Pilėnai – legendomis apipinta pagonių pilis Žemaitijoje, XIV a. patyrusi šturmą. Po dviejų parų įnirtingos kovos pilėnai suvokia, kad puolimą vykdžiusių kryžiuočių įsiveržimas sėkmingas, tad nenorėdami pasiduoti imasi beviltiško sumanymo – nukreipti ginklus prieš save ir savo artimuosius. Tai yra vienas žinomiausių kolektyvinės savižudybės aktų, mūsų tautai tapusiu svarbiu pasipriešinimo simboliu, kurio reikšmė ypač sustiprėjo sovietinės okupacijos kontekste.

Menininkams M. Dirginčiui ir N. Jasinskui persvarstant pilėnų istoriją, analizės ašimi tapo herojiškos tradicijos ir patriarchato konstruktai. Tad bendro jų performanso tema – lietuvių tautos rezistencijos kovų aidų ir vyriškumo analizės jungtis, skatinanti kalbėti apie asmeninės laisvės ribas ir nebijoti kismo.

„Meno ir mokslo laboratorijos“ premjeros išvakarėse N. Jasinskas (N. J.) ir M. Dirginčius (M. D.) pasidalijo mintimis apie vyriškumo sampratą ir performansą įkvėpusias rezistencijos istorijas.

– Kokia yra vyriškumo vieta scenos menuose?

M. D.: Mintyse suku darbą su skirtingais teatro režisieriais ir suprantu, kad labai retai kalbame apie tai, kaip yra vaizduojami vyrai ar moterys. Kalbame apie naratyvą, apie įvykius, į kuriuos jie patenka. Labai daug aspektų yra vertinami per asmenybės perspektyvą, bet neanalizuojami per ideologiją, kuri paskatina tą asmenybę priimti skirtingus sprendimus. Per paskutinius ketverius ar penkerius metus darbo režisieriai Arpadas Šilingas ir Yana Ross aiškiausiai artikuliavo, kaip mes vaizduojame vyrą, ką jis daro, dėl ko jis tą daro ir koks yra intelektinio ir veiksminio pasaulių bipolizmas.

Radome istoriją apie seną Pilėnų moterį, kuri kirviu nužudė 100 saviškių. Ar jai tikrai rūpėjo, kad jos artimųjų nepaimtų į nelaisvę ir nekankintų, ar ji tiesiog nekentė žmonių?

– Kodėl scenoje apie patriarchatą kalbantys vyrai sulaukia surauktų antakių reakcijos iš moterų?

N. J.: Kai pasakai, kad du vyrai kalbės apie patriarchatą, turbūt kyla daug vaizdinių, kaip scenoje puoselėsime tradiciją ar ginsime tėvynę. Manau, mūsų atveju tie suraukti antakiai yra labai spekuliatyvūs.

M. D.: Vienas pirmųjų inspiracijos momentų, skatinusių ir toliau gilintis į patriarchatą, buvo bellos hooks (JAV rašytoja, feministė, tikrasis vardas Gloria Jean Watkins, – red. past.) knyga „The will to change: Men, masculinity and love“. Ji labai aiškiai įvardijo, kad patriarchatas nėra apie vyrus arba apie moteris, tai yra lyčiai nepavaldus darinys, lyčiai nepavaldi ideologija, kuri daro lygiai tokią pat žalą tiek vyrams, tiek moterims. Man atsivėrė naujas pasaulis supratus, kiek daug ši ideologija atima iš manęs. Pradedu analizuoti ir bandau atskirti, kas yra mano charakterio bruožai, o kas – tūkstantmečius egzistavusios ideologijos suformuoti elgesio modeliai. Jaučiu milžinišką įtampą, kai nemoku jų įvardyti, suformuluoti ir suprasti.

– Koks yra performanso „Pilėnai*“ dramaturginis pamatas?

N. J.: Dramaturgiškai performansas yra padalytas į dvi dalis. Pirmoji yra istorinio konteksto dekonstrukcija per mūsų veiksmą scenoje ir kertinius rezistensijos momentus fiksuojančią archyvinę medžiagą – Pilėnų istoriją, Sausio 13-osios įvykius. Ji sukuria kontekstą antrajai daliai – mūsų su Matu asmeninei kelionei. Mes esame tarsi iškovotos laisvės produktai – kūnai, kurie kalba apie savo laisvę, bando apibrėžti dabartines laisvės ribas, išlipti iš socialinių, politinių, emocinių konstruktų. Per bendrą kolektyvinį rezistencijos ir laisvės suvokimą bandome kvestionuoti mūsų draugystę ir stereotipišką vyrišką bendravimą.

– Kaip rezistencijos kovos inspiravo patriarchalinių modelių analizę?

M. D.: Vienas iš labiausiai mane dominančių Pilėnų momentų – tai Margirio kaip valdovo sprendimas atsigręžti į šalia esančius ir kelti ginklus prieš savus, supratus, kad nepavyks apsiginti nuo priešo. Iš vienos pusės galima sakyti, kad taip norima apsaugoti artimus žmones nuo kryžiuočių kankinimų nelaisvėje. Tačiau analizuodami šaltinius radome kelis kartus pasikartojančią istoriją apie seną Pilėnų moterį, kuri kirviu nužudė 100 saviškių. Ar jai tikrai rūpėjo, kad jos artimųjų nepaimtų į nelaisvę ir nekankintų, ar ji tiesiog nekentė žmonių? Savų, svetimų – nesvarbu. Bandysime iš istorinių įvykių ir rezistencinių aidų sukurti nesaugumo jausmą ir kalbėtis.

N. J.: Man atrodo, kad yra kažkoks istorijos nulemtas mitas, kurį nešame nuo carinės imperijos laikų. Mūsų tautai reikėjo tiek daug išgyventi, meluoti, gyventi dvigubą gyvenimą. Šis regionas iškentė šimtmečius prievartos ir priespaudos, todėl suprasti kintančią realybę ir prie jos prisitaikyti yra labai sunku.

– Idėja sukurti performansą kilo iš jūsų asmeninės vyriškos draugystės patirčių. Pirmuoju diskusijų objektu tapo jūsų kaip draugų susikibimas rankomis, fizinis kontaktas viešoje vietoje ir tokių veiksmų keliama įtampa.

M. D.: Mes su Naubertu esame artimi draugai jau penkerius ar šešerius metus. Buvome kambariokai, kartu gyvenome karantino laikotarpiu, vienas kitą palaikėme įvairiais skyrybų momentais – buvo visko ir tikrai turime, ką reflektuoti, apie ką kalbėti. Visa tai ir bandysime sudėti į antrą performanso dalį. Ji bus jautri ir apnuoginanti – tarsi tiesioginis bandymas pasipriešinti patriarchaliniam vyriškumui, kurį jaučiu prilipusį prie kiekvienos mano ląstelės ir kuris manyje vis iškyla. Tai kalbėjimas apie savo gėdą ir jos priežastis, savo minčių, norų, emocijų artikuliavimas. Jaučiu didžiulę įtampą ne dėl to, kad kažkas išgirs, kaip sakau Naubertui, kad jis yra fainas, ar kad paimsiu jį už parankės, bet jaučiu įtampą, nes bandau išsivalyti nuo manyje esančių patriarchato modelių.

– Kas jums yra vyriškumas? Su kuo jį siejate, kaip jis atsiranda?

M. D.: Aš jau spėjau kelis kartus su savimi padiskutuoti ir nuneigti kokiais trimis skirtingais aspektais, kas man yra vyriškumas. Pirmas dalykas, kas man siejasi su vyriškumu, tai atsakomybės prisiėmimas. Tačiau tada suprantu, kad šis atsakymas yra inertiškas, kurį kažkur pamačiau, išgirdau ir dabar jį retransliuoju. Nes ši savybė neturi būti atskira nuo moters, tai yra bendražmogiška gero žmogaus savybė. Apie vyriškumą norisi kalbėti per neiginį, sakant, kas nėra vyriškumas.

N. J.: Kažkas yra pasakęs: „Pasakyk, kas yra vyriška neįžeidžiant to, kas yra moteriška.“ Tai yra neįmanoma. Čia vėl grįžtame prie socialinio lyties konstrukto. Jį reikia sunaikinti, nes skirtumai tarp vyrų ir moterų brėžia konfliktą. Šio klausimo turėtų išvis nelikti.

M. D.: Pasak bell hooks, yra elgesio modeliai, kuriuos diktuoja patriarchatas. Tai daugiau skaldyk ir valdyk principas. Visuomenėje turi įvykti lūžis, nes jei vienas žmogus pasirenka atsisakyti vyraujančio modelio, tai nereiškia, kad jį priims ir kiti. Net jei ideologija yra ydinga ir žmogus pasirenka jai priešintis ir negyventi pagal jos taisykles, aplinkiniams to nesuprantant kyla konfliktas. Sprendimas keistis turėtų būti mūsų visų sprendimas.

– Abu esate šio performanso idėjos autoriai ir atlikėjai. Kodėl atsisakote savo įprastinių vaidmenų – režisieriaus ir aktoriaus?

N. J.: Man atrodo, kad hierarchija menuose irgi yra patriarchato dalis. Jeigu kalbame apie tai ir bandome išnagrinėti tam tikrus dalykus, tai ir privalome naikinti patriarchato konstruktus. Turime išsiperti save iš visų pusių – asmeniškai ir profesiškai.

