Teko nukelti parodas

Jei ne epidemiologinė situacija, "Metų kaunietės" rinkimai jau būtų įsibėgėję. Kaip ir ankstesniais metais, norėdami išreikšti simpatijas vienai ar kitai kandidatei, skaitytojai išsikirptų balsavimo biuletenius iš dienraščio puslapių, siųstų trumpąsias žinutes ir nekantriai lauktų kovo pradžios. Deja, konkursą ištiko spektaklių, koncertų, parodų ir kitų ne skrandį, o sielą peninčių renginių likimas – konkursas "Metų kaunietė" perkeliama vėlesniam laikui, kol karantinas taps švelnesnis ar visai baigsis.

Esamą situaciją labiau nei bet kas kitas supranta "Metų kaunietė 2013" Jolanta Šmidtienė. Dėl pandemijos ant galerijos "Balta" durų menininkei teko pakabinti spyną ir atšaukti mažiausiai kelis renginius. Antai, kalėdiniam laikotarpiui buvo paruošta ypatingo formato paroda "Kalėdos ant ledo". Jos tikslas – sukeliant realų pojūtį, į baltas galerijos erdves perkelti ne tik čiuožėjų Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago šokio ant ledo akimirkas, bet ir inovatyviai pažvelgti į dailiojo čiuožimo užkulisius, papasakoti asmenines istorijas, pasidalyti jausmais. Parodos sumanytojai lankytojus buvo pasiruošę stebinti trimačiais vaizdais, autentiška, pačios J.Šmidtienės atrasta technika sukurtais darbais. Deja, parodą miestiečiai greičiausiai išvys tik pavasarį.

"Viskas užmigdyta, taigi sėdžiu savo ledo rūmuose, klausau muzikos ir laukiu žinių, kada bus galima pradėti", – J.Šmidtienė vylėsi, kad tai įvyks jau greitai.

J.Šmidtienė mano, kad, be "Metų kaunietės", galėtų atsirasti ir kitokių panašių konkursų.

Tam tikri nepatogumai

Žinoma kaunietė pasakojo, kad dėl karantino sustojęs gyvenimas paros valandų skaičiaus nepadidino – moteris nuolat jautė ir tebejaučia laiko stygių.

"Vadovauju Tekstilininkų ir dailininkų gildijai, todėl reikia rašyti projektus, ieškoti partnerių", – J.Šmidtienė neslėpė, kad nemažai laiko ir jėgų iš jos pareikalavo ir praėjusių metų Kalėdų eglės puošimas.

Dar per pirmąjį karantiną užgimusią morenginės žaliaskarės idėją paversti svarbiausia miesto puošmena buvo sudėtingiau nei bet kada. Darbai judėjo lėčiau, nes teko atsisakyti savanorių pagalbos, dirbti pamainomis po kelis žmones, nuolat dezinfekuojant patalpas.

Tiesa, kai po kurio laiko, kai Vyriausybė kreipėsi į žmones su prašymu kuo mažiau eiti į lauką, o gražuolė žaliaskarė buvo apjuosta tvora, J.Šmidtienės širdį bakstelėjo aštrus spyglys.

"Pagalvojau, kas gi dedasi tame pasaulyje? Tu negali net lauke žiūrėti į kūrinį, o juk tiek meilės buvo įdėta, – nepaisant kelių jautrių akimirkų, tekstilininkė tikino, su karantino iššūkiais susidorojo gerai. – Žinokite, man, kaip menininkei, pirmame etape karantinas nesukėlė jokio streso. Priešingai, buvo ramu – visi namie, niekas nesiblaško. Aš pati galėjau skirti nemažai laiko kūrybai. Tik vėliau, kaip pripratau prie rutinos, ėmė lįsti visokie dalykai. Tarkim, reikia siūlų. O kur jų įsigyti?"

Žmonės juk labiau informuoti apie viešame gyvenime dalyvaujančius asmenis. Tie, kurie dirba kasdienį darbą, mažiau pastebimi.

Misija – skleisti gėrį

Kaunietė neslėpė pasiilgusi lankytojų varstomų galerijos durų garso, geros muzikos vakarų, spektaklių ir susibūrimų.

"Mes matome tiek daug blogio, o "Metų kaunietė" padeda pastebėti gerus darbus ir skleisti apie juos žinią. Gerumo poveikis toks pats, kaip ir meno. Aš suprantu, kad pastarasis, būnant galerijoje, daugiau veikia tuos, kurie į ją atėjo. Tačiau yra žmonių, kurie apie meną nežino. Dėl to jis kuriamas gatvėse ir kitose erdvėse, kad žmogus būtų apsuptas grožio. Tai gera emocija, kuri mus formuoja", – menininkė J.Šmidtienė nuoširdžiai vylėsi, kad, pakoregavęs datą, į renginio scenarijų karantinas nesikiš. Todėl visai nesvarbu – po mėnesio, dviejų ar pusmečio 2020-ųjų ženklu pažymėta kaunietė lips į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną, o nužengusi nuo jos papildys tituluotų kauniečių šeimą.

"Vienas lauke – ne karys, o mes esame grupė, įgavusi jėgą. Su keliomis pirmųjų rinkimų finalo dalyvėmis įkūrėme asociaciją "Kaunietė", kuri aktyviai veikia socialinėje, kultūrinėje, sveikatos ir sporto srityse. Gaila, kad dabartinė situacija praretino mūsų susitikimus", – J.Šmidtienė neabejojo, kad, gyvenimui grįžus į įprastą ritmą, moterys ir vėl bursis bendriems kilniems tikslams.

Paklausta, ar kartais prisimena 2014-uosius, kai rankose spaudė stiklinę statulėlę su savo vardu, kūrėja nusišypsojo. Giliai širdyje esą liko ir prieš, ir po to vykusių rinkimų emocijos.

"Labai džiaugiausi, kai pirmąja Metų kauniete tapo plaukikė Rūta Meilutytė, ir nuoširdžiai nustebau, kai po metų šį titulą pelniau aš. Buvo keista suvokti, kad šiame konkurse moterys vertinamos ne už grožį ar kitus pranašumus, bet už savo darbus, – J.Šmidtienė sveikino renginio sumanytojus už šviesulių paieškas, jų viešinimą ir įvertinimą. – Pateiksiu pavyzdį su vaikais. Vieniems, kad jie gerai mokytųsi, reikia griežtesnio tono, kitiems – paskatinimo, pagyrimo. "Metų kaunietės" renginys tai ir daro – randa, o tada skatina. Todėl būtų šaunu, jei būtų ir daugiau tokių konkursų, kurių metu būtų renkama šauniausia šeima, vaikas."

Kreipiasi į žmones

Iš 2014 m. persikelkime į 2019-ųjų kovą, kai kardiologė Olivija Gustienė tapo septintąja konkurso laureate.

"Galbūt yra tam tikras žmonių ratas, kurie mane žino, pažįsta. Bet tapti Metų kauniete atrodė nerealu. Žmonės juk labiau informuoti apie  viešame gyvenime dalyvaujančius asmenis. Tie, kurie dirba kasdienį darbą, mažiau pastebimi", – po oficialios renginio dalies, apsupta būrio žurnalistų, "Metų kaunietė 2018" O.Gustienė tikino didelių vilčių laimėti tąkart neturėjusi.

Šiandien pasiteiravus, ar vis dar mena lemtingo vakaro emocijas, gydytoja kardiologė juokavo – prisiminimus ir nuotraukų galeriją purtanti feisbuko funkcija neleidžia pamiršti, kas vyko tą dieną prieš metus ar kelerius.

Netrukus iš žinomos kardiologės lūpų išgirdome apie galimas kandidates dalyvauti šiųmečiame konkurse. Tuo O.Gustienė žadėjo pasidalyti, kai tik bus baigtos pirmojo dvidešimtuko paieškos, o pati pokalbį pakreipė kita, dabarties realijas atspindinčia tema.

O.Gustienė miestiečius ragina būti sąmoningus – rūpintis ir savimi, ir kitais.

