis, jų tarpe Lenkijos generalinis konsulas su pora savo tarnautojų, pora žydų ir keli lietuviai. Svečiams, žinoma, šio įsakymo teko paklausyti", – rašė "Lietuvos aidas".

"Super žvaigždė" atvyko

"Lietuvos aidas" išsamiai ir nuosekliai aprašinėjo kiekvieną net menkiausią įvykį, nutikusį 1939 m. kovo 23 dieną Klaipėdoje.

"Klaipėda, III.23, Elta. Apie 10 val. ryto pirmieji vokiečių laivai – naikintuvai ir torpedininkai atplaukė į Klaipėdos uostą. Tuo metu laivyno lėktuvų eskadrilės skraidė viršum miesto. Netrukus buvo išlaipintos pirmos vokiečių jūrininkų dalys. Uoste buvo pastatyta laivyno ir kariuomenės garbės sargyba."

Euforija: nacių karinius laivus Klaipėdos uoste pasitiko būriai vietos gyventojų. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

"Vokiečių telegramų agentūra pranešė, kad Hitleris 13.30 valandą persikėlė iš šarvuočio "Deutschland" į torpedinį laivą "Leopard". Torpedinis laivas į Klaipėdos uostą įplaukė apie 14 valandą."

"A.Hitleris išlipo į krantą 14.04 valandą. Ten jį pasveikino Klaipėdos vokiečių vadas dr. Neumanas. Hitleris pasisveikino su Klaipėdos tvarkos tarnybos nariais ir priėmė karo laivyno garbės dalinių paradą. Po to Hitleris, ovacijas keliant, nuvyko į miestą, kur teatro aikštėje įvyko oficialus aktas. Teatro aikštėje Hitleris vėl priėmė garbės dalinių paradą, o po to įėjo į teatrą."

"Vokietija žino, ko ji gali laukti iš pasaulio. Antra vertus, vokiečiai neketina bloga daryti niekam pasaulyje.Tačiau reikėjo atitaisyti kentėjimus, kuriuos 20 metų visas pasaulis provokavo prieš vokiečius", – "Lietuvos aidas" citavo vieno didžiausių visų laikų diktatorių kalbą, pasakytą kovo 23 d. Teatro aikštėje susirinkusiems klaipėdiečiams.

"Daugiau kaip 80 vokiečių lėktuvų skraido viršum miesto, kurtinamai burgzdami ir skambinama visais bažnyčių varpais".

"Hitleris, kaip vokiečių telegramų agentūros praneša, apie 4 valandą (po pietų – A.D.) išvyko iš Klaipėdos uosto torpediniu laivu "Leopard". Pranešama, kad Klaipėda, kurią šiandien užėmė vokiečių karo laivynas ir kariuomenė, bus paversta tvirtove, kuriai vadovaus jūrinis komendantas."

Areštai ir masinė evakuacija

Kad fiurerio vizitas Klaipėdoje būtų sklandus ir kad mieste nebūtų nė ženklo nepasitenkinimo jo viešnage, apie du šimtai žinomų klaipėdiečių, lojalių Lietuvai, prevenciniais tikslais buvo areštuota.

"Kovo 23 d. nemažai lietuvių veikėjų buvo suimta, jų tarpe Sližys, Stikliorius, Statkus, Purvinas ir kiti. Tačiau daugumas jų kovo 24 d. jau buvo paleisti. Jokių kaltinimų jiems nebuvo pareikšta", – pranešė "Lietuvos aidas".

Dar daugiau klaipėdiečių, vengdami susidorojimo, iš Klaipėdos tiesiog pabėgo.

"Lietuvos aidas" aprašė, kaip kiekvieno tą lemtingą vizito dieną iš Klaipėdos į Kauno geležinkelio stotį atvykstančio traukinio sutikti rinkosi "kauniečiai, daugiausiai žydai".

