„Žmonėms su negalia tai reiškia jaukius ir saugius namus, galimybę tapti savarankiškiems. Ypatingai svarbu, kad tai daro nevyriausybinis sektorius“, – atidarymo renginyje teigė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Pasak ministerijos, šiuose namuose įsikurs septyni gyventojai, iki tol gyvenę Nijolės Genytės socialinės globos namuose, jais rūpinsis socialinis bei keli individualios priežiūros darbuotojai.

Grupinio gyvenimo namai Vilniuje įkurti panaudojus Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas. Bendra projekto vertė – beveik 608 tūkst. eurų.

SADM primena, kad Lietuvoje kuriami grupinio gyvenimo namai yra vienas institucinės globos pertvarkos elementų. Grupinio gyvenimo namuose gyvena iki dešimt žmonių, kuriems visą parą reikalingos socialinės globos paslaugos.

Praėjusių metų pabaigoje šalyje veikė 53 grupinio gyvenimo namai, kuriuose gyveno 462 žmonės. Šių metų viduryje tokių namų turėtų būti apie 100, juose gyvens apie 900 žmonių su negalia. Iki 2030 metų šalies savivaldybės planuoja įkurti dar apie 80 grupinio gyvenimo namų.

Seimas ketvirtadienį priėmė tai numatančias Šalpos pensijų įstatymo pataisas: už balsavo 109, o susilaikė 17 parlamentarų. 

Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė pabrėžė, kad nauja tvarka yra labai laukta ir reikalinga, nes sprendžia esmines ir ilgalaikes problemas.

„Viena, tai yra teisingumas žmonių su negalia tarpe, kita, kad galės pagaliau dirbti taip, kaip ir visi žmonės. Deja, reikia pripažinti, kad dviejų problemų taip ir neišsprendžiame – sunkią negalią turinčius žmones paliekame gyventi absoliučiame skurde. Tiesa, kad problema yra sprendžiama pačių silpniausių ir labiausiai skurstančiųjų sąskaita, kas nėra gerai“, − Seimo posėdyje teigė M. Ošmianskienė. 

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Justas Džiugelis pranešė, kad žmonėms, netekusiems 45-55 proc. darbingumo ir sulaukus 24 metų, šalpos išmokos sieks 197–235 eurus. 

Šiuo metu dirbti ir kartu gauti šalpos pensiją gali tik žmonės, kuriems negalia pripažinta iki 24 metų. Asmenys, kuriems nustatytas 45−55 proc. darbingumas sulaukus 24 metų, negali pretenduoti į šalpos pensiją.

Seimas taip pat suvienodino šalpos negalios pensijų nustatymo principus, todėl daliai žmonių jos didės – visiems gavėjams šių pensijų dydžiai bus suskirstyti kas penkerius netekto darbingumo procentus.

Pavyzdžiui, žmonėms, neįgaliais pripažintiems iki 24 metų ir netekusiems 45−60 proc. darbingumo, šalpos pensijos nuo 2024 metų liepos augs nuo 25 iki 74 eurų.

Neįgaliais pripažinus sulaukus 24 metų ir netekusiems daugiau nei 60 proc. darbingumo, šalpos pensijos didės nuo 15 iki 90 eurų, o tokio pat darbingumo tėvams ar globėjams, kurie bent 15 metų slaugys namuose neįgalius žmones, bei motinoms, išauginusioms penkis ar daugiau vaikų, – nuo 49 iki 110 eurų.

Dabar šalpos negalios arba šalpos senatvės pensijos skiriamos tik daugiavaikėms motinoms. Seimas leido tokias pensijas mokėti ir tėvams.

Seimas, be to, nuo kitų metų sausio leido gauti šalpos išmokas už vienerius metus (vietoj 6 mėnesių), jeigu žmogus praleidžia kreipimosi dėl išmokos skyrimo terminą.

„Sodros“ duomenimis, trečiąjį šių metų ketvirtį šalpos išmokas gavo 62,3 tūkst. žmonių. Dauguma (virš 45 tūkst.) gauna šalpos neįgalumo pensiją, šalpos senatvės pensiją – beveik 11,5 tūkst., o šalpos našlaičių pensiją – apie 4 tūkst. Šalpos kompensaciją gauna 1,6 tūkst. gyventojų.

Informacija – Brailio raštu

Pasak regos negalią turinčio Martyno Vitkaus, viešojo ir tarpmiestinio transporto pritaikymas žmonėms su negalia yra ypač svarbus, nes tai  patogiausias ir pagrindinis jų keliavimo būdas.

„Dažnai tenka keliauti tiek viešuoju transportu mieste, tiek tarpmiestiniais autobusais. Gyvenu Kaune. Visuomet atkreipiu dėmesį, kai stotelės pažymėtos punktyriniu grindiniu, kuris padeda lengviau orientuotis, o stotelėse autobusų grafikai – Brailio raštu, todėl galiu sužinoti jų važiavimo laiką. Šių dalykų visuma prisideda prie to, kad keliauti miesto transportu būtų patogu“, – sakė jis.