"Prieš dvejus metus sakiau, kad laimėjimas – įvertinimas to, kam atstovauju. Tai įpareigojimas atsakyti į kiekvieną pagalbos prašymą. Ištiesti ranką visiems, kam reikės. Todėl dabar, kaip Metų kaunietė ir medikė, jaučiu pareigą kreiptis į žmones", – priešakinėse kovos su COVID-19 linijose stovinti O.Gustienė neabejojo, kad tik vieningai kovodami su virusu galėsime švęsti pergalę – vėl apkabinti artimus, mylimus žmones, lankyti muziejus, teatrus, laisvai keliauti ir lengvai kvėpuoti.

Tiesa, tam, anot Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovės, reikia, kad žmonės būtų sąmoningi. Pasmakrėje kabančiomis kaukėmis, nuo 2 m iki kelių dešimčių centimetrų ištirpusiais atstumais maisto prekių parduotuvėse ir kitais neatsakingais veiksmais žmonės esą vis dar demonstruoja sąmoningumo stoką.

"Pati aš kasdien turiu kontaktų su pacientais. Esu dukart pasiskiepijusi, tačiau mano artimieji – ne. Suprantu, kad galiu būti jiems pavojinga, todėl bendrauju minimaliai, palaikydama saugų atstumą", – O.Gustienė pabrėžė, kad, esant dabartinei situacijai, kiekvienas mūsų net ir apie svetimą žmogų turėtų galvoti kaip apie savą. Tik taip esą pavyks suvaldyti viruso plitimą.

Nepamirškite savęs

Pandemijos fone gydytoja kardiologė doc. dr. O.Gustienė ragino nepamiršti ir savęs. Ji pati laisvu nuo darbo metu traukia ausinukus ir klauso įvairiausių knygų, pradedant profesine literatūra anglų kalba, baigiant grožine literatūra.

"Medikai turi subūrę gana stiprią lauko teniso bendruomenę. Gaila, kad dabar negalime užsiimti šia veikla, bet tikrai tikiu, kad jau pavasarį išbėgsime į kortus. O kol kas stengiuosi judėti gryname ore", – kaunietė neabejojo, kad gausios sniego pusnys kai kuriems žmonėms gali virsti trukdžiu išeiti į lauką, todėl kvietė mankštintis namuose.

Gydytoja pacientus, kenčiančius nuo širdies ir kraujagyslių ligų ragino nepamiršti reguliariai gerti paskirtus vaistus. To nedarantys, anot pašnekovės, rizikuoja, kad ligos gali paūmėti.

"Tai reiškia, kad, tokiam pacientui dar susirgus ir COVID-19, jo paūmėjusi liga blogintų viruso infekcijos eigą", – jaučiančius bet kokius neįprastus simptomus kardiologė ragino nedelsti, kreiptis pagalbos ir nepatekti į liūdnąją statistiką. Jau kurį laiką medikai stveriasi už galvų, kad, net ir pasibaigus koronaviruso pandemijai, jos padarinius jausime dar ilgai. Dėl viruso, sveikatos paslaugų ribotumo ir gyventojų baimės auga ir dar augs užleistų ligų skaičius, dėl to tikėtinas ir didesnis mirtingumas.

"Pavasarį turėjome gerą pamoką, todėl galėjome pasiruošti antrai bangai. Atlikome labai daug organizacinių pokyčių. Yra specialios izoliacinės patalpos: koridoriai, palatos, reanimacijos ir operacinės. Dėl to galime diferencijuoti pacientus. Todėl nebijokite kreiptis!" – O.Gustienė darsyk kreipėsi į visus savo pacientus.

Mes matome tiek daug blogio, o "Metų kaunietė" padeda pastebėti gerus darbus ir skleisti apie juos žinią.

Gerų darbų tąsa

Praėjusiai metais Kauno apskrities vyrų krizių centro vadovei psichologei-psichoterapeutei Dovilei Bubnienei teko didesnis darbo krūvis nei įprastai. "Metų kaunietė 2014" pasakojo, kad, įsibėgėjus pirmam karantinui, o po pertraukos žmonių gyvenimus pradėjus koreguoti antram, į centro darbuotojus kreipėsi kur kas daugiau žmonių, ir ne tik iš Kauno. Vienus slėgė santykių problemos su namiškiais, kitus – prarastas darbas ar į virtualiąją erdvę persikėlę vaikų mokslai. Netilo ir centro telefonai.

"Jau ne vienus metus skambučių sulaukdavome iš visos Lietuvos, o, susiklosčius palankioms sąlygoms, inicijavome Vyrų liniją telefonu. Ji veikia nuo spalio. Vyrų linijos telefonu kelias valandas per dieną visos Lietuvos vyrai gali gauti nemokamą anoniminę psichologinę emocinę pagalbą ir palaikymą", – anot linijos iniciatorės, minėta priemonė – darbų, už kuriuos 2015-aisiais jai buvo atlyginta Metų kaunietės įvertinimu, tęstinumas.

Keli gyvavimo mėnesiai parodė, kad Vyrų linija labai reikalinga. Per dieną centro specialistai atsako į kelis vyrų ar jų artimųjų skambučius. Dar bene tiek pat skambučių darbuotojais randa rytais atėję į darbą. Konsultaciją telefonu skirtingu metu teikia šeši specialistai. Jiems talkina ir kiek daugiau nei dešimt įvairių sričių savanorių, kuriems emocinės paramos siekiantys vyrai gali parašyti elektroninį laišką. Anot D.Bubnienės, savanoriai yra itin vertinga ir stipri jėga – tai vyrai, jau turintys įvairios gyvenimo patirties, įveikę ne vieną sunkumą, galintys atjausti ir motyvuoti.

D.Bubnienė karantino laiką matuoja ne uždarytomis parduotuvėmis ar kavinėmis, o suteikta pagalba žmonėms.

"Dalis besikreipiančių vyrų įvardija, kokią problemą norėtų spręsti. Kiti savo sunkumus nusako abstrakčiai. Vis dėlto dauguma supranta, kad tik įvardijant problemą ir sulaukus atgalinio ryšio galima tinkamai ją išspręsti", – besikeičiančiu vyrų požiūriu ir drąsa kalbėti džiaugėsi D.Bubnienė.

Vertina mažus dalykus

Visuomet labiau nei triukšmingus vakarėlius vertinusi laiką gamtoje ar jaukiame nedideliame susibūrime D.Bubnienė tikino, kad pandemija jos gyvenimui didelės įtakos neturėjo. Be abejonės, stinga kelionių ir bendravimo su pačiais artimiausiais, tačiau ilgesį padeda slopinti pozityvios mintys, tikėjimas ir darbas.

"Kaip centro vadovė, siekiu, kad kuo daugiau paslaugų mūsų klientams būtų nemokamos. Teikiu paraiškas, dalyvaujame projektuose, įvairiuose konkursuose. Mūsų prioritetas – pagalba žmonėms. Ypač dabar, kai  tokia situacija", – paprašyta bent akimirką atitrūkti nuo minčių apie centrą ir papasakoti apie savo laisvalaikį, Metų kaunietė D.Bubnienė susimąstė.

Darbinės veiklos tiek daug, kad nėra kada į rankas paimti nei mėgstamos knygos, nei virbalų. Nors mezgimas žinomai kaunietei – vienas didžiausių malonumų, kaip ir fotografavimas ar darbas sode.

"Niekada nežiūrėjau į kavines kaip į atsipalaidavimo būdą. Atsipalaiduoti galima sportuojant. Žinoma, dabar tokia galimybė tėra namuose, tad kasdien padarau bent atsispaudimų. O vaikščioti galime, kiek norime. Tai ir darau. Einu vakar iš darbo namo ir džiaugiuosi po kojomis girgždančiu sniegu", – kaunietė neslėpė, kad dideli džiaugsmai slypi mažuose dalykuose. – Žinote, kartais pagalvoju, kad gyvename tokiu laiku, kai, neatitoldami nuo savo buvimo vietos, galime labai daug pamatyti, išgirsti, sužinoti. Technologijos mums leidžia dalyvauti seminaruose, paskaitose. Gali net pasaulį tokiu būdu apkeliauti ir patirti smagių akimirkų."

