VMU per 2023 metus naujų miškų įveisė 807 ha plote – tai didžiausias pastarųjų metų įveisimo plotas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pakeitus Miško kirtimų taisykles, 2023–2025 metais VMU suplanavo pertvarkyti menkaverčius medynus ir krūmynus (įskaitant svetimžemių rūšių medynus, gluosnynus, blindynus, baltalksnynus iki 30 metų amžiaus ir drebulynus iki 20 metų amžiaus) į geresnės kokybės ir rūšinės sudėties medynus po daugiau kaip 200 ha kasmet.

Šiuo metu VMU medelynuose yra išauginama 60 proc. spygliuočių ir 40 proc. lapuočių sodmenų – tai yra ženkliai daugiau nei prieš penkerius metus. Remiantis ankstesnių metų statistika, iki 2018 m., lapuočių buvo išauginama tik 10-15 proc. viso išauginamo sodmenų kiekio. Didėjanti išauginamų lapuočių sodmenų dalis medelynuose rodo, kad  šalies miškuose skatinama medžių įvairovė, veisiami aukštesnės genetinės vertės medynai ir didinama lapuočių medžių rūšių genetinė įvairovė.

VMU nuotr. 

Specialistai pažymi, kad vienos medžių rūšies medynus lengviau apninka įvairios ligos, miško kenkėjai bei yra palankesnės sąlygos jų plitimui ir atvirkščiai – mišrūs medynai lengviau apsigina ir yra atsparesni įvairioms negandoms ir problemoms. Pastaraisiais metais aktualiausias žievėgraužio tipografo populiacijos paplitimas eglynuose patvirtina, kad būtina didinti medynų atsparumą – į tai miškininkai atsižvelgia jau sodmenų išauginimo stadijoje, planuodami įvairesnes miško medžių rūšis miško atkūrimo ir įveisimo darbams.

Gamtoje laisvos vietos nėra ir bet kokiai medžių rūšiai tapus nekonkurencinga, jos vietą kaip mat užima kita.

VMU specialistų teigimu, gamtoje laisvos vietos nėra ir bet kokiai medžių rūšiai tapus nekonkurencinga, jos vietą kaip mat užima kita. Tiesa, negalima sakyti, kad eglės tapo nekonkurencingos: eglės Lietuvoje auga tūkstančius metų ir puikiai atsikuria, o metinis prieaugis pastaruoju metu didžiausias per paskutiniuosius keletą metų. Opiausia problema – vyresni, sąlyginai gryni eglynai, kurie yra pažeidžiami žievėgraužio tipografo. Pastarojo protrūkį lemia gamtiniai veiksniai ir pokyčiai – vėjovartos, vėjalaužos, kurių miškininkai negali ar neturi galimybės daryti įtakos ar dėl sausringų metų greitai nukritęs gruntinio vandens lygis ypač lengvose, nederlingose žemėse. Dėl šios priežasties VMU specialistai, atsižvelgdami į iškylančius vis naujus iššūkius, siekia įveisti ir atkurti mišrius, gamtiniams poveikiams atsparius miškus, kurie būtų sudaryti iš trijų ir daugiau vietinių medžių rūšių. Miškininkai teigia, kad sodinama ne tik daugiau lapuočių, bet ir skatinamas didesnis šių rūšių medynų savaiminis atsikūrimas.

„Pravartu pabrėžti – kylantys iššūkiai susiję su eglynų pažeidimais, su kuriais šiuo metu susiduria miškininkai, visai nereiškia, kad eglynų, taip skambiai apdainuotų mūsų šalies tautosakoje, bus atsisakoma. Kaip ir anksčiau, eglės ir toliau bus sodinamos Lietuvos miškuose, tačiau, kartu su jomis sodinamos kitos vietinės medžių rūšys. Atkuriant miškus prioritetas teikiamas mišrių eglės želdinių ir žėlinių formavimui. Pažymėtina ir tai, kad Vytauto Didžioji universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai, remdamiesi tyrimų duomenis nustatė, jog vietiniai spygliuočių rūšių medžiai labiausiai yra prisitaikę prie dabartinių gamtinių sąlygų“, – teigia VMU Miškininkystės skyriaus vadovas Viktoras Karašauskis. Tiesa, atsakingoms institucijoms atlikus tyrimus, neatmetama galimybė ateityje mūsų miškus papildyti ir naujomis eglių rūšimis, pavyzdžiui, sitkinėmis ar serbinėmis eglėmis, kurių žievėgraužis tipografas nepuola.

VMU nuotr. 

V. Karašauskio teigimu, Lietuvos miškuose liko nedaug uosynų, kurie buvo smarkiai pažeisti grybinių ligų, dėl kurių pastarieji ir žuvo. Palyginus su amžiaus pradžioje buvusių uosynų plotu jų beliko kiek daugiau nei penktadalis. Panašus likimas anksčiau buvo ištikęs ir miškuose augančias guobas, o prieš kelis dešimtmečius ligos rimtai kamavo ąžuolynus. Atsižvelgdami į dabartinius iššūkius bei vadovaudamiesi ilgamete patirtimi, miškininkai ir toliau sieks atkurti bei užauginti vertingus, produktyvius, vėjams, ligoms ir miško kenkėjams atsparius medynus, sudarytus iš vietinių medžių rūšių. Medelynuose tiek konteinerizuota šaknų sistema, tiek atvirame grunte, auginami paprastosios karpotojo beržo, juodalksnio, paprastojo buko, paprastojo ąžuolo, paprastojo klevo, mažalapės liepos sodmenys, kurie visi iškeliauja į Lietuvos miškus. Planuojama VMU miško medelynuose per porą metų keliais kartais padidinti skroblo, vinkšnos, miškinės obels, miškinės kriaušės bei įvairių krūmų sodmenų išauginimą. Be to, siekiant didinti naujai įveisiamų miškų būsimų medynų atsparumą ir biologinę įvairovę, planuojama pamiškės apželdinti nektaringomis lapuočių medžių ir krūmų rūšimis.