Pašnekovas pabrėžė žemagrindžių autobusų ir troleibusų svarbą – į tokio tipo viešąjį transportą paprasčiau įlipti ne tik žmonėms, kurie turi regėjimo negalią, bet ir mamoms su vežimėliais, senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems dėl traumų arba turintiems judėjimo sunkumų.

„Esu gana aktyvus, todėl problemų įlipti arba išlipti dar nebuvo kilę. Džiugina ir tai, kad stotelių pavadinimai skelbiami. Jeigu keliauju vienas, išgirstu reikiamą informaciją ir pasiruošiu išlipti, nereikia klausinėti kitų žmonių arba prašyti pagalbos“, – pasakojo M. Vitkus.

Kaune nuo šių metų keitėsi išlipimo iš autobusų ir troleibusų tvarka: norintys išlipti turi paspausti STOP mygtuką prie autobuso ar troleibuso durų.

Martyno teigimu, atsinaujinusi tvarka papildomų sunkumų jam nesukėlė.

„Mygtukai, kuriuos reikia paspausti, yra netoli durų. Ši vieta nesikeičia, todėl juos surasti nesudėtinga. Be to, mygtukai pažymėti Brailio raštu – tai padeda žinoti, kad tikrai nepadarysiu klaidos“, – sakė jis.

Visuomet atkreipiu dėmesį, kai stotelės pažymėtos punktyriniu grindiniu, o autobusų grafikai – Brailio raštu.

Paslaugūs vairuotojai

Judėjimo negalią turinti Inga Filipovič tikina, kad jai dažnai tenka keliauti tarpmiestiniais autobusais, o šią vasarą savarankiškai apsilankė Rusnėje, Šventojoje ir kituose miestuose.

„Mokausi specialioje mokykloje Prienuose. Kai vykstu iš jos, tenka pačiai nusipirkti bilietus, bet niekada nekilo jokių problemų dėl autobusų pritaikomumo. Įlipusi mėgstu pajuokauti: paklausiu vairuotojo, ar jis mane priims. Jie ne visada supranta, kad aš juokauju, bet visada atskuba man padėti“, – pasakojo ji.

Pašnekovė prisiminė, kad net ir anksčiau, kai nebūdavo rampų, leidžiančių įvažiuoti į autobusą vežimėliu, problemų nekildavo – vairuotojai pasisiūlydavo ją užnešti, pasodindavo kuo arčiau durų, o vežimėlį saugiai padėdavo į bagažinę.

„Kai baigdavome kelionę, vairuotojai palaukdavo, kol išlips visi keleiviai, pastatydavo mano vežimėlį prie durų, o mane nunešdavo ir įsodindavo“, – sakė I. Filipovič.

Jos teigimu, dabar situacija daug geresnė: autobusuose nuleidžiamos rampos, kuriomis žmogus vežimėliu įvažiuoja savarankiškai, o viduje galima rasti specialias vietas su išimtomis kėdėmis, kuriose patogiai telpa neįgaliojo vežimėlis.

„Man tai labai patogu, nes nebereikia prašyti vairuotojų pagalbos. Lengviau ir jiems, ir žmogui, turinčiam judėjimo ar kitą negalią“, – tvirtino I. Filipovič.

Solidi fondų parama

Keltuvų judėjimo negalią turintiems žmonėms dviračių laikikliams ir švieslentėms įrengti autobusuose skirta 127,3 tūkst. eurų ES Europos regioninės plėtros fondo lėšų, o žemagrindžiams autobusams ir troleibusams, pritaikytiems naudotis visų grupių žmonėms, įsigyti – 42,8 mln. eurų ES sanglaudos fondo lėšų.

Prieš dvejus metus Susisiekimo ministerijai, jai pavaldžioms įstaigoms, neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms ir šalies savivaldybėms pasirašytu memorandumu įsipareigojus iš esmės keisti susisiekimo sektorių – pritaikyti jį negalią ir individualių poreikių turintiems žmonėms, šiandien oro transportas jau prisitaikęs 100 proc., keičiasi vidaus vandenų ir geležinkelių infrastruktūra, o pirmą kartą Lietuvoje registruojamos viešojo transporto priemonės turi būti pritaikytos visiems keleiviams.

Susisiekimo sektoriui prisitaikyti prie kiekvieno keliaujančiojo iki 2029 m. bus skirta net 229 mln. eurų

Kitokia patirtis

Tinklaraščio „Šeimos gidas“ autorė Goda Prapuolenytė-Leonavičienė pastebėjo, kad šeimos keliones tarpmiestiniais autobusais renkasi tuo atveju, jeigu planuojama vykti tolėliau arba kartu vežtis daug bagažo.