Tragedija: fotografo G.Birman nuotraukoje geležinkelio stotyje nufotografuoti žydai, paliekantys Klaipėdą. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

"Dėl didelio važiuojančiųjų skaičiaus traukiniai iš Klaipėdos vėlavo. Vakarinė automotrisa, kuri turi atvykti 22 val. 12 min., vakar vakare Kauną tepasiekė 23 val. Ji buvo sausakimšai perpildyta keleivių. Su šia automotrisa iš Klaipėdos buvo atvežta porą ligonių. Beveik visi atvykusieji žydų tautybės piliečiai. (…) Visų išvykstančių nuotaika neatrodė pakili. Atrodė, kad ne visi džiaugėsi tuo išvykimu", – rašė "Lietuvos aidas".

Dar korespondentui pabėgėliai prasitarė, kad iš Klaipėdos išvykti nebuvo trukdoma.

"Taip pat leido išvykstantiems gyventojams išsivežti baldus ir kitus buto apyvartos daiktus. Tik prekių esą nebuvo leidžiama išvežti", – pažymėjo laikraščio žurnalistas, Kauno geležinkelio stotyje sutikęs atvykėlius iš Klaipėdos.

Fatališkų permainų laikas

Lietuvos dalimi buvusi Klaipėda žaibiškai tapo Vokietijos provincija, kur skubiai prireikė jau pačios Lietuvos atstovybės.

"Telefonu iš Tilžės pranešta, kad Lietuvos konsulas Juozas Sruoga ir konsulato sekretorius Sadauskas vakar, kovo 24 d., pietų metu išvyko į Klaipėdą. Ten konsulas skubiai reikalingas, nes daug asmenų nori gauti vizas išvažiuoti iš Klaipėdos į Lietuvą", – pasirodė trumpa informacija Lietuvos oficioze.

"Vokiečių vyriausybės žiniose paskelbtas įstatymas apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos. Tą įstatymą išleido kancleris Hitleris kovo 23 d. šarvuotame "Deutschland" laive. Pagal kurį Klaipėdos kraštas vėl sudaro vokiečių reicho dalį. Klaipėdos kraštas įjungiamas į Prūsijos krašto Rytų Prūsijos provinciją. Klaipėdiečiai, kurie atskyrus Klaipėdos kraštą 1924 metų liepos 30 d. neteko Vokietijos pilietybės, šiam įstatymui įsigaliojus, vėl įgija vokiečių valstybės pilietybę, jei jie 1939 m. kovo 23 d. gyveno Klaipėdos krašte ar Vokietijoje", – informavo "Lietuvos aidas".

Kita vokiečių telegramų agentūra informavo, kad Klaipėdos krašte "nuo 1939 m. gegužės 1 d. įsigalios visos Vokietijos teisė. Centrinis organas Klaipėdos kraštui su vokiečių reichu sujungti yra vidaus reikalų ministras".

Asmeninės tragedijos ir likimai

Anot istoriko Hektoro Vitkaus, dalis Klaipėdos krašto žydų dar gerokai prieš anšliusą išpardavė savo turtą, verslus ir masiškai traukėsi kas į Didžiąją Lietuvą, kas į Lenkiją.

Po 1939 m. kovo įvykių Klaipėdoje žydų dar buvo likę, paskutinieji iš čia išsikraustė lapkričio pabaigoje. Tie, kurie buvo įžvalgesni, jau po Austrijos prijungimo ėmė pardavinėti savo aktyvus.

"Žydų Klaipėdos mieste iki 1939 metų gyveno gana daug. Jie buvo antra didžiausia grupė po vokiečių. Žydų Klaipėdoje buvo netgi daugiau nei lietuvių. Nėra labai tikslių duomenų, bet manoma, kad Klaipėdoje gyveno apie 2 tūkst. žydų", – kalbėjo H.Vitkus.

Tų iš Klaipėdos pasitraukusių žydų likimai labai įvairūs – vieni tapo pirmųjų žudynių Gargžduose ar Kretingoje kankiniais, kiti pateko į getus, vėliau – į koncentracijos stovyklas. Pasitaikė ir tokių, kuriems pavyko išgyventi, praėjus visą tą pragarą.