Kas? Performansas „Pilėnai*“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? gegužės 4 d. 18 val.

Spektaklius Lietuvos teatrų scenose kuriančio, atviras, įvietintas erdves besirenkančio režisieriaus spektaklis „bowel“, pastatytas Kauno miesto kameriniame teatre, įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.

Su menininku kalbamės apie kūrybinius ritualus, teatrinių formų pasirinkimus, literatūros adaptavimo procesus ir poreikį atsisakyti opozicinės skirties, išreiškiamos žodžiais „kitoks / kitokie“.

– Viename interviu, skirtame konkrečiam spektakliui („bowel“) jūs gana daug kalbėjote apie ritualą. Kalbant labiau apie profesinę pusę, ar pats turite kažkokių ritualų, pavyzdžiui, susijusių su spektaklio atsiradimu, su repeticijomis?

– Kiekvienas kūrybinis procesas – absoliučiai naujas lapas. Kai dirbu – rašau tekstus, konstruoju vaizdinius, turiu tam tikrų ritualų – vieną iš jų tik visai neseniai galėjau įsivardyti – labai dažnai einu naktį prie upės vaikščioti. Per šį veiksmą atsiveria ir susidėlioja mintys. Daugiau tęstinumą turinčių pavyzdžių nelabai galėčiau išskirti, kadangi kiekviena situacija, medžiaga ar prisilietimas prie kažkokios temos yra unikalus. Galbūt šie tęstiniai ritualai formuojasi ir jų yra net keletas, tačiau aš dar neturiu pakankamai ištreniruoto gebėjimo sukurti atstumo ir pažvelgti pats į save, į kūrybinį laiką. Man ši tema yra labi svarbi ir manau, kad kažkada šis detalus pamatymas įvyks. Treniruoju akį.

Pripažinimas: Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas spektaklis „bowel“ įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi. / D. Matvejev nuotr.

– Ar jums svarbūs apdovanojimai, o galbūt reikšmingesnės didelės žiūrovų auditorijos ir jų susidomėjimas?

– Man apdovanojimas yra tik kelrodė žvaigždė, kad mąstymo procesai, kuriuos bandau taikyti kūryboje ir nuolat tobulinti, yra kryptingi. Vienintelis dalykas, ką galima išnaudoti, tai tam tikros galios pozicijos reiškiant viešą nuomonę – apdovanojimai kažkodėl legitimuoja nuomonę ir padaro ją svaresnę. Kitas man svarbus aspektas – pozicija dirbant teatre ir vystant vis didesnius, ambicingesnius meno projektus, – dėl šios priežasties apdovanojimai yra svarbūs.

Nekuriu veikėjų tuščiai – kai rašau teksto adaptaciją, rašau labai konkretiems žmonėms, galvodamas apie jų būties estetiką ir iš jos galimą suformuoti būtį scenoje.

– Ar jums svarbūs teatro kritikos tekstai, ar tai daro įtaką jūsų kūrybai?

– Taip, kritikos tekstai man itin svarbūs – taip kuriamas dialogas su konkrečiu žmogumi ar žmonių grupe. Iš pradžių būna labai asmeniškai priimta – turiu pavyzdį, kai tekstas buvo neurotiniai vėmalai. Pastarųjų aš netoleruoju ir nesuprantu redaktorių pasirinkimo publikuoti nelaimingų žmonių bukų bjaurojimų (nesvarbu, ar tai būtų internetiniai, ar fiziniai leidiniai). Bet yra ta kita – tikra, profesionali, kritikos pusė, kuri gali būti tiek teigiama, tiek neigiama, tačiau tokia kritika visada yra absoliučiai maloni.

Aš dažnai skaitau kritikos tekstus apie spektaklius, kurių nemačiau, – man įdomu. Aš esu geek‘as – domiuosi, kokios temos vyrauja, peržiūriu nuotraukas, bandau suvokti koncepcijas, ypač kai pristatomas kūrinys, kurio dėl fizinio apribojimo negaliu išvysti. Man įdomu, kaip analizuojama, kaip kūriniai atrodo bendrame kontekste.

Pavyzdžiui, interviu – naujas žanras man pačiam. Kodėl aš kartais sutinku duoti interviu? Galvoju, kad tai taps dienoraščiu, per kurį, laikui bėgant, galėsiu pamatyti, kaip kito mano atsakymai į tuos pačius klausimus, kaip evoliucionavo temos ir mintys.

– Ar jaunam kūrėjui Lietuvoje užtenka platformų savo kūrybinėms idėjoms realizuoti?

– Galbūt netrūksta?.. Bet jau man kortos susidėjo taip, kad netrūksta. Nacionalinis dramos teatras skelbė konkursą, Kauno miesto kamerinis teatras – pavyko, paskui kažkur nepavyko. Menų spaustuvė turi gražų „Atviros erdvės“ konkursą, vienąkart bandžiau, paskui supratau, kad šis formatas ne man. Yra Jauno teatro dienos Klaipėdoje, Nacionalinis Kauno dramos teatras turėjo konkursą „IDėja“, kurį, atrodo, vėl žada grąžinti. Ir mūsų rinka maža, kiek čia tų režisierių: vyriausi iš jauniausių yra Gintaro Varno studentai: Kamilė Gudmonaitė, Mantas Jančiauskas, Žilvinas Vingelis, Povilas Makauskas, tada mūsų – Yanos Ross kursas, Jono Vaitkaus studentė Eglė Švedkauskaitė ir dabar jauniausi Oskaro Koršunovo studentai. Ir viskas. Tai ir užtenka tiek erdvių, tiek režisierių.

– Dabar siūlau atsigręžti į spektaklius. Esate kalbėjęs apie inspiracijas, ateinančias iš Antonino Artaud. Jo pjese, kūrybiniais principais, asmenybe paremtas spektaklis „bowel“. Ar Lietuvos kontekste turite jus įkvepiančių asmenybių?

– Pavyzdžiui, kai čia atvažiuoja statyti Krystianas Lupa, kai sugrįžta Yana Ross, aš su nekantrumu laukiu jų premjerų. Mane itin inspiravo ankstyvieji Oskaro Koršunovo darbai – tačiau tai, kas dabar vyksta... Man atrodo, kad tai būtų galima pavadinti kliedesiu, pasiklydimu. Tai tragiškai sugadino meninę kokybę. Su Eimunto Nekrošiaus kūryba man neteko išsamiai susipažinti – esu labai jaunas, o jis išėjo santykinai neseniai. Esu matęs nedaug šio režisieriaus darbų, egzistuoja didžiulės spragos. Su jaunaisiais kūrėjais vyksta paieška – pažintis: kažkas ateina iš kino, kažkas – iš skulptūros, būdingi ieškojimai, tarpdiscipliniškumas – veiksmas čia vyksta ir, manau, kažkas įdomaus iš to išeis.

Pradžios: kiekvieną kūrybinį procesą N.Jasinskas vadina nauju lapu, kurių dažną sieja vienas ritualas – naktiniai pasivaikščiojimai prie upės. / M. Dirginčiaus nuotr.

– Kokiais kriterijais remiatės, kai renkate kūrybinę komandą – aktorius spektakliui? Ar einate žiūrėti jų darbų, o gal skiriate kažkokią užduotį?

– Niekada neduodu jokių uždavinių – nematau prasmės. Dažniausiai vadovaujuosi nuojauta. Mūsų rinka yra maža: aš stebiu spektaklius, matau, kas vaidina juose, kokia yra minties dėliojimo logika ir strategija, kokiose daugiastruktūriškose ar kaip tik vienplaniškose situacijose aktorius ar aktorė gali veikti. Nekuriu veikėjų tuščiai – kai rašau teksto adaptaciją, rašau labai konkretiems žmonėms (aktoriams), galvodamas apie jų būties estetiką ir iš jos galimą suformuoti būtį scenoje. Kartais šis principas labiau pasiteisina, kartais mažiau, – dar nežinau, kas tai nulemia. Pavyzdžiui, kuriant „Vegetacinę būklę“ impulsyviai atsiveria Vaiva Mainelytė, tada Arvydas Dapšys – aš juos išgirdau savo galvoje. Nors niekad neteko bendrauti akis į akį.

– Jūs pats rašote tekstų adaptacijas scenai, bet kaip atsiranda ta literatūrinė medžiaga, kas nulemia konkretaus kūrinio pasirinkimą? Ir koks santykis su literatūra jums priimtiniausias – ar tai tik atskaitos taškas, ar reikia kažkiek prie to teksto prisirišti?

– Literatūra pas mane atsiranda labai chaotiškai, daugybė žmonių aplink mane skaito, patys rašo, rekomenduoja. Dažnai perskaitau kūrinio trumpą apžvalgą ir man arba sugroja per kažkokį skonio receptorių, arba ne. Svarbi ir knygos leidybos estetika. Man nebesvarbus linijinis naratyvas, nes jis neegzistuoja ir gyvenime. Man atrodo, kad literatūra iš esmės turėtų atnešti dialogą su kūrėju ir kūrybine komanda.