„Papildomas bagažas dažniausiai būna dviračiai. Mes auginame tris dukras – aštuonerių, vienuolikos ir penkiolikos metų. Norėdami kitame mieste pasivažinėti dviračiais, turėtume gabentis keturis suaugusiųjų ir vieną mažesnį dviračius. Ant automobilio stogo tiek netelpa, todėl autobusas – puikus pasirinkimas“, – sakė ji.

Tinklaraštininkė priminė, kad, nuvažiavus į kitą miestą automobiliu, tektų jį kažkur palikti ir susimokėti už jo stovėjimą.

„Nepažįstamas vietoves atrandi visai kitaip, nei keliaudamas automobiliu, – judi daug greičiau, pamatai daugiau ir iš arčiau nei pro automobilio langą. Be to, esi gryname ore, sportuoji, o važiuodamas smagiai leidi laiką su vaikais, –  tai yra neįkainojama dovana“, – džiaugėsi pašnekovė.

G. Prapuolenytė-Leonavičienė teigė, kad planuoti kelionę autobusu ir vežtis dviračius yra itin paprasta: portale autobusobilietas.lt galima rasti ne tik tvarkaraštį, kryptis ar persėdimo galimybes, bet ir galimų vežti dviračių skaičių.

Vaizdo klipe besifilmuojančius žmones su įvairiomis negaliomis supa margaspalviai drugeliai, simbolizuojantys palaikymą vienas kitam – pagrindinę vaizdo klipo mintį. Jo idėjos autorystė priklauso kūrybinei reklamos agentūrai „All Caps“.

„Filmuodami vaizdo klipą norėjome išvengti vaidybos ir netikrumo, todėl filmavimo studiją pavertėme savotiška žaidimo aikštele, kurioje skraidė 100 skirtingų rūšių drugelių, užaugintų šiam projektui. Atsižvelgdami į tai, kad vaizdo klipo herojai nėra profesionalūs aktoriai, neskubinome filmavimo proceso tam, kad jie priprastų prie filmavimo komandos ir kamerų. Džiaugiamės galutiniu rezultatu, kuriame nėra nieko suvaidinto ir visos akimirkos tikros: juk negali nekelti natūralios šypsenos kūną švelniai kutenantys drugelių sparnai, sako „All Caps“ kūrybos vadovas Vismantas Kasteckas. – Klipo nuotaikai labai svarbi muzika, todėl pasirinkome Gabrielę Vilkickytę, kurios sukurta ir atlikta daina padėjo perteikti pozityvumą jautriai bei išskirtinai.“

Džiugo Babensko nuotr.

Klipo kūrybinę idėją įgyvendino kūrybos namų „Zest“ atstovė – prodiuserė Viktorija Kirdeikaitė. Klipą filmavo didelę profesinę patirtį sukaupęs operatorius ir kinematografas iš Latvijos Jurgis Kmins.

„Šis projektas yra išties išskirtinis, leidęs pažinti būrį nuostabių, įdomių ir meile gyvenimui spinduliuojančių žmonių. Dar per pasiruošimą išgirdę šių žmonių istorijas vienas kitam pritarėme, kaip svarbu kalbėti šia tema, kiek joje yra prasmės ir grožio. Klipo herojai ir jų artimieji iniciatyvą pasitiko džiaugsmingai, dėkojo už temos viešinimą“, – sakė prodiuserė.

Vienas klipo herojų – triatlonininkas Ernestas Česonis, kuris gimė turėdamas tik dalį kairiosios rankos. Gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantis ir motyvacijos kitiems įkvepiantis vyras ilgus metus užsiima profesionaliu sportu, o šiuo metu jo tikslas – iškovoti kelialapį į 2024-ųjų Paryžiaus paralimpines žaidynes.

Ernestas Česonis. / Džiugo Babensko nuotr.

„Prieš filmavimą jaučiau nedidelį jaudulį, tačiau vos įžengęs į filmavimo aikštelę buvau sutiktas labai šiltai ir draugiškai, todėl iš karto pajutau palengvėjimą. Kai sužinojau, kad filmuosimės su drugeliais, labai apsidžiaugiau, nes jie man priminė itin džiaugsmingas akimirkas ir prieš daugelį metų žmonai padovanotą dovaną su egzotiniais drugeliais. Be to, per filmavimą viskas vyko natūraliai, viskas, ko prašė kūrybinė grupė – būti savimi. Kūnu vaikštantys drugeliai labai kuteno ir kėlė nesuvaidintą šypseną bei juoką, o tuo pačiu padėjo ir atsipalaiduoti prieš kameros objektyvą“, – teigė triatlonininkas.

Profesionalus sportininkas džiaugėsi pasinaudojęs galimybe nusifilmuoti vaizdo klipe, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmones, turinčius negalią, ir mažinti jų patiriamą atskirtį.

„Tikiu, kad vaizdo klipas ir jo viešumas leis dar plačiau paskleisti aiškią žinutę visuomenėje, kad žmogus, turintis negalią, nėra kitoks, mes visi esame lygūs. Be to, kai kuriais atvejais žmonės su negalia gali tapti ir įkvėpimu kitiems, savo pavyzdžiu parodydami, kad nėra nieko neįmanomo“, – sako E. Česonis.

