Šiluma spartina irimą. Tačiau kariuomenėje koroziją sukelia šaltis. Krintant temperatūrai, judėjimui reikia daugiau pastangų ir greičiau išalksti. Jei aprūpinimas neatitinka poreikių, krinta kovinė dvasia. Dezertyravimas, pasidavimas, plėšikavimas ir maištas tampa patrauklesni. Tikra kova – mažiau.
Anksčiau generolė Žiema būdavo didelis Rusijos sąjungininkas. Tačiau dabar šaltieji mėnesiai padeda Ukrainai. Jos kariai geriau aprūpinti, geriau apmokyti, jiems geriau vadovaujama, su jais geriau elgiamasi, todėl jie labiau motyvuoti. Rusai, priešingai, moka kainą už jų sistemoje išsikerojusias nekompetenciją ir korupciją. Kai dėvi netinkamus drabužius, šaltis kanda skaudžiai. Paklauskite vokiečių ir prancūzų, kurie į Rusiją įsiveržė vilkėdami vasarines uniformas. Šiuolaikinės technologijos viską dar labiau pablogina: transporto priemonių skleidžiamą šilumą ir net žmogaus šilumą labiau atpažįsta infraraudonųjų spindulių kameros. Rusai nuo to nukentėjo praėjusios žiemos pabaigoje, prieš devynis mėnesius. Dabar jiems vėl skaudės.
Rusijai labai reikia pertraukos, kad būtų galima persigrupuoti ir atsigauti, tačiau ji turi mažai galimybių ja pasinaudoti: Ukraina dabar turi pranašumą ir savo pranašumą įtvirtins. Tolimojo nuotolio smūgiai daro pražūtingą poveikį ir taip silpnai Rusijos logistikai. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo didesnė tikimybė, kad Rusijos kariuomenė žlugs. Tai padidins Kremliuje jau dabar vykstančios kovos dėl valdžios statymus. Pralaimėti kovą Ukrainoje yra blogai. Dar blogiau – pralaimėti ją Maskvoje.
Putino galimybės siaurėja. Mūšio lauke Rusija perkelia iš Chersono atitrauktas pajėgas, kad sustiprintų savo gynybines pozicijas ir tęstų brangiai kainuojantį Bachmuto puolimą. Atvyksta naujai mobilizuotos pajėgos. Tačiau tai nėra tikroji fronto linija. Šiuolaikinės miestų visuomenės negali išgyventi be vandens, kanalizacijos ir elektros. Kremlius tikisi, kad sistemingas jų naikinimas privers Ukrainos lyderius atsitraukti. Tikiuosi, kad mūsų dosnumas remiant Ukrainą dabar ir atkuriant ją ateityje atitiks lengvai tariamus pagiriamuosius žodžius apie stulbinantį šalies atsparumą.
Kita didelė Kremliaus viltis – kad Ukrainos draugai praras susidomėjimą ir nutrauks pinigų bei įrangos tiekimą. Tiesa, visuomenės parama šiek tiek pakito. Tačiau naujajam Britanijos ministrui pirmininkui Rishi Sunakui kelionė į Kyjivą buvo prioritetas. Tariama Respublikonų partijos izoliacionizmo banga nesugebėjo užlieti Kongreso. Kairiojo sparno demokratai, trumpam susvyravę palaikymo Ukrainai klausimu, greitai nutilo. Baltieji rūmai paneigė kalbas, kad jie bando priversti Ukrainą derėtis su Rusija.
Tai niūrus rezultatas Rusijos išliaupsintam „hibridinio karo“ taktikos arsenalui. Pastaruosius devynis mėnesius ji naudojosi energijos nutraukimu, propaganda, kibernetinėmis atakomis ir žvanginimu branduoliniais ginklais, siekdama įbauginti Vakarus. Niekas nesuveikė. Bendrai kalbant, Vakarų šalys didina savo karinę ir kitokią paramą Ukrainai. Daug lengviau remti laimėtoją nei pralaimintįjį.
Vis dėlto sveikinimams priežasčių nėra. Tikrasis klausimas Vakarams: kodėl jie nerėmė Ukrainos daugiau ir anksčiau? Taip pat verta prisiminti, kiek daug įspėjimų apie Rusijos represinę, agresyvią trajektoriją buvo ignoruota tiek daug metų.
Matyti, kad Rusijos politika artėja prie virimo temperatūros. Tolesnė mobilizacija, kurią dabar svarsto Kremlius, gali tapti lūžio tašku. Putinas, mano nuomone, kitos žiemos nesulauks. Vakarų užduotis – pasirengti tam, kas bus vėliau, ar tai būtų chunta, ar išoriškai draugiškas režimas, ar chaosas, vedantis prie dalinio ar net visiško Rusijos valstybės suirimo.