"Vienas tų pavyzdžių – žydų Birgerių šeima, kurie po Krištolinės nakties (vok. Kristallnacht, pogromas 1938 m. lapkričio 9–10 d. naktimis, kai Vokietijos naciai planingai puolė žydus ir naikino bei grobė jų turtą – A.D.) iš Frankfurto prie Maino nebeturėjo jokių iliuzijų dėl ateities ir pasitraukė į Memelį. Jie buvo vokiškos kultūros žmonės, emancipuoti žydai. Jie pasitraukė čia, tikėdamiesi, jog suras ramybės oazę tame nacių siautulyje", – pasakojo H.Vitkus.

Tačiau Birgerių šeimos ramybė Klaipėdoje truko neilgai. Kovo mėnesį jie buvo priversti bėgti, tiesa, ne itin toli – tik į Palangą, kur susirado laikiną slėptuvę.

"Iš ten pasitraukė į Šiaulius, kur juos užklupo sovietinė okupacija. Dar po metų, vokiečiams okupavus Lietuvą, jaunoji šeimos mergaitė vardu Trudė su savo mama pakliuvo į Kauno getą. Paskui ji perkelta į Štuthofą, dar vėliau – į Aušcicą, kur jai pavyko išgyventi. Labai sudėtingo ir įdomaus likimo žmogus. Perėjusi holokausto mėsmalę, ji emigravo į JAV", – taip trumpai itin skausmingą vienos žydaitės istoriją papasakojo H.Vitkus.

Lietuvos vyriausybės fiasko

Istoriko Šarūno Liekio pasiteiravus, kas vis dėlto nutiko 1939 metų kovą Klaipėdoje, mokslininkas teigė, jog tuometė Lietuvos vyriausybė tiesiog sutiko su Vokietijos spaudimu ir perleido Klaipėdą reichui.

Šarūnas Liekis

"Problema ta, kad Klaipėdos kraštą Lietuva Vokietijai atidavė be šūvio ir su Lietuvos valdžios sutikimu. Vadinti tai agresyviu veiksmu galima tik tuo atveju, jeigu valstybė su tuo nesutinka. Pavyzdžiui, Ukraina nesutiko su Krymo užėmimu, todėl šis pusiasalis yra okupuotas neteisėtai. O tas Lietuvos sutikimas perleisti Klaipėdą vokiečiams labai stipriai diskreditavo vyriausybę ir prezidentą Antaną Smetoną", – dėstė Š.Liekis.

Priešingu atveju tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl Klaipėdos krašto būtų kilęs karas. Tačiau tuometė Lietuvos valdžia realiai vertino savo padėtį, suprato, kad toks konfliktas ne jos jėgoms.

Š.Liekis pabrėžė, jog viena priežasčių nesipriešinti buvo ta, kad Lietuvos užsienio politika tarpukaryje buvo nuolat buvo orientuota į Vokietiją arba į Sovietų Sąjungą.

Esą Lietuva buvo revizionistinė valstybė, kuri norėjo savaip pasukti Versalio sutarties rezultatus. Stengėsi atgauti Vilniaus kraštą.

O Klaipėdos įvykius esą reikėtų pamėginti įvertinti ir iš to meto vietos gyventojų perspektyvos.

"Reikėtų į visus tuos įvykius pasižiūrėti ir iš vietos gyventojų vokiečių pusės. Atėję lietuviai, jų manymu, griovė imperinę tvarką, kuri buvo nusistovėjusi imperinėje Vokietijoje. Svarbiausi valdžios postai atiduoti atvykėliams iš Didžiosios Lietuvos ir dar – Romos katalikams. Buvo bandoma "prispausti" evangelikų bažnyčią. Be to, Lietuva kultūrine prasme buvo labiau atsilikusi nei Vokietija. Taip turbūt apie savo padėtį ir buvimą Lietuvos sudėtyje turėjo mąstyti vietos krašto žmonės. Juose buvo gyvos antilietuviškos nuostatos ir, jų akimis žiūrint, Kauno valdžia jiems atrodė karikatūriškai", – kalbėjo istorikas Š.Liekis.