Tikiu, kad vaizdo klipas ir jo viešumas leis dar plačiau paskleisti aiškią žinutę visuomenėje, kad žmogus, turintis negalią, nėra kitoks, mes visi esame lygūs.

Savo mintimis dalijasi ir kita klipo herojė – Indrė Kručaitė. Mergina, kuri sulaukusi 20-ojo gimtadienio paskelbė, kad gimė su itin reta negalia, o tam, kad galėtų vaikščioti, naudojanti kojos protezą. Šiuo metu Indrė dirba modeliu ir apie savo negalią drąsiai bei pozityviai pasakoja socialiniuose tinkluose bei tokiu būdu kasdien įkvepia daugybę žmonių.

„Prieš kiekvieną naują patirtį jaudinuosi, tad šis kartas irgi nebuvo išimtis. Nustebau ir šiek tiek išsigandau supratusi, kiek daug žmonių dirba su šio klipo filmavimu. Tačiau pamačiusi kelis pažįstamus veidus, o vėliau susipažinusi su visais klipo herojais, atsipalaidavau ir pradėjau mėgautis procesu bei atmosfera, kuri buvo itin jauki“, – dalijosi įspūdžiais mergina.

Indrė Kručaitė. / Džiugo Babensko nuotr.

Indrė pridūrė, kad dalyvavimas „Camelia“ vaizdo klipo filmavime jai suteikė galimybę būti labiau matomai, auginti pasitikėjimą savimi ir tuo pačiu šviesti visuomenę.

„Lietuvoje dažnai nedrįstama kalbėti apie įvairovę ir ją rodyti bei į šį procesą įtraukti žmones, turinčius negalią. Man tai asmeniškai labai svarbu, nes apie savo turimą negalią viešai kalbu ketverius metus ir matau tai, kad visuomenė šiuo klausimu yra sustingusi. Stengiuosi tai keisti ir džiaugiuosi, kad „Camelia“ su vykdoma iniciatyva nori prisidėti prie šio pokyčio kūrimo“, – pridūrė Indrė.

Vaizdo klipu „Camelia“ vaistinių tinklas ne tik pristatė žmonėms, turintiems negalią, skirtą lojalumo programą „Kartu vienas dėl kito“, bet ir pradėjo tokio paties pavadinimo socialinę komunikacijos kampaniją, kuria sieks didinti visuomenės informuotumą ir supratimą apie žmones, turinčius negalią.

Prisiminė memorandumą

Į vidurdienį vykusį susitikimą ji pakvietė Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinį direktorių Algį Lataką. Po valandos ji norėjo susitikti dar ir su mero pavaduotoju Arvydu Cesiuliu.

Kadangi A.Latakas atostogauja, į rotušę susitikti su seimūne atėjo jį pavaduojantis infrastruktūros direktorius Vidmantas Paukštė.

„Atvažiavau pasikalbėti apie žmonių su negalia problemas ir bendrai socialinę politiką Klaipėdoje. Klaipėdos savivaldybė ir Klaipėdos jūrų uosto direkcija yra pasirašiusios memorandumą dėl transporto prieinamumo žmonėms, turintiems negalią. Norėjau pasikalbėti ir apie molų prieinamumą, apie galimybę naudotis ne tik keltais, bet ir kitų laivelių paslaugomis“, – teigė Seimo narė.

Manau, kad Seimo narė išsiveš gerokai daugiau žinių apie Klaipėdą.

Meras pačioje susitikimo pradžioje išreiškė pageidavimą kalbėti konkrečiai, negaištant laiko gerai žinomiems dalykams.

Valandą užtrukusio bendravimo metu sutarta, kad tai, kas prieinama visiems, ir turi būti realiai prieinama visiems. Linkstama prie minties, kad savivaldos sistemoje turi atsirasti neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus etatas. Toks darbuotojas kasdien turėtų rūpintis neįgalių žmonių poreikiais.

Prisimintas M.Ošmianskienės minėtas memorandumas, kuriuo įsipareigota kasmet neįgaliesiems pritaikyti po vieną gydymo ir mokymo įstaigą.

Sužinojo daugiau

„Mano įsitikinimu, mieste turėtų nelikti nė vienos viešos įstaigos, į kurią patekti neįgaliesiems būtų problema. Tai – siekiamybė, dėl kurios mes visi sutarėme. Akivaizdu, kad tai užtruks“, – teigė V.Grubliauskas.

Kalbėta ir apie įpareigojimus privatininkams, savais laiveliais plukdantiems per marias keleivius.

Svarstyta, kad žmonėms plukdyti skirti laiveliai, vertinant jų techninę atitiktį, turi turėti įrangą, kuria neįgalūs žmonės galėtų į juos patekti. Tai turėtų atsispindėti ir licencijose.