2018-aisiais Metų kauniete išrinkta gydytoja kardiologė paaiškina, kodėl kartais greitąją pagalbą geriau kviesti be reikalo, o gyvenimo būdą pakeisti po infarkto tiesiog būtina.

– Širdies ligų pagrindinėmis priežastimis įvardijamas rūkymas, neaktyvus gyvenimo būdas, padidėjęs cholesterolis ir arterinis kraujospūdis. Ar tai yra ir pagrindinės infarkto priežastys?

– Jūs paminėjote rizikos veiksnius, lemiančius kraujagyslių aterosklerozės atsiradimą. Infarkto rizikos veiksniai susiję su amžiumi, lytimi, padidėjusia cholesterolio koncentracija, aukštu kraujospūdžiu, rūkymu, nejudra, diabetu. Be to, yra ir genetinis polinkis. Vieni rizikos veiksniai yra įgimti, kiti – įgyti. Infarktas – ūminė liga, dažniausiai pasireiškianti tada, kai įplyšta kraujagyslės sienelėje esanti aterosklerotinė plokštelė. Dažniausiai ties tokia įplyšusia plokštele formuojasi trombas. Trombas – tarsi organizmo apsauginė reakcija, tačiau iš tiesų jis iš dalies arba visai užkemša kraujagyslės spindį.

Pasak O.Gustienės, apie 45 metų amžiaus vyras, nutukęs, turintis alaus pilvuką, rūkantis, fiziškai neaktyvus, toks, kurio arterinis kraujospūdis aukštas ir nereguliuojamas, gyvena tarsi ant parako statinės – labai rizikuoja susirgti ūminiu miokardo infarktu.

– Kaip apibūdintumėte statistinį infarktą patiriantį žmogų? Ar tai yra vidutinio amžiaus rūkantis, dažnai stresą darbe patiriantis, mažai miegantis, nesveikai besimaitinantis, nejudriai gyvenantis vyras?

– Panašiai. Vyrai infarktu pradeda sirgti nuo 45–50 metų, ir vyrams iki 60 metų miokardo infarktas pasitaiko tris keturis kartus dažniau nei moterims, tačiau tarp 75 metų ir vyresnio amžiaus pacientų didžiąją dalį sudaro moterys. Jei kalbame apie 45 metų amžiaus vyrą, nutukusį, turintį alaus pilvuką, rūkantį, fiziškai neaktyvų, tokį, kurio arterinis kraujospūdis aukštas ir nereguliuojamas, tai toks žmogus tikrai gyvena tarsi ant parako statinės, nes labai rizikuoja susirgti ūminiu miokardo infarktu.

– Infarktas dažniausiai ištinka netikėtai ar prieš jį vis dėlto būna tam tikrų įspėjamųjų ženklų?

– Dažniausiai būna vadinamasis prodrominis laikotarpis ar perpėjamieji požymiai (nuo pirmųjų gresiančios ligos požymių iki visiško jos pasireiškimo – red. past.), kai keletą dienų prieš įvykstant infarktui pacientas gali jausti tam tikrą negerumą, sunkumą krūtinėje, silpnesnius maudžiančius, spaudžiančius skausmus, greitesnį nuovargį. Neretai tokie simptomai atsiranda ir vėl išnyksta, kartojasi keletą dienų prieš patį stipriausią skausmo epizodą, kuris būna susijęs su visiškai užsikimšusia širdies vainikine arterija: sutrikusi kraujotaka, kai kraujagyslės spindis iš dalies ar visiškai užsidaro, dėl to dalis širdies raumens negauna kraujo, deguonies ir maisto medžiagų. Tai ir sukelia skausmą. Skausmą lydi ir kiti požymiai – žmogų gali išpilti šaltas prakaitas, jis išbąla, gali dusinti, atsirasti bendras silpnumas, mirties baimė. Skausmas plinta į kairę̨ ranką link alkūnės, į riešą, plaštaką, pirštus, rečiau į kaklą, apatinį žandikaulį, dantis, nugarą, viršutinę pilvo dalį.

Būna atvejų, kai infarktas ištinka be jokių prieš tai buvusių skausmų, po provokuojančių veiksnių – streso, neadekvataus didelio fizinio krūvio, neretai – paryčiui, kai pagal cirkadinį ritmą (organizmo paros ritmą – red. past.) padidėja kraujo krešumo veiksnių koncentracija.

– Kaip dažnai pasitaiko infarktas be skausmo?

– Kai kuriais atvejais miokardo infarktas būna netipinės formos, iki 10–20 proc. Kai infarkto klinika būna pilvinės formos, skauda už apatinio krūtinkaulio trečdalio ar viršutinėje pilvo dalyje, duobutėje, pykina, kartais vemiama. Ši forma dažnesnė tarp kitų, todėl, įtariant skrandžio patologiją, būtina atlikti elektrokardiogramą. Esti ir širdies nepakankamumo klinika – ji pasireiškia dusuliu, aritminė – prasideda širdies ritmo sutrikimais; net smegeninė – pasireiškia neurologiniais simptomais (galvos svaigimu, sąmonės netekimu, psichikos sutrikimu), netipinės vietos – skauda nebūdingoje vietoje (dešinė ranka, riešas), besimptomė – beskausmis miokardo infarktas.

Netipinė infarkto simptomatika būdingesnė vyresniems asmenims, moterims ir pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, lėtine inkstų liga, demencija.

Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių infarkto klinika skiriasi. Vyresnio amžiaus pacientas serga lėtine išemine širdies liga, kai daugelis vainikinių arterijų yra susiaurėjusios, ir dažniausiai turi susiformavusį vadinamųjų apsauginių smulkių kraujagyslių tinklą. Ir kai užsikemša viena kraujagyslė, simptomai nebūna labai ryškūs, skausmas mažesnis, nes toks žmogus dar turi aplinkinių apsauginių kraujagyslių, kuriomis nuteka kraujas, dėl to infarktas gali būti mažesnis. Jaunam žmogui trombas dažniausiai formuojasi kraujagyslėje, kur iki tol nebuvo vainikines arterijas pažeidžiančios lėtinės aterosklerotinės ligos. Tokiu atveju kraujagyslės būna be apsauginių kraujagyslių tinklo, dėl to jaunam žmogui, kai užsikemša kraujagyslė, klinika būna audringa. Jaunas žmogus dažnai patiria labai stiprų skausmą, kuriam malšinti prireikia narkotinių analgetikų, gali skaudėti net iki sąmonės netekimo.

Infarktas gali pasireikšti gyvybei grėsmingais širdies ritmo sutrikimais, kitaip tariant, staigia mirtimi. Suskausta, kraujagyslėje pasireiškia medžiagų trūkumas ir tai išprovokuoja gyvybei grėsmingus širdies ritmo sutrikimus. Ir etiketo žinovas Giedrius Drukteinis lygiai taip pat patyrė staigią klinikinę mirtį, tik jam laiku ir vietoje buvo suteikta pagalba, todėl viskas baigėsi laimingai.

Tie, kurie pas mus atvyksta po antro ar trečio infarkto, paprastai po pirmo infarkto nebūna nieko savo gyvenime pakeitę.

Kaip infarktas vyks, niekada negali pasakyti iš anksto.

Kalbant apie komplikacijas, infarktas gali baigtis labai įvairiai. Kaip minėjau, gali prasidėti gyvybei grėsmingi ritmo sutrikimai, ištikti staigi mirtis. Tokiu atveju žmogų reikia gaivinti. Kai pacientai kreipiasi pavėluotai, net jei atidaroma užsikimšusi kraujagyslė, žuvusio širdies raumens atgaivinti nebegalime. Ir jei raumuo kraujo negavo dvylika valandų ar visą parą, širdies raumuo žūsta, ten formuojasi randas, širdis plečiasi. Esame turėję ir tokių pacientų, kuriems penktadienį suskaudo širdį, jie atvyko pas gydytoją pirmadienį, o po metų jiems jau reikia transplantuoti širdį – jie jau laukia donoro. Nes patirtas didžiulis infarktas, atsiradęs didžiulis širdies raumens pažeidimas, likusi širdies raumens dalis plečiasi, gal dar ir trombai formuojasi išsiplėtusiose širdies ertmėse, krešuliai, ir infarkto eiga tampa komplikuota.

