Kelionė laiko mašina

Verslininkas Antuanas pramogų versle atrado naują nišą – jis organizuoja labai brangius, daug išteklių reikalaujančius vakarėlius, kurių užsakovams siūloma galimybė nusikelti į bet kurį trokštamą praeities laikotarpį.

Iš tikrųjų, tai preciziškai surežisuoti spektakliai, atkuriantys pasirinktos epochos detales, įvykius, asmenybes. Vieną tokį vakarėlį Antuanas padovanoja Viktorui – nelinksmam pagyvenusiam vyriškiui, kurio santykiai su žmona Mariana visiškai suledėjo. Tačiau Viktoras šiek tiek nustebina savo pasirinkimu – iš visų įmanomų galimybių jis pasirenka grįžti į 1974 m. gegužės 16 d. – dieną, kai jis pirmą kartą kavinėje sutiko Marianą...

Tarp fikcijos ir realybės

Pagal Viktoro pasakojimą Antuano komanda atkuria viską taip, kaip buvo tą 1974 m. gegužės 16-ąją – kavinę, jos lankytojus, drabužius, pokalbius... Netgi oro sąlygas. O Viktoras jaučiasi tarsi patekęs į filmą apie save – filmą, kuriame jis atlieka pagrindinį vaidmenį ir kurio scenarijų žino geriau nei kas nors kitas.

Ilgainiui Viktoro prisirišimas prie Marianą vaidinančios aktorės peržengia įprastines Antuano vakarėlių ribas ir jau tampa nebeaišku, kur realybė, o kur dar vienas vaidinimas.

Meilės tiesiog nelieka?

Filmo pradžioje stebint Viktoro ir Marianos santykius tikrai norisi užjausti Viktorą – akivaizdu, jis vis dar myli savo žmoną, tačiau ši niekina jį.

Marianos akyse jis – tik nugyventų metų jau po truputį lenkiamas, pražilęs, sustorėjęs, barzda apžėlęs ir šiek tiek palūžęs vyras, o Viktoras, nors ir kęsdamas jos kandžias replikas ir į jas atsikirsdamas panašiu tonu, savo žmoną mato tokią, kaip tą pirmą dieną, kai jiedu susitiko kavinėje.

Meilė sena ne rūdija – meilės tiesiog nelieka? Bet gal dar ne viskas prarasta, gal iš pelenų dar galima įpūsti kadaise buvusią kaitrią meilės liepsną? Ir gal tai galima padaryti bent netiesiogiai persikėlus į praeitį?

Populiarumas Prancūzijoje

Vos pasirodžiusi Prancūzijos kino teatruose "Nuostabioji epocha" (pranc. "La belle époque") pagal populiarumą įsitvirtino lyderių pozicijose, iš pirmos vietos išstūmusi ne ką kitą, o Toddo Phillipso "Džokerį" (angl. "Joker") – vien pirmąją savaitę "Nuostabiąją epochą" pažiūrėjo daugiau kaip pusė milijono žiūrovų.

Pati juostos premjera įvyko šiųmečiame Kanų kino festivalyje, kur šis režisieriaus Nicolas‘o Bedoso kūrinys buvo pristatytas nekonkursinėje programoje.

Prancūzų kino žvaigždės

Kita vertus, turbūt nieko keista, kad "Nuostabioji epocha" gimtinėje jau sulaukė tokio populiarumo. Originalus scenarijus, siužeto vingiai ir už nosies vedžiojanti režisūra – tai yra neabejotinai patrauklaus ir stipraus filmo sudėtiniai elementai.

Tačiau, be viso to, labai malonu ekrane išvysti numylėtų aktorių veidus. "Nuostabiąją epochą" papuošia trys ryškios prancūzų kino žvaigždės – Danielis Auteuilis, vaidinantis Viktorą, žavioji Fanny Ardant, įkūnijusi Marianą, bei kiek jaunesnės kartos atstovas "ponas Cotillardas" – Guillaume‘as Canet, kuris čia tampa tų išmoningųjų "laiko keliautojų" vakarėlių organizatoriumi ir režisieriumi Antuanu.