Nors šiai dienai nėra mokslininkų vieningos išvados, kokios medžių rūšys tinkamiausios auginant ateities miškus, tačiau vieningai sutariama, kad grynų medynų sodinimas nėra perspektyvus klimato kaitos kontekste, kuris šiomis dienomis yra kaip niekad gajus.

Kertami medžiai Lietuvoje atkreipė netgi prezidento dėmesį. Nors stengiamės išsaugoti medžius kaip tik įmanydami, tačiau atsirado vienas baisus kenkėjas, kuris grasina iškirsdinti Lietuvos egles. Pažeistiems žievėgraužio tipografo medžiams padėti jau nebeįmanoma.

Plačiau apie tai, kodėl nyksta eglės, papasakojo Valstybinės miškų tarnybos specialistas Kęstutis Grigaliūnas.

– Pagrindiniai skiriamieji požymiai, kurie rodo, kad eglėse apsigyveno vabalas ir jų jau niekas neišgelbės, yra rusvos spalvos byrančios nuograužos bei žali spygliai ant miško paklotės. Svarbu egles laiku pašalinti iš miško, kol neišsivystė nauja kenkėjo karta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas yra tas žievėgraužis tipografas?

– Tai yra pats pavojingiausias medžių liemenų kenkėjas, kuris daro pačią didžiausią žalą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Labiausiai nukenčia eglės. Jų žievė yra pilna skylučių – atrodo kaip sušaudyta.

– Ką šis kenkėjas padaro eglėms?

– Kai kenkėjų prisidaugina labai daug, jis užpuola medį, padeda kiaušinėlius. Tame medyje po žieve vystosi lervos ir toks medis nudžiūva. Ima byrėti spygliai, nes medis negauna vandens. Vabalas atneša grybą, kuris užkemša vandens indus, ir medis nebegali atsigerti. Didžiulė problema – šis vabalas dauginasi labai sparčiai, turi dvi generacijas. Kaitros ir sausros sudaro labai geras sąlygas jam daugintis. Jei prieš dvejus metus turėjome įprastą šio kenkėjo populiaciją, tai ją dabar matome nepaprasto masto.

Jei klimatas ir toliau keisis į šiltąją pusę, kenkėjai vis labiau ateis iš pietinių šalių.

– Iš kur atsirado šis kenkėjas?

– Mes visada turėjome šitą problemą. Paskutiniai didieji židiniai buvo fiksuoti 1994 metais. Tada nudžiuvo keletas milijonų kubinių metrų eglių.

– Esant rajone, prie nuosavų namų, iš kur šis kenkėjas galėjo atsirasti?

– Galbūt galimai buvo atsivežtas su jau užpulta mediena.

– Kur bus panaudojama nukirsta pažeistų eglių mediena?

– Tokia mediena jau prarado savo atsparumą, ją nelabai noriai perka statyboms. Nors pažeidžiami tik paviršiniai sluoksniai, mes skatiname, kad ji ilgai neužsigulėtų ir būtų parduota plokščių gamybai.

– Galbūt šie žievėgraužiai tipografai gamtoje turi kažkokių natūralių priešų? Galbūt mums reikia didinti genių populiaciją?

– Taip, ir erkės, ir kirminai yra jų priešai. Tačiau šie kenkėjai sugeba pasidauginti daug sparčiau nei mūsų natūralūs priešai.

– Jei pastebime, kad medis kenčia nuo žievėgraužio tipografo, ar įmanoma dar jam padėti kažkaip?

– Ne. Vienintelė kovos priemonė yra tokį medį iškirsti laiku. Būtina laiku pašalinti tas egles, kol neišsivystė naujoji kenkėjo karta. Mes galime apsaugoti medieną, kuri dar nėra užpulta. Galima nupurkšti chemikalais, kad vabalas neapsigyventų. Tačiau jei jis jau apsigyveno, belieka tik iškirsti ir pašalinti iš miško.

– Sakote, kad šiais metais labai daug privisę tų kenkėjų. Kokią grėsmę jie kelia? Kiek medžių galime netekti?

– Visoje Lietuvoje fiksuojame rekordinius vabalų kiekius. Nuo 2003 metų Valstybinė miškų tarnyba stebi šio kenkėjo populiaciją, skaičiuojame skraidančius vabalus sugaudami gaudyklėmis. Dar nesame turėję tokios populiacijos.

– Kas tai nulėmė?

– Tikėtina, kad dėl vis šiltėjančio klimato ir mūsų monokultūrų – kai sodinami gryni eglės medynai.

– Ar yra grėsmė, kad neteksime visų eglių Lietuvoje?

– Trumpuoju laikotarpiu – ne. Tačiau žvelgiant šimtą metų į priekį, yra tokia galimybė. Tikėtina, kad ateityje eglės gali trauktis iš Lietuvos. Jei klimatas ir toliau keisis į šiltąją pusę, kenkėjai vis labiau ateis iš pietinių šalių.

– Ką ateityje per Kalėdas puoš mūsų anūkai?

– Lietuvoje labai populiarėja kėniai. Jie nemeta spyglių net ir nudžiuvę. Aš labai tikiuosi, kad dar mūsų vaikams ir anūkams užteks eglių Kalėdoms.