„Nervų pažeidimai yra labai dažna rankos traumos pasekmė, dažniausiai juos galima susiūti arba atlikti jų plastiką. Bet šitam pacientų tų įprastinių metodų pritaikyti nebuvo įmanoma. Šalinant auglį, kuris buvo labai giliai pažastyje, buvo pažeistas nervas, dėl ko jis tos rankos nebevaldė, negalėjo tiesti nei riešo, nei pirštų. Tokiais atvejais dažniausiai taikoma sausgyslių transpozicija. To esmė pagerinti rankos funkciją, atstatyti tris pagrindinius judesius. Bet šiuo metu medicininėje literatūroje daugėja straipsnių apie nervų transpozicijos metodą. Mes jį ir nusprendėme atlikti, nes jis leidžia atstatyti ne tik tris pagrindinius judesius, bet net aštuonių raumenų inervaciją“, – kalbėjo gydytojas Mykolas Udrys.

– Transpozicija – kažkas panašaus su transplantacija?

– Transpozicija yra krypties pakeitimas. Jeigu išnyko viena grupė judesių, o kita išliko, mažiau svarbius nukreipiu kitam judesiui atlikti.

– Rezultatų dar reikia palaukti?

– Rudenį būtų galima tikėtis. Bent pusmečio reikia nuo operacijos.

– Šis metodas pasaulyje yra gerai žinomas ir taikomas, tik Lietuvoje pirmą kartą atliktas?

– Šis metodas yra populiarėjantis. Vis daugiau centrų atsiranda, kas tai atlieka. Vis daugiau pereinama nuo to klasikinio metodo į naują.

– Ar teko bendrauti su pacientu? Kaip jis jaučiasi? Galbūt jau yra požymių, kad viskas bus gerai?

– Nuolatos palaikome ryšį su pacientu. Yra tokių silpnų požymių, būdingų nervų atsistatymui. Bet kadangi dar nedaug laiko praėjo, pirmų judesių tikimės po 6 mėnesių, pilno rankos atsistatymo po 12 mėnesių.

To niekada negalima pasakyti, ypač taikant tokį metodą, kurį mes darėme pirmą kartą. Tikimės geriausio.

– Ar rankos atsistatymas bus šimtaprocentinis?

– To niekada negalima pasakyti, ypač taikant tokį metodą, kurį mes darėme pirmą kartą. Tikimės geriausio.

– Kaip ruošiatės operacijai? Kiek užtruko treniruotės šiai operacijai?

– Nemažai užtruko pasiruošti. Tiek teorinių žinių reikėjo, tiek praktinių įgūdžių. Esame dėkingi Medicinos fakultetui, nes ten turėjome galimybę net keletą tokių operacijų atlikti ant medicinos mokslui paaukojusių savo kūną žmonių rankų. Tik tada, kai mes sugebėjome tą operaciją sėkmingai ten įgyvendinti, ėmėmės daryti šiam pacientui.

– Kiek truko pati operacija?

– 4,5 val.

Jurgis ir drakonas

Jei anksčiau liga vienareikšmiškai buvo traktuojama kaip blogis, su kuriuo reikia kovoti, jį nugalėti ir tarsi šventam Jurgiui, koja pamynus drakono galvą, švęsti pergalę, tai dabar...

Mano kartos žmonės turbūt dar pamena laimingai pasibaigusią istoriją, kai tėtis traktorine žoliapjove netyčia savo 3 metų dukrelei Raselei visiškai nukirto abi kojytes, o jaunas Maskvos mikrochirurgas jas sėkmingai prisiuvo. Triukšmo ir garbės užteko visai tuometei TSRS. Tuo tarpu šiandien žmogus, o tiksliau, Chirurgas-Didvyris, kuris nelaukdamas kovido testo rezulatatų, ryžosi operuoti jau šių dienų raselei pūlingą apendicitą, deja, garsus tik feisbuko platformoje...

O gal pradėsime ragais, nagais kovoti už save, už savo artimųjų sveikatą, jų prigimtines žmogiškąsias teises.

Laikai keičiasi. Ir nuo beprotiško bėgimo pavargusios moterys bei vyrai dėkoja ligai, sugebėjusiai slėtinti jų gyvenimo tempą. Leidusiai sustoti ant paties bedugnės kraštelio. Sąmoningumo seminaruose liga imama aukštinti kaip mūsų dvasinio pasaulio mokytoja, prikišamai – t. y. jau fiziniame lygmenyje – rodančia, kad atėjo metas sustoti. Sustabdyti nevaldomu greičiu besisukančią gyvenimo ruletę.

Pats sau gydytojas

Mano mama, jau daugybę metų „draugaujanti“ (kaip dabar turbūt reikėtų sakyti) su viena pagydoma liga (taip irgi šiais laikais teigiama), taip pat mėgsta padūsauti. „Bepigu man sirgti, kai jūs, vaikai, visi taip manimi rūpinatės. Visi mane gydote... Va kai tavo, amžiną atilsį, močiutė gulėjo ligoninėje, man nė galvą nešovė ja ten rūpintis, nesgi tam yra daktarai, maniau...“

Ilgą laiką aš irgi taip maniau. Kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Daryti tai, ką geriausiai sugeba: kas - rašyti, kas - mokyti, o kas - gydyti. Bet naujoji mano sąmokslo teorija skelbia ką kita. Šių dienų žmogus, jei nori gyventi ilgai ir laimingai, privalo būti pats sau gydytojas. Nes kitaip jam – šakės, o gal presas, kaip juokavo Vytauto V.Landsbergio „Obuolių pasakų“ herojus obuolys Antanas.

Niekada nebuvau stipri skaičiuose, užtai labai užjaučiu visą trečdalį Lietuvos abiturientų, susimovusių per tą nelemtą matematikos egzaminą. „Būti pačiam sau gydytoju?!“ – vos pradėjus spręsti šią sunkią lygtį su daugybe nežinomųjų iš pradžių apima lengvas šokas. Einu ieškoti Saulėjos gudručio.