Š.Liekis atkreipė dėmesį, jog Lietuva išlaikyti Klaipėdos krašto 1939 metais neturėjo jokių šansų, nes buvo didelė galių disproporcija, o vietoje šalininkų irgi buvo ne itin gausu.

"Realiai tie patys Šaulių sąjungos nariai dezertyravo. Ir natūralu, nes jie buvo neparengti ir neapginkluoti. Įvertinę savo padėtį, jie suvokė, kad nesugebės nieko padaryti. Šauliai niekada namuose neturėjo ginklų, šių nebuvo net būstinėse, o tik sandėliuose. Valdžia niekada šauliais nepasitikėjo. Na ir kas, kad tada oficialiai buvo 80 tūkst. šaulių Lietuvoje, bet jie visi buvo neginkluoti, taip pat ir Klaipėdos krašte. Taigi priešai pasinaudojo visomis tomis Lietuvos silpnybėmis", – pabrėžė Š.Liekis.

Tačiau istorikas priminė, jog po Antrojo pasaulinio karo pripažinta, jog viskas, kas Vokietijos buvo padaryta po 1937 metų, yra neteisėta, taip pat ir Klaipėdos anšliusas.

Klaipėdos praradimas Lietuvai tada buvo skaudus smūgis. Po jo "Lietuvos aido" savaitiniame kultūros priede (1939 m. kovo 24 d.) poetas ir publicistas Faustas Kirša tik liūdnai reziumavo: "Iš mūsų valstybės ribų iškrito Klaipėda. Su Klaipėda iškrito Baltijos jūros pakraščio dalis ir kopos, iškrito Rambynas, Kuršių marios, Nemuno žiotys ir elniai. Kartu iškrito mūsų kultūros židinio vienas žibintas, iškrito širdies dalis, iškrito ir ašara, tartum skirtumeis amžiams".

Valdančiosios konservatyvios nacionalistinės partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) deputatas Arkadiuszas Mularczykas (Arkadjušas Mularčykas) žalos dydį, kurio Vokietijos vyriausybė nepripažįsta, grindžia 1990 metais paskelbta studija. Tame dokumente teigiama, kad „Lenkijoje buvo 13,32 mln. tiesioginių nacistinės Vokietijos (veiksmų) aukų“.

Į šį skaičių patenka deportuoti ir priverčiamiesiems darbams išsiųsti asmenys, koncentracijos stovyklų kaliniai, per karą suluošinti civiliai, našlės, našlaičiai ir žmonės, nukentėję nuo ligų, išplitusių per nacių okupaciją arba vykstant konfliktui.

A. Mularczykas sakė, kad 1990 metų tyrimo autoriai nustatė, jog Lenkijai priklausančių reparacijų suma yra 284 mlrd. JAV dolerių.

„Tokia suma buvo 1990-aisiais. Jeigu perskaičiuotume dolerio perkamąją galią 2017 metams, gautume 1 984 trln. zlotų arba 543 mlrd. dolerių“, – įstatymų leidėjo žodžius citavo naujienų agentūra PAP.

Vokietijos reparacijų klausimas jau seniai laikytas išspręstu, bet PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačynskis) pernai jį vėl atgaivino.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius (Jacekas Čaputovičius) anksčiau šią savaitę užsiminė apie nesutampančias Varšuvos ir Berlyno nuomones, įskaitant reparacijų temą.

Pernai tuometis Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas (Štefenas Zeibertas) teigė, kad šis klausimas išspręstas dar 1953 metų rugpjūtį, kai Lenkijos komunistinė administracija paskelbė atsisakanti bet kokių teisių į karo reparacijas.

Tuo metu Lenkijos ministrai buvo įvardiję potencialią kompensacijos sumą – apie 1 trln. JAV dolerių.

