Paramos programa baigta

Klaipėdos savivaldybės Turto valdymo skyrius turėjo nupirkti paskutinius keturis butus (nes programa baigiasi) politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams, grįžtantiems į Lietuvą.

„Pastaruosius dvejus metus Vyriausybės pinigai pagal tą programą skirti nebuvo. Šiemet gavome. Tai bus savivaldybės turtas. Žmonės, kurie tuose butuose apsigyvens, bus nuomininkai. Jei jie sumanys išvykti iš Lietuvos, būstas liks savivaldybei, jie negalės tų būstų parduoti“, – teigė Klaipėdos savivaldybės Turto valdymo skyriaus patarėja Genovaitė Paulikienė.

Socialinės atskirties mažinimo programos dotacijai politinių kalinių ir tremtinių šeimų sugrįžimui į Lietuvą ir jų aprūpinimo programos įgyvendinimui Klaipėdos savivaldybei šiemet skirta 301 tūkst. eurų.

Už tai artimiausiu metu bus nupirkti keturi butai, kuriuose bus apgyvendinti iš Rusijos grįžę tremtinių palikuonys.

Klaipėdos savivaldybės Socialinio būsto skyriaus duomenimis, eilėje laukė penki asmenys, bet vienas tremtinys mirė, tad liko keturios šeimos.

Tuos keturis butus Klaipėdos savivaldybė nupirks ir, tikimasi, visas norinčias grįžti tremtinių šeimas aprūpins, jei tik jie sutiks ar galės grįžti į Lietuvą.

Kai 2009 m. pabaigoje buvo baigtas formuoti norinčiųjų sugrįžti tremtinių ar jų palikuonių sąrašas, jame buvo įrašytos 95 tremtinių šeimos, kurios buvo pasirengusios atvykti gyventi į Klaipėdą.

Tačiau, kai atsirado reikalavimas, kad jie visi išsiimtų dar ir lietuviškus pasus, labai daug žmonių to nepadarė ir buvo išbraukti iš laukiančiųjų butų Klaipėdoje eilės sąrašo. Taip jame beliko tik keturios šeimos.

Nuomonė: į Klaipėdą prieš daugiau nei 20 metų gyventi atvykusi tremtinė istorijos mokytoja E. Grigonavičiūtė mano, kad Rusijoje gyvenantys tremtinių palikuonys į istorinę tėvynę grįžti nenori dėl paprastų buitinių priežasčių. / E. Grigonavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Grįžimą stabdo nežinia

Klaipėdos savivaldybės Socialinio būsto skyriaus darbuotoja, kuri su tremtinių integravimo programa dirba jau daugiau nei du dešimtmečius, teigė, kad tų senųjų tremtinių per pastaruosius dešimtmečius faktiškai nebeatvykdavo – tik jų vaikai ir vaikaičiai.

Tą patį patvirtino ir 1999 m. į Lietuvą iš Rusijos sugrįžusi pedagogė tremtinė Elvyra Grigonavičiūtė.

„Tikrųjų tremtinių jau mažai liko gyvų, daugiausiai – jų palikuonys, vaikai ir anūkai. Kodėl jie nenori grįžti? Yra daugybė priežasčių. Bent jau tie žmonės, su kuriais aš bendravau, man teigė, kad Rusijoje jie sukūrė šeimas, daugelis tų šeimų mišrios tautiniu požiūriu. Ir jiems staiga atsiranda galimybė grįžti namo, į istorinę tėvynę. Bet tremtinių palikuonys daugiausiai kalba tik rusiškai, nes išsilavinimą jie gavo irgi rusų kalba ir daugelis jų netgi gimė tremtyje. Čia ir yra problema“, – kalbėjo E. Grigonavičiūtė.

Anot klaipėdietės, tų žmonių, kurie buvo išplėšti iš Lietuvos, ta senoji tremtinių karta, kurie tik ir svajojo, kada galės grįžti namo, padėtis buvo visai kita nei vėlesnės kartos.