Pasirodo, dabar taip vadinamos skaičiavimo mašinėlės, kurios daro viską: užtai mano būsima dvyliktokė vis dar nesugeba, prikelta iš miegų vidurnakį, išpyškinti daugybos lentelės iš 8. O dar sako, kad mes, dabartiniai penkiasdešimtmečiai, prarastoji karta, cha…

Betgi nenukrypkime nuo temos. Kaip man būti gydytoja, - klausiu pati savęs, - jei aš nieko neišmanau apie tą kyborgą (turiu omeny tikrai ne koroną!), kurį savo genetinėje sistemoje nešiojamės visi, bet aktyvuojasi - tam tikru metu - jis tik kai kuriems. Neturiu medicininio išsilavinimo, o lankyti Trečiojo amžiaus universiteto studijas man jau per vėlu…

Bet kai eilinį kartą nuėjusi pas specialistą, kuris, mano galva, turėtų bent jau žmogiškai domėtis savo paciento ligos istorija, susiduriu su abejingumu, - nervai nelaiko. Grįžusi namo išsiverdu puodelį stiprios kavos ir tiesiog virtuvėje, prie ranka rašytų mažo glikemijos indekso produktų sąrašo, pati sau viena duodu Hipokrato priesaiką.

Be valties Titanike

Nuo šiol visas mano gyvenimas, - sakau, - bus skirtas tarnystei. Jei ne keliems Lietuvoje dar likusiems milijonams, tai bent patiems artimiausiems mano aplinkos žmonėms, kuriems pagalbą – jei šito nedaro profesionalai – aš turiu užtikrinti.

Dar keletą kartų persiskaičiusi tą kilnų tekstą – Hipokrato priesaiką - internete imuosi konkrečių veiksmų. Kaip sako šių dienų išmanioji biznio vadyba, jei nepradėsi veikti per 72 valandas – nieko nebus.

Pirmosios 24 valandos prabėga akimirksniu. Turiu susipažinti su mamos ligos istorija. Ne tiek, kiek to velnio kyborgo tema rašo populiarūs šių dienų dienraščiai, bet gerokai plačiau.

Elektroninės sveikatos dienoraštyje įrašai tokie neinformatyvūs, kad tarpais ima atrodyti, jog nuo pernai žmogaus jau nebėra. Tiksliau, jis dar figūruoja kažkokiuose medicininiuose archyvuose, išrašuose, bet žinių apie jį jau nedaug. Tik iš inercijos vis dar skiriami vaistai ir jų aprašomas pašalinis poveikis.

Kaip vėliau kalbės vienas nepriklausomas gydytojas iš Jungtinės Karalystės: „Kam kelis metus žaloti organizmą vaistais, kurie nieko nepadeda?!“ Todėl, gerbiamasis, porinsiu jam per skaipą laužyta anglų kalba, kad mes, pacientai, patys norime tų vaistų kaip išganymo. Kaip paskutinio patepimo. Nes be jų žmogui daugiau nieko nelieka.

Ar jūs bent įsivaizduojate, kaip baisu likti be gelbėjimosi valties, liemenės, šiaudo, be jokios vilties šių dienų medicinos pramonės Titanike? Ir kiek tokių skęstančių aš matydavau kasdien, lydėdama mamą pas gydytojus (jau nekalbu apie Dievos koronės laikus, kai vienintelės durys, kurios dar atsidaro, tiesa, už nemažus pinigus, yra privačios gydymo įstaigos).

O šventas paradokse – kas galėjo pagalvoti, kad eilių prie gydytojo kabineto laikus aš prisiminsiu su nostalgija ir grauduliu.

... Kantriai sėdime eilėje su kitais nurašytaisiais. „Vaizdelis nekoks“, - pasakytų dabar jau į doros kelią atsivertęs, o gal tik skūrą į reikiamą pusę išvertęs vienas politinis veikėjas. Bet man, krimtusiai literatūrologijos mokslus, didesnės asociacijos kyla su lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos „Dievų mišku“. Ten, sykį jau sunumeruoti ir suskaičiuoti numirėliai, vadinamieji Štuthofo koncentracijos lagerio klipatėlės, jau nebeįgydavo antro šanso gyventi. Sykį miręs, - taip skelbė nerašyti tos baisios vietos įstatymai, - vadinasi, negyvas! Gal taip yra ir su mūsų liga? Sykį nurašytas, sveikas nebūsi.

Abejingumas valdo

Laimei, turiu feisbuką. Sėdint jame laikas tirpte tirpsta. Bet ne daugiau nei laukiant eilėje prie gydytojo kabineto. Feisbuke randu daug specializuotų grupių, kuriose ligoniai bei jų artimieji dalinasi savo patirtimi, kaip kovoti ar draugauti su kyborgu.

Vos tapusi jų nare, išsyk suprantu, kad sveikam žmogui skaityti tas vaikų, žmonų, vyrų, močiučių, senelių ligos istorijas yra didelė psichologinė našta. Pamiršau, kaip vadinasi ta liga, kuria dažnai suserga medicinos studentai, nuo per didelio žinių kiekio pradėję sau taikyti visus paskaitose nagrinėjamų ligų simptomus? Tai štai – aš ja sergu. Susirgau išsyk, kai tik nusprendžiau būti gydytoja ir išgėrusi rytinę kavą daviau sau Hipokrato priesaiką.

Iš žmonių pasisakymų virtualioje erdvėje suprantu viena – abejingumas valdo! (O tai dargi ne Dievo koronės laikai!) Suprantu ir kita, jog net su mūsų kyborgu galima gyventi ilgai ir laimingai, jei tik neapdairus skubėjimas ir pasąmonėje pasėtos baimės (Jos Didenybei Farmai paranku gąsdinti) pirma laiko nenuvarys mūsų į kapus. Prisiminkime filosofinį filmuką suaugusiems ir vaikams apie žaliąjį pabaisą Šreką – kol gyveno sau asocialus žaliojoje pelkėje, jokių problemų neturėjo. Taip… Visos bėdos nuo nervų.