Dėl to mes ir sakome, kad nereikia delsti. Jei nejauti skausmo, tik 20–30 min. nepraeinantį negerumą krūtinėje – reikia kviesti greitąją pagalbą ir registruoti elektrokardiogramą. Ir jeigu yra didysis infarktas su ST segmento pakilimu (tai parodo elektrokardiograma), greitoji pagalba iš karto nuveš į artimiausią ligoninę, kur, esant reikalui, galima išplėsti, stentuoti kraujagyslę. Iš kitos pusės, jei tai bus, kaip žmonės vadina, mikroinfarktas, norint jį diagnozuoti, reikia atlikti ir kraujo tyrimą – ar nepadidėjęs troponino kiekis kraujyje. Tokiu atveju ligonis vežamas į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių, kur jam atliekami šie tyrimai. Jei troponinas nepadidėjęs, infarkto diagnozė atmetama – vadinasi, širdies plotą skauda dėl kažkokių kitų priežasčių: dėl skrandžio patologijos, opaligės ar stuburo patologijų, tokių kaip osteochondrozė ar neuralgija. Svarbu, kad infarkto atveju diagnozė nebūtų pavėluota, o gydymas būtų greitas. Dėl to geriau ir nesant būtinos priežasties kreiptis į medikus, negu kad infarktas būtų diagnozuotas pavėluotai ar liktų nediagnozuotas.

– Ką daryti, kad išvengtume miokardo infarkto?

– Reikia užsiimti profilaktika. Reikėtų pradėti sveikai gyventi, sveikai maitintis ir koreguoti rizikos veiksnius. Čia man norisi palyginti su onkologija. Plačioji visuomenė supranta: jei šeimoje buvo žmonių, sirgusių onkologinėmis ligomis, tai reikia pasitikrinti ir kitiems šeimos nariams. Tačiau jei šeimoje buvo staigių mirčių, infarktų, ypač – jaunesnio, 45–50 metų amžiaus, arba kažkam atlikta širdies operacija, dėtas stentas ar širdis šuntuota, tai yra įrodymas, kad sirgta aterosklerotine liga, ir pacientas greičiausiai turi genetinį polinkį į infarktą. Ir paprastai, jei šalia genetinio polinkio yra keletas kitų rizikos veiksnių – žmogus rūko, yra stambus, nereguliuoja kraujospūdžio ir jo cholesterolis aukštas – toks žmogus dažnai atkeliauja pas mus dėl infarkto.

Kalbant apie moteris – jų pasitaiko ir jaunų, bet gerokai rečiau. Moteriai iki 50 metų yra neįprasta sirgti miokardo infarktu, tačiau ir tokių moterų pas mus skyriuje pasitaiko. Paprastai jos visos yra rūkančios. Rūkymas moterims yra labai stiprus infarkto rizikos veiksnys. Dažniausiai pas mus dėl infarkto atsiduriančioms moterims būdavo būdingi ir kiti veiksniai: aukštas cholesterolis, genetika, diabetas, ypač – ilgiau besitęsiantis.

Tačiau infarkto galima išvengti. Nesant genetinio polinkio, tai padaryti lengviau, tačiau ir jį turint šios ligos galima išvengti. Kraujospūdį galima reguliuoti medikamentais, antsvorį – mažinant kalorijų skaičių ir sportuojant bei pan.

– Jei žalingų įpročių turėjęs, rūkęs, gyvenęs streso kupiną ir sėslų, nejudrų gyvenimo būdą žmogus nepakeičia gyvenimo po infarkto, vadinasi, tik laiko klausimas, kada ištiks antras ir trečias infarktai?

– Taip. Visai neseniai skyriuje po infarkto gydėme 45 metų vyrą. Pas mus jis atvyko po antro infarkto, pirmą patyrė prieš šešerius metus. Tačiau jis ir toliau rūko. Jau po pirmo infarkto jam visam likusiam gyvenimui skirta gerti aspirino. Po infarkto visada skiriame betaadrenoblokatorių, kurie retina pulso dažnį, apsaugo nuo staigios mirties. Šiuos vaistus reikia vartoti mažiausiai keletą metų. Vaistai nuo cholesterolio, kurie iš esmės nepakeičia dietos, ne tik mažina cholesterolio koncentraciją, bet ir pakeičia aterosklerotinių plokštelių sudėtį taip, kad jos tampa stabilios ir mažiau linkusios plyšti. Tačiau tam, kad būtų pasiektas toks efektas, tokius vaistus reikia vartoti bent keletą metų. Taigi, kalbant apie antrinę profilaktiką, labai svarbu, kad pacientai vartotų paskirtus vaistus. Ar kartą infarktą išgyvenę pacientai rimtai užsiima antrine profilaktika, matome pagal tyrimų rezultatus. Tas, kuris tuo užsiima rimtai, dažniausiai ateina tik profilaktiškai pasitikrinti, bet toks žmogus paprastai vartoja visus jam paskirtus vaistus, jis reguliariai matuojasi kraujospūdį, stengiasi mažinti cholesterolį. Su tokiu žmogumi mes paprastai bendradarbiaujame jau tik dėl prevencinių dalykų.

O tie, kurie pas mus atvyksta po antro ar trečio infarkto, paprastai po pirmo nieko savo gyvenime nebūna pakeitę.

Optimistės ir energingos

Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovei ir tarptautinių medikų teniso turnyrų dalyvei tenka bendrauti su daugybe šaunių moterų. Tokių, anot jos, tikrai nestinga medikų bendruomenėje, tačiau, dalyvaujant "Metų kaunietės" projekte, pažinties su veikliomis moterimis ratas dar labiau išsiplėtė.

"Visos finalo dalyvės buvome labai skirtingos: sportininkė – kiokušin karatė čempionė, sakralinės muzikos specialistė, dirigentė, gimnazijos direktorė, universiteto rektorė, sesuo benediktinė, teologijos mokslų daktarė ir aš, medikė. Tačiau, kai per finalines iškilmes susitikome gyvai, pabendravome ir pamatėme, kad visos turime labai daug bendro. Esame optimistės, energingos, aktyvios, nuoširdžiai bendraujančios ir be abejo, mylinčios Kauną", – lygino prof. O.Gustienė, Metų kaunietės titulą pavadinusi ne savo asmeniniu, bet visos medikų bendruomenės ir aktyvų gyvenimo būdą palaikančių žmonių įvertinimu.

"Dirbame visi kartu, tai yra kardiologai komandoje su kardiologijos intensyvios terapijos gydytojais reanimatologais, intervenciniais kardiologais, širdies chirurgais, radiologais, gydytojais rezidentais, slaugytojomis, reabilitacijos ir kineziterapijos specialistais", – vardijo medikė, už palaikymą ir apskritai už skleidžiamą sporto bei sveikatingumo idėją dėkojo ir stipriai Kauno teniso klubo ir Lietuvos gydytojų teniso sąjungos bendruomenei.

Kūrė eilėraščius

– Iš mirties nagų esate išplėšusi ne vieną pacientą, jiems padedate grįžti į visavertį gyvenimą. Toks darbas reikalauja ypač daug žinių, ryžtingumo ir tvirtumo. Iš kur jūsų smalsumas ir tvirtumas? Kokioje šeimoje, aplinkoje augote? – paklausėme O.Gustienės.