„Jų vaikų ir anūkų situacija visai kita. Pirmiausia, jie gimė Rusijoje, o žmonės paprastai įsigyvena savo gimtojoje aplinkoje, čia yra jų namai, artimieji, draugai, jų darbovietė, jiems suprantama kalba. Ir staiga atsiranda galimybė važiuoti į jiems visiškai nepažįstamą Lietuvą. Grįžo tie, kurie žinojo, kas yra Lietuva, o tie jaunesnieji nežino, kas ta Lietuva. Taip, jiems duos butą, bet būstą jie turi ir Rusijoje. Kaip reikės dirbti, jei nemoki kalbos? Bent jau tokias priežastis vardijo mano pažįstami“, – pasakojo buvusi tremtinė.

Žmonės yra konservatyvūs

E. Grigonavičiūtės teigimu, daugeliu atvejų, apsisprendus grįžti į Lietuvą, neretai tokiam žingsniui prieštarauja ir sutuoktinis.

„Suprantate, dauguma žmonių savo prigimtimi yra konservatyvūs, jie jau turi susikūrę savo gyvenimą ir vykti į nežinomybę mažai kas ryžtasi. Dauguma žmonių paprastai nori gyventi čia ir dabar. Žinoma, jie supranta, kad tai – jų protėvių žemė, bet jie realiai įvertina savo galimybes. Yra tokių tremtinių, tiesa, jų mažiau, kurie tiesiog negirdėjo apie sugrįžimo į Lietuvą programą“, – tvirtino E. Grigonavičiūtė.

O dabar, kai nutraukti visi Lietuvos ekonominiai ryšiai su Rusija, tremtinių sugrįžimas, anot moters, iš viso nebeįmanomas.

„Žinoma, suteikiamas butas – labai viliojantis dalykas. Vis dėlto, kai žmogus suvokia, kas jo laukia, tvarkant dokumentus, pergabenant savo turimą turtą, jis tada savęs paklausia, ar verta keisti savo gyvenimą? Manau, kad politinių priežasčių negrįžti į Lietuvą nėra. Paprastas bet kurios šalies pilietis stengiasi atsiriboti nuo politikos. Nes šiandien – viena politika, rytoj – kita. Žmonės linkę geriau patylėti, o jei politikuoja, tai dažniausiai tik virtuvėje, bet ne viešai. Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Yra tokia patarlė. Žmogui rūpi jo namas, jo sodas, jo daiktai. Šiandien išvyksta dažniausiai tie, kurių šalyje karas, jie bėga iš savo tėvynės, kad išgyventų“, – kalbėjo E. Grigonavičiūtė.

Ištremta iki pusės milijono

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, okupaciniu laikotarpiu neteisėtai represuota apie 300–500 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Daugelis jų žuvo lageriuose, o išlikusiems ilgus metus buvo uždrausta grįžti į Lietuvą.

Nors represuoti asmenys į Lietuvą grįžti pradėjo 1956 m., šiuo metu buvusios SSRS teritorijoje gyvena tūkstančiai tremtinių palikuonių.

Nemaža jų dalis verčiasi ypač sunkiai dėl pokomunistinių valstybių ekonomikos nuosmukio, karo veiksmų ir kitų nepalankių aplinkybių.

Tremtinių sugrįžimo programoje numatyta valstybės parama okupacijų metais represuotiems asmenims ir jų vaikų šeimoms, kad jie galėtų sugrįžti nuolat gyventi į Lietuvą ir integruotis į šalies gyvenimą.

Skirta solidi suma

1992 m., kai tik pradėta įgyvendinti Tremtinių sugrįžimo į Lietuvą programa, grįžo 250 šeimų ir kasmet jų daugėjo, pavyzdžiui, 2001 m. pradžioje jau buvo 948 tokios šeimos.

Dauguma žmonių savo prigimtimi yra konservatyvūs, jie jau turi susikūrę savo gyvenimą ir vykti į nežinomybę mažai kas ryžtasi.