Puikioje knygoje Valerijus Sinelnikovas sako, jog turime pamilti savo ligą. Išsivalyti vidų, atsikratyti nuoskaudų. Turbūt mama jau tai padarė, nes atrodo rami. O štai man viskas dar tik prasideda. Turiu omeny, kad davus Hipokrato priesaiką, mano nervai jau kelinta diena ima lipti iš konservų!

Mes jus pamiršome...

Vėl iš atminties ima plaukti pusmečio senumo vaizdai... Sėdime abi su mama tvankiame, pilname moterų margomis skarelėmis, klinikos vestibiulyje. Eilė juda labai lėtai. Čia turi pamiršti, jog esi dirbanti moteris.

Ir vėl mintyse Balio Sruogos klipatėlės: stot, lygiuot, ramiai – kas sekantis į numirėlių gretas?! Baisu ne pačios mirties, - mintyse perfrazuoju dramaturgo žodžius, - bet išniekinto jos vaizdo. Po trijų sekinančių laukimo valandų liekame paskutinės. Moteris baltu chalatu iškiša nosį pro Vilties kabineto duris ir lyg niekur nieko konstatuoja faktą: „Mes jus pamiršome, ateikite rytoj po pietų…“

„Ja želaju vsiem sčastja…“ – nežinau, kodėl, bet rusiškai imu cituoti pozityvaus gyvenimo būdo mokytoją Olegą Torsunovą, kalbėjusį, kaip svarbu erdvę aplinkui save užpildyti geromis emocijomis, vibracijomis, teigiama energija.

K čiortu tą gydytoją, - sakau mamai, jau tiksliai žinodama, už ką labiausiai myliu rusų kalbą: ji taip tiksliai leidžia išreikšti savo mintis. - K čiortu tą mažo glikemijos indekso dietą - varom į kavinę! Pasiimsim cappuccino ir patį saldžiausią torto gabalą su milžiniška pridėtinio cukraus doze! Koks sveikos gyvensenos guru pasakė, jog visos ligos nuo neteisingos mitybos?! Unikauskas? K čiortu jo nuomonę! Kas jau kas, bet aš dabar tiksliai žinau, jog visos XXI amžiaus ligos nuo STRESO, o stresą šiais laikais mes patiriame visur – net ir stovėdami eilėje ten, kur jo išvis neturėtų būti.

Kad sąžinė nekraujuotų

Vienos pažįstamos dėka į rankas pakliūva fizioterapijos specialistės Džeinės McLelland knyga, kaip priversti tą kyborgą badauti pačiam nebadaujant. Tai tik šiaudas iš užjūrio, kurio griebiamės su baime ir džiaugsmu.

Su baime – nes esame vienut vienutėlės šiam kely. Tarsi kokios Camino Lituano turistės per ypatingus šios vasaros karščius… Su džiaugsmu – nes tai vis dėlto viltis.

Džeinės idėja paprasta: vienu metu blokuoti visus to atbuleivos maitinimosi kelius. Ir daryti tai ne valstybei milijonus kainuojančiais Didžiosios Farmos vaistais, bet tam tikrais vaistų, kurie yra pigūs ir gydymui taikomi ne pagal nustatytas indikacijas, kokteiliais.

Ar būčiau stvėrusi šį šiaudą daugiau nei prieš metus, kol dar nebuvau sau davusi Hipokrato priesaikos? Turbūt ne. Juk atsakomybė už artimą žmogų didžiulė. Bėda, kad nebeturiu iš ko rinktis. Daugybė tokių kaip aš nebeturi kito pasirinkimo. Jei sudrebėsiu – šiaudo nebeliks ir laivas ims skęsti. Jei suklysiu – scenarijus irgi bus toks pats. Tik sąžinė galbūt nekraujuos.

Vienintelė bėda – mano, kaip naujai iškeptos medikės - kompetencijos stoka. Vienintelė viltis - gal gydytoja sutiks bendradarbiauti ir bent iš dalies įsigilinti į naują ir šimtamečiais tyrimais nepatvirtintą gydymo metodiką? Tiesiog iš smalsumo. Mes gi pačios sutinkame būti tais mielais bandomaisiais triušeliais, rožinėmis ausytėmis. Tik padėkite susigaudyti to kyborgo metaboliniuose veiksniuose, nustatyti jo fenotipą, rasti to bestijos Achilo kulną…

„Neturiu nei laiko, nei kompetencijos šitiems dalykams, - kaip kirviu nukerta ji, bet palieka ir mažą viltį: - Man bus įdomu, jei pranešit, kaip sekasi…“

Nieko kito ir nesitikėjau. Tradicinė medicina hipotezių nemėgsta. Dar kartą be druskos ir pipirų suvalgau save už tai, jog dvyliktoje klasėje neturėjau nei menkiausio noro būti gydytoja ir gelbėti sergantį pasaulį nuo žmogiškumo stokos.

Nežinau, ar toji Džeinė, milžiniškų valios pastangų ir noro gyventi dėka nugalabijusi net du savo pačios kyborgus, darė kam nors reklamą knygoje, kurią skaitė ir mūsų gydytoja. Jei darė – tebūnie. Kaip mano, amžiną atilsį, močiutė mėgdavo sakyti: „Kad tik mačytų…“

(Ne)normalus receptas

Susitikimui per skaipą ruošiuosi visą savaitę, konspektuodama klausimus ir plonindama liežuvį, kad tik jis geriau skambėtų britišku akcentu. Ar mačija?..

Psichologiškai – taip. Bent trumpam nuraminu sąžinę, jog darau tai, ką galiu. Už vieną vienintelį skambutį, kuris, beje, kainuoja man mėnesio honorarus, gauname net keturis vaistus. Visi iki skausmo pažįstami.

„Pagal tokį receptą neaptarnaujame“, - atmeta mano pagalbos šauksmą griežta vaistininkė, rodydama reikiamo recepto pavyzdį.