Per šešerius nacių okupacijos metus žuvo apie 6 mln. Lenkijos gyventojų, tarp jų – apie 3 mln. žydų, o šalies sostinė Varšuva buvo 1944 metais beveik visiškai sugriauta malšinant lenkų sukilimą.

Prieš 70 metų pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo metu dar egzistavo nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir toliau, LRT RADIJUI sako istorikas Algirdas Jakubčionis. „Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga [...]. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas teigia, kad sovietiniai nusikaltimai iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nors nacių Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko, kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai.

Karinis konfliktas, įtraukęs apie 60 valstybių

Rugsėjo 2 d. sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Japonija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą. Gegužę, kapituliavus nacių Vokietijai, karas baigėsi Europoje. Didžiausias žmonijos istorijoje karas visiems laikams pakeitė pasaulio suvokimą apie karinius konfliktus, o jo padariniai, ekspertų vertinimu, jaučiami iki šiol.

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias žmonijos istorijoje konfliktas, pareikalavęs ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių, daugiausia – civilių. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Tuo metu Azijoje pirmą kartą istorijoje panaudotas atominis ginklas, pakeitęs pasaulio suvokimą apie atominės atakos pavojų ir jos padarinius.

„Antrasis pasaulinis karas yra atskaitos taškas, kuris davė žmonijai suprasti, kad konfliktai turi būti sprendžiami kitomis priemonėmis – ne kariniu būdu, kas iki tol, aiškinantis santykius, buvo priimtina norma. Netgi Machiavelli yra pasakęs, kad karas – politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis. Dabar karas yra paskutinė priemonė ir vykstantys kariniai konfliktai lokalesni. Susiformavo nauja pasaulio tvarka, kaip tam tikras konfliktų sprendimo modelis ir mechanizmas atsirado Jungtinės Tautos“, – sako Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs karas, kai nacių Vokietija pradėjo atakuoti Lenkiją, netrukus išaugo į milžinišką karinį konfliktą, įtraukusį maždaug 60 valstybių. Ryškiausi mūšiai Antrajame pasauliniame kare įvyko tarp sovietų ir nacių karinių dalinių, kai 1941 m. rugsėjį daugiau nei dvejiems metams naciai apsupo ir užblokavo Leningradą, kur nuo išsekimo ir bado, įvairiais duomenimis, galėjo mirti iki 1,5 mln. žmonių.

Vėliau, 1942 m. rugpjūtį, įvyko Stalingrado mūšis, po kurio sovietai perėjo į kontrpuolimą, o po Kursko mūšio 1943 m. liepą, istorikų vertinimu, tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės. Vis dėlto galutinį nacių pralaimėjimą nulėmė po ilgų derybų atidarytas Antrasis frontas, kai 1944 m. birželį Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, karas Europoje išryškino kovą tarp skirtingų ideologijų – tarp nacionalsocializmo ir demokratijos, vėliau – nacizmo ir bolševizmo, ir keista, kad šiame kare į vieną jėgą susijungė demokratija ir bolševizmas. „Šiame kare, kaip nė viename iki tol buvusių, nukentėjo tiek Europos civilių gyventojų – ne karių. Civiliai buvo naikinami masiškai. Pirmiausia žydai naikinti dėl rasinių skirtumų, dėl kitų dalykų, ko iki to laiko nė viename kare taip pat nebuvo“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

Randama daug paralelių tarp to meto Japonijos ir Vokietijos

1941 m. į karą Azijoje įsitraukė Japonija, kuri šiame regione siekė užimti kuo didesnes teritorijas. Nemažai ekspertų Japoniją Antrojo pasaulinio karo metais sulygina su nacistine Vokietija, nes šioje Tekančios Saulės šalyje buvo labai stiprus nacionalizmo jausmas ir aukštas ekonomikos išsivystymas.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Azijos šalių tyrinėtojo Aurelijaus Zyko, kadangi esame europiečiai, aktualiausias yra Antrojo pasaulinio karo frontas, kuri vyko Europoje. Tačiau daugumai Azijos šalių pats svarbiausias buvo Ramiojo vandenyno karas, kurio iniciatoriai buvo būtent japonai, jau nuo XX a. pradžios turėję didžiulių ambicijų šiame regione.