Šiuo metu rašau kūrinio adaptaciją. Baigsis mūsų pokalbis, pasidarysiu kavos ir tęsiu šį procesą. Aš galiu trumpai apie šį pavyzdį papasakoti. Jaunimo teatre drauge su dramaturgu Maksymu Teteruku kuriame adaptaciją, birželio mėnesį bus eskizas, o kitą sezoną – premjera. Mes kuriame spektaklį pagal prancūzų rašytojo Eduard'o Louiso debiutinę novelę, kuri linijinio naratyvo prasme yra labai paprasta – jauno žmogaus, kilusio iš provincijos, brandos – metamorfozės – istorija, na, klasika. Istorijoje detaliai dekonstruojama queer perspektyva. Pastaroji suveikia paradoksaliai – queer perspektyva vėl suteikia teisę atgimti baltajam europiečiui vyrui kaip protagonistui, moterų personažus konstruojant vaiduokliškai perpučiamus. Nėra nė vieno pilnatūrio  moteriško personažo. Planuoju pavadinti vieną moterišką personažą fragmentu, kuris vienam baltam homoseksualiam prancūzų rašytojui tik tiek ir tereiškia. Imu tai tik kaip vieną iš pavyzdžių, kuriame visi dėmenys skatina mąstymo procesą.

Turinys: spektaklis „bowel“ analizuoja tapatybės ir ją formuojančių kasdienių įtakų sąveiką. / D. Matvejev nuotr.

– „Kaip visur, kaip visi“ – jūsų įvietinto teatro pavyzdys, kuris kalba apie realią erdvę, aplinką, istorijas, žmones. Klausimas ne tiek apie spektaklio turinį, kiek apie formą: kiek jums, kaip kūrėjui, svarbu peržengti tradicinio teatro ribas? Ką pastebite – ar tai sulaukia didesnio žiūrovų dėmesio?

– Žiūrovams įdomūs vardai ir visokie kuti kuti, dažniausiai į visiškus fiasko garantuotai išperkami bilietai. Yra būrelis žmonių, kritikų, tokių išprotėjusių kaip mes, kurie viską seka, žiūri, bet, kalbant apie masę, jiems niekas neįdomu. Bet taip yra todėl, kad mūsų teatrinė kultūra  subyrėjusi.

Atsakant apie formą – man nėra svarbu padaryti kitaip. Man atrodo, kiekvienas laikas, kiekviena situacija, kiekviena tema, susidūrimas su nauju kūrėju provokuoja naują mintį. „Kaip visur, kaip visi“ atėjo iš to, kad buvo užsitęsęs karantinas ir aš daug laiko praleidau vaikščiodamas. Mes atsidūrėme lauke ir vaikščiojome, matėme keistus veiksnius, kuriuos stebėjome pusantrų metų pro langą ar kieme su kauke. Mes nieko kitaip nesukūrėme, tapome mus supančios realybės atspindžiu.

Reikia atsisakyti žodžių KITAIP ir KITI. Nėra nei kitaip, nei kitų, nes tada kas čia mes esame? Reikia atsisakyti opozicijos – mes visi veikiame skirtingai ir įvairiai. Mes visi turime neurozių, problemų, visi fantazuojame, svajojame, esame skirtingų įsitikinimų, skirtingai atrodome – „Kaip visur, kaip visi“.

– Tavo spektakliai kitokie – nutolę nuo vadinamojo klasikinio teatro, kuriame dominuoja aiškus konfliktas ir herojiški pagrindiniai veikėjai. Jie labiau primena psichoterapijos seansą. Dėl to yra įdomūs ir įtraukiantys, nes niekada nežinai, ko gali tikėtis. Ar teisinga būtų teigti, kad labiausiai spektakliuose mėgsti tyrinėti šių dienų jauno žmogaus tapatybę formuojančias aplinkybes, įstrigimo, apatiškumo, vienišumo būsenas?

– Taip, tarp kai kurių spektaklių, ypač „Orfeo. Miesto šviesos“ ir „bowel“, galima tokios temos sąšauka. Tačiau buvo ir kitų premjerų – Augusto Strindbergo „Pelikanas“, „fabrica“. Šie darbai – dar kitokie. Po savaitės pradėsime repetuoti naują spektaklį, kurio premjera vyks spalį. Jame telksimės į gentrifikacijos – miesto transformacijos procesus. Aš pats negaliu kategoriškai visų spektaklių apibendrinti viena tema. Kiekvienas spektaklis yra skirtingas. Tačiau sutinku, kad esminė ašis – lyg kabantis tamsesnių temų šešėlis – nesąmoningai keliauja ir keliaus per spektaklius. Žinoma, rūpi visi, tačiau, kol dar pats esu santykinai jaunas, egzistuoja sąšauka su pagrindiniais jaunais veikėjais. Turbūt dėl to ir galima įžvelgti šias sąsajas.

Paskutinis spektaklis „bowel“ buvo kurtas ilgai. Man po karantino pavyko surasti daug atsakymų į klausimus, kurie buvo nagrinėjami spektaklyje. Kodėl mes taip elgiamės? Ko ir kodėl bijome? Pasikeitė daug perspektyvų. Tačiau kiekvienas žiūrovas spektaklį gali suprasti dar kitaip. Vieniems „bowel“ pasirodė kaip postmodernios visuomenės kritika. Tai irgi turėta omeny, bet nemaniau, kad taip stipriai bus galima perskaityti. Labai įdomu, kad tą patį vyksmą skirtingi žmonės traktuoja labai skirtingai. Ir tai, mano akimis, yra didelis laimėjimas.

Siekis yra ne tik kalbėti tamsesnėmis temomis – esamame chaose neįmanoma nekalbėti apie tai šalia kitų temų. Visiškai atsiriboti reikštų ignoruoti realybę. Nors ir realybės samprata yra labai plati. Žmonės gyvena ir mąsto labai skirtingai. Įdomu pabandyti išgirsti ir bent dalelyte pajusti, kaip tą patį pasaulį, tą patį laiką ir vietą visiškai kitaip mato bendraamžiai ir bendraminčiai.

D. Putino nuotr.

– Užsiminei, kad po karantino tau pavyko surasti atsakymus į klausimus, susijusius su mūsų elgesio priežastingumu. Būtų labai įdomu, jeigu galėtum jais pasidalyti.

– Man pandemija iškėlė labai daug klausimų, susijusių su baimėmis. Taip pat su pasitikėjimu savimi, artimaisiais, bendruomene, valstybe. Turėjau daug laiko permąstyti, kur aš einu, kur mes einame kaip bendruomenė. Egzistuoja du būdai: galima pasislėpti po lova ir versti naują puslapį (tai suvokiu kaip tam tikrą saviapgaulės mechanizmą), arba pradėti dealinti su baimėmis – imtis atitinkamų veiksmų. Baimėmis labai plačiąja prasme. Turėjome nemažai laiko susidurti su savo baimėmis, poreikiais ir ši konfrontacija davė nemažai atsakymų. Nenorėčiau labai tiksliai atsakyti, nes tai labai kompleksiškas laikotarpis. Tačiau galiu labai atvirai pasakyti, kad aš pats mėgavausi karantinu. Norėčiau, kad spalį jis ateitų vėl. Nes turėčiau erdvės sau. Erdvės vėl permąstyti, kas vyksta su manim ir mano pasauliu. Daug žmonių nekenčia šio laikotarpio, nes jis sutelkia į mąstymą. Arba tu mąstai, arba ignoruoji ir žiūri „Netflix“. Nesakau, kad ir aš jo nežiūrėjau, tačiau tai nebuvo bėgimas, o sąmoningas mėginimas pailsėti. Bet kai jį žiūri nuolat tris mėnesius, tai tikiu, kad tai gali atsibosti ir kad visi gali tapti pikti ir pervargę.  

– Kalbant apie tavo kūrybą svarbi dar viena sąvoka – kasdienybė. Mėgsti veikėjus įkurdinti labiau rutininėje aplinkoje nei žygdarbiams įkvepiančioje, įtampos ir veiksmo kupinoje erdvėje. Kodėl?

– Tai tiesiogiai susiję su veiksniais, kurių mes nekontroliuojame, su laiku, kuriame gyvename. Pavyzdžiui, spektaklis „bowel“ – nors tai ir sukurtas pasaulis, įgavo uždarumo, jame vaizduojama scena, iš kurios veikėjai negali išeiti. Niekaip negali pabėgti nuo pandeminio konteksto. Tai neįmanoma. Šis spektaklis yra monumentas pandemijai. Ir tada, kai baigėsi karantinas, mes visi išėjome į lauką – aš pats gyvenime nesu tiek daug buvęs lauke. Todėl kitą spektaklį kursime ne teatre, o lauke. Koks bus dar kitas spektaklis,  nežinau. Bet jis taip pat atlieps mano dabartinį laiką, kuris bus dar kitoks.

D. Putino nuotr.

Nėra kažkokios sąmoningos eigos. Man atrodo, kad tai, ką aš išgyvenu, bandau perteikti savotiška forma sceniniame veiksme. Mes esame paveikti kasdienybės. Klausimas, kiek sąmoningai galime iš to pasiimti. Kiek gali būti sąmoningas laike ir erdvėje, ir yra esminis dalykas. Man bus labai įdomu pamatyti naujas premjeras ateinantį sezoną, nes jų priplanuota daug visuose teatruose. Manau, kad pusė spektaklių bus visiškai neverti dėmesio todėl, kad jie absoliučiai nereflektuos nieko, tai bus tiesiog kažkoks vakuumas, kuris neturi nieko bendro su šia realybe. Nekalbu apie žanrinius spektaklius. O kita pusė, kurių labai laukiu, gali būti galingi ir netikėti, jeigu tik kūrybinės komandos sąmoningai gebės reflektuoti šį išskirtinį laiką. Palinkėčiau visiems būti labiau sąmoningiems. Labiau veikti kaip filtrams. 