„Bet man iš Londono elektroniniu paštu atsiuntė tokį, - bandau išlaužti kokią tik moku maloniausią veido išraišką. – Gal kartais tiks: juk ir parašas, ir gydytojo anspaudas yra…“

Kai vaistininkė, piktai pabrukusi uodegą, nueina prie kito langelio dar bandau ją sugraudinti: „Padėkit, prašau, mano mamai labai jų reikia.“

„Atneškite normalų receptą, tada duosiu“, - kaip kirviu nukerta.

Piktoji dvasia - akimirksniu pakrikštiju ją. Norėčiau išspausti keletą pykčio ašarų, kad bent laikinai palengvėtų. Bet jų galiojimas jau seniai baigėsi. Nebepadeda. Reikės vėl prisiminti senus laikus, ieškoti blato, duoti kyšį, kad kažkas išrašytų tą prakeiktą popiergalį.

Lyg detektyve

Ir staiga lyg žaibas mano išūžtoje nuo problemų galvoje blyksteli nušvitimas. Pamažu imu suvokti, kur čia šuo pakastas. Aš perkandau jūsų sąmokslo teoriją, - šaukiu tam KAŽKAM, kalbančiam iš teliko. „Visos mūsų ligos nuo nervų…“ – linguoja galvą sena močiutytė ligoninės klipatėlių koridoriuje.

Taigi reikia išvaryti mus visus iš proto. Ir sveikus, ir sergančius. O su ištampytais nervais bus lengviau sukišti mus į konservus, kas dabar ir daroma – tik po kitos, jau ne kyborgo grėsmės, priedanga.

Pasijaučiu lyg kokiame painiame Agatos Kristi detektyve, kai iki rebuso sprendimo likę visai nedaug – gal kokios dvi ar trys serijos. Kas žudikas? Supuvusi sveikatos apsauga, dirbanti ne žmogui, o sistemai; susvetimėjusi medikų karta be žmogiškojo faktoriaus ląstelių. O galgi viskas slypi kur kas giliau? Bilas Geitsas, žmonių planetoje mažinimo teorija, PSO nusikaltimai?! – apie visa tai kasdien garsiai loja feisbuko šunys. Galgi išties mūsų, žmonių, Žemėje jau gerokai per daug? Galgi nebėra vietos po saule ne tik senukams?

Kaip kažkada kažkas taikliai yra pasakęs, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Klausimas tik, ar mes gulėsime romiai kaip šprotai, tyro alyvų aliejaus į burnas prisisiurbę, ir su budistine ramybe sutūpę į gražias lotoso pozas tyliai linkėsime vieni kitiems laimės? O gal pradėsime ragais, nagais kovoti už save, už savo artimųjų sveikatą, jų prigimtines žmogiškąsias teises, kurias gina ir mūsų šalies Konstitucija?! (Jei per vieną parą sugebėjau tapti medike, - pati sau mąstau, - pabūsiu ir teisininke!)

Netgi užrišę burną ir užrakinę duris - ach, kaip malonu telefono ragelyje bent prieš mirtį išgirsti sadistiškai malonų konsultantės-robotės balsą: „Artimiausiu metu su jumis bus susisiekta…“ – plikomis rankomis manęs nesudorosite, - sakau JIEMS.

Išeitis visada yra! Bet tik tiems, kas nelaukia stebuklingos piliulės iš misijon į Pietų Afriką išvykusio daktaro Aiskaudos, kuris žadėjo grįžti ir visus išgydyti. O gal išrasti skiepą nuo XXI amžiaus pasiutligės šiek tiek kitokiu vardu.

Priesaika

Ei, jūs, verkšlentojai, bėdotojai, savo ligų godotojai, Balio Sruogos aprašytieji klipatos ir sveikieji! Kreipiuosi į jus aš, naujai iškepta medikė.

Nuo šiandien, sakau, kiekvienas privalome patys pasirūpinti savo sveikata. Privalome būti patys sau gydytojai. Jei ne medicinos darbuotojai, tai bent liaudies gyduoliai ir sielos sveikuoliai. Nes tik geležinės valios ir stipraus imuniteto turėtojai galės nebebijoti gyventi šių dienų pasaulyje, kuriame mus nori užkišti, užrišti, užblokuoti nuo gyvų kontaktų, suskiepyti, sučipuoti, įgrūsti į tramdomuosius marškinius, o tuomet – jei dar priešinsimės - apsvaiginti labai gardžiu 5G kaulu – šekit, šunys, ir tyliai graužkit!

Kad nebūtų nė cypt, kai rudeniop atplaukę įvykiai raudona Žilvino kraujo puta ims sekti „Eglės žalčių karalienės“ pasaką apie išdavystę, baimę, smurtą…

Ei, jūs, verkšlentojai, bėdotojai, savo ligų godotojai, Balio Sruogos aprašytieji klipatos ir sveikieji! Pabuskime ir kelkimės. Nes jei visi iš baimės pavirsime medžiais nebyliais, tai kas gi seks mūsų kartos, mūsų tautos istoriją?!

1. Jūsų pilvo smegenys yra labai panašios į tas, kurios yra galvoje

Enterinę nervų sistemą sudaro tie patys neuronų tipai kaip ir galvos smegenis. Ji taip pat yra labai didelė – beveik tokio pat dydžio kaip stuburo smegenys. Mokslininkai dabar pastebi, kad enterinę nervų sistemą ir galvos smegenis veikia tos pačios genetinės mutacijos. Taigi, smegenimis ši sistema vadinama ne be reikalo.

2. Pilvo smegenys veikia jūsų jausmus

Enterinė nervų sistema yra atsakinga už žarnyno veikimą. Ji taip pat bendrauja su ten gyvenančiais mikroorganizmais. Mokslininkai yra įsitikinę, kad mikroorganizmų pokyčiai žarnyne daro įtaką ir žmogaus savijautai. Ilgą laiką buvo nežinoma, kaip tai įmanoma. Dabar jau aišku, kad tai – enterinės nervų sistemos nuopelnas. Mikroorganizmų pokyčiai yra pastebimi jūsų pilvo smegenų, signalai siunčiami į galvos smegenis ir jūsų nuotaika pasikeičia.