O kada jūsų?

Filmas skolinasi pavadinimą iš XIX a. pabaigoje prasidėjusio ir iki Pirmojo pasaulinio karo trukusio Gražiosios epochos – kai klestėjo Europos mokslas, menas, kultūra, politika, pramonė – laikotarpio, kuris vėliau buvo prisimenamas su nostalgija.

Būtent su nemenka nostalgijos porcija savo kūrinį pateikia ir N.Bedosas, tačiau juosta dėl to netampa sentimentaliu pašniurkščiojimu apie praėjusią jaunystę ir lyg smėlis išbyrėjusias auksines dienas – nostalgija čia maišoma proporcingai su humoru. Ir vis dėlto besileidžiančius į šią kelionę režisierius kviečia susimąstyti apie tai, kada nutiko jūsų nuostabioji epocha, kurią norėtumėte – nors trumpai – dar kartą išgyventi.

"Nuostabi epocha"

(pranc. "La Belle Epoque")

Komedija, drama, Prancūzija, 2019

Rež. Nicolas Bedosas

Vaidina: Danielis Auteuilis, Guillaume'as Canet, Doria Tillier, Fanny Ardant.

Vertinimas:

Scenarijus: 3/3

Režisūra: 3/3

Kinematografija: 3/3

Garso takelis: 2/3

Techninė pusė: 3/3

Aktoriai: 3/3

Bendras 2,8/3

Kino teatruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nuo gruodžio 6 d. rodomos dar trys premjeros

"Srovių karas"

Dabartinis gyvenimas taip priklauso nuo elektros energijos, kad jai nors trumpam dingus iš karto pajuntame diskomfortą – ypač, jei taip nutinka vakare. Pirmąją elektros lemputę XIX a. išradęs Thomas Edisonas veikiai sumojo, kad tas, kas valdo energiją, valdo ir žmonijos ateitį. Tad nieko nuostabaus, kad greitai tai suuodė ir konkurentai – Nikolas Tesla ir George‘as Westihouse‘as. Jie netruko pasiūlyti alternatyvos Edisono taikomai nuolatinei elektros energijos perdavimo sistemai. Prasideda kuo tikriausias karas, o kare, kaip žinoma, tikslas pateisina priemones, ir Edisonas jų imasi beatodairiškai.

"Last Christmas"

Kalėdos – stebuklų metas, ir kaip tik vienas toks išvaizdus ir besivadinantis Tomu nukrenta į nykų, apgailėtiną, netikusį ir šiaip jau gerokai sumautą Keitės gyvenimą. Per daug gerai, kad būtų tiesa? Būtent taip pagalvoja Keitė – kas jau kas, o ji tai tikrai žino, kad "ir gyveno jie ilgai ir laimingai" būna tik pasakose. Tad vėl tenka grįžti į kasdienę rutiną, kurią sudaro nekenčiamas elfės darbas Kalėdų parduotuvėje, marios alkoholio, virtinė netinkamų sprendimų ir... kartais perdėtai rūpestinga mama. Tačiau Kalėdoms pasipuošusio Londono šurmulyje Keitės ir Tomo takai susikirs dar ne vieną kartą.

"Džiumandži: kitas lygis"

Prieš keletą metų keturi paaugliai stebuklingai pateko į seną kompiuterinį žaidimą, kupiną pavojingų išbandymų. Išnešę sveiką kailį jie sunaikina pražūtingąjį žaidimą. Bet, kaip dažniausiai būna, kai kas nesilaiko susitarimo ir žaidimas vėl atgyja, ir... įtraukia jį atgaivinusį Spenserį. Jo draugai leidžiasi į Spenserio paieškas, tačiau ne visai planuotai prie jų prisijungia ir du garbaus amžiaus senjorai – Spenserio senelis ir jo bičiulis. Maža to, susipainioja žaidimo avatarai, ir žaidėjams teks ne tik suvokti niekad nenuspėjamas "Džiumandži" taisykles, bet ir apsiprasti su kiek netikėta išvaizda.