– Ieškai savito kūrybinio braižo, nepataikauji dominuojantiems teatro kanonams ar naujoms madoms. Spektakliai leidžia labiau pasivaikščioti po savo paties vidų nei patirti personažų išgyvenamą tragediją. Todėl žiūrovams, ypač įpratusiems prie klasikinio teatro spektaklių, gali kilti noras tai vertinti priešiškai ar net sakyti, kad iš esmės galbūt nieko nevyksta scenoje. Ypač galbūt tai pasakytina po pastarosios tavo premjeros „bowel“, kurioje vaizduojami uždaroje erdvėje veikiantys personažai, judantys it kompiuteriniame žaidime. Kaip pats tai vertini?

– Lietuvoje tiek kino, tiek teatro žiūrovas apskritai yra nusiteikęs taip: aš nujaučiu, numanau, reziumuoju tiek daug dalykų, nors iš tikrųjų nieko nežinau ir nieko negirdėjau. Svarbu yra to nedaryti. Tiesiog eiti ir žiūrėti. Taip būna su naujomis knygomis ar muzikos albumais, o su kinu ir teatru kol kas dar taip nėra. Aš laukiu knygos, nes nežinau, ką ten rasiu, laukiu tos nežinios. O kai einame į teatrą, turime aiškų kanoną, kaip galėtų būti arba kad šis kanonas bus sulaužytas. Panašiai nutiko su „bowel“, nors neturėjome siekio kažką laužyti. Jis nėra opozicija konvencionaliam teatrui. Sukūrėme savotišką darbą, kuris yra pats sau savaime ir neįtelpa į minėtas kategorijas.

D. Putino nuotr.

Norėtųsi, kad taip, kaip einame klausytis naujos muzikos, eitume žiūrėti ir vizualiojo meno –  be išankstinio nusiteikimo.

Norėtųsi, kad taip, kaip einame klausytis naujos muzikos, eitume žiūrėti ir vizualiojo meno –  be išankstinio nusiteikimo. Priimti naują kuriamą realybę. Mes vis pasikalbame apie tai su jaunesniu broliu, kuris gyvena visai kitokį gyvenimą nei aš. Labai įdomu, kad šį pavasarį, kai atsidarė teatrai, jis pirmą sykį pasakė: „Teatras yra jėga.“ Klausiu, kodėl? „Nes tu pamatai, kaip kažkas kuria unikalų pasaulį scenoje ir tu stebi tą paveikslą.“ Jis atrado magiją, kurią galima konstruoti black boxe. Sako: „Duok dar.“ Jis eina į teatrą su alkiu pažinti tai, ko nėra matęs. Labai norėčiau, kad daugiau būtų šio alkio, atradimo džiaugsmo. Taip pat esu ir su kitais artimais žmonėmis diskutavęs apie tai, ko tikimasi teatre ir kodėl teatras turi būti būtent toks, kokį jie įsivaizduoja. Kodėl negali būti kitaip? Viskas kinta, taip pat ir teatras. Šiais metais Lietuvoje įvyko viskas, kas įmanoma. Ir visame tame – esant pandeminei situacijai, keliant žmogaus teisių klausimus visais jau įmanomais aspektais – pasigendu atvirumo. Nors šiuo metu šalyje – krizė (politinė ir ekonominė) ir ji bus didelė rudenį, manau, tai išeis ir į naudą. Kad tai mus supurtys iš esmės. Nenoriu kraujo ir bado, bet manau, kad sulauksime pokyčių teigiama prasme. Dabartis yra geras laikas būti atviram ir pažinti pasaulį iš naujo.

– Tavo spektakliuose nėra dominuojančių pagrindinių veikėjų, kuriuos būtų galima suskirstyti į laimėtojus ir pralaimėtojus. Gal galėtum plačiau tai pakomentuoti?

– Turiu mėgstamą filosofą – Jamesą P.Carse. Jis 8-ajame dešimtmetyje parašė nuostabią knygą „Finite and infinite games“ (liet. Baigtiniai ir begaliniai žaidimai). Jis sako, kad į šį pasaulį galima pažiūrėti per dvi skirtingas perspektyvas: kaip į baigtinį žaidimą – žaidimą, kurio tikslas yra laimėti, ir kaip į begalinį žaidimą – žaidimą, kurio tikslas yra tęsti žaidimo procesą. Teatras telpa į pirmą segmentą, kaip ir daugelis mūsų gyvenimo perspektyvų. Kas yra žaidimas? Yra žaidimo taisyklės, tikslas, rezultatas, laimėtojai ir pralaimėtojai. Tai  užkoduota dramos teatre. Pagrindinis veikėjas, kuris susiduria su problema, bando ją išspręsti, laimi arba ne, yra titulai ir pabaiga. J.P.Carse kelia klausimą, o kas būtų, jeigu mes pakeistume šį mąstymą, atsisakytume konkurencijos, žaistume ne tam, kad laimėtume, o tam, kad žaistume.

Šią mintį perskaičiau prieš trejus metus, ji buvo didesnė už mane. Iki šiandien ji manęs nepaleidžia. Šią mintį pritaikau teatre kurdamas kitokią perspektyvą, kurioje pagrindiniai veikėjai nebūtini. O kam reikia pagrindinio veikėjo? Kam reikia pagrindinio draminio konflikto? Man atrodo, žmogus pats savaime yra konfliktas. „bowel“ ir buvo pastatytas šia prasme. Čia nėra pradžios ir pabaigos. Matome realybės vaizdą. Ir kas įvyko toje realybėje prieš tai, mes tik numanome. Kaip ir tai, kaip viskas klostysis toliau. Nė vienas nei pralaimėjo, nei laimėjo. Europietiškas kinas turi nemažai šios perspektyvos, kurią matyti kine jau įpratome. Ji mūsų nebeerzina. O teatre, kadangi ji labai menkai tyrinėjama, tai tampa kliūtimi. Nesvarbu, koks žiūrovo amžius. Čia jau yra ideologijų susidūrimas, kaip mes žvelgiame į gyvenimą.

– O kaip tau kasdienybėje sekasi vadovautis kitokiu požiūriu į gyvenimą?

– Manęs vis klausia – preziumuoja, kadangi daug dirbu, tai greičiausiai neturiu asmeninio gyvenimo. Aš atsakau, kad visa mano veikla ir yra mano asmeninis gyvenimas. Neskirstau gyvenimo į asmeninį ir neasmeninį. Ir šis pokalbis man yra asmeninis gyvenimas. Vien pakeitus tokią perspektyvą visiškai pakinta požiūris į visa kita. Naujajame kūrybiniame sezone statysime argentinietės Manuelos Infante‘s pjesę „Vegetacinė būklė“. Pjesėje keliamas klausimas, kaip pažvelgti į visumą ne iš žmogiškosios perspektyvos. Siužetas labai paprastas: motociklininkas įsirėžia į medį, medis griūva, motociklininkas miršta. Ir visi kalba per motociklininko perspektyvą. O kaip visa ši situacija atrodo per medžio perspektyvą? Kalbant apie auditoriją, noriu jai suteikti galimybę pakeisti požiūrį į tokį, kuris mums nepatogus. Klausimas, o kodėl jis mums nepatogus? Čia galime kalbėti valandų valandas...

D. Putino nuotr.

Repetuoti šiuos dalykus yra beprotiškai sudėtinga. Stengiuosi iš personažų pašalinti mąstymą apie naudą sau. Pavyzdžiui, kaip jo veiksmai gali tapti naudingi  bendruomenei. Ir tai visiškai keičia tai, kaip personažai kalba ir veikia. Tačiau tai tik viena iš galimybių kitaip pažvelgti į šį pasaulį. O kiek jų yra dar?

Prieš keletą dienų repetuojant man atėjo suvokimas, kad viešajame diskurse vis kalbame apie modernią visuomenę. Bet iš tiesų vos tik prieš 100 metų mano prosenelė degė žvakę ir gyveno name, kuriame buvo asla. Tad apie kokį modernumą kalbame? Tai yra tik kažkokio galbūt didelio dalyko pradžia (jei nesusinaikinsime ir leisime tam įvykti). Mes save taip išaukštiname. Gintaras Sodeika mestelėjo mintį-juokelį, kurią, ko gero, reflektuosime ir spektaklyje: „Toks jausmas, kad 80 proc. populiacijos tiesiog imitavo evoliuciją.“ Šis jausmas neapleidžia.

– Kokiais esminiais principais vadovaujiesi dirbdamas su kūrybine komanda?

– Matau besikeičiančią etiką teatruose, ir tuo labai džiaugiuosi. Esu sulaukęs keleto komplimentų, kad niekada nesu pakėlęs balso. Man dėl to buvo labai keista. Tada pagalvojau: o tai kur mes gyvename? Jeigu man išsako komplimentą, kad aš nepakėliau balso, tai kas vyksta kitur? Tiek, kiek turėjau darbų, praktikos užsienyje, susidūriau su pagarba kitam, bandymu susišnekėti, ieškoti sprendimų. Kiekvieną kartą bandau suburti komandą ir mes kartu kopiame į kalną, nes repeticija iš esmės yra režisieriaus sugalvotos kliūties įveikimas. Man tai elementaru. Tačiau tai neelementaru kitiems. Dėl to labai liūdna. Stengiuosi pasitikėti visa kūrybine komanda ir labai noriu, kad jie pasitikėtų manimi.