„Manau, kad Seimo narė išsiveš gerokai daugiau žinių apie Klaipėdą, jos infrastruktūrą, pritaikytą neįgaliesiems. Kalbėjome apie mūsų paplūdimius, pastatus, kai kurias tradicijas renginiuose užtikrinant vietas neįgaliesiems. Mačiau M.Ošmianskienės akyse nustebimą, nes daug kur mūsų šalyje tai paliekama už dėmesio zonos. Kai kurie dalykai mums jau yra kasdienybė, bet iš Vilniaus ne visi matyti“, – kalbėjo meras.

V.Grubliauskas neslėpė, kad jam teko Seimo narei paaiškinti kai kuriuos dalykus, kurių ji iki šiol nežinojo, pavyzdžiui, apie uostą, krantinių priklausomybę ir kas kur uoste vyksta.

Panašu, kad Seimo narė, prisipažinusi nedažnai atvykstanti į uostamiestį, tikrai buvo susidariusi klaidingą nuomonę kai kuriais klausimais. Ji nustebino merą teiraudamasi, ar tikrai Klaipėdoje keleiviai plukdomi iš valčių garažų Smeltalės upelyje. Teko paaiškinti ir kur yra Pilies uostelis ir kokios veiklos ten vykdomos.

Domino atskiros sritys

Į antrąjį susitikimą atėjo ne tik vicemeras A.Cesiulis, bet ir Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vadovė Audronė Liesytė, įmonės „Klaipėdos keleivinis transportas“ vadovas Andrius Samuilovas.

Antrojo pokalbio metu kalbėta apie konkrečias problemas ir kaip jos sprendžiamos Klaipėdoje.

Po susitikimo A.Cesiulis pasakojo, kad Seimo narė daugiau klausėsi, kaip mieste sprendžiamos socialinės integracijos problemos, pavėžėjimo paslaugų teikimo niuansai, kiek Klaipėdoje yra neįgalių žmonių, kaip padedama šeimoms, slaugančioms sergančius žmones.

Socialinio taksi vadovė pasakojo apie visą parą teikiamą paslaugą.

„Kalbėjome apie daugelį dalykų. Jautėme nuoširdų Seimo narės domėjimąsi ir reikalų išmanymą. Galime didžiuotis, kad Klaipėdos savivaldybė neįgaliųjų problemų sprendimui skiria kur kas daugiau pinigų, nei nurodo Vyriausybė. Kai kurių dalykų viešnia nežinojo, priminė įsipareigojimą kasmet pritaikyti neįgaliesiems po vieną gydymo ir mokymo įstaigą. Bet dauguma ligoninių, poliklinikų ir kitų sveikatos įstaigų Klaipėdoje šiuo požiūriu jau sutvarkytos“, – pasakojo apie susitikimą su Seimo nare vicemeras.

Uostamiestis gali pagrįstai didžiuotis ne naikinamomis ligoninėmis, kaip tai vyksta kitose šalies vietose, o plečiama ir net statoma nauja poliklinika.

Sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė tikisi, kad medicinos įstaigų infrastruktūros atnaujinimui lėšų bus gauta iš Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (Recovery and Resilience Facility, RRF). 

„Šioje finansinėje perspektyvoje iš RRF ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų numatome tikrai labai nemažas lėšas sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrai. Ir ketiname tarp sąlygų ir kriterijų numatyti pritaikymo neįgaliesiems klausimą. Pasistūmėsime į priekį“, – šią savaitę Seimo Neįgaliųjų teisių komisijoje žadėjo D. Jankauskienė.

Viceministrė neįgaliesiems taip pat žada „žaliuosius koridorius“ paslaugoms gauti.

„Kai kurių sričių ir ligų žmonės, tame tarpe ir neįgalieji, galėtų gauti pirmumo eile tas (reabilitacijos – BNS) paslaugas, nes uždelsimas duoda labai prastą rezultatą. Tai įvertinsime“, – tvirtino D. Jankauskienė.

Komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė siūlo per medicinos įstaigų vadovų metinius vertinimus aiškintis, kiek jie asmeniškai prisidėjo ir rūpinosi, kad vadovaujama įstaiga būtų draugiška žmonėms su negalia.

SAM Asmens sveikatos departamento direktorė Odeta Vitkūnienė informavo, kad iš 400 pirminės sveikatos priežiūros įstaigų 200 turėjo galimybę gauti ES finansavimą ir savo infrastruktūrą pritaikyti neįgaliųjų poreikiams. Pasak jos, 12 rajoninių ligoninių tam tikslui yra gavusios tikslinį finansavimą.

Tačiau, M. Ošmianskienės teigimu, tų investicijų nesimato arba jos visos nukreipiamos į infrastruktūrą ir nebelieka įrangai. 