Visą šį laiką buvo skiriamos atitinkamos lėšos grįžtančiųjų butams įgyti, tačiau norinčiųjų nuomotis savivaldybių butus daugėjo kur kas sparčiau, negu buvo įgyjama būstų.

1992–2001 m. grįžtančių asmenų būsto problemoms spręsti iš Lietuvos valstybės biudžeto, Privatizavimo fondo ir Europos Tarybos vystymo banko skirta ir panaudota 60,2 mln. litų (17,5 mln. eurų).

Už šias lėšas būstu aprūpintos 1 426 grįžtančių asmenų šeimos, 1995 m. įrengti 80 vietų globos namai „Tremtinių namai“, 1997 m. įrengtas 60 butų grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punktas.

1992–1993 m. grįžtančių asmenų butams įgyti skirtomis lėšomis buvo statomi nauji butai.

Kasmet statybos brango, dažnai buvo ilgam stabdomos, todėl siekiant racionaliau naudoti lėšas nuo 1994 m. Vyriausybės nutarimais suteikta galimybė butus grįžtantiems asmenims ne tik statyti, bet ir pirkti.

Taip siekta išlaikyti grįžtančių asmenų šeimų aprūpinimo butais tempą (apie šimtą butų per metus), nes perkamų nenaujų butų kainos kur kas mažesnės nei naujų.

Geidžiamiausias – Vilnius

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, per pastaruosius 30 metų (1992–2022 m.) butais aprūpinta 2 067 tremtinių šeimos, šiam tikslui panaudota per 32 mln. eurų.

„Miestų ir rajonų savivaldybėse grįžtančių asmenų, norinčių apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, sąrašai buvo sudaromi iki 2009 m. gruodžio 31 d., sąrašas yra baigtinis ir toliau nėra tęsiamas. 2023 m. vasario 1 d. duomenimis, savivaldybių grįžtančių tremtinių sąrašuose įregistruotos 23 grįžtančių tremtinių šeimos“, – nurodoma SADM interneto svetainėje.

Daugiausia grįžtančių asmenų šeimų butų laukia Vilniaus mieste (jų yra 16), Klaipėdoje – keturios šeimos.

Panevėžio miesto ir Palangos savivaldybėse butų laukia po vieną grįžtančią šeimą.

Valstybės parama persikėlimui ir socialinei integracijai 1992–2022 m. buvo suteikta per 5 tūkst. į Lietuvą gyventi grįžusių asmenų, tam išleista per 7 mln. eurų (persikėlimo išlaidų kompensavimas, vienkartinių įsikūrimo pašalpų mokėjimas, lietuvių kalbos kursų ir egzaminų laikymo išlaidų kompensavimas, profesiniam mokymui, perkvalifikavimui ir kt.).

Ilgisi statybų triukšmo

Tai yra trijų aukštų namas, 27 butų pastatas. Praėjusių metų lapkričio pabaigoje pasirašyta sutartis su bendrove "Vlastona" dėl jo atnaujinimo darbų suteikė gyventojams vilčių vasarą pasitikti naują veidą įgijusiame name.

Tačiau dar žiemą prasidėję darbai pavasarį netikėtai sustojo.

Gyventojai daugiau kaip pusmetį pro langą mato nešvarų skudurą primenantį apsauginį tinklą.

"Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mielai lindėčiau namie prie langų, apstatytų pastoliais, net galėčiau atsisakyti vasaros atostogų ir saulės, kad tik aplink namą virtų darbas, girdėtųsi grąžtų, kaltų keliamas triukšmas. Tyla už lango ir nežinia, kuo ir kada viskas baigsis, kelia nerimą. Kai prapliumpa lietus, pro remontuojamą stogą į namus bėga vanduo. Nei skustos, nei luptos namo sienos verčia su baime galvoti apie artėjantį rudenį", – atviravo J.Janonio gatvės 16-ojo namo gyventoja Giedrė Adomaitienė.