– Ką galėtum palinkėti jaunam žmogui, kurio neapleidžia nereikalingumo ir beprasmiškumo būsenos, nors yra išbandęs ne vieną savirealizacijos galimybę?

– Norėtųsi palinkėti būti atviram pasauliui. Tikiu, kad tikrai egzistuoja daugiau nei noras tik  vartoti ir žiūrėti „Netflix“. Netikiu, kad nėra noro veikti kažką daugiau. Tai gali būti puodo žiedimas, bandelių kepimas, ėjimas po 12 valandos naktį su šunimi. Aš pats sau tai nuolat primenu. Tik šiemet pirmą kartą važiavau kartu. Buvo taip gera. Nevairuoju automobilio, neturiu vairuotojo pažymėjimo, bet po šios pramogos noriu išsilaikyti. Pasaulyje patirčių yra tiek daug. Ir tai galioja visiems, ne tik jauniems. Pavyzdžiui, neseniai buvau Skandinavijoje ir teko stebėtis, kaip visi kažką veikia, pilna amatininkų, keistų parduotuvių. Visi laimingi. Labai norėčiau, kad gyventume laisviau.

Naujausiam savo kūriniui "bowel" ieškojęs įkvėpimo ekstravagantiškojo teatro meistro Antonino Artaud kūryboje, žinomų italų klasikų filmuose ir populiariojoje kultūroje, režisierius kvies žiūrovus įgyti analogų neturinčios teatrinės patirties. Pokalbis su N.Jasinsku – apie jo naujausią kūrinį, kūrybinį kelią ir teatrą.

– Spektaklio "bowel" įkvėpėjų sąrašas gausus. Tarp jų – ir garsus prancūzų teatro meistras, "Žiaurumo teatro" judėjimo pradininkas A. Artaud. Kodėl įkvėpė būtent tokia kontroversiškai vertinama asmenybė kaip A. Artaud?

– Teatro mokykloje, iš kurios ateinu, galima išskirti dvi pagrindines kryptis – brechtiškąjį ir Artaud teatrą. Kai tik įstojome su kursiokais į magistrą, iš kurso vadovės sulaukėme klausimo – kokia kryptis yra jūsų? Ir daug kas sakė – B.Brechtas, o aš atsakiau – A. Artaud. Žinoma, yra begalės dalykų, su kuriais nesutinku ar jų tiesiog nesuprantu, tačiau labai susitapatinau su juo kaip asmenybe, su jo aprašomomis būsenomis ir atsidavimu kūrybai. A. Artaud apeliuoja į scenos visumą, kuri per tam tikrą būseną ir formą atrakintų sustabarėjusią, nesamą būtį. Atrodo, dabar teatras išgyvena tapatybės ir turinio krizę, ir tie, kurie nepermąstys šių aspektų, gali nebeišlikti. Tad A. Artaud keliamos kritinio mąstymo idėjos dabar yra labiau aktualios nei bet kada anksčiau.

A. Artaud norėjo būti labai paveikus, kurti tokį teatrą, kuris galėtų palįsti po oda. Lyg kas dantų krapštuku įdurtų į panagę. Taip tikslu ir taip nemalonu, bet turbūt tik per tokią intervenciją galima atverti žmogų pačiam sau. Mano manymu, Lietuvoje daug teatro egzistuoja iš noro tiesiog daryti teatrą, padaryti dar vieną projektą. Nematau tų darbų didelės ambicijos. Man jie tokie, na ir ką? Pažiūrėjau, gražu, gerai vaidina. Na ir ką?

O beje, A. Artaud buvo ir totalus narkomanas, ir šizofrenikas, turėjo labai didelių psichikos problemų. Bet man patinka jo maniakiškumas. Aš pats toks.

– A. Artaud su savo idėjomis ir praktika teatre kvietė grįžti prie ritualų. Kaip manai, kuo šis rituališkumas aktualus šių dienų teatre?

– Ritualas yra būtinybė. Tai teatro ištakos, nes jis atsirado tada, kai vyko ritualai, aukojimai pagoniškiems dievams. Jeigu iš ten viskas kilo, tai rituališkumas ir atsikartojimas yra labai svarbu. Kai kūrėme su Tadu Černiausku ir Gintaru Sodeika darbą "fabrica", labai daug tyrinėjome ritualą.

Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žino.

Kas yra rutina? Kuo ritualas skiriasi nuo rutinos? Kaip ritualas galėtų atrodyti kasdienėje erdvėje, kaip – teatre? Ar tai įdomu, ar nuobodu? Tarkim, žiūrėti į kvėpuojantį žmogų ant scenos. Čia net ne klausimas, ar nuobodu. Viduje pradedi sau kelti vidinius klausimus, kodėl turiu žiūrėti į kvėpuojantį žmogų. Kodėl turiu stebėti kasdienį veiksmą? O atsakymas labai paprastas. Tam, kad iš rutinos šį veiksmą paverstum ritualu. Man tai itin svarbi tema, apie kurią nuolat mąstau. Ir manau, ji iš vienos ar kitos pusės atsispindi ir toliau atsispindės mano darbuose.

– Spektaklio atspirties tašku tapo A. Artaud pirmoji pjesė "Kraujo purslai". Tai pjesė, kuri dar niekada nebuvo interpretuota Lietuvos scenoje. Papasakok, kodėl pasirinkai būtent šią pjesę? Kuo ji tave patraukė?

– Kai pirmą kartą ją perskaičiau, absoliučiai nieko nesupratau. Tačiau, tai mane ir užkabino. Ėmiau galvoti, o kas čia yra? Kodėl aš nieko nesuprantu? Tuomet pradėjau skaityti mokslines analizes, A. Artaud monografiją. Tame leidinyje analizuojami jo laiškai, kurie šiek tiek paaiškina ir analizuoja pjesę. Kai galiausiai pavyko įsigilinti į tuometį  Vakarų Europos dramaturgijos kontekstą, supratau, kad ši pjesė (kaip ir visa A. Artaud kūryba) buvo protestas prieš įsigalėjusį teatrinį kanoną. Tai yra bandymas kurti savitą kalbą, savitą sceninį vyksmą. Šis aspektas mane inspiravo labiausiai.

– "Kraujo pursluose" vaizduojama pasaulio genezė. O kokie virsmai vyks "bowel" spektaklyje? Kokius procesus analizuosi?

– Taip, spektaklio sceninį vyksmą inspiravo A. Artaud genezė. Pjesėje "Kraujo purslai" analizuojama visa ko pradžios ir pabaigos motyvai, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, teigiu, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos.

Spektaklio naratyvas sukasi aplink šeimą, į kurią ateina svetimšalis vyras, ir niekas nežino, kas jis toks ir iš kur atėjo. Jis įsilieja į šeimą ir ją atidaro kaip dėlionę. Kiekvieno šeimos nario santykis su svetimšaliu atskleidžia kiekvieno jų asmenybę: dekonstruojami užslėpti troškimai, aistros. Spektaklis gimė iš daugybės skirtingų komponentų. Naratyvas buvo inspiruotas Piero Paolo Pasolini filmo "Teorema", o šis minėtas atrakinimo mechanizmas atkeliavo iš A. Artaud.

Daug teatro kūrinių turi tą vaiduoklį – tai, kas įkvepia ir inspiruoja. Ir aš labai sąmoningai tai naudoju. Nesu originalus. Tiesiog man pavyko pamatyti tokius kūrinius, susipažinti su tokiomis stilistikomis ir įvyko galvoje tokios jungtys. O interviu minimos pavardės yra šių jungčių kaltininkai.

– Spektaklyje atvėrus kiekvieną personažą atsiskleidžia užgniaužti jo impulsai ar emocijos. Ar tavo tikslas yra, kad ir žiūrovas, žiūrėdamas spektaklį, savyje tuos pjūvius darytų ir rastų tą patį užgniaužtą jausmą?

– Man atrodo, kad mes, kaip žmonės, iš tiesų žinome, ko norime ir ko mums reikia. Tik gal to nepasakome nei sau, nei kitiems. Nuslepiame, nes tai nepatogu ar gėdinga. Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žino.

Man italų kino modernistų, tokių kaip P. P. Pasolini, Federico Fellini, filmai visada primena apie šiuos troškimus ir norus bei bandymus juos realizuoti. Ir jie visų labai panašūs – būti mylimam, gerbiamam, susikurti gerovę. Manau, viskas kyla iš meilės, tik vėliau prisideda pinigai, valdžia. Net valdžia yra dėl meilės, dėmesio.

Spektaklio tikslas tikrai nėra kažką konkretaus pažadinti žmoguje. Mano tikslas yra papasakoti istoriją, kurią aš parašiau, kurią mes kartu su aktoriais įgyvendinome. Ši istorija turi savitą naratyvą, savitą kelionę, kurioje rasis daug sąmoningai dėliojamų prasmingų ir beprasmių vaizdų. O kiekvienas žmogus išsineš, ką jis pats nori. Nemanau, kad egzistuoja universalus tikslas. Kažkam kūrinys koreliuos su meile, kitam su valdžia – tai visiškai priklauso nuo individo.