„Skiriama lėšų fragmentiškai vieniems kitiems. Jeigu tas visas pinigų sumas sudėtume, bendra suma gautųsi gana didelė, o rezultato neturime iš esmės praktiškai nė vienoje ligoninėje“, – apgailestavo komisijos vadovė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo direktorė Henrika Varnienė įstaigose, kurios yra gavusios finansavimą pritaikyti jas neįgaliesiems, siūlo papildomai investuoti ir į medikų, dirbančių su neįgaliaisiais, mokymus.

„Personalą mokyti priimti žmones su negalia. Išmokyti šiek tiek žmogiško požiūrio į skirtingus pacientus (...) Žmonėms su negalia reabilitacija dažnai yra būtina kiekvienais metais, kad jų ligos neprogresuotų“, – tvirtino H. Varnienė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Margarita Čeigienė pabrėžė, kad ne visada infrastruktūra, pritaikyta neįgaliesiems, galima pasinaudoti. Anot jos, tai ypač tai aktualu žiemą, kai keltuvai būna apsnigti.

Lietuvos Alzheimerio ligos asociacijos prezidentė Daiva Rūta Vadauskaitė atkreipė dėmesį į neįgaliesiems skirtus takelius.

„Nusileidimo takelių statumas kartais pribloškia – nebent alpinistas užliptų, o ne neįgaliojo vežimėlis užvažiuotų“, – teigė D. R. Vadauskaitė.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesorius Gintaras Stauskis BNS nurodė, kad pasitelkę neįgaliuosius, ekspertai jau du kartus  – 2013 ir 2018 metais – vertimo, kaip kai kurie viešieji pastatai, įskaitant Santaros klinikas ir Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę, pritaikyti žmonėms su negalia.

Pasak G. Stauskio, Santaros klinikose ir Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje patalpų pritaikymas neįgaliųjų poreikiams skiriasi, o tai lemia pastatų statybos laikas.

„Pastatų, kurie statyti praeitame ar net užpraeitame amžiuje, struktūra kitokia ir juos pritaikyti sunkiau nei šiandieninius“, – tvirtino architektas. 

Tačiau jis pabrėžė, kad ir seną pastatą, įdėjus tam tikrų pastangų ir finansų, galima tinkamai pritaikyti neįgaliesiems.

Skaitymas – ne tik pramoga ir puikus būdas leisti karantino laiką namuose, knygos taip pat mažina stresą bei padeda įveikti niūrias nuotaikas, kurių pandemijos metu tikrai netrūksta.

Be to, lauke ir toliau šąlant, auga paslydimų ir traumų tikimybė, tad vyresnio amžiaus žmonėms saugiau likti namuose. Siekdami, kad skaitymo teikiama nauda galėtų naudotis ir tie skaitytojai, kurie iš namų išeiti negali, bibliotekininkai knygas jiems atveža.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos knygų pristatymo į namus paslauga kviečiami naudotis vyresni kaip 70 metų senjorai, žmonės, turintys judėjimo negalią ir laikinai, pavyzdžiui dėl patirtos traumos, judėti negalintys skaitytojai.

Jiems bibliotekos skaitytojo pažymėjimas išduodamas nemokamai, o knygos skolinamos mėnesio laikotarpiui su galimybe šį terminą prasitęsti dar du kartus, jei leidinys nerezervuotas kito vartotojo. Bibliotekos darbuotojai pas tokius skaitytojus užsuka kartą per mėnesį ir bekontakčiu būdu pristato iki septynių knygų. Kartu su jomis visada atkeliauja ir naujausias žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris.

Norintys pasinaudoti Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos knygų pristatymo į namus paslauga, kviečiami kreiptis į Jaunimo, meno ir muzikos skyrių telefonu (8 37) 22 04 61 arba el. paštu jaunimas@kaunas.mvb.lt (darbo dienomis 11–19 val., šeštadieniais 10–16 val.).

Universalus dizainas – patogus visiems

Iškilias linijas bei kitus žymėjimus turintys ženklai su Klaipėdos rajonu bei jos lankytinais objektais padeda susipažinti akliesiems ir silpnaregiams. Ženklai įrengti sėdinčio žmogaus akių aukštyje, kad tekstą galėtų perskaityti ir turintys judėjimo negalią. Tokie ženklai labai domina ir vaikus – jie gali patys perskaityti, paliesti iškilias raideles. Tekstas pateiktas didesniu šriftu, kad būtų lengvai įskaitomas regos negalią turintiems ar sunkiau tekstą suvokiantiems vaikams bei turintiems intelekto negalią.

Taip Klaipėdos rajonas prisideda prie to, kad pažintinė infrastruktūra būtų skirta kuo platesniam žmonių ratui, o informacija apie lankytinus objektus suprantama ir prieinama visiems. Lankytinų vietų ženklinimo ir informavimo infrastruktūra, atnaujinta vadovaujantis universalaus dizaino principais, turi būti lengvai prieinama ir pritaikoma visiems, taip pat – ir specialiųjų poreikių turintiems asmenims.