3. Pilvo smegenys yra susijusios su įvairiomis neurologinėmis problemomis

Autizmu sergantys vaikai dažnai kenčia nuo žarnyno problemų. Nors dar nežinoma, kas sukelia autizmą, mokslininkai mano, kad enterinė nervų sistema prie to prisideda. Ši sistema taip pat dalyvauja Alzheimerio ir Parkinsono ligų eigoje. Mokslininkai mano, kad gerindami žarnyno mikrobų būklę galime pagerinti ir protinę sveikatą.

4. Apie pilvo smegenis mes žinome tragiškai mažai

Mokslas tik dabar ima giliau domėtis enterine nervų sistema. Iki šiol ji domino tik tuos, kurie tyrinėja virškinimo ir šalinimo sistemas. Dabar pilvo smegenys įdomios ir psichiką tiriantiems mokslininkams, neurochemijos ekspertams ir genetikams. Nepaisant to, apie enterinę nervų sistemą, jos poveikį mūsų sveikatai ir ryšius su smegenimis žinome labai mažai. Ir tai yra didelė problema, nes jose gali slypėti raktas į ne vienos šiuo metu nepagydomos ligos sprendimą.

Enterinė nervų sistema savotiškai bendrauja su žarnyno mikroorganizmais. Atsiminkite, kad jūsų kūne yra daugiau mikroorganizmų nei žmogaus ląstelių – jie daro didžiulę įtaką jūsų savijautai. Bet kokią? Reikės dar kelerių metų, kol mokslininkai pagaliau ims geriau suprasti pilvo smegenų vaidmenį bei ryšius su galvos smegenimis.

5. Tai yra mechanizmas, leidžiantis smegenims bendrauti su imunine sistema

Mokslininkai mano, kad enterinė nervų sistema yra taškas, kuriame susilieja nervų ir imuninė sistemos. Australų mokslininkai iš RMIT universiteto yra šių tyrimų priešakyje. Jie nori išsiaiškinti, kaip žarnyno mikroflora yra užkoduota genuose. Šių tyrimų tikslas yra padėti nuo autizmo kenčiantiems žmonėms, taip pat sukurti naują gydymą Parkinsono ir kitoms ligoms.

Smegenys nepaprastai jautriai reaguoja į patiriamą stresą ir nerimą. Nervų ląstelėms reikia tiek daug energijos, kad smegenys tam sunaudoja iki 20 proc. viso organizme esančio deguonies. Gal todėl neretai blogas emocijas stengiame vyti šalin saldumynais? Juk smegenys sunaudoja net 60 proc. organizmo gliukozės atsargų.

Na, o, jei sugalvotume ištiesinti visas didžiųjų smegenų pusrutulių raukšles, jos padengtų keturis įprasto A4 formato lapus. Tai išorinė smegenų dalis, kuri, kaip teigiama, yra žmogaus sąmoningo proto buveinė.

Pasąmonė mūsų prote gali kurti jutimines simuliacijas, kurias vadiname sapnais. Manoma, kad didžioji dalis žmonių per naktį spėja susapnuoti penkis sapnus, taigi beveik 2 tūkst. sapnų per metus. Skaičius nemažas, bet ir negali būti kitaip – juk miegodami praleidžiame maždaug 122 dienas per metus.

Trečiadienio naktį Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pasieniečiai vienoje Zarasų gatvių sustabdė iš Latvijos į Lietuvą neseniai įvažiavusį automobilį „Alfa Romeo“. Jį vairavo 26-erių metų vilnietis, o kartu vyko ir 27-erių metų Švenčionių rajono gyventojas. Patikrinimo metu pasieniečiai pastebėjo, kad vairuotojas akivaizdžiai nervinasi. Įtarimų sukėlė ir pastebėti švieži automobilio konstrukcijų varžtų sukinėjimo požymiai.

„Alfa Romeo“, vairuotojas ir keleivis buvo pristatyti į Puškų užkardą. Po detalaus patikrinimo automobilio slenksčiuose įrengtose slėptuvėse pasieniečiai rado 563 pakelius cigarečių „Winston Blue Compact“ su baltarusiškais akcizo ženklais. Apklausos metu Švenčionių rajono gyventojas prisipažino, kad yra kontrabandinių rūkalų savininkas.

Dėl akcizais apmokestinamų prekių gabenimo pradėta administracinės bylos teisena. Už tai Švenčionių rajono gyventojui gresia bauda nuo 1448 iki 2896 eurų. Teismas gali konfiskuoti ir automobilį.

Po apklausų vairuotoją ir keleivį pasieniečiai paleido. „Alfa Romeo“ ir cigaretės saugomos Puškų užkardoje.

Pavyzdžiui, po įtemptų ir daug aistrų sukeliančių Lietuvos krepšinio rinktinės varžybų padaugėja besiskundžiančių širdies veiklos sutrikimais, prasta savijauta ir ieškančių specialistų patarimų, kaip „pataupyti“ sveikatą.

Kenčia širdis ir nervai

Pasak „Camelia“ vaistininkės Žydrūnės Muzikevičiūtės, krepšinio, futbolo čempionatų ir vasaros olimpiadų metu išauga vaistų, skirtų širdies veiklai gerinti, virškinimo veiklą stimuliuojančių ir kitų preparatų, skirtų rytinei savijautai pagerinti, pardavimai.

„Dalis pacientų, ypač vyresnio amžiaus, įvairiais preparatais galimam stresui ir įtampai mažinti pasirūpina iš anksto, ieško akcijų ir specialių pasiūlymų, taip taupydami sveikatą ir pinigus“, – pabrėžė vaistininkė.

Jos teigimu, varžybų metu didžiausias pavojus kyla širdies ir nervų sistemai: „Turbūt ne kartą esame girdėję spontanišką frazę „nebegaliu žiūrėti, neištversiu rungtynių“. Tai – tiesioginis ženklas, kad nervų sistema gauna didžiulį krūvį. Tačiau aistringų sporto sirgalių nuo varžybų stebėjimo nesulaiko niekas – net ir tuo metu patiriamas stresas bei įtampa. Vyresniems, silpnesnių nervų žmonėms ar turintiems širdies problemų pacientams atlaikyti didelį emocinį krūvį – net jei tai būtų euforija laimėjus lemiamas rungtynes – gali būti tikrai nelengva“.