„Pirmiausia Japonija nepaprastai stipriai vystė savo nacionalizmą, o tam reikėjo susirasti priešų, kurių atžvilgiu būtų galima kurti japoniškumą ir savo identitetą. Antra priežastis ta, kad japonai nepaprastai stipriai vystė savo ekonomiką, o tam reikėjo nepaprastai daug resursų. Taigi invazija į aplinkines šalis buvo vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą. Mokslininkai randa labai daug paralelių tarp to, kaip vystėsi to meto Japonija ir to meto Vokietija“, – pabrėžia A. Zykas.

Kai 1945 m. gegužę karas Europoje buvo baigtas, amerikiečiai ir sąjungininkai visas jėgas permetė į Aziją, siekdami priversti pasiduoti Japoniją. Būtent paskutiniu Antrojo pasaulinio karo etapu laikomos kovos Ramiajame vandenyne ir atominis Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas, nusinešęs šimtus tūkstančių civilių gyvybių ir privertęs kapituliuoti Azijos agresorę.

Pasak A. Zyko, karo padariniai Japonijai buvo milžiniški, tačiau ekonomiškai šalis sugebėjo atsitiesti gana greitai. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonai turėjo vienintelę savo istorijoje okupaciją. Tai buvo JAV okupacija. Iš karto po karo japonai nuo labai stipraus nacionalizmo, kuriuo bandė parodyti, kad jie Azijoje geriausi, stipriausi ir t. t., pereita prie visiškai kitokios, t. y. savęs kaltinimo, retorikos. O pacifistine retorika jie bandė rodyti pasauliui, kad yra absoliučiai taiki valstybė“, – kalba Azijos šalių tyrinėtojas.

Japonijos pralaimėjimas, A. Zyko teigimu, šalį išstūmė iš pirmaujančių pozicijų to meto Azijoje ir pasaulyje, o tas pozicijas užėmė Kinija, Korėja ir Sovietų Sąjunga, t. y. šalys laimėtojos: „Tačiau šis Japonijos pasitraukimas buvo laikinas, panašiai kaip ir Vokietijos atveju. Vokietija laikinai pasitraukė iš pirmaujančių pozicijų Europoje, bet vėliau labai sėkmingai į jas sugrįžo būtent ekonominiu aspektu. Taigi panašiai atsitiko Japonijoje, kuri jau 7–8 dešimtmetyje vėl tapo stipriausia ir galingiausia Azijos valstybe.“

Komunistinio režimo nusikaltimai dar tinkamai neįvertinti

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Akivaizdžiausiai tai pasijuto Europoje, kai Senąjį žemyną padalijo geležinė uždanga ir Rytų bei Vakarų Europą simboliškai atskyrė Berlyno siena.

Pasak istoriko A. Jakubčionio, tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo laikotarpiu dar egzistavo tam tikras nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

„Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, ir ketinta aptarinėti svarbiausius pokario Europos sutvarkymo klausimus. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tačiau, kalba A. Jakubčionis, kai pamažu ėmė įsisiūbuoti Šaltasis karas, Vakarai ėmė keisti požiūrį į Rytų Europą, Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis: „O tai, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos, Europos Parlamento rezoliucijoje pasakyta tik 1983 m.“

Būtent sovietiniai nusikaltimai, pasak R. Račinsko, iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nacistinės Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo tikrai įvertinti ir pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko. Šiandien, sako tyrinėtojas, jei kyla panašios radikalios jėgos Europoje ar kažkur kitur, tiek tų valstybių visuomenės, tiek pasaulio bendruomenė labai jautriai reaguoja į panašaus pobūdžio apraiškas.