Projektą įgyvendino bendrovė „Bipa“, turinti ilgametę patirtį infrastruktūros, pritaikytos neįgaliesiems, gamyboje. Siekiant kuo geriau išsiaiškinti iškylančias problemas, įgyvendinant projektą bendradarbiauta su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos neįgaliųjų draugija.

Klaipėdos regione iš viso įrengti net 58, iš jų – 29 Klaipėdos rajone, ženklinimo infrastruktūros objektai, informuojantys apie lankytinus objektus: taktiliniai žemėlapiai, bareljefiniai stendai, informaciniai stendai su Brailio raštu bei ženklai, informuojantys, kad infrastruktūra pritaikyta žmonėms su negalia.

Lietuvos verslo paramos agentūros įvertinimas

Įgyvendinant projektą, nuolat glaudžiai bendradarbiauta ir su Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA). „Europos burės“ – geriausių ES struktūrinių fondų investicijų Lietuvoje projektų rinkimai. Jau dvyliktą kartą Finansų ministerijos organizuojamuose rinkimuose „Europos burės“ siekiama įvertinti ir visuomenei pristatyti didžiausią vertę žmogui, kraštui, visuomenei ir valstybei duodančius ES fondų lėšomis finansuojamus projektus. LVPA delegavo Klaipėdos rajono savivaldybę nominacijai „Už investicijas į žmogų“. Daugiau apie tai čia.

Projektą „Turizmo informacinės infrastruktūros sukūrimas ir pritaikymas neįgaliųjų poreikiams pietvakarinėje Klaipėdos regiono dalyje“ iš dalies finansavo Europos Sąjungos fondai. Jį Klaipėdos rajono savivaldybė įgyvendino kartu su partnerėmis – Šilutės rajono bei Neringos savivaldybėmis.

Spalio 10 dieną portale „Mano teisės“ profesorius Dainius Pūras, Jungtinių Tautų (JT) Specialusis pranešėjas žmogaus teisės į sveikatą klausimais, paskelbė straipsnį „Deinstitucionalizacija ir su ja susiję iššūkiai Lietuvoje ir platesniame regione“. Jame profesorius prognozuoja, „kad ydingas perteklinės medikalizacijos ir institucionalizacijos ratas suksis toliau, didinant socialinę atskirtį, stigmą, bejėgystę ir labai neracionalų išteklių naudojimą“.

Žvelgiant iš JT Neįgaliųjų teisių Konvencijos perspektyvos, tenka pritarti D. Pūro prognozei. Panašu, kad deinstitucionalizacija, arba taip vadinamas perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų pagalbos paslaugų neįgaliesiems, neįneš esminių pokyčių intelekto ir psichosocialinę negalią turinčių žmonių gyvenimuose. Jie liks atskirti nuo visuomenės ir gyvendami kontroliuojami kitų. Kodėl aš toks pesimistiškas, kaip ir mano žmogaus teisių kolega Jungtinėse Tautose?

Tam tereikia perskaityti JT Neįgaliųjų teisių Konvenciją ir suprasti ten nusakytą žmogaus teisių standartą negalią turinčių žmonių klausimu. Konvencija yra tarptautinės žmogaus teisių teisės dalis, kurią ratifikavusi valstybė įsipareigoja įdiegti jos normas savo teisynuose ir politikos priemonėse. Šis dokumentas labai aiškiai nusako, ką šalis narė privalo padaryti, kad visi negalią turintys žmonės galėtų visapusiškai ir veiksmingai gyventi visuomenėje lygiai su visais.

Žmonių apgyvendinimas globos institucijose dėl jų negalių yra žmogaus teisės gyventi visuomenėje pažeidimas, nes taip jie dėl savo negalios yra atskiriami nuo tokių įprastų visuomeninių vietų ir procesų, kaip darbas, švietimas, sveikata, kultūra. Negalią, ypač intelekto ar psichosocialinę, turintys žmonės įstaigose atskiriami nuo visuomenės,  nekontroliuoja savo pačių gyvenimo. Jų gyvenimus valdo kiti, pradedant įstaigų personalu, priskirtais globėjais ir baigiant valstybe. Apsisprendimo teisė yra atimama įvairias būdais, nesudarant galimybių rinktis gyvenimo visuomenėje ar net iš jo ar jos atimant teisinį veiksnumą. Teisinio veiksnumo atėmimas dėl žmogaus negalios panaikina esminį visų žmonių lygybės prieš įstatymą principą, taip ne tik eliminuojant asmenį iš visuomenės, bet net ir atimant galimybę spręsti pačiam ar pačiai dėl savo gyvenimo.

2014 metais Lietuvoje prasidėjo globos įstaigų pertvarkos projektas, dar vadinamas deinstitucionalizacija. Panašiai tuo laikotarpiu prasidėjo analogiški procesai kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kaip buvo paskelbta 2019 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023  m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. eurų yra valstybės, o likusi suma – Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos.

