Įgyvendino praktišką sumanymą
Istoriniai šaltiniai teigia, kad XX a. pradžioje, 1905 m., Obelių dvaro žemes įsigijo grafo titulą turėjęs verslininkas Jonas Pšezdeckis iš Vakarų Europos. Jo sprendimas buvo itin praktiškas. Ieškodamas naujų pajamų ir įvertinęs Obelių apylinkėms gamtos suteiktas vertybes – Obelių ežero vandenį, dirvožemio tinkamumą rugiams auginti ir gerą geografinę padėtį susisiekti – nusprendė pastatyti spirito varyklą, tais laikais vadintą bravoru.
Bravoro statybos darbams vadovavo iš užsienio atvykę inžinieriai. Tai objektas, kuris mena beveik visų miestelio gyventojų prisilietimą, mat apie 300 Obelių apylinkių žmonių bendru sutarimu kibo į darbus, nes suvokė būsimos spirito varyklos reikšmę ir naudą. Jie rinko akmenis, juos atgabendavo arkliais. Visi darbai buvo atliekami rankomis, todėl akmenis ant pečių tekdavo užtempti net į 20 m aukštį.
Statybos darbai buvo baigti 1907 m. Spirito varyklos statiniai pasižymėjo architektūros grožiu. Sumontavus užsienyje pirktus vienus moderniausių tiems laikams įrenginius, varykloje darbavosi septyni žmonės. Gautą produkciją tiekdavo tuomet paplitusioms karčemoms, kurios davė dvarininkams ir pirkliams nemažą pelną. Kokybiški, paklausūs gaminiai buvo importuojami ir į Latvijos Daugpilio miestą, ir į kitus kaimyninius kraštus.
Varyklos paskirtis išsaugota
Obelių spirito varyklos gyvavimo aukso amžius apsiblausė Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvą okupavo vokiečiai. Tuomet jie dalį įrenginių išvežė į Vokietiją, susprogdino cisternas. Tik 1932 m. bravoro statytojo sūnus Aleksandras Estijoje nusamdė specialistus, kurie 1938 m. vėl atstatė gamyklą ir atkūrė spirito gamybą. Tada per parą jau buvo pagaminama po 400 l spirito. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gamyba vėl sustojo.
Tikrasis augimas prasidėjo vokiečiams palikus mūsų šalį. 1946–1948 m. per parą buvo pagaminama po 700 l spirito, o įrengus naujus fermentavimo kubilus produkcijos apyvarta išaugo dvigubai.
1975–1977 m. suprojektuoti ir pastatyti nauji katilinės, vandens valymo įrenginių pastatai ir įranga, leidusi iki minimumo sumažinti oro ir vandens taršą.
Daugiau nei prieš 100 metų statyti pastatai – spirito sandėlis ir spirito gamybos cechas – puikiai išsilaikė iki šių dienų ir atlieka tas pačias funkcijas kaip ir grafų laikais. Po dalimi gamybos cecho yra išlikęs vandens kanalas, sumūrytas iš molinių plytų, kuriuo ir dabar teka vanduo. Šių pastatų kompleksas, turintis istorinę ir architektūrinę vertę, yra įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių apsaugos registrą.
Istorija: Obelių spirito varykloje prieš beveik šimtmetį – jos įkūrėjo J. Pšezdeckio sūnaus Aleksandro žmona grafienė Katerina Komaraitė Pšezdeckienė, kuriai skirtas pagrindinis „Vilniaus degtinės“ prekės ženklas. („Vilniaus degtinės“ archyvo nuotr.)
Kokybiškai, mažais kaštais, tvariai
Itin teigiamai Obelių spirito varyklos veiklą paveikė privatizacija. Jos nauji šeimininkai – UAB „Vilniaus degtinė“ – sugebėjo išsaugoti ir vertingus pastatus, ir vienintelės maistinio spirito gamintojos Lietuvoje pozicijas iki šių dienų.
Obelių spirito varyklos vadovas Kasparas Falkas pasakoja, kad pirmaisiais metais, kai spirito varykla tik pradėjo veikti, joje buvo išvaroma apie 200 l, dabar – 30 tūkst. l absoliutaus etilo alkoholio per parą.
Pradėjus spirito gamybą, kaip pasakoja varyklos vadovas, buvo perdirbamos bulvės, o šiuo metu perdirbamos javų kultūros – kvietrugiai, rugiai, kukurūzai, kviečiai.
Klientų sąrašuose daugiau nei 200 Lietuvos įmonių – spiritas naudojamas farmacijoje, laboratorijose, dezinfekcinio skysčio, buitinės chemijos, acto gamybai ir kt.
Per dieną į spirito gamyklą atvežama iki 100 t grūdų. Grūdai smulkinami, maišomi su vandeniu, dedama specialių fermentų, padedančių grūduose esantį krakmolą paversti į smulkesnius cukrus.
Tada į sucukrintą masę dedama mielių ir ji per 72 valandas virsta 10–12 proc. stiprumo raugu. Tolesnis procesas – distiliavimas, kurio metu nuo žlaugtų atskiriamas distiliatas. Jis toliau rektifikuojamas – taip pašalinamos priemaišos, gaunamas techninis spiritas ir galiausiai – ypač aukštos kokybės etilo alkoholis.
Pasak K. Falko, iš gamybos procese liekančių šalutinių produktų, juos pūdant, gaminamos biodujos. Jos deginamos kogeneracinėse elektrinėse, taip gaminant žalią elektros energiją ir šilumą. Tokiu būdu varykla apsirūpina elektros energija, o jos perteklių parduoda. Papildomai yra išgaunama ir 20 proc. gamybai reikalingo garo. Po biodujų gamybos proceso lieka vadinamas degistatas, kuriuo spirito daryklos partneriai – Lašų ŽŪB – sėkmingai tręšia laukus ir juose vėl augina grūdus. Tad nuo 2012 m. spirito varyklos veikloje taikomi žiedinės (tvarios) ekonomikos principai, susidaro uždaras ekologinis ratas.
„Degindama dujas spirito varykla per dieną sugeba pagaminti tiek elektros energijos, kiek įprastam namų ūkiui užtektų dešimčiai metų. Čia pat generuojama ir šiluma – iš to spirito varykla gauna dar 20 proc. gamybai reikalingos šilumos, – sako spirito varyklos vadovas. – Siekiame kokybės ir tvarumo.“
„Vilniaus degtinės“ archyvo nuotr.
Obelių spirto varykla šiuo metu – vienintelė maistinėms reikmėms spiritą gaminanti įmonė Lietuvoje. Pasak K. Falko, per 100 metų ne tik padidėjo pagaminamo spirito kiekis, bet ir žymiai pasikeitė jo kokybė. Pagrindinė pagamintos žaliavos – grūdinio spirito – dalis keliauja išskirtinai jos pagrindinės įmonės „Vilniaus degtinė“ produkcijos gamybai. Kokybiškas lietuviškas spiritas leidžia išlaikyti nekintamą gėrimų skonį ir kokybę.
Tačiau spirito varyklos klientų sąrašuose yra ir daugiau nei 200 įmonių visoje Lietuvoje – spiritas naudojamas farmacijoje, laboratorijose, dezinfekcinio skysčio, buitinės chemijos, acto gamybai ir kt. Dalis produkcijos eksportuojama į kitas šalis.