Moteris pasakojo, kad vieną dieną darbininkai paprasčiausiai išvyko. Kai kaimynai pradėjo domėtis, kas atsitiko, sužinojo, jog rangovai nebankrutavo, jie turi darbininkų ir galimybių dirbti.

Pasirodo, darbai sustabdyti kilus konfliktui dėl to, kokiomis medžiagomis apšiltinti namo fasadą.

Nesutaria dėl medžiagų

Kai kovo viduryje atėjo laikas užsakyti apšiltinimo medžiagas, "Vlastonos" specialistai pamatė, kad projektuotojų rekomenduojamos apšiltinimo plokštės nesertifikuotos ES.

Remiantis dokumentais, tai yra nauja sistema, kurią tik kelerius metus naudoja suomių statytojai, ji išbandyta laboratorijose, bet mūsų šalyje dar nenaudota.

Todėl rangovai paprašė "Vitės valdas" pakoreguoti projektą ir leisti naudoti kitą šiltinimo medžiagą, turinčią tinkamus sertifikatus.

Kreipdamiesi į užsakovus rangovai rėmėsi Civiliniu kodeksu ir paaiškino – jei bus priversti dirbti su nesertifikuotomis medžiagomis, už darbo kokybę atsakomybės nesiims ir negalės suteikti darbams garantijos.

Namą administruojančių "Vitės valdų" pasamdytas bendrovės "Pastatų diagnostika ir statyba" specialistas ypatingų statinių statybos techninės priežiūros vadovas Gediminas Galdikas tikino esąs ne "Vitės valdų" o tikrųjų užsakovų – namo gyventojų, kurie moka pinigus už renovaciją, atstovas. Jis įsitikinęs, kad teisūs yra statybininkai, o ne projektuotojai.

Sulaukę gyventojų ir techninės priežiūros specialisto palaikymo statybininkai ėmėsi namo sienas šiltinti sertifikuotomis plokštėmis.

Taip dalis namo sienų nuo gatvės pusės buvo apšiltintos rangovų pasirinktomis medžiagomis.

Po tokių žingsnių statybos inspekciją pasiekė skundas, esą rangovai nesilaiko patvirtinto projekto.

"Vlastonos" vadovas Vladas Stonys įsitikinęs, jog skundą parašė projektuotojai, mat tik jie suinteresuoti, kad projekte minimos nesertifikuotos technologijos būtų įdiegtos renovuojant minimą namą.

Kaltina statybininkus

Projekto autorių įmonės "Tenesis" atstove susirinkimuose prisistatanti Alma Macijauskaitė gynėsi rašiusi skundą, tikino, kad jį parašė "Vitės valdos", ir piktinosi "Vlastonos" savivale.

"Rangovui duoti nurodymai pašalinti trūkumus, pateikti fasado karkaso ir fasadinės medžiagos atitikimo projektą ir tęsti darbus. Jie mums pateikė tik informacijos kratinį, o mūsų prašymus ignoruoja. Rangovas atlieka savavališkus statybos darbus, karkasą montuoja be projekto ir nereaguoja į pastabas. Per 15 metų pirmą kartą susiduriu su situacija, kai rangovas piktybiškai nereaguoja ir siunčia netinkamą informaciją, klaidindamas visus. Galbūt ten viskas gerai, bet problemai identifikuoti reikia medžiagos. Mes prašome projekto, o jie pateikia schemą. Jokio asmeniškumo čia nėra, tiesiog kartais taip atsitinka", – aiškino A. Macijauskaitė.

Situacija: kieme galima pamatyti padriką nebaigto apšiltinti namo vaizdą. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Projektavimo įmonės atstovė tikino, jog dėl šiltinimo medžiagų nėra jokios bėdos. Ji norinti, kad gyventojai gautų tai, už ką mokės pinigus, o rangovas sutikrintų, ar medžiagos atitinka projekto reikalavimus.

A. Macijauskaitė tvirtino, esą rangovams pateikė trijų tiekėjų pasiūlymus, bet "Vlastona" į tai nereagavo.

Trumpai tariant, susidarė dvi kariaujančios pusės, nesantaikos objektas – fasado šiltinimo medžiagos, o šiame kare labiausiai kenčia namo gyventojai.