– Spektaklyje naudojama neįprasta aktorių plastika, kuri primena gyvą kompiuterinį žaidimą. Kas tave įkvėpė tokiai kūrybai?

– Neorganiška aktorių plastika inspiruota keleto kūrėjų. Viena jų yra režisierė Susanne Kennedy. Ji dirba su skirtingomis kūno ir balso plastikos galimybėmis teatre. Sunku apie jos kūrybą kalbėti – visiems linkiu kada nors jos spektaklius išvysti gyvai. Esu gavęs Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir buvau išvykęs į Berlyną pažiūrėti, kaip žmogus dirba, ir atlikti praktiką. Mėnesį ten pabuvus iš esmės pasikeitė matymas. Tokio teatro, kokį mačiau Berlyne, pas mus nėra.

– Kaip vieną įkvėpėjų mini filosofą Kristupą Sabolių. Kuo jo mintys tau artimos?

– Kiekvienas mąsto, bet yra žmonių, kurie ne tik mąsto, bet dar ir randa žodžius toms mintims išreikšti. K. Saboliaus mintys, požiūris ir tekstai, kaip jis tai daro, man be proto artimi. Regis, esu pats apie tai mąstęs, tik gal ne taip akademiškai, giliai. Spektaklyje naudojamos tam tikros jo mintys apie vaizduotę, jos dvilypiškumą. Labai graži jo mintis, kad vaizduotė – dvilypė: mes turime išorines akis, kuriomis regime pasaulį, ir vidinę akį, kuria galime sukurti tą pasaulį. Vidinę akį, kuri vienų žmonių miega, o kitų yra budri.

Ši mintis padiktavo ir sceninį sprendimą spektaklyje dirbti su menamais daiktais. Scenoje yra tik keletas objektų, kurie tikri, o visa kita yra menama. Tai kvietimas permąstyti vaizduotės ir suvokimo aspektus. Čia vienas pavyzdžių, kaip filosofija gali virsti praktika.

– Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kas palaiko tavo kūrybinę ugnį viduje, skatina nesustoti ir kurti?

– Aš tiksliai nežinau, koks yra ar bus mano kūrybinis procesas. Turiu minčių, kviečiu žmones, buriu kūrybinę komandą. Viskas vyksta bendradarbiavimo principu. Kūrybinis procesas man yra kūrimas pagal poreikį. Organiškas procesas. Tarkim, nusprendžiame, kad reikės kostiumų dailininko. Tuomet ir atsiranda tas žmogus bei sprendimo įgyvendinimo būdas. Žinoma, tokiame procese labai daug nežinomybės. Sau vis bandai priminti, kad viskas bus gerai. Žinai (ar bandai įtikinti save), kad atsiras, jei ne dabar, tai gal po savaitės. O jei neatsiras, tai gal ir nereikėjo. Vadinasi, visi bus nuogi (juokiasi).

– Yra sakančių, kad kūryba – vidinis egzorcizmas. O tau ar kūryba yra malonumas?

– Aišku, kad malonumas. Jei būtų kančia, manęs čia nebūtų. Kad kūryba yra kančia – absoliutus melas, niekada netikėkite, kai taip sako. Taip, kurti sudėtinga, kartais negali užmigti dėl nuolatinės minčių kaitos. Tačiau tai nėra kažkuo išskirtinė patirtis. Bet kas gali lygiai taip pat neužmigti, pavyzdžiui, investuotojas. Tad kokia čia kančia? Juk niekas manęs su grandine neverčia eiti ir kurti. Aš tai darau, nes noriu. Niekas nesako, kad turi būti lengva ar neturi jausti nuovargio, bet jeigu jauti kančią, tai tiesiog ne ten esi.

Kas? Spektaklis "bowel".

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Birželio 16 d. 18 val.

– Tai yra jūsų debiutas, tad įdomu būtų sužinoti, kur prasideda jūsų režisūros šaknys?

– Į režisūros mokslus stojau iš karto po mokyklos. Reiktų prisipažinti, kad sąmoningai teatrą atradau labai vėlai, praktiškai likus porai metų iki stojamųjų. Esu šiaulietis, tad spektaklius žiūrėjau Šiauliuose, važiuodavome ir į Vilnių. Man daug kas patiko, bet daug ko ir nepriėmiau. Po truputį pradėjau domėtis pačia teatro prigimtimi. Devintoje klasėje pradėjau lankyti dramos studiją Šiauliuose ir supratau, kad noriu būti tame procese, bet neįsivaizduoju, kokias pareigas jame galėčiau užimti. Tapo aišku, kad tikrai nebūsiu aktoriumi, nes tai per daug sudėtinga. Dailininku taip pat negaliu būti, nes neturiu tam tinkamų duomenų, negaliu valdyti didelės erdvės. Ir tik paskutiniais metais supratau, kad teatre viską valdo režisierius. Toks yra tarytum nesąmoningas mano priartėjimas prie režisūros.

Stebėdamas gyvenimą, klausydamas muzikos, aš perveriu scenas, nejučia pradedu galvoti, kaip kitaip galėtų įvykti viena ar kita scena, koks galėtų būti jos vystymasis, kokia pabaiga. Kai supratau, kas yra režisierius ir kas vyksta jo galvoje, tapo aišku, kad stosiu į režisūrą. Apskritai, tai man iki šiol labai patinka matematika, jos tikslumas. O scenoje, paradoksalu, aš labai mėgstu improvizaciją. Aišku, galutiniame taške aš mėgstu tikslumą, tačiau būtina gyvastis. To siekiu kompleksiškai, daug repetuodamas. „Orfeo. Miesto šviesos“ – pirmas mano rimtas darbas. Aš ieškau būdo išreikšti save. 

Prisipažinsiu, visas rimtas knygas aš atradau labai vėlai – vienuoliktoje klasėje. Ir visa tai įvyko tik dėl literatūros mokytojos Audronės Ganusauskienės. Pamenu, kokį didelį įspūdį paliko Antanas Škėma: kaip jis mąsto, kaip rašo... Vėliau sekė ir kiti įdomūs lietuvių klasikai. Manau, kad tam tikras lūžis įvyko ir dėl natūralios brandos. Labai daug skirtingų įtakų, kurios ir lėmė režisūros pasirinkimą.

Neabejoju, kad pasąmoninę įtaką padarė ir kelionės su močiute į Rygos operos ir baleto teatrą. Nuo Šiaulių Ryga tiesiog arčiau nei Vilnius. Nuo pat mažumės, nuo kokių trijų keturių metų močiutė mane veždavosi į Rygos teatrą. Kokius ketverius metus ji buvo nusipirkusi šio teatro abonementą. Nors nieko neatsimenu, nes buvau dar gana mažas, bet įsivaizduoju, kad tai man padarė nemažą įtaką. Atsimenu, kad opera man buvo labai neįdomu, bet baletas, tos judančios figūros... Nepamenu baleto pavadinimo, bet gerai prisimenu balerinas, vilkinčias geltonas sukneles. Tie audiniai kažkaip paslaptingai jungėsi, sklaidėsi... Išliko abstraktus, bet labai ryškus vaizdas.

– Kaip atradote dramaturgę Dovilę Zavedskaitę?

– Remiuosi mitu, kurį taip pat atradau dar būdamas mokykloje. Šalia A. Škėmos, Sigito Parulskio dar buvo ir graikų mitai. Jie mane labai žavėjo. Lyg šio pasaulio, bet ir šalia... Pamenu, Muzikos ir teatro akademijoje taip pat bandžiau pagal juos kurti. Pirmuose kursuose aš dar nemokėjau valdyti žodžio, tad kūriau tam tikras impresijas, bet kai kas liko viduje. Ir kai Nacionalinis dramos teatras paskelbė viešą konkursą, supratau, kad nenoriu rinktis jokios konkrečios pjesės. Juk įsigilinus pastebi, kad daugumą pjesių geriausi pasaulio dramaturgai rašė dažnai besiremdami konkrečiais teatrais ar net aktoriais, vieta. Todėl skaitant galima pajusti tam tikrą properšą. Mano mintis tokia ir buvo: ką galima parašyti per gan trumpą laiką? Koks gali būti tas nedidelės apimties kūrinys, skirtas Nacionaliniam dramos teatrui ir konkretiems jo žmonėms? Aš rėmiausi mitu. Tapo svarbu jį įprasminti šios dienos akimis. Kaip mes galime jį įvertinti? Su šia idėja aš ir atėjau į teatrą, ir laimėjau konkursą.

Tai yra ir labai didelė „ego“ tema.

Iš pradžių ieškojau dramaturgo. Visi supranta, kad Lietuvoje – didelė šiuolaikinių dramaturgų problema. Tiek ir žinau: Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Gabrielė Labanauskaitė. O kas tie jauni? Jų tiesiog nėra. Kažkas yra praleista, aš dar neatkapsčiau, kas? Kai per įvairius apmąstymus išniro Zavedskaitės pavardė, jai pasiūliau ilgai telefonu nediskutuoti, o susitikti ir pasikalbėti, kad suprastume, ar įmanomas dialogas apskritai. Taip dramaturgei pristačiau savo idėją, kuri, natūralu, vėliau evoliucionavo. Galvojant apie pradžią ir dabartį, supranti, jog tai absoliučiai skirtingi tekstai.