Šių metų olimpiados ypatybė ta, kad dėl laiko skirtumo dalis svarbiausių krepšinio rinktinės varžybų transliuojamos naktį arba labai anksti ryte. Tai, pasak vaistininkės, taip pat yra papildomas krūvio veiksnys, nes nakties metu stebimos žaidynės organizmą sekina žymiai labiau.

„Prastas miegas ar kelias savaites besitęsiantis miego trūkumas tikrai nepagerina organizmo būklės. Tai gali atsiliepti ne tik sumažėjusiu darbingumu, prasta nuotaika, bet ir rimtesniais ilgalaikiais sutrikimais. Juo labiau, kad dažnai nemokame įsiklausyti į įtampą patiriantį organizmą, natūralų mieguistumą blaškome didžiulėmis kavos dozėmis, rūkymu, energiniais gėrimais, o tai tik dar labiau pablogina situaciją“, – aiškino vaistininkė.

Rizikingi įpročiai 

Kita grupė veiksnių, sukeliančių sirgaliams sveikatos problemų, – nusistovėję varžybų stebėjimo įpročiai.

„Niekam ne paslaptis, kad varžybų stebėjimą dažnai lydi nesveiko maisto gausa, nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas, triukšmas. Įsijautę į varžybų stebėjimą, dažnai valgome iš inercijos, o ne todėl, kad norime. Maistas taip pat būna ne pats sveikiausias – riebūs užkandžiai, traškučiai. Todėl nieko nuostabaus, kad sutrinka skrandžio, žarnyno veikla, o padauginusius alkoholio žmones bloga savijauta, galvos skausmas kitą rytą atveda ir iki vaistinės“, – darbine patirtimi dalijosi vaistininkė.

Anot Ž. Muzikevičiūtės, sportiniam azartui pasiduoti gali būti ir sveika, nes tuo metu išliejame savo emocijas, dažnai patiriame džiaugsmo akimirkų – rezultatyviai, profesionaliai žaidžiant mūsų palaikomam sportininkui ar komandai. Sporto renginių stebėjimas yra lyg treniruotė vykstanti mūsų pačių kūnuose: gaminasi adrenalinas, širdis daužosi greičiau, pasidaro karšta, pila prakaitas.

„Tačiau būtina įsiklausyti į savo organizmą ir nepamesti sveiko proto, taupyti sveikatą. Jokios rungtynės negali būti gyvybės ir mirties klausimas. Tai tiesiog geras laiko praleidimo būdas – idealu, kai palaikoma komanda ar sportininkas laimi, bet kontroliuokime savo būseną bei saugokime sveikatą ir tada, kai sekasi prasčiau“, – reziumavo vaistininkė.

Apie 60 proc. žmonių jaučia nerimą, o iki 80 proc. pacientų, atėjusių pas terapeutą, iš tikrųjų turėtų kreiptis visai kitur, teigia gydytoja psichoterapeutė, psichiatrė Vida Kilikevičienė. „Bendrosios praktikos gydytojai neranda priežasčių, ne visada moka paaiškinti, kas yra, todėl dažnai žmonės nusivilia, kad juos siunčia pas psichiatrą. Bet reikėtų suprasti, kad tie simptomai ir pojūčiai tikri. Žmogus jų neišgalvoja, jie sunkūs, skausmingi“, – kalba medikė.

V. Kilikevičienė sako, kad gydytojai nemėgsta šios ligos, o nerimo sutrikimus gydyti sudėtinga, nes psichologinis pagrindas būna labai neaiškus. Pavyzdžiui, net tamsos ar vorų baimė rodo nerimo sutrikimą. „Dar viena nerimo atmaina – socialinės fobijos. Socialinėje aplinkoje bijoma laisvai elgtis, kalbėti, viešai pasirodyti. Tokių žmonių yra iki 15 proc.“, – pastebi ji.

Nerimas – ne išsigalvota, o tikra liga

Situacijų, kai jaudinamės ir išgyvename, išties daugybė. Nerimas kartais užvaldo taip, kad net tampa sunku gyventi: ir dirbti, ir miegoti, ir susikaupti. Be to, tikrai visi tokį jausmą esame patyrę. V. Kilikevičienė sako, kad nerimas gali būti normali reakcija, nes mes visi tam tikrose stresinėse situacijose, kai reaguojame į tikrą pavojų, patiriame nerimą. Tačiau nerimas gali būti, atrodytų, be realaus pagrindo: žmogus labai dažnai pavojų susikuria savo galvoje.

Liguistą nerimą sunku atpažinti, nes jis gali pasireikšti įvairiais simptomais. „Įvairiausi jutimai galvoje nuo minčių slopinimo, nekritiško vertinimo iki dusulio, kvėpavimo sutrikimų, silpnumo, nualpimo, skrandžio skausmų, šlapimo sutrikimų ir t. t. Kai neišeina pasakyti, kokį organą skaudą, kai nepavyksta rasti ligos priežasties, galima galvoti, kad žmogų tiesiog apėmęs stiprus nerimas“, – kalba gydytoja.

Jos teigimu, visada reikia ieškoti biologinių, organinių nerimo priežasčių, kad nepražiūrėtume kažkokio susirgimo, nes nerimas gali būti kaip komponentas, sakykim, ne tik psichikos ligos, (pvz., psichozės, priklausomybės nuo alkoholio), bet ir somatinių susirgimų, tam tikrų skydliaukės susirgimų, esant aritmijai. Taigi, pirmą kartą gyvenime atsiradus nerimui, reikia išsitirti tas organų sistemas, kuriose kažką jaučiate.