V. Stonys tikino, kad visus reikalaujamus dokumentus yra pateikę Valstybinei statybos inspekcijai, o ši gautus raštus persiuntė Vartotojų teisių tarnybai. Jokių pastabų apie tai, kad trūktų kokių nors dokumentų ar paaiškinimų, rangovai negavo.

"Mes neprivalome projektuotojams kažko teikti, tai jie turi atlikti pareigą. Iš kur galime žinoti, ko ta ponia dabar nori? Mes esame atestuota įmonė, turime statybų vadovus, vykdoma darbų techninė priežiūra. Visi brėžiniai ir projektai yra suderinti, pasirašyti, dalis jų net patvirtinti", – aiškino "Vlastonos" vadovas.

Kol darbai sustabdyti, "Vlastonos" darbininkai nesėdi sudėję rankų, bendrovė turi ne vieną stambų užsakymą.

Vasarą įmonės darbininkai plušo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybose. Pasak V.Stonio, jau netrukus jie galės nutraukti sutartį ir nebegrįžti į J. Janonio gatvę.

Namą merkia lietus

Susirašinėjimas su projektuotojais ir kontroliuojančiomis institucijomis byloja, kad rangovai stengėsi išjudinti sustabdytus darbus.

"Laukiame užsakovo – "Vitės valdų" leidimo atnaujinti darbus. Jeigu atsakymas bus neigiamas, nutrauksime sutartį, užsakovams teks ieškoti naujų rangovų", – neslėpė V. Stonys.

Darbai nevyksta, namas merkiamas lietaus, o jo ateitis – miglota.

Šią savaitę name baigti šildymo ir vandentiekio pakeitimo darbai. Liko uždengti pusę stogo, apšiltinti fasadą. Tai yra daugiausia kainuojanti renovacijos dalis.

Renovacijos techninis prižiūrėtojas G. Galdikas tikino, kad su projektuotojais vis dar nesiseka rasti bendros kalbos.

"Kas yra ta ponia A. Macijauskaitė? Ar ji turi statybininko atestatą? Aš jos pavardės dokumentuose nematau, nežinau, kaip ji susijusi su šiuo reikalu. Mes bendraujame su projektų vadovu. Turime duomenų, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba "Vitės valdoms" yra argumentuotai atsakiusi – tų plokščių, kurias siūlo projektuotojai, Lietuvoje naudoti negalima. Keliuose miestuose jų gyventojai jau atsisakė. Nežinau, kaip padaryti, kad projektuotojai pripažintų klaidą, o biurokratus išjudinti, kad pasirašytų ne aptakias išvadas, o imtųsi kategoriškų sprendimų", – vakar kalbėjo G. Galdikas.

Žmonės rinko parašus

Nors namo gyventojai yra kitos profesijos atstovai, statybų reikalai jiems jau tampa savastimi. Įsigilinę į projektuotojų ir rangovų ginčą jie ėmėsi ginti "Vlastoną".

Per Jonines 16-os butų savininkai pasirašė po raštu, kurį išsiuntė "Vitės valdoms", projektą rengusiai įmonei "Tenesis", rangovams – bendrovei "Vlastona", techninę priežiūrą atliekančiai įmonei, statybos inspekcijai ir Klaipėdos savivaldybės Statinių administravimo skyriui.

Šiame rašte gyventojai reikalavo koreguoti projektą ir leisti namą apšiltinti rangovų siūlomomis medžiagomis.

Be to, žmonės išreiškė reikalavimą, kad darbai būtų nedelsiant atnaujinti, o gyventojams užtikrintos tinkamos gyventi sąlygos.

Priešingu atveju žmonės pažadėjo kreiptis į draudimo kompanijas, reikalaudami atlyginti nuostolius.

Apie susiklosčiusią situaciją jie žadėjo informuoti Būsto energijos taupymo agentūrą, valstybinę teritorijų planavimo ir statybų inspekciją, miesto savivaldybę bei bendrovės "Civinity", kurios padalinys yra "Vitės valdos", administraciją.