– Aktyvumą ir energiją, nuolatinių pokyčių ir tobulėjimo siekį tikriausiai paveldėjau iš savo tėvų. Mama – ekonomistė, tėtis – statybos inžinierius. Buvau vienturtė. Ne tik šeimoje, bet ir artimoje giminėje medikų nebuvo, išskyrus prosenelę žolininkę. Nors mano tėčiui – jau 89 metai, bet jis yra puikios atminties, aštraus proto ir gerai jaučiasi, netgi su mano žentu – tai yra savo anūkės vyru Ignu, kuris yra architektas, dažnai padiskutuoja inžineriniais ir projektavimo klausimais, ir dabar dar domisi menu. Mama, dirbusi ekonomiste ir vadovaujamąjį darbą, taip pat šiuo metu aktyviai domisi Lietuvos istorija ir giminės geneologija.

– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip medikės, kelias?

– Nuo pirmosios klasės mokykloje sekėsi rašyti rašinėlius, kūriau eilėraščius – tada svajojau būti rašytoja arba žurnaliste. Vyresnėse klasėse susidomėjau biologija, žmogaus anatomija ir fiziologija – tai atvedė į medicinos studijas.

Namai: pačios auginamos gėlės ir puoselėjama aplinka, pasak O.Gustienės, – puiki atgaiva prie puodelio rytinės kavos.

– Kodėl pasirinkote kardiologiją?

– Kardiologija ir įdomi, ir sudėtinga specialybė, apimanti daug sričių – širdies ir kraujagyslių ligas, širdies ritmo sutrikimus, vožtuvų ligas, širdies raumens patologijas ir uždegimus, širdies nepakankamumą. Sprendimai neretai turi būti priimami žaibiškai, o už tokių greitų sprendimų slypi didžiulė atsakomybė. Klaidos mūsų darbe gali būti skaudžios ir pacientui, ir gydytojui. Kardiologija yra labai įvairiapusė, turi išmanyti ir gretutines, su širdies ir kraujagyslių ligomis siejamas patologijas.

Niekada nesigailėjo

– Esate sakiusi, kad, renkantis gydytojos profesiją, renkiesi ir gyvenimo būdą. Ar jis yra toks, kaip ir įsivaizdavote?

– Prieš medicinos studijas tam tikros patirties įgijau dirbdama slauge Akušerijos-ginekologijos klinikos operacinėje. Tuomet pamačiau operacijas, dirbančius gydytojus, santykį su pacientu, kraują. Neturėjau sampratos apie ligas ir jų gydymą, bet labai aiškiai supratau skubaus ir atsakingo darbo pobūdį. Manau, kad visiems, svarstantiems apie medicinos studijas, būtų labai naudinga medikų darbą pamatyti iš arčiau.

Tai, kad gydytojo profesija yra gyvenimo būdas, pajutau dar studijų metu. Klasės draugai, pasirinkę studijas kitose aukštosiose mokyklose, ne tik studijavo, aktyviai dalyvavo studentiškame gyvenime, bet ir surasdavo laiko laisvalaikiui bei studentiškoms šėlionėms. Mes su grupiokais sėdėdavome prozektoriume iki vėlyvo vakaro studijuodami anatomiją, mokydamiesi žmogaus kūno sandaros ir lotyniškų organų pavadinimų.

Medikų darbas yra labai atsakingas. Ypač kardiologo, kuris turi būti ne tik kompetentingu savo srities specialistu, gebėti atlikti tyrimus, intervencijas, bet ir būti geru psichologu: suprasti paciento išgyvenimus, nerimą, mokėti paguosti, padrąsinti. Didelis pasitenkinimas savo darbo rezultatais jaučiamas tada, kai gali padėti ir padedi sunkios ir komplikuotos būklės pacientui.

– Ar yra pasitaikę atvejų, kai gailėjotės, kad pasirinkote tokią profesiją?

– Ne, nebuvo. Bet nieko kito aš ir nemokėčiau dirbti. Mano jaunystės pomėgiai – proza, poezija – šiuo metu pamiršti. Dabar dažniau rašome medicininius vadovėlius studentams, straipsnius.

– Kaip pavyksta susitaikyti su atvejais, kai nepavyksta išgelbėti paciento?

– Susitaikyti įmanoma, bet ne pamiršti. Atsimenu visus pacientus, kurių netekau. Po to visą laiką savęs klausiu, analizuoju, ką galėjau padaryti kitaip. Būna, kad žmogui tikrai niekuo nebegalima padėti: netipinė ligos eiga, uždelsta kreiptis į medikus. Liūdniausia būna, kai sergantieji miokardo infarktu kreipiasi per vėlai. Ir tuomet mūsų turimos galimybės atkurti kraujotaką dėl užsikimšusios širdies kraujagyslės, išsaugant širdies raumenį, išvengiant komplikacijų ir mirties, būna neefektyvios. Teko aktyviai prisidėti prie miokardo infarkto klasterių sistemos kūrimo Lietuvoje – tai yra sistemos, kuri užtikrina, kad miokardo infarkto diagnostika būtų greita ir tiksli ir pacientas būtų skubiai nukreiptas į artimiausią gydymo įstaigą, kur yra galimybės jam padėti.

Neretai žmonės linkę kentėti, laukti ir galvoti, kad simptomai praeis. Kai širdies raumuo negauna kraujo daugiau kaip 12 val., jau nekalbant apie uždelstas parą ar dvi, širdies raumens pažaida yra negrįžtama. Esame turėję tokių atveįų, kai po vieno vienintelio persirgto miokardo infarkto, kreipusis pavėluotai, progresuoja širdies nepakankamumas, ir pacientai tampa kandidatais transplantuoti širdį.

Dukros neatkalbinėjo

– Šeimą sukūrėte studijuodama. Kas sunkiausia buvo derinant motinystę ir studijas, o vėliau – motinystę ir darbą?

– Taip, ištekėjau būdama studente. Teko derinti studijas ir motinystę. Buvo nelengva. Supdavau lovytę, ant kelių pasidėjusi knygą. Ir skaitydavau, ir darbus atlikdavau. Mano dukros tėvas mirė, kai jai buvo dvylika metų.

Tačiau, kaip sakoma, anksti kėlęs nesigailėsi. Rezidentūros studijų metu dukra jau buvo paaugusi, lankė mokyklą, tad man buvo lengviau. Tuo laiku pradėjau mokslinę veiklą, rengti disertaciją. Gal todėl, matydama mano pavyzdį, dukra Ieva taip pat pasirinko medicinos studijas, o vėliau – ir kardiologijos specialybės rezidentūrą.

Šeima: O.Gustienė su vyru Valdu, dukra Ieva ir žentu Ignu.

– Nebandėte jos atkalbėti nuo tokio pasirinkimo – juk pati asmeniškai patyrėte, kiek daug jėgų reikalauja mediko darbas?

– Ne, nebandžiau. Manau, vaikui renkantis profesiją, tėvai tegali tik patarti, bet sprendimą turi priimti jis pats. Aš pati labai myliu savo darbą. Dukrai patiko kardiologijos intensyvioji reanimacija. Gal ji traukia tuo, kad ten savo darbo rezultatą matai iš karto? Atgaivini žmogų, kurio būklė labai sunki. Nuostabus jausmas. Beje, šiuo metu dukra laikinai nedirba – augina trijų mėnesių sūnų Mykolą.

– Ar medikių motinystė labai skiriasi nuo kitų profesijų mamų? Kaip manote: jums buvo lengviau lauktis, auginti dukrą nei kitų profesijų mamoms, o gal sunkiau, nes žinojote apie daugiau grėsmių ir buvote darbe susidūrusi su siaubingais atvejais?

– Nemanau, kad labai skiriasi, priklauso nuo žmogaus tipo. Vienos mamos jautresnės, kitų požiūris racionalesnis. Kai turi daugiau medicininių žinių, tam tikra prasme gal yra lengviau.

– Kaip manote, ko vertingiausio esate išmokę, pasisėmę darbe, kuo tai jus praturtino?

– Tuo, ko mus išmoko pats gyvenimas, klinikinė praktika – bendrauti. Žmogų vertinti kaip visumą, kartu su jo dvasine būsena, o ne tirti atskiras organų sistemas.