– O kokia buvo pagrindinė mintis, privertusi atsigręžti į mitą?

– Iš esmės pradėjau nuo tokios minties: aplink – daug jaunų žmonių, kurie labai nelaimingi, liūdni, „neišsipildę“, nors daro, kuria, kad tai įvyktų. Aš galvoju: kur slypi viso to paradoksas? Kur yra tas užstrigimas? Šalia viso to, kaip mintis „ėjo“ mitas, ir aš atradau paralelę. Ne tiek logiškai, kiek emocionaliai visa susijungė: ėjimas į Hadą, bandymas kažką pakeisti, negalėjimas kažko pakeisti, nesuvokimas, kodėl Orfėjas to nepadarė... Tai yra ir labai didelė „ego“ tema. Man ši mintis – paradoksas – leidžia atrakinti ir savaip interpretuoti pasirinktą mitą. Tam, aišku, reikėjo surasti formą, kaip tai pasakyti, kaip tai padaryti...

– Pjesėje labai daug asociatyvių dalykų: ir orfėjiškas liūdesys, ir Hadas, ir garsusis švedų didžėjus Avicii, ir, galų gale, šmaikštumas... Visko labai daug, ima ryškėti šiuolaikinio gyvenimo psichologija. Kaip jungiamos šios būsenos?

– Dirbant su visa spektaklio komanda, didžiausias uždavinys buvo apjungti graikų mitą, mano asmeninius pastebėjimus ir Avicii – dainiaus įvaizdžio istoriją. Aš nenoriu visų šių istorijų pasakoti atskirai. Man vis dar įdomu, kaip visų šitų skirtingų grupių sąryšį paversti vienu unikaliu sceniniu pasauliu, jungiančiu visus veikėjus. Kurdami spektaklį, mes rėmėmės dokumentika, tačiau jokių tiesioginių dokumentikos motyvų nenaudojame. Avicii dainas žino visi, tikrai, visi, nes jis girdimas visur, tik niekas nežino, kad tai jis. O jo jau nebėra. Tai yra paradoksas – tam tikra prasme. Avicii man priminė orfėjišką kelionę.

Jis tikrai orfėjiškas: nors ir priklausė pop pasauliui, jo prigimtis tarytum tam prieštaravo. Jis laikėsi autsaiderio pozicijos, tai buvo laisvas menininkas. Avicii gyvenime labai daug poetizmų. Šiuos du dainius apjungia muzika – juk Orfėjas pirmasis pradėjo giedoti hegzametru. Kokios siekiate formos, apjungdamas šiuos pasaulius?

Kol vyksta repeticijos, viskas dar labai smarkiai kinta, tad ir įvardinti visko nesinori. Šiuo metu man įdomu, kaip dramaturgija, kuri labai smarkiai kito, kaip visi dramaturgijos motyvai apsijungia. Manau, kad liūdesys, kaip tema, daugiausia ir bus juntama.

Mes daug diskutavo ir dėl pavadinimo. Gal banaliai ir skambės, tačiau psichoterapijos seansas ir yra visą apglėbianti miesto ranka.

– O kada ir dėl ko kito tekstas? Kokias režisūrinės dramaturgijos užduotis jūs laikote pagrindinėmis?

– Eigoje esminis atradimas įvyko tuomet, kai šiek tiek pakeitėme veikėjų pozicijas, kai medžiagą pradėjome atrakinti per kitą veikėją. Ir tai įvyko tik kantriai ieškant. Ir tuomet visi tekstai transformavosi. Svarbu buvo atrasti lęšį, per ką mes žiūrime. Visą statomą istoriją matau nuosekliai, nors pačios scenos nėra seklios.

Pats spektaklio naratyvas yra labai paprastas: vyksta psichoterapijos seansas, kuriame psichoterapeutė turi pacientę, kuri yra „užstrigusi“ savo milžiniškoj nelaimėj ir kančioj. Visas spektaklis yra vienas didelis seansas, kurį mes žiūrovams ir papasakojame: kas tai per istorija, kodėl ji tokia, kokie tie veikėjai buvo ir kas čia tokio įvyko, kad ši pacientė yra taip ilgai „įstrigusi“ viename įvykyje, kančioje ir savęs kaltinime.

– Kokiu principu atrinkote savo kūrybinę komandą?

Man labai svarbūs jaunieji aktoriai – Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius, su kuriais galime susikalbėti įvairiomis temomis, skirtingomis prieigomis ir būti tame drąsūs. Galime klysti ir palaikyti vienas kitą. Su šiais žmonėmis buvo svarbu ne pjesę kurti, o spektaklį.

O Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė yra mano simpatijos jau nuo labai seniai, tad buvo smalsu su jomis padirbėti. Su choreografe Airida Gudaite susidūriau dar studijuodamas bakalaurą. Man patinka tai, ką ji daro. Svarbu, kad spektaklį kuriame ne per „žvyrą“. Aš esu matęs procesų, kai dirbama per „žvyrą“, bet vis tiek dirbama. Lina Židonytė yra mano kursiokė. Ji nemažai dirbusi kine, reklamoje, pati studijuoja režisūrą, turi stiprų dailės pojūtį. Sąmoningai ją pakviečiau, nes suprantame vienas kitą „iš pusės žodžio“. Scenovaizdis abstraktus, jo sprendimą nebuvo lengva atrasti, tačiau, kaip žinia, su jaunais scenografais taip pat Lietuvoje yra bėda. Vaizdo projekcijų autorių Kornelijų Jaroševičių pažinojau mažai, tačiau man patiko jo visi darbai. Imponavo ir tai, kad tie darbai labai skirtingi ir stilistiškai, ir savo masteliu. Visi pakviesti žmonės nėra atsitiktiniai, nepažinojau tik dramaturgės.

– Man imponuoja tai, kad jūs daug repetuojate. Nors visko teko matyti: kaip po ilgų „kančių“ kartais ir nepasiseka. Džiaugiuosi ir dėl to, kad projektų „gamybos“ laikais, kai visi staigiai susibėga, staigiai surepetuoja ir staigiai visa tai kažkur dingsta, jūs nuosekliai bandote sukurti spektaklį.

– Aš nematau prasmės greitame darbe. Žinoma, nieks manęs neapsaugos nei nuo sėkmės, nei nuo pralaimėjimų. Man svarbu, kad vyktų pilnavertis darbas.

– Įdomu paklausti apie jūsų kartą. Kokį pasaulį jūs matote, ką diagnozuojate? Jūsų karta ypač daug kalba apie ekologiją, dvasingumą, bet elgiatės keistai. Žmonės, išeidami iš tualeto, šviesos neužgesina, pro žmogų praeina kaip pro tuščią vietą, o dar dažniau – žvilgsniu sulindę į „mobiliaką“, tarytum gyvo žmogaus nebūtų. Aš tai priimu ne kaip chamizmą, bet kaip „zombių“ susiformavusią būseną. Kas tai yra? Tai kartais tampa svarbiau už visą teatrologiją, nes imi suprasti, kad tarp mūsų properša didėja. Jūsų karta gyvena keistame „dramblio kaulo bokšte“.

– Ir aš tai pastebiu, ir su kolegomis apie tai pakalbame. Aš galiu būti tame, bet galiu būti ir su jumis, – ir aš suvokiu, kad tai yra tas pats momentas. Tam aš neturiu atsakymo. Aš galiu tik pasakyti labai paprastai: niekam niekas neįdomu. Neįsivaizduoju, kur viso to šaknys, tačiau stebėdamas savo ir jaunesnę kartas, aš pastebiu šį abuojumą. Mūsų spektaklyje Orfėjas sako: „Aš nežinau, kas su manimi vyksta. Aš nežinau, kodėl aš gyvenu šiame vėmalų ir festivalių gyvenime?“

Spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks balandžio 25 ir 26 dienomis.

Pernai konkursą laimėjo trys originalūs projektai, kuriuos scenoje žiūrovai pamatys jau šį pavasarį, o neseniai teatras paskelbė naują kvietimą teikti paraiškas. Pradedančių menininkų idėjų laukiama iki gegužės 24 d. 

Šiuolaikinis didžėjus psichologo kabinete

Tad apie ką bus trys nauji projektai? Kas rūpi jauniesiems režisieriams? Pirmasis savo sumanymą žiūrovams pristatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, režisūros žinių besisemiantis iš Yanos Ross, Naubertas Jasinskas. Jo spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera LDNT Mažojoje salėje įvyks balandžio 25 d. Nagrinėdamas šiuolaikinio jauno žmogaus tragediją jis atsispiria nuo antikinio Orfėjo ir Euridikės mito, tragiškos Švedijos didžėjaus Avicii istorijos ir visos kūrybinės komandos asmeninių patirčių. Visus šiuos aspektus jungia ir pjesę spektakliui rašo dramaturgė Dovilė Zavedskaitė. 