„Tačiau kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą (užpuolė Lenkiją, pasidalino kitas Europos šalis, okupavo Baltijos valstybes), nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai. Nors apie juos vis daugiau kalbama ir tai pozityvus ženklas, bet taip, kaip buvo įvertintas nacizmas, dar nėra. Manau, kad teisingam Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių įvertinimui tai turėtų būti atlikta“, – pabrėžia R. Račinskas.

Padarinių likę ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose

Didžiausias žmonijos istorijoje karas padarinių paliko ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose. Nusilpus Europos šalių ekonomikoms, griuvo šimtmečius egzistavusi kolonijinė sistema, kuri pasaulyje sukėlė naujų konfliktų.

Kai kurie iš jų, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Deivido Šlekio, neišspręsti iki šiol. Pasibaigus karui, kalba jis, ypač daug konfliktų kilo ten, kur buvo nusilpusi Britų imperija. Tai – Indijos ir Pakistano įtampa, neišspręstas Kašmyro klausimas, Izraelio ir Palestinos problemos.

„Afrika turbūt kitas klausimas – tai labiau XIX a. palikimas. [...] dekolonizacija iš dalies susijusi su nusilpusiomis Vakarų valstybėmis. Prancūzai, ispanai, portugalai, britai traukėsi gana sparčiai ir paliko nemažus galios vakuumus. Kadangi vietiniai gyventojai nebuvo patyrę valdyti valstybę, labai greitai pradėjo pyktis ir kariauti. Tas pasekmes (diktatoriai, etniniai konfliktai ir t. t.) matome iki šiol“, – pastebi D. Šlekys.

O R. Račinskas pabrėžia, kad, pasibaigus Šaltajam pasauliniam karui, pasaulis vėl tampa daugiapolis ir tai gali būti viena naujai kylančių įtampų ir konfliktų priežasčių. „Pasaulis Šaltojo karo metu buvo dvipolis – buvo dvi stipriausios valios, stipriausi galios centrai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasaulis vėl tampa daugiapolis, todėl įtampų židinių tikrai gali atsirasti daugiau, nes pasiekti susitarimą kartais tampa sunkiau“, – kalba jis.

Vis dėlto, pastebi R. Račinskas, Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa, kaip vertybinė erdvė, netgi karinis aljansas NATO išlieka dominuojančia galios koncentracijos vieta, kuri iki šiol išsaugo pasaulio stabilumą, sugeba derinti interesus ir galios pusiausvyrą tarp tiek ekonomine, tiek karine prasme augančių šalių, t. y. Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos valstybių ir Rusijos, kurios dabartinę agresiją taip pat vienaip ar kitaip pavyksta šiek tiek prilaikyti.

Nusinešęs milijonus žmonių gyvybių, sugriovęs šimtus miestų, suluošinęs tūkstančių žmonių gyvenimą, Antrasis pasaulinis karas pakeitė žmonijos požiūrį į ginkluotą kovą. Daugelis sutinka, kad prieš 70 metų pasibaigęs baisiausias pasaulio istorijoje karas ir jo padariniai atvėrė akis ir privertė suprasti, kad pasaulis turi dėti visas įmanomas pastangas, kad užkirstų kelią globaliems karams.

Latvijos parlamentas, ketvirtadienį per antrą svarstymą priimdamas Baudžiamojo kodekso pataisas, pridėjo prie įstatymo projekto naują straipsnį, kuriuo kriminalizuojami sovietų ir nacių režimų agresijos prieš Latviją viešas neigimas, pateisinimas, šlovinimas ir menkinimas.

Pataisų projektai buvo priimti 43 balsais, „prieš“ balsavus 39 deputatams, po daugiau kaip valandą trukusių emocingų debatų.

Valdančiosios centro dešiniųjų partijos „Vienybė“ deputatas Andrejus Judinas sakė, kad naująjį straipsnį galima laikyti proporcingu ir kad žodžio laisvė tam tikrose situacijose gali būti suvaržyta. „Jeigu kas nors viešai sako, kad Latvija pastarąjį šimtmetį nepatyrė agresijos ir kad Latvijos Respublika nusprendė likviduoti save, jis, galbūt, pažeidžia įstatymą“, – sakė jis.