V. Kilikevičienė pastebi, kad pas kardiologus apie 50 proc. pacientų ateina ne dėl kardiologinių sutrikimų (nors įsivaizduoja, kad jiems skauda širdį), o dėl nerimo sutrikimų. Ištyrus paaiškėja, kad organinių, somatinių pakitimų nėra, o priežastis psichologinė – tokius pojūčius širdies plote ir kelia nerimas. O iki 80 proc. pacientų, atėjusių pas bendrosios praktikos gydytojus, iš tikrųjų turėtų kreiptis visiškai kitur.

„Bendrosios praktikos gydytojai neranda priežasčių, ne visada moka paaiškinti, kas yra pacientui, todėl dažnai žmonės nusivilia, kad juos pasiunčia pas psichiatrą. Bet reikėtų suprasti, kad tie simptomai ir pojūčiai tikri. Žmogus jų neišgalvoja, jie sunkūs, skausmingi. Žodžiai „tau nieko nėra ir tu nueik pas psichiatrą“ tikrai nenuramina. Tik įsitikinus, kad nėra jokių pakitimų, galima galvoti, kad nerimas turi psichologinį pagrindą“, – kalba medikė.

Gali ir privalo padėti artimieji

V. Kilikevičienė sako, kad gydytojai nemėgsta šios ligos, o nerimo sutrikimus gydyti sudėtinga, nes psichologinis pagrindas būna labai neaiškus: „Nerimas ir depresija yra skirtingi dalykai. Nors jie gali būti kartu, tačiau priežastys, dėl kurių išsivysto depresija ir nerimas, skiriasi. Nerimas kyla baiminantis dėl ateities. O depresija – kai graužiamės dėl to, kas buvo.“

Vis dėlto, anot psichiatrės, šie simptomai gali būti kartu: galima jausti ir depresinius pakitimus, blogą nuotaiką, mąstymo sulėtėjimą, slopinimą, aktyvumo stoką, ir didžiulį nerimą. Be to, pavasarinei depresijai, kitaip nei rudeninei, nerimas ypač būdingas. „Pavasarį būdinga ne tik bloga nuotaika, slopinimas, beviltiškumas, blogos mintys, bet ir padidėjęs dirglumas, nemiga, svorio kritimas ir didžiulis nerimavimas“, – vardija V. Kilikevičienė.

Nerimo sutrikimus pirmieji turėtų pastebėti artimieji. Kada reikėtų susirūpinti? „Kreiptis į gydytojus reikia tada, kai sutrikimas ryškus, kai žmogus kažko nebegali. Dažniausiai ir kreipiamasi, kai sutrinka veikla, nebesugebama dirbti, mąstyti, o pats nerimas labai stiprus“, – mini gydytoja.

Kartais, sako ji, nerimas gali būti ir silpnesnis, tuomet išsityrus paaiškėja, kad nėra organinės priežasties, yra tik psichologiniai dalykai: kažkokia baimė, neapibrėžtos grėsmės (kad ir tamsos, vorų ar bet ko kito), tačiau tai irgi nerimo sutrikimas.

V. Kilikevičienė nerimo apimto žmogaus artimiesiems pataria nepanikuoti, susitvardyti, nusiraminti patiems ir, svarbiausia, raminti nerimo apimtą žmogų, nes jam pačiam nusiraminti itin sunku: „Padeda specialūs kvėpavimo pratimai, reikia išmokti kvėpuoti lėtai, nes dažnai nerimas gali būti vien dėl netaisyklingo kvėpavimo. Jei žmogus susijaudina ir pradeda labai dažnai kvėpuoti, jis ima jausti didžiulį nerimą.“

Medikė pabrėžia, kad nerimas nėra mirtinas sutrikimas – tereikia išmokti nusiraminti. Be to, artimųjų pagalba ypač svarbi, kad nerimą jaučiančio žmogaus neapimtų didžiosios panikos atakos.

Nerimo priežastys – kūdikystėje

Nerimo sutrikimą gali jausti visų amžiaus grupių žmonės. Atlikti tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, mokytojai šį sutrikimą jaučia dažniau. V. Kilikevičienė sako, kad, atliekant tyrimus, paaiškėjo, jog nerimą pasakė jaučiantys apie 60 proc. žmonių – tai labai daug. Tačiau nerimui dėmesio tikrai per mažai.

„Dar viena nerimo atmaina – socialinės fobijos. Socialinėje aplinkoje bijoma laisvai elgtis, kalbėti, viešai pasirodyti. Tokių žmonių yra iki 15 proc. Tai irgi didelis skaičius. Minėti procentai rodo aiškų sutrikimą, kurį reikėtų gydyti. Pats žmogus sau nebesuteikia pagalbos ir nebegali išsilaisvinti iš tos būsenos“, – pabrėžia psichiatrė.

Jos aiškinimu, atsiradusio nerimo sutrikimo priežasčių reikėtų ieškoti kūdikystėje, kai formuojasi prieraišumas: „Augdamas vaikas formuoja tam tikrą ryšį su savo mama. Tai vadinama prieraišumu. Priklausomai nuo to, kaip elgiasi mama, kaip ji reaguoja į savo vaiką, išsivysto tam tikras prieraišumas (jis gali būti saugus ir nesaugus), išliekantis visą gyvenimą.“

Jei vaikystėje žmogus nuolat jautėsi nesaugiai, neramiai, baimingai ir blogai tam tikrose situacijose su mama, visa tai jis perkels į kitas gyvenimo situacijas, primena V. Kilikevičienė. Tai psichoterapeutai vadina vidiniu darbiniu modeliu, už kurį didžiausia atsakomybė tenka patiems artimiausiems žmonėms. Nuo jų priklauso, ar užaugs rami, saugi, pasitikinti, ar nerimą jaučianti asmenybė.

Įvardyti, kas kelia nerimą ir jį apibūdinti, žmogui kartais būna labai sudėtinga. Tačiau V. Kilikevičienė tikina, kad psichoterapeutas supras priežastį ir pradės kalbinti ta tema, mėgins rasti pasąmonėje pasislėpusius konfliktus, kad pacientas galėtų juos įsisąmoninti. „Sudėtingiausia ir yra tai, kad mes patys jų iš pradžių nepagauname“, – pastebi ji.