Į savo pirmąjį spektaklį režisierius vaidinti pakvietė ne tik jaunus kolegas (Matą Dirginčių ir Kamilę Lebedytę), bet ir patyrusias aktores: Nelę Savičenko ir Vitaliją Mockevičiūtę. „Nelė ir Vitalija yra mano profesinės simpatijos, man visą laiką buvo malonu į jas žiūrėti scenoje ir ne veltui sakoma „Svajok drąsiai“. Pasvajojau. Pasiūliau joms vaidmenis ir jos sutiko. Man labai patinka kūrybinis procesas. Kiekviena repeticija yra atradimas. Gal jaunesni aktoriai iš pradžių ir turėjo „dėstytojo-studento“ santykį, bet iš Nelės ir Vitalijos jaučiame labai gražų palaikymą. Jos suvokia, kad atėjo į jauno režisieriaus pastatymą, į mano pirmą viešą spektaklį. Kai sutiko, jos žinojo, kad bus jauna komanda“, – sako N. Jasinskas.

„Kūrybos procesą įsuko suvokimas, jog dauguma mūsų yra užsikirtę, lyg skleistume ne dinamišką, judrų garsą, bet nuolatos pasikartojantį motyvą. Pradėjome analizuoti, kodėl nesugebame pajudėti iš vietos, kad padėtume sau. Todėl spektaklyje daug mėginimo stebėti, pastebėti save, atsisukti, pasiimti save iš ten, kur baisu.

Pagrindinis nejudrumo šaltinis spektaklyje – negebėjimas susitaikyti su kito mirtimi, už kurią jautiesi atsakingas. Visas spektaklis – fragmentiška, sapniška kelionė po Euridikės minties žemėlapius, bandant suvokti Orfėjo jausenas ir perdirbti kamuojantį nerimą dėl to, kas įvyko. „Orfeo. Miesto šviesos“ balansuojama tarp mėginimo pasikalbėti ir supratimo, kad pokalbis niekada neįvyks“, – teigia režisierius ir dramaturgė.

Kai namai keliauja kartu su žmogumi

Dar viena konkurso laimėtojų komanda – performanso ir videomeno kūrėja iš Niujorko Monica Duncan ir performanso kūrėjas, aktorius, choreografas iš Lenkijos Romuald Krężel, reziduojantis Berlyne.

„Shell-ter“ projektą, kurio premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks gegužės 24 d., įkvėpė namų, migracijos ir bendruomenės temos, jame nagrinėjamos idėjos, kad galima namus pasiimti su savimi. Arčiau pažvelgę  į ryšį tarp namų ir mobilumo, kūrėjai norėtų paklausti, kuo „namai“ galėtų būti šiandien, nuolat keičiantis gyvenimo aplinkybėms? Ką reikštų turėti namus visad ten, kur esi pats? 

Dažnai darbo reikalais keliaujantys menininkai atsispyrė nuo asmeninių patirčių ir gamtoje aptinkamos unikalios krabo atsiskyrėlio elgsenos bei jo išgyvenimo strategijų. Tad ir spektaklyje namų tema nagrinėjama pasitelkus įvaizdį, kad savo būstą galima tiesiog neštis ant nugaros. 

Tai netradicinis pastatymas, kurio forma išsigrynino kūrybinių dirbtuvių metu, į jas menininkai kvietė Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendruomenę – aktorius ir kitus darbuotojus. M. Duncan ir R. Krężel siekė sužinoti, ką teatras kaip namai reiškia šiems žmonėms. 

Šiame spektaklyje scena tampa tikrų ir įsivaizduojamų „shell-terių“ (lietuviškai „shell“ yra kriauklė, o „shelter“ – pastogė) kraštovaizdžiu. Ką reiškia dalintis ir keistis naujomis namų formomis, kai buvusių gyventojų pėdsakai ir paliktos formos vis dar švieži?

Monica Duncan ir Romuald Krężel sako, kad „Shell-ter“ yra eksperimentinis spektaklis – kažkas tarp instaliacijos, choreografijos ir įprasto spektaklio. „Turėti namus, gyventi sėsliai, pasiekti kad ir minimalų stabilumą šiais laikais tampa privilegija (ypač šiuolaikinio meno atstovams), todėl norėtume patikrinti, ką reikštų, jei pakeistume namų suvokimą. Ar įmanoma namus visad turėti ten, kur esi? Ar tai vis dar galima vadinti namais? Kokia mūsų mobilumo siena?“ – svarsto kūrėjai.

Ekstravagantiškas tolerancijos paradas

Performsas „Borderline Queen. Kerštas“ turėtų būti ryškiausia šio sezono LNDT premjera. Konkursą laimėjęs queer kultūros atstovas iš Lenkijos Maciejus Gośniowskis-Gąsiu Lietuvos žiūrovams žada spalvingą, teatrališką ir net ekscentrišką pasirodymą. 

Maciejus Gośniowskis-Gąsiu – aktorius, šokėjas, queer grupės „Glitter Confusion“ atlikėjas ir tekstų bendraautoris – yra puikiai žinomas gimtojoje šalyje, kūręs su garsiais teatro kūrėjais. Lietuvoje kuriamam performansui jis atsirinko tris aktorius: Gytį Ivanauską, Denisą Kolomyckį ir Brigidą Gruodytę, iš Lenkijos pakvietė atlikėjus Ka Katharsis ir Twoja Stara. 

Režisierius nori, kad renginyje vyrautų neįpareigojanti atmosfera, susirinkę žiūrovai galėtų laisvai judėti, užsisakyti gėrimų, tad performansą rengti nuspręsta ne teatre, o klube „Kablys+Kultūra“. „Borderline Queen. Kerštas“ Lietuvoje vyks tik du kartus – birželio 5 ir 6 dienomis. Performansas įtrauktas į festivalio „Baltic Pride“ programą. 

Šio pasirodymo kūrėjai kvies žiūrovus dalyvauti ryškiame vakarėlyje, leistis į netikėtą nuotykį, atsikratyti mąstymo stereotipų, pažinti įvairialypę ir be galo spalvingą drag kultūrą, kelti klausimus apie lyties raiškos formas, praplėsti individo laisvės sąvokos supratimą. Originalių idėjų kupinas Maciejus ketina surengti išskirtinį reginį Lietuvos žiūrovams ir sustiprinti queer bendruomenę mūsų šalyje. Į performansą kviečiami visi tolerantiški, atviri žmonės, norintys plačiau suprasti lyties ir lytiškumo sąvokas, laisviau žvelgti į pasaulį.

Semdamiesi įkvėpimo iš Edwin A. Abbott knygos „Plokščiažemė“, performanso „Borderline Queen. Kerštas“ kūrėjai kalbės apie queer individo tapatybę ir vietą nusistovėjusiose hierarchinėse struktūrose, kad ir kokios jos būtų: kultūrinės, socialinės ar seksualinės. Ar kito, kitokio pasirodymas visuomenėje kelia grėsmę, ar, priešingai, gali skatinti naujus teigiamus procesus, visuomenės evoliuciją, atvirumą ir toleranciją? Antra vertus, ar tokio individo gyvenime dažnai nerastume analogijų su ekstremofilais lėtūnais (pagrindiniais performanso plakato herojais) – sausumos ir vandens gyvūnais, išgyvenančiais pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis: bedeguonėje kosmoso erdvėje, esant milžiniškai radiacijai, bemaž absoliutaus nulio ar, kaip tik priešingai, labai aukštai temperatūrai?

Beprotiškas noras būti normaliu

Be trijų LNDT Jaunųjų kūrėjų programos konkursą laimėjusių komandų premjerų, LNDT kviečia į dar vieną sezono naujieną. Spektaklį „Virimo temperatūra 5425“ gegužės 16 d. pristatys režisierė Giedrė Kriaučionytė- Vosylienė. LNDT žiūrovams ji pažįstama iš spektaklių „Bestuburiada“ ir vaikams skirto „Trijulio aukštyn kojom“. 

Naujo spektaklio centre – tipinė šeima, gyvenanti tipiniame daugiabučio bute. Labiau už viską jie trokšta būti normaliais, tokiais kaip visi, tačiau jų sūnus po traukinio katastrofos yra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Jis nekalba ir nevalgo, tik groja pianinu. Įprastą šeimos gyvenimą netikėtai sudrumsčia vyras, pasisiūlęs išsinuomoti vieną jų bute esantį kambarį. Ir taip viskas ima keistis labai netikėta linkme.

Absurdo komedijoje kūrėjai kelia klausimus apie normalumo ir nenormalumo santykį, vartotojiškos visuomenės ydas, „standartizuotus“ gyvenimus, sovietinės ideologijos suformuoto žmogaus kompleksus. Kas atsitinka iš visų jėgų stengiantis tapti normaliu?

Spektaklis kuriamas pagal Virginijos Rimkaitės to paties pavadinimo pjesę, kuri buvo pristatyta LNDT „Versmės“ dramaturgijos festivalyje. Šios pjesės atspirties taškas – Antikos mitų herojaus Tantalo istorija: prasikaltęs dievams, jis buvo įkalintas pragare ir pasmerktas amžiams kęsti troškulį bei alkį. Kitaip tariant, dievai atėmė iš Tantalo galimybę vartoti, ir tai buvo jo amžinoji kančia – vaisiai traukdavosi vos jam ištiesus ranką nusiskinti, vanduo atslūgdavo jam norint atsigerti. Dramaturgė iškelia mintį, kad galbūt būtent vartotojiškumas yra mūsų dienų pragaras. Skaičius 5425 simbolizuoja itin aukštą temperatūrą, kurioje lydosi to paties pavadinimo metalas tantalas. Tad kokia yra šiuolaikinio Tantalo virimo temperatūra, kokį karštį jis gali ištverti?