Raštą pasirašė ne visi, todėl, kad dalis butų yra nuomojami, o savininkai gyvena kituose Lietuvos miestuose ar net užsienyje, keli butai paversti parduotuvėmis ar paslaugų teikimo patalpomis.

Pokyčių nesulaukia

Valdiškos įstaigos, į kurias žmonės kreipėsi raštu ir atakavo skambučiais, nedaug tenuveikė, kad situacija pajudėtų iš mirties taško.

Vasara ritasi į pabaigą. Per tą laiką, kol nevyko jokie darbai, atostogų malonumais spėjo pasimėgauti su J. Janonio gatvės 16-ojo namo problemomis ir jų sprendimais susiję valdininkai.

Nesiimsime nieko kaltinti. Dėl situacijos išaiškinimo kreipėmės į statybos inspekciją.

Įmonės "Vlastona" vadovas V.Stonys, šią savaitę gyventojų dar kartą klausinėjamas, teigė pateikęs visus reikalaujamus dokumentus, o "Vitės valdų" atstovai tikino jų neturintys.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Pirmojo statybos priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Arūnas Dronseika gyventojus tikino neturintis galių priversti statybos dalyvius ieškoti ir rasti kompromisą ir susitaikyti bei tęsti darbus.

Statybų inspekcijos darbuotojai pažadėjo šią savaitę atsiųsti raštą, kuriame dėstys apie nesutarimus sukėlusių medžiagų savybes. Bet šis raštas turėsiąs tik rekomendacinį pobūdį.

"A. Dronseika aiškino, kad situacija susiklostė dėl projekto administratoriaus neveiksnumo ir nebendravimo. Lygiai taip pat nesulaukiame jokios pagalbos iš "Vitės valdų". Jie su mumis visiškai nebendrauja nei gyvai, nei raštu", – piktinosi namo gyventojų vardu įvairių įstaigų slenksčius minanti G.Adomaitienė.

"Vitės valdų" vadovas Vaidas Barakauskas, raštu bendravęs su dienraščio "Klaipėda" korespondentais, tikino priešingai – esą bendraujantis su gyventojais.

Vaidas Barauskas / Redakcijos archyvo nuotr.

Paklaustas, kas kaltas dėl gaišaties, V. Barakauskas atsakė: "Nesiimsime nieko kaltinti. Kiekvienas statybos dalyvis (rangovas, techninis prižiūrėtojas ir projekto rengėjas) turi savo tiesą, tad dėl situacijos išaiškinimo kreipėmės į statybos inspekciją. Atsakymo dar negavome."

Gyventojai tvirtino iš "Vitės valdų" nesulaukiantys jokios informacijos. Paskutinį kartą, anot G. Adomaitienės, administratorių įmonės atstovus susirinkime jie matė birželio viduryje.

"Tie susirinkimai yra kalba apie nieką. Kai norime ką paklausti, skambiname valdų darbuotojai, namo renovacijos vadybininkei Astai Kargaudienei, bet kaskart suprantame, kad ji nieko nežino. Tiesioginių V. Barakausko kontaktų neturiu ir per aplinkui jų tikrai neieškosiu", – neslėpė apmaudo namo gyventoja.

Feisbuke seku kelias kulinarijos grupes. Čia, be naudingų virtuvės patarimų, kartais pasitaiko ir tokių komiškų ginčų tarp šeimininkių, kad nors spragėsių pasikepk ir stebėk vietoje "Sostų karų". Pamenu, prajuokino viena moteris, prieš šaltienos stingdymą šaldymo kameroje nusiteikusi taip aršiai, kad pasiūlė šaldymo kameras apskritai uždrausti. Tai, tikiuosi, humoras, bet matyt, nostalgija sovietiškiems draudimams smarkiai įsišaknijusi. Štai ir prieš kiekvieną rimtesnę išeiginę it baravykai po lietaus iššoka graudūs įvairių sričių darbuotojų prašymai: "Uždrauskite mums dirbti per šventes!" Žmonės renkasi ne keisti darbovietę, ne pakalbėti su vadovybe apie darbo laiko koregavimą, galų gale, ne suorganizuoti drauge su kolegomis streiką, bet reikalauti, kad valdžia spręstų situaciją. Nes visi kiti variantai garantuotų rezultatų neprognozuoja.