Visi žinome posakį: „Visos ligos nuo nervų“. Suprantama, kad tai nėra absoliuti tiesa, bet šiuo posakiu daug kas pasakoma. Stebime žiniasklaidą, kurios kai kurie atstovai sako, kad tik atspindi (ar ne dažniau blogą, juodą pusę?) gyvenimą.  Bet, sutikime, neretai tuo juodumu kai kas pasistengia ir kitus užkrėsti. Tačiau žiniasklaidos priemones ir kanalus mes patys pasirenkame.  Jungiamės prie kanalizacijos – tą turinį turime savyje, jungiamės prie šviesos šaltinių, ugdančios informacijos  - turėsime atitinkamus rezultatus savo gyvenime.

Niekas neverčia žiūrėti tokių TV kanalų, kur tik neigiama, tendencinga ar bukinanti informacija. Kažkada pažiūrėjęs vienos TV turinčios aukštus reitingus žinias ir buvau nustebęs: per visą laidą pateikta tik viena gera naujiena ir tai susijusi su sportiniais rezultatais. Tad džiaugiuosi, kad televizoriaus namuose neturiu.  Beje, statistika teigia, kad praėjusiais metais vėl augo savižudybių skaičius Lietuvoje. Turime kažką daryti iš esmės Lietuvoje psichinės sveikatos srityje.

Dar senovės išminčiai yra sakę: „Sveikata - tai ne viskas, bet ir viskas be sveikatos tampa nieku“. Į kai kuriuos sveikatos puoselėjimo ir tausojimo niuansus ir atkreipsiu dėmesį, kad gyvenimas netaptų baisiu nieku. Pirmiausia, atsisakykime požiūrio, kaltinimų, kad „dėl mano nervų kalti kiti“ – artima aplinka, tolima – politikai.  Nekalti nei kiti, galiausiai nei pats nekaltas – čia reikalingi kiekvieno ilgalaikiai reagavimo įgūdžiai.

Kaip minėta, ne streso nebuvimas yra siekiamybė, bet gebėjimas jį valdyti. Pavojingas yra ilgalaikis, nevaldomas stresas. Žmogus nėra „sveika kiaulė“: pavalgęs (ar persivalgęs) ir tada ramus, apkiautęs. Dar pridėkime kokių tuščių pramogų ir jis jau gali sveikas laukti savalaikės (ar pirmalaikės) mirties? Kartais tenka kažkiek sveikatos prarasti dėl bendrojo gėrio, rūpinantis šeima, auginant vaikus ir panašiai.

Beje, yra didelė ir švietimo sistemos problema, kad ji neišugdo kritinio mąstymo asmenybių, o neretai siekia žmones padaryti vien „žinių talpyklomis“. Prieš egzaminus prikištus žinių, bet vos jiems praėjus, tas žinias užmirštančius arba negebančius panaudoti jų praktiškai. Žinios - be jokio pažinimo, atradimo, saviugdos džiaugsmo. Žmonės neturi gebėjimo laisvai ir giliai mąstyti, tuomet tampa reklamos – tiek komercinės (daiktų ir paslaugų perteklinio vartojimo), tiek politinės (populizmo) - zombiais. O tai reiškia – turinčiais psichinių problemų. Vis laukiančiais kažko iš valdžios, politinių pažadų, apgaulingų komercinių pasiūlymų, vietoj to, kad patys imtųsi kūrybos, veiklos ir situacijos (tiek savo, tiek visuomenės) keitimo priemonių.

Sveikatos kristalai

Genetikas dr. Danielius Serapinas sako, kad  teigiamas mąstymas turi ženklios įtakos genų struktūroms. Genai nėra statiški kaip likimo primesta nekintanti duotybė, tai tam tikra bazė, kurią kreipiame gera arba bloga linkme. Tad sveikatą turime darniai jungti (ar sudaryti sąlygas savaime jungtis) kaip kristalams. Atrodytų tarsi iš smulkmenų, bet jos visumoje turi unikalų darinį.

Vienas iš psichinės brandos bruožų yra gebėjimas būti unikaliu ir priimti nestandartinius sprendimus, nesivadovauti „spaudžiančia“ visuomenės nuomone.  Antra, saugotis perfekcionizmo psichinio ligotumo (į jį turi pavojaus pakliūti, pavyzdžiui, sveikos mitybos šalininkai, nekalbu jau apie siekiančius tobulų kūno formų). Čia bulimijos ir anoreksijos pavojingos sutrikimų kombinacijos. Be jokios abejonės, visi turime tobulėti, bet visada, taip pat priimti save tokius, kokie esame, su savo netobulumais, ribotumais. Tobulumo siekimas nėra kankinanti iš šalies primesta prievolė, bet malonus iššūkis, mėgavimasis mažomis pergalėmis ilgame tobulėjimo, nuoseklių pasikeitimų procese.

Esu girdėjęs, kad graikų kalbos žodis „psiche“ taip pat reiškia ir „drugelis“. Jei tai tiesa, manau, tuo daug kas pasakyta. Apie sielos grožį, žavesį bei trapumą.

O pabaigai esmė - kokie praktiniai dalykai kuria mūsų psichinę ir fizinę sveikatą. Kristalų margumynas: muzikos klausimasis,  šokiai, kultūrinių renginių lankymas, parodos, darnūs šeimos santykiai, bendruomenių susitikimai, bendra veikla dėl prasmingo tikslo, žygiai pėsčiomis, bet kokia aktyvi fizinė veikla, šypsojimasis ir juoko terapija, buvimas gamtoje, kultūrinės, pažintinės ir piligriminės kelionės, malda, turiningas poilsis, kilnus darbas ir visuomeninė veikla, gebėjimas laiką planuoti, kūrybingas taupumas, ekonomiškumas, nedarymas tų dalykų, kurie tiesiog nereikalingi, bet primesti iškrypusių kultūrinių klišių, galiausiai geras miegas ir t.t.

Tyčia ar netyčia, dviratininkas lėtai, tarsi bandydamas vairuotojo nervų stiprumą, mina savo dviratę transporto priemonę prieš autobusą.