Visgi bausmę už vaidmenį kitose žmogžudystėse moteris atlieka jau nuo 2008-ųjų.
Po 10 valandų trukusių svarstymų Monique Olivier (Monik Olivjė) buvo nuteista už bendrininkavimą su M. Fourniret prieš kelis dešimtmečius nužudant 20-metę britę studentę Joanną Parrish (Džoaną Pariš), dar vieną jauną moterį ir devynerių mergaitę.
Teismas nusprendė, kad 75-erių M. Olivier už grotų turi praleisti mažiausiai 20 metų. Nuleidusi galvą ir primerkusi akis kaltinamoji abejingai klausėsi nuosprendžio.
„Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra teisinga, adekvati ir atitinka ypatingą faktų rimtumą, kur kalbama apie visišką (Monique Olivier) dalyvavimą“, – skaitydamas nuosprendį sakė teisėjas Didier Safaris (Didjė Safaris).
M. Olivier buvo nuteista už tai, kad 1988 metais prisidėjo prie J. Parrish ir aštuoniolikmetės Marie-Angele Domece (Mari-Anžel Domes) pagrobimo, laikymo nelaisvėje ir nužudymo, o nuosprendį apsunkino jos vaidmuo pasikėsinant išžaginti M.-A. Domece ir M. Fourniret išžaginant J. Parrish.
Ji taip pat buvo nuteista už tai, kad prisidėjo prie 2003 metais įvykdyto devynmetės Estelle Mouzin (Estel Muzen) pagrobimo, laikymo nelaisvėje ir nužudymo. Mergaitės kūnas, nepaisant intensyvių paieškų, taip ir nebuvo rastas.
M. Fourniret mirė 2021 metais, sulaukęs 79-erių, dar nespėjus jo teisti už šiuos tris nužudymus, todėl M. Olivier teismo procesas buvo paskutinė galimybė aukų šeimoms siekti teisingumo.
Buvęs kaltinamosios vyras prieš mirtį prisipažino įvykdęs vienuolika žmogžudysčių, tačiau pranešimuose teigiama, kad jų galėjo būti dar iki dviejų dešimčių.
Prašau atleidimo. Nors žinau, kad tai, ką padariau, yra neatleistina.
„Tai ilgos šeimų kovos pabaiga, – sakė aukų šeimoms atstovaujantis advokatas Didier Sebanas (Didjė Sebanas). – Akivaizdu, kad šeimoms, kurios taip ilgai laukė ir taip atkakliai kovojo dėl tokio nuosprendžio, tai yra sprendimas, suteikiantis pasitenkinimą po labai sudėtingo teismo proceso.“
„Gerokai pavėluota“
M. Olivier jau atlieka 2008 metais paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už bendrininkavimą keturiuose kituose M. Fourniret įvykdytuose pagrobimuose ir nužudymuose. Po dešimtmečio ji buvo nuteista dar 20 metų už bendrininkavimą kitoje žmogžudystėje.
M.-A. Domece palaikai taip pat niekada nebuvo rasti, o nuogas J. Parrish kūnas buvo rastas Jono upėje to paties pavadinimo Prancūzijos departamente. Ji buvo sumušta, apsvaiginta narkotikais ir išžaginta.
„Jis manimi naudojosi“, – teismo proceso pradžios dieną apie savo vyrą sakė M. Olivier. Pora išsiskyrė 2010 metais.
M. Fourniret buvo žinomas kaip „Ardėnų žvėris“, pavadintas pagal kalvotą, tankiai miškais apaugusį regioną Prancūzijos ir Belgijos pasienyje, kuriame jis gyveno ir rado daugybę savo aukų.
Prokurorų teigimu, jis nebūtų galėjęs taip lengvai žudyti be buvusios žmonos pagalbos.
Ji ir M. Fourniret turėjo sūnų Selimą Olivier (Selimą Olivjė), kuris praėjusią savaitę teisme davė parodymus, ragindamas savo motiną papasakoti teismui viską, ką žino.
Paskutinę teismo proceso dieną M. Olivier išreiškė apgailestavimą.
„Prašau atleidimo, – prieš nuosprendžio paskelbimą sakė ji. – Nors žinau, kad tai, ką padariau, yra neatleistina.“
Moters advokatas Richardas Delgenesas (Ričardas Delgenesas) nurodė, kad teismas pripažino jo klientės prisipažinimą, kuris, jo teigimu, visiškai nepanaikina jos atsakomybės ir kaltės, ir pažymėjo, kad galėjo būti paskirtas dar ilgesnis minimalus kalėjimo laikotarpis.
Patrickas Proctoras (Patrikas Proktoras), kuris žmogžudystės metu buvo J. Parrish sužadėtinis, apkaltinamąjį nuosprendį apibūdino kaip „gerokai pavėluotą Prancūzijos teisingumo sistemos pripažinimą, kad kaltinamoji yra atsakinga už žmogžudystes“.
Jis išreiškė apgailestavimą dėl to, kad tuometinis policijos tyrimas, jo žodžiais, buvo neorganizuotas ir neprofesionalus, ir sakė, kad nukentėję asmenys visą likusį gyvenimą jaus šią netektį.
„Štai taip, teisingumas įvykdytas, – sakė E. Mouzin įseserė Estelle Poisson (Estel Puason). – Dvidešimt metų – stulbinama, kiek laiko turėjome laukti atsakymo. Bet pagaliau tikimės, kad šis nuosprendis pamažu palengvins mūsų kančias.“
Viso proceso metu prokurorai pabrėžė M. Olivier strategiją įgyti M.-A. Domece ir J. Parrish pasitikėjimą žinant, kad jos bus nužudytos, taip pat jos sprendimą tylėti apie E. Mouzin nužudymą.
Paklausta apie konkrečius bylų aspektus, ji dažnai tvirtindavo jų nežinanti arba neprisimenanti, o tai trukdė teismui pilnai atskleisti aukų mirties aplinkybes.