Pasak A.Judino, šiuo įstatymo projektu nesiekiama priversti žmonių keisti savo nuomonę, tačiau siekiama neleisti viešai skleisti atvirai klaidingos informacijos, pakertančios Latvijos vientisumą ir saugumą.

Valerijus Agesinas iš opozicinės prorusiškos kairiųjų „Santarvės centro“ frakcijos tvirtino, jog šis klausimas yra pernelyg opus, kad būtų galima pridėti šias naujas nuostatas prie įstatymo projekto tarp pirmojo ir paskutinio svarstymo. Jo nuomone, šios pataisos turėtų būti priimtos kaip atskiras įstatymas.

V.Agesinas taip pat mano, kad šios nuostatos gali prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai. „Žinoma, žodžio laisvė nėra absoliuti“, – sutiko jis, bet pridūrė, kad suvaržymai turi būti proporcingi.

Valdančioji centristų Reformų partija taip pat prieštaravo naujo straipsnio įtraukimui į Baudžiamąjį kodeksą.

Zanda Kalninia-Lukaševica sakė, kad Latvijos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrai taip pat neremia šio įstatymo projekto, ir atkreipė dėmesį į jo neaiškumą. Latvijos užsienio reikalų ministerija projekto pataisų formuluotes pavadino pernelyg miglotomis ir greičiausiai neatitinkančiomis tarptautinės teisės.

Latvijos vidaus reikalų ministerija pateikė devynis prieštaravimus įstatymo projektui, kurį, jos nuomone, būtų sunku įgyvendinti ir kuris skatintų susiskaldymą Latvijos visuomenėje.

Pagal Latvijos baudžiamojo kodekso pataisas, kurios ketvirtadienį buvo priimtos per antrąjį svarstymą, sovietų ir nacių režimų agresijos prieš Latviją viešas neigimas, pateisinimas, šlovinimas ir menkinimas yra baudžiamasis nusižengimas, už kurį skiriama kalėjimo iki trejų metų bausmė, trumpas įkalinimas, visuomenei naudingas darbas ar bauda.

Šimtai asmeninių laiškų, užrašų ir nuotraukų, priklausiusių buvusiam nacistinės Vokietijos lyderio Adolfo Hitlerio parankiniui Heinrichui Himmleriui (Heinrichui Himleriui), rasti Izraelyje, šeštadienį pranešė vokiečių laikraštis „Die Welt“.

H.Himmler, kuris buvo nuožmus antisemitas, vadovavo SS ir Vokietijos policijai. Jis atliko svarbų vaidmenį, likviduojant bet kokį pasipriešinimą A.Hitleriui ir buvo vienas iš pagrindinių žydų holokausto architektų – koncentracijos stovyklos buvo pavaldžios H.Himmleriui.

Tie asmeniniai dokumentai yra saugomi vienoje privačioje kolekcijoje Tel Avive, nurodė „Die Welt“, kuris gavo šios medžiagos kopijas.

Didžiąją dalį sudaro H.Himmlerio laiškai žmonai Margai. Jie rašyti nuo 1927 metų – likus šešeriems metams iki A.Hitlerio atėjimo į valdžią – iki 1945-ųjų. Paskutinis tų laiškų buvo parašytas likus penkioms savaitėms iki 1945-ųjų gegužės 23-osios, kai H.Himmleris nusižudė, vengdamas stoti prieš teismą.

Dokumentų autentiškumą patvirtino Vokietijos nacionalinis archyvas.

Minėtieji dokumentai „nieko nekeičia bendrame siaubingos nacių diktatūros vaizde“, rašo „Die Welt“, kuris finansavo dokumentinį filmą apie H.Himmlerio asmeninį gyvenimą, kuriame remiamasi naujai surasta medžiaga.