Garliavoje gyvenanti J. Puronaitė-Lubienė nuo 2015 m. rengia personalines parodas, dalyvauja tarptautinėse kolektyvinėse dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dinamiškuose tapytojos paveiksluose dominuoja abstrakščioji stilistika, akivaizdus savitas pasaulio matymas, emocijos.
„Kolekcijoje“ autorė pristatė panašios stilistikos ir koloristikos kūrinius. Juose ryški emocija, noras užfiksuoti čia ir dabar būseną. Įdomią spalvų įvairovę ir kontrastus, išryškinančius mistinius ženklus, užuominas matėme paveiksluose „Sekretai“ ir „Ženklai IV‘.
Nerius Vaitkus. „Tipografija“. / Organizatorių nuotr.
Diplomuotas vitražininkas kaunietis N. Vaitkus prieš ketverius metus pradėjo tapyti įvairaus formato abstrakčias drobes, kurti koliažus. Kurti jį įkvepia Kauno senamiesčio ir lankytų užsienio šalių senamiesčių vaizdai. Menininko paveikslai išsiskiria abstrakčių formų ir šešėlių žaisme, kintančių abstrakščių formų įvairove, dramatiškumu ir istorijų pasakojimu.
Menininkas savo kūryboje daug dėmesio skiria atsakymų į egzistencinius klausimus paieškoms. Jam svarbios meninės refleksijos, kuriose jungiasi kasdienybės ir paralelinio, fantazijos pasaulio realijos. Parodoje išsiskyrė N. Vaitkaus darbai „Srautai“ ir „Typografija“.
Jolita Puronaitė-Lubienė. „Ženklai IV“
Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas) baigęs A. Tamašauskas yra prisilietęs prie juvelyrikos. Šiandien jis kuria mažąsias skulptūras, sujungdamas jose metalą ir įvairius senovinius objektus, tad jo raiška artima stimpanko kultūriniam judėjimui. Jo kūrybą pažinti padėjo parodoje eksponuota „Muzikali žuvis“ ir „Vintažinis telefonas“.
„Savo sukauptų rakundų arsenale turiu keletą muzikinių pučiamųjų instrumentų. „Tai bus muzikali žuvis“, – tariau sau. O pradžią atsirasti šiam objektui davė varinis karštam vandeniui laikyti skirtas indas, atkeliavęs iš sendaikčių parduotuvės Vokietijoje, – kūrybos procesą atskleidė menininkas. – Pagal mintyse sudėliotą eskizą vieną korpuso pusę išpjoviau, kitoje pusėje įtaisiau apvalų stiklą, kurį turėjau su laikrodžio mechanizmo rėmu. Pro jį matyti visai kiti elementai. Vietoj uodegos sugalvojau mechanizmą, kuris sukuria žuvies-laivo įspūdį. Pelekams panaudojau sietyno elementus ir metalinės skalbimo lentos fragmentus – tokias naudodavo mūsų senoliai. Išardęs karolius, du stiklinius rutulus panaudojau akims. Žvynai sukurti iš varinės skardos. Tuo ir įdomus šis stilius – kurdamas kiekvieną objektą ar mažąją skulptūrą gali interpretuoti savaip.“
Artūras Tamašauskas. „Vintažinis telefonas“. / Organizatorių nuotr.
Kiekvienas iš parodos autorių sukūrė ir parodoje eksponavo vientisus savo kūrybos ciklus, kuriuos į vienį sujungė idėjų ir stilistikos ekspresija, emocinė raiška, eksperimentavimas. Kiekvieno autoriaus kolekciją papildė kolegos darbų kontekstas. Tęsiant parodų ciklą „Kolekcija“ ekspozicijoje bus rodoma kitų autorių kūryba.