Jaunas gydytojas dažniausiai būna labai drąsus ir neretai kategoriškas, turi daug žinių, tiki savo sprendimais. Bet medicina yra ne tikslusis mokslas, o mokslo ir meno rūšis kartu. Reikia spręsti įvairius sudėtingus ir netipinius atvejus, todėl interentinis diagnostikos algoritmas nemedikus dažniausiai tik suklaidina. Įgijus patirties ateina suvokimas, kaip svarbu, gydant pacientą, įvertinti ir suprasti jo norus ir lūkesčius.

Antra, mūsų darbas moko greitai priimti sprendimus, suprasti, kas neatidėliotina, o kas gali palaukti. Reikia mokėti bendrauti, būti aktyviu bendruomenės nariu, net geru vadybininku. Derinti kelias veiklas vienu metu. Gydytojas turi nuolat tobulėti, kelti savo profesinę kompetenciją.

Kartu: O.Gustienę su vyru Valdu Dobilu, kuris taip pat medikas – gydytojas anesteziologas-reanimatologas sieja ir bendra profesija, pomėgiai, ir meilė bei aktyvus laisvalaikis.

Susižavėjo tenisu ir slidinėjimu

– Ar kolegos medikai linkę patys propaguoti aktyvų gyvenimo ir sveiką gyvenimo būdą, kurį rekomenduoja savo pacientams?

– Tai labiau priklauso ne nuo profesijos, o nuo paties žmogaus ir iš dalies nuo amžiaus. Patys aktyviausi yra jaunesnieji kolegos. Džiaugiuosi, kad ir visoje visuomenėje jaunimas aktyviau juda. Vyresnės kartos kolegos… Tie, kurie anksčiau sportuodavo, ir dabar yra aktyvesni, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad su amžiumi judėjimą pradeda apriboti įvairios ligos. Aišku, keistokai būtų, jeigu apie rūkymo žalą aiškintų žmogus, kuris pats rūko, o apie dietas kalbėtų didžiulį antsvorį turintis žmogus.

– Ar jūs pati turite, turėjote, tebeturite kokių nors silpnybių, kurios nelabai suderinamos su sveiku gyvenimo būdu? Nerūkote?

– Ne, ir niekada nerūkiau. Rūkymas moterims kenkia ypač. Kaip Išeminės širdies ligos skyriaus ir Miokardo infarkto sektoriaus vadovė, galiu pasakyti, kad visos miokardo infarktą patyrusios iki penkiasdešimties metų moterys buvo rūkančios. Rūkymas – vienas didžiausių rizikos veiksnių kartu su genetiniu polinkiu, nutukimu ir diabetu.

Kartu: O.Gustienę su vyru Valdu Dobilu, kuris taip pat medikas – gydytojas anesteziologas-reanimatologas sieja ir bendra profesija, pomėgiai, ir meilė bei aktyvus laisvalaikis.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado rytinis bėgimas, tenisas?

– Jaunimas gal net nejaučia fizinio aktyvumo poreikio. Su amžiumi žmogui, kuris dirba protinį sėdimą darbą, fizinis aktyvumas palaiko tonusą ir suteikia papildomos energijos, padeda atsipalaiduoti.

Tenisas mane visada žavėjo, bet į pirmą treniruotę nuėjau  maždaug prieš dvylika metų su savo kolege. Kamuoliuko greitis didelis, laiko apsispręsti reakcijai lieka labai nedaug. Kartu tai puikus sportas, tinkamas širdies ir kraujagyslių sistemai treniruoti, puikus socialine prasme, suburiantis aktyvią, išradingą, sveiką gyvenseną skatinančią bendruomenę. Dėl aktyvios Lietuvos gydytojų teniso sąjungos veiklos kasmet dalyvaujame tarptautiniuose teniso turnyruose. Šiemet pirmą kartą Lietuvos istorijoje mūsų šalyje Vilniuje vyks 49-asis Pasaulio gydytojų teniso sąjungos turnyras (rugpjūčio 3–9 d.).

Kitas mano hobis – kalnų slidinėjimas. Į jį įtraukė mano vyras Valdas, kuris turi didžiulės patirties. Dar važinėjame dviračiais. Jeigu tik spėju prieš darbą, dar ir pabėgioju. 2–3 km bendram apšilimui. Savaitgaliais su vyru pabėgiojame ir ilgiau.

14 LINA PREIŠEGALAVIČIENĖ – labai aktyvi Kauno modernizmo tyrinėtoja, architektė, edukatorė, menotyros mokslų daktarė, mokslinių monografijų apie Lietuvos tarpukario architektūrą ir dizainą autorė. 2018 m. Kultūros paveldo departamento įvertinta už indėlį tyrinėjant, saugant ir puoselėjant kultūros paveldą.

Užpernai L.Preišegalavičienė ėmėsi dar vienos labai svarbios Lietuvos meno ir kultūros populiarinimui užsienyje veiklos – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto menotyros mokslo žurnalo anglų kalba "Art History & Criticism" sudarymo ir leidybos.

Visas L.Preišegalavičienės veiklas jungia Lietuvos žmonių ir istorijos pažinimo džiaugsmas, dalijimasis patyrimais, požiūriais ir sukauptomis žiniomis.

Veiklos tarpusavyje susipina netgi jai ėmusis kažkurio konkretaus projekto. Vienas paskutiniųjų tokių – Kauno valstybinio lėlių teatro rekonstrukcija. "Teatro interjero dizaino sprendimus kūriau remdamasi savo pačios atliktais istoriniais tyrimais. Istorines žinias apie buvusį tarpukario kino teatrą reikėjo kūrybiškai perdirbti jau pagal šiuolaikinio Lėlių teatro veiklos specifiką, skubiais statybos darbų terminais ir kukliu statybų biudžetu. Prie ankstesnių laikotarpių interjero detalių ir meno kūrinių stengiausi naujai interpretuoti tarpukario laikotarpiui būdingą daugiaspalvingumą, pastelines spalvas ir realiai vadovautis tarpukario modernizmui būdingais principais", – pasakojo L.Preišegalavičienė, taip pat besidominti Lietuvos tarpukario architektūra ir dizainu.

L.Preišegalavičienė teigė nesitikėjusi tokio savo knygų "Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940", "Tikrasis modernizmas: Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus istoriniam interjerui – 80 metų", "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932" populiarumo.

"Kaip ir dauguma tyrėjų galvojau, kad mokslinės monografijos žanras skaitytojus vargina, labai sunkus, dargi vyrauja išankstinė nuomonė apie mokslinių leidinių nuobodumą, kad jie skirti tik siauram ratui profesionalų", – kalbėjo architektė ir edukatorė.

Teatro interjero dizaino sprendimus kūriau remdamasi savo pačios atliktais istoriniais tyrimais.

Ji spėjo, kad galbūt populiarumą lėmė gausiai paskelbta nauja istorinė informacija, jos grupavimo, gretinimo bei lyginimo principai, siūlomi nauji rakursai į architektūros stilistines tendencijas bei tautinį tapatumą lietuviško architektūrinio dizaino raidoje, gausus kiekis iliustracijų su tiksliomis nuorodomis į istorinius dokumentus.

Rašančiai knygas, pasakojo L.Preišegalavičienė, jai pirmiausia tenka sugriauti išankstines savo nuostatas ir susitaikyti, kad ne visa Lietuvos architektūros ir dizaino istorija buvo tokia graži, kokią norėtume matyti šiandien, ir kokią išoriškai pastebime išlikusiuose Laikinosios sostinės-tarpukario Kauno modernizmo pastatuose. "Teko susigriauti ir profesinius stereotipus apie "vieningas" stilistines tendencijas ir įgauti tolerancijos dėl estetinių požiūrių įvairovės", – prisipažino L.Preišegalavičienė.

16 OLIVIJA GUSTIENĖ – profesorė, gydytoja kardiologė, gydanti širdies ir kraujagyslių ligomis sergančius žmones, iš mirties nagų išplėšusi ne vieną pacientą ištikus širdies infarktui ir padedanti pastariesiems grįžti į visavertį gyvenimą.