Vadovaujantis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir gaunant milžinišką paramą iš Europos Sąjungos, buvo galima tikėtis esminio lūžio, kad baigsis negalią turinčių žmonių diskriminacija neįgalumo pagrindu, bus įgyvendinama prasminga socialinė įtrauktis. Tačiau to neįvyko, kaip minėtame straipsnyje teigia ir mano kolega Dainius Pūras. Panašu, kad  globos įstaigų pertvarkos projektas Lietuvoje baigiasi iš esmės net neprasidėjęs. Kodėl?

Konvencijos 19 straipsnis aiškiai pasako, kad a) negalią turintys žmonės turi teisę patys kontroliuoti savo gyvenimus,  patys priimti sprendimus, kur, su kuo ir kaip gyventi, ir nebūti apgyvendinti specialiai neįgaliesiems skirtose aplinkose; b) pagal individualius poreikius, jiems suteikiama asmeninė pagalba, skirta socialinei įtraukčiai; c) visos visuotinės paslaugos yra prieinamos visiems neįgaliesiems. Dokumento 12 straipsnis aiškiai pasako, kad visiems be išimties neįgaliesiems turi būti grąžintas visiškas teisinis veiksnumas ir sukuriami pagalbos priimant sprendimus mechanizmai. Tuo tarpu 5 straipsniu siekiama įtvirtinti tinkamo sąlygų pritaikymo normą, nustatančią, kad darbo, švietimo ir kitos visuotinės paslaugos ir paramos formos yra pritaikomos pagal individualius poreikius.

Būtent taip, kaip nustato Konvencija, ir reikėjo įgyvendinti vadinamąją deinstitucionalizaciją. Tačiau Žiežmarių ir kiti viešojoje erdvėje net neskelbti atvejai aiškiai pademonstravo, kad Konvencija nebuvo suprasta teisingai, kad deinstitucionalizacija apsiribojo naujų namų pastatymu ar butų nupirkimu, ten perkeliant globos namų gyventojus, tačiau nė kiek neužtikrinant visiško asmenų teisinio veiksnumo, pagalbos priimant sprendimus, pagalbos gyventi savarankiškai, įtraukties į darbo rinką dirbti kartu su visais žmonėmis, mokymosi visą gyvenimą galimybių.

Iš esmės, vyksta trans-institucionalizacija, arba žmonių perkėlimas iš didelių globos institucijų į mažas. Taip, materialinės sąlygos mažuose vadinamuose grupinio gyvenimo namuose yra žymiai geresnės nei didelėse institucijose, tačiau jokio prasmingo pokyčio socialinės įtraukties požiūriu neįvyko ir, panašu, neįvyks. Perkeltųjų į grupinio gyvenimo namus gyvenimus toliau kontroliuoja institucijos ir kiti asmenys, neįgalieji negali pasirinkti gauti pagalbą gyventi kitur.

Didžioji dalis perkeltųjų į vadinamuosius grupinio gyvenimo namus neatgavo visiško teisinio veiksnumo ir nepanašu, kad atgaus. Lietuvoje tebegalioja diskriminacinės Civilinio Kodekso normos dėl asmens veiksnumo atėmimo, atitinkamai tebeveikia neveiksnumo priskyrimo asmeniui praktika. Be to, vis tebegalioja ir tebetaikomi diskriminaciniai negalią turinčių žmonių gebėjimų vertinimo mechanizmai, tiek nustatant žmonių neįgalumą, tiek negebėjimą priimti sprendimus. Vietoje to, turėtų būti vertinami ir nustatomi individualūs pagalbos poreikiai siekiant asmens socialinės įtraukties, investuojama į asmeninę pagalbą, sąlygų gyventi, mokytis, dirbti bendruomenėje kartu su visais pritaikymą.

Neįgaliųjų reikalų departamento 2019 m. spalio 10 d. skelbiami skaičiai rodo, kad globos institucijose gyvenančių žmonių skaičius, kuris skelbiamą dieną siekia 6520, praktiškai nemažėja, o eilėje patekti į globos namus laukia 483 žmonės. Tai rodo, kad nuo pertvarkos pradžios neatsirado savarankiško gyvenimo ir įtraukties į bendruomenę priemonių, įskaitant ir pagalbos šeimai, globojančiai negalią turintį asmenį, priemones. Būtina investuoti ir į pagalbos šeimai priemones, siekiant užkirsti kelius naujoms institucionalizacijoms. Tačiau iš esmės investuota į patalpų neįgaliųjų apgyvendinimui statymą ar pirkimą, bet ne į socialinės įtraukties priemones, taip dar labiau įtvirtinant negalią turinčių žmonių socialinę atskirtį.

Žinant, kad deinstitucionalizacijos programa apima tik pusę globos institucijų, o plano, ką daryti su likusiais didžiosiose institucijose, nėra, be to, kad programa ir ES finansavimas netrukus baigsis, tenka pritarti profesoriui Dainiui Pūrui, kad optimizmui pagrindo neatsiranda.