Žmogus todėl ir laimingas, nes jam suteikta ieškojimo, o kartais ir atradimo dovana.

Tačiau neapibrėžtumo bijome ne tik tada, kai reikalaujame valdančiųjų pasigaląsti fantaziją ir atrasti dar neaplankytų plotų draudimams. Jo apstu ir kalbant apie asmeninį gyvenimą, ypač svetimą. Pavyzdžiui, nervinis tikas aplinkiniams kyla, kai koks jaunuolis pasisako vyksiąs dvasinių ieškojimų tik su kuprine ant pečių. O kaip CV? Kaip dosjė, kai prireiks būsto paskolos? O pastebėjote, kaip įtariai vis dar žiūrima į privataus gyvenimo neviešinantį simpatišką vyrą? Arba į moterį, kuriai jau seniai virš trisdešimt, bet nei žiedo ant bevardžio piršto neturi, nei vaikus gimdyti ruošiasi? Jau nė nekalbu apie tuos, kurie iš tiesų neapsisprendė, myli moteris ar vyrus, nori devėti sukneles ar frakus, o gal ir nuspręsti nemato jokio reikalo. Tiems, kuriems ramiau, jei viskas ir visada sukrauta į narvelius, pažymėtus konkrečiomis etiketėmis, tokiais atvejais tiesiog petardos ima sproginėti smegenyse. Kaip tai nežino? Kaip tai nepasako? Matyt, kažkoks ne toks! O kitoks, vadinasi, pavojingas! Reikia tokį skubiai gydyti, tremti ar bent jau piktais žvilgsniais paskatinti greičiau susiprasti.

Kaip smarkiai dėl butaforinio saugumo kartais apvagiame patys save. Būna, metų metus žmonės kenčia dirbdami nemėgstamą darbą, klausosi suchamėjusio boso įžeidimų, dirba šlykščiame kolektyve, bet kinkos per silpnos tiesiog pasakyti "sudie". Dėl šeiminio gyvenimo tas pats. Nors skyrybų statistika liūdnoka, vis dėlto apstu ir tokių, kurie santuokos įsikabinę it gelbėjimo rato. Ir nesvarbu, kad į namus vakare grįžti nesinori. Kad mazgote esi vadinamas ar kumščiu paauklėjamas. Užtat vyras arba žmona, kad ir nekokie, bet yra. O štai užtrenkus duris pavymui, laukia tai, kas dar nepatirta. Baisu gi, net jei galbūt ir šimtąkart geriau.

Tačiau net jei visomis keturiomis galūnėmis laikaisi įsikabinęs to, kas saugu ir pažįstama, dar ne faktas, kad tai amžina. Neseni įvykiai tik iliustruoja, kaip per kelias valandas supleškėti gali tai, kas ištisoms kartoms buvo savaime suprantama. O paranojiškas noras turėti instrukcijas viskam iki smulkiausių detalių visų pirma yra nuolatinis stresas. Nes gyvenimas neturi ir niekada neturės universalių taisyklių, kad ir kaip jas sukurti stengiasi kai kurie asmenys. Jis tuo ir gražus, kad nenuspėjamas. Žmogus todėl ir laimingas, nes jam suteikta ieškojimo, o kartais ir atradimo dovana. Vienas geriausių patarimų, kuriuos kada nors esu girdėjusi, buvo Ryčio Zemkausko žodžiai: "Jeigu jums viskas labai aišku, tai ženklas, kad kažkas yra negerai". Tad galbūt ir neverta neramiai muistytis kėdėje, jei ko nors ir nežinai?