"Ne veltui sakoma, kad pasirinkusi gydytojos profesiją, renkiesi ir gyvenimo būdą. Tai, manau, yra neišvengiama, nes tavo darbo valandos uždarius klinikos duris, nesibaigia", – kalbėjo prof. dr. O.Gustienė.

Mediciną, kardiologiją ji vadino meno rūšimi, nes kasdien reikia spręsti įvairius sudėtingus ir netipinius atvejus, dažnai skubius ir neatidėliotinus, ir tai daryti neretai netgi keičiant nelanksčios sistemos principus.

"Pats didžiausias atlygis yra išsaugota paciento sveikata, o neretai – ir gyvybė. Ypač tada, kai atrodo, kad vilties daug nelikę, o gydymą apvainikuoja geras rezultatas, jauti didelį pasitenkinimą savo darbu ir profesija", – sakė gydytoja, savo žiniomis besidalijanti su studentais, jaunaisiais gydytojais ir gydytojais rezidentais.

Sunkiausia darbe – netekti paciento. "Vis iš naujo klausiu savęs, ką turėjau, ar galėjau ką nors padaryti kitaip, ar tikrai nebuvo kitos galimybės", – atvirai prisipažino Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovė, kuriai, kaip ir jos kolegoms, tenka didžiulis darbo krūvis.

Ji akcentavo, kad širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai svarbiausi yra sveikos gyvensenos principai: judėjimas, sveika mityba ir žalingų įpročių atsisakymas.

Ne veltui sakoma, kad pasirinkusi gydytojos profesiją, renkiesi ir gyvenimo būdą.

"Jauni žmonės neretai neskiria reikiamo dėmesio savo sveikatai, galvoja, kad širdies ligos juos aplenks, bet iš tiesų sveikos gyvensenos principus turime aiškinti jau vaikams. Tinkamas fizinis lavinimas, treniruotės ugdo judėjimo ir sporto poreikį. Anksti būtina supažindinti su racionalios mitybos pagrindais, svarbu nerūkyti, koreguoti antsvorį, laiku pradėti medikamentais reguliuoti kraujospūdį, mažinti cholesterolio koncentraciją, efektyviai gydyti diabetą", – vardijo medikė.

Anot pašnekovės, labai svarbu įvertinti paveldėjimo veiksnį, tai yra, jeigu kuris nors iš pirmos eilės giminaičių sirgo širdies ligomis, miokardo infarktu, ar buvo staigių mirčių, būtina tikrintis profilaktiškai ir pasirūpinti savo sveikata. "Genų nepakeisime, o visa kita – galime", – teigė O.Gustienė.

Anot jos, labai svarbus ir visavertis poilsis. Pačiai gydytojai atsigauti ir pasisemti jėgų padeda tenisas, kasdienis sportas, važinėjimas dviračiu, slidinėjimas.

Balsuodami už pasirinktą kandidatę ar kandidates atkreipkite dėmesį, kad kiekviename projekto etape balsavimas ir balsų skaičiavimas pradedamas iš naujo.

BALSUOTI GALITE:

DIENRAŠTIS

Iš dienraščio išsikirpkite, užpildykite specialų kuponą ir siųskite jį adresu: Metų kaunietė, "Kauno dienos" redakcija, I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas; arba atneškite ir įmeskite į specialias dėžes redakcijos skyriuje, I.Kanto g. 18, Kaunas. Vienas kuponas prilygsta dešimčiai balsų.

SMS ŽINUTĖS

Balsuoti galite SMS žinutėmis. Siųskite SMS žinutę (Lietuvoje) tel. 1398 su tekstu MKN XX.

XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio. SMS kaina – 1 euras. SMS žinutė prilygsta dešimčiai balsų.

PORTALAS

Portale kauno.diena.lt, rubrikoje "Metų kaunietė". Portale galima balsuoti vieną kartą per parą iš vieno IP adreso. Vienas balsavimas internetu prilygsta vienam balsui.

Skauda krūtinę

Visa tai įvyko birželio 11-ąją. Nuo starto nubėgęs vos vieną kilometrą, be sąmonės krito vilnietis Povilas Ramoška. Jį ištiko klinikinė mirtis, bet savo 60-ąjį gimtadienį, kuris bus visai netrukus, paskutinę birželio dieną, jau galės paminėti.

Vyras nesako, kad gyvenimo metus skaičiuos iš naujo. Tvirtina, kad dar bėgios, o iš Vilniaus į Kauno klinikas sutuoktinio aplankyti atvažiavusi jo žmona Felicija su atlaidžia šypsena palinguoja galvą.

Net ir žinant, kas vos prieš kelias dienas buvo nutikę Povilui, negalima laidoti jo vilčių. Juk šis vyras prieš dešimt metų patyrė širdies infarktą. Ir būtent pasveikęs po šios sunkios ligos pradėjo bėgioti!

"Mano svoris buvo didelis. Kai jo numečiau, pradėjau bėgioti, kad vėl nepriaugčiau", – paprastą priežastį nurodo informacinių technologijų specialistas, kurio darbui būdingas nejudrumas.

O pasyvi gyvensena, medikų teigimu, prisideda prie širdies ligų vystymosi. Iki šiol, po infarkto P.Ramoška kas rytą iš Fabijoniškių iki Vilniaus centro, o tai yra 10 km, ne važiuodavo automobiliu, o bėgdavo bėgte.

"Dabar krūtinę skauda nuo gaivinimo. Tai ne blogiausias variantas, – nusišypso po palatą vaikštantis ir net koridorių, medikams nematant, jau spėjęs išmatuoti vyras.

Bėgti lėtai

Povilo žmona Felicija pacituoja vyro žodžius: "Mirti visai nebaisu." Maratone jis nubėgo vos vieną kilometrą. Ir sukniubo.

"Man atrodė, kad aš pats per save perbėgau", – maratonininkas patyrė tarsi susidvejinimą, ir daugiau nieko nebeatsimena.

"Man atrodė, kad aš pats per save perbėgau", – maratonininkas patyrė tarsi susidvejinimą, ir daugiau nieko nebeatsimena.

Kai pabudo ir suvokė, kas atsitiko, pajuto begalinį dėkingumą maratono organizatoriams, savanoriams ir visiems kitiems, gelbėjusiems jo gyvybę trasoje, greitosios pagalbos ir Kauno klinikų medikams.

"Man sunku sutalpinti į žodžius tą dėkingumą ir pagarbą, kuriuos jaučiu visiems, prisidėjusiems, kad tėtis liko gyvas", – sako Povilo dukra Dovilė.

Ji pasakoja, kad tėtis saugojo sveikatą, reguliariai tikrindavosi profilaktiškai. Paskutinį kartą – prieš pusantro mėnesio.

"Kai kurie dalykai turbūt tiesiog nutinka ir kažin, ar nuo visko apsidrausi. Tėčio širdis sustojo po pirmo kilometro, taigi, vargu ar dėl maratono krūvio, – svarsto Dovilė. – Galejo tą krūvį patirti ir lipdamas laiptais ar bėgdamas rytą į darbą."

Tai, kad širdis sustojo bėgant maratoną, šeimos nuomone, yra laimingas atsitiktinumas, nes niekur kitur nebūtų taip operatyviai suteikta medicinos pagalba.

"Palyginti, kaip sveiko po širdies smūgio prieš dešimt metų, dabar tėtis daug greičiau atgauna jėgas. Galbūt jų įgavo sportuodamas, o gal šįkart pakenkimai mažesni, bet skirtumas didžiulis", – džiaugiasi ligonio dukra.

Būtent nuo jos Povilas užsikrėtė bėgimu. Sportiška šeima tam neprieštaravo, tik Felicija kiekvieną kartą, išleidusi artimuosius į trasą, išgyvena dėl jų.

"Bėgioja sūnus, dukra. Marti, būdama jau trečią mėnesį nėščia, dalyvavo kalėdiniame maratone. Marčios tėvai taip pat bėgioja, užsiima dviračių sportu", – Felicija sako atsikvepianti tik tada, kai sulaukia artimųjų skambučio, kad trasa jau įveikta.

Moteris išgyvena dėl jų sveikatos, įbauginta vyro patirto infarkto ir tarsi nujautusi dar vieną jo sveikatos sutrikimą.

"Aš vis sakau, kad bėgtų lėtai", – švelniu žvilgsniu į vyrą žvelgia Felicija, pati užsiimanti joga, ėjimu pagal dešimties tūkstančių žingsnių programą, mėgstanti plaukimą, gaminanti tik sveiką maistą.

Sutuoktinis irgi atlaidžiai šypsosi ir teisinasi, kad gydytojai rekomendavo bėgti maratoną, o ne 100 km. Povilas yra dalyvavęs paros bėgimuose ir daugybėje  Vilniaus, Rygos maratonų. Pastarajame ir dar viename bėgo šiemet, o iš viso yra įveikęs daugiau kaip 40 maratonų, 20 ultra bėgimų.  Trasoje registruoja ir mato momentinius duomenis, baigęs distanciją juos analizuoja, daro išvadas. Teisinasi, kad trumpus atstumus reikia bėgti greitai, o maratonai – pats tas, nes galima bėgti ir lėčiau.

"Argi žemaitį sustabdysi? Net žemaitė nesustabdo, – Povilas pateisina savo charakterį, nes yra kilęs iš Lyduvėnų, jo žmona – iš Plungės, ir priduria: – Ta klinikinė mirtis – atsitiktinis reikalas."

(Povilas Ramoška su žmona. Elijaus Kniežausko nuotr.)

Patikros gilumas

Prieš pastarąjį maratoną P.Ramoška jautėsi puikiai. Kas rytą bėgiojo, dieną prieš tą lemtingą bėgimą nupjovė žolę sode.

"Sveikatos tyrimai, kuriuos atliko kardiologai prieš pusantro mėnesio, buvo geri. Prieš metus buvo atlikti išsamūs kraujagyslių tyrimai ir taip pat viskas buvo gerai. Gal dabar kas susiaurėjo? Gal nelabai objektyviai įvertino?" – svarsto sutuoktiniai.

Dabar Kauno klinikose P.Ramošką gydžiusi Išeminės širdies ligos skyriaus vadovė docentė O.Gustienė aiškino, kad šiam jos pacientui prieš bėgant maratoną buvo būtina išsamesnė sveikatos patikra.

"Vienokia yra profiklaktinė patikra, kitokia – žmogaus po infarkto, bėgančio maratoną. Antruoju atveju reikia išsamesnio tyrimo", – docentė O.Gustienė pamini velargometriją, kitus tyrimų metodus ir pabrėžia, kad turintiesiems širdies problemų prieš maratoną privalu gauti kardiologo palaiminimą.

Į docentės vadovaujamojo skyriaus Miokardo infarkto sektorių po maratono, be P.Ramoškos, atkelto iš Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus, pateko dar penki bėgikai. Tai jauni žmonės, įveikę beveik visą distanciją. Vieni bėgo 42 km, kiti – pusmaratonį.

"Jauniausias iš pas mus patekusiųjų – 1989 m. gimimo. Jis maratonui atsakingai rengėsi, treniravosi", – apie vieną savo pacientų pasakoja gydytoja O.Gustienė.

Šiam vyrui pasidarė silpna pusmaratonio pabaigoje. Jis pats pripažįsta, kad buvo persitempęs, prieš tai dalyvavo varžybose ir nespėjo pailsėti.

"Atlikę išsamius tyrimus neradome jokios kardiologinės patologijos. Vadinasi, silpnumas, nubėgus 20 km, buvo fizinio krūvio padarinys visam organizmui", – prieina prie išvados Miokardo infarkto sektoriaus vadovė O.Gustienė.

Kito kardiologų paciento, nubėgusio kone visus 42 km, organizmas į pernelyg didelį fizinį krūvį sureagavo dar labiau. Tokia distancija, kurios nė pusės niekada nėra įveikęs, 42-ejų vyrui buvo iššūkis. Jį bėgikas išsikėlė pats. Deja, neįveikė: apėmus silpnumui, turėjo sustoti ir baigti maratoną nepasiekęs finišo.

"Pirmasis pacientas nepakankamai išsityrė, antrasis persitempė, o trečiasis neįvertino savo jėgų", – bėgikų sveikatos problemų priežastis suklasifikavo docentė O.Gustienė.

Ji pridūrė, kad buvo merginų, kurias po konsultacijos buvo galima išleisti namo.

Krūvio ribos

Ką daryti, kad tokių nelaimių bėgikai išvengtų?

Patarimais, kaip reikia teisingai pradėti bėgioti ilgesnius atstumus be žalos sveikatai, o bėgimas teiktų naudą, dalijasi sporto trenerė Ieva Gaučytė-Užamedzkė. Jos teigimu, vyresniems žmonėms, kurie labai intensyviai sportuoja – daug bėgioja arba važinėja dviračiu, stipriai išauga širdies veiklos sutrikimų tikimybė.

Dėl per didelio krūvio ilgainiui surandėja širdies raumuo, ir padariniai gali būti itin skaudūs.

"Tam, kad būtų išvengta nelaimių, visų pirma būtina reguliariai tikrintis sveikatą, širdies būklę, o vietoje ilgų ir varginančių intensyvaus sporto treniruočių, ypač vyresniems žmonėms,  reikia rinktis mažiau fizinio krūvio teikiančius užsiėmimus – greitą ėjimą ir vidutinio tempo važiavimą dviračiu", – I.Gaučytė-Užamedzkė pabrėžia, kad sportas turi teikti naudą, o ne kenkti sveikatai.

Be to, griežtai nepatartina vartoti energinių, daug kofeino turinčių gėrimų, kurie dar labiau didindami pulsą itin apsunkina širdies darbą. Docentė O.Gustienė priduria, kad, jos įsitikinimu, tonizuojamieji gėrimai kenkia sveikatai.

"Reikia gerti vandenį, dar geriau – mineralizuotą, kad atgautume išprakaitavus prarastą kalį, magnį ir kitus mikroelementus", – paaiškina docentė.

P.Ramoška prisipažįsta anksčiau vartojęs kofeininius papildus, bet, pajutęs jų neigiamą šalutinį poveikį, atsisakė visiems laikams. Dabar geria tik vandenį, bėgimo metu vartoja sportinį gelį.

(Olivija Gustienė. Vilmanto Raupelio nuotr.)

Būtina atsakingai pasirengti

Įvairiuose maratonuose, iš jų ir pastarajame, dalyvavęs Kauno technologijos universiteto studentas Aloyzas jau turi patirties, kaip saugoti sveikatą.

Pradedantiesiems bėgikams visų pirma jis pataria pasirinkti tinkamus bėgimo batelius, kurie atitiktų pėdos formą ir padėtų išvengti rimtų traumų.

Bėgimo sporto naujokams patariama neviršyti 80 proc. savo pajėgumo, o galimybių ribas geriausia nusistatyti, atliekant bėgimo pratimus su širdies ritmo matuokliu.

"Iš pradžių patartina bėgioti minkštesniu pagrindu, pavyzdžiui, miško takais, o ne asfaltu, kad sąnariai galėtų lengviau pratintis prie didesnio krūvio", – pabrėžia Aloyzas. Ko gero, jau visi žino, kad prieš kiekvieną bėgimą privaloma padaryti apšilimą, tempimo pratimus.

"Šie veiksmai taip pat gerokai prisideda prie traumų ir kitų nelaimingų atsitikimų bėgant prevencijos. Žinoma, karštuoju metų laiku būtina nepamiršti vartoti pakankamai skysčių", – patarimus dalijasi Aloyzas.

Jaunasis bėgikas primena, kad prieš kiekvienas varžybas reikia apsilankyti pas gydytojus ir atlikti medicininę patikrą, kurios metu būtų nustatoma, ar organizmo būklė yra pakankamai gera didelių distancijų bėgimams. Gavus medikų leidimą, būtina apsibrėžti, koks atstumas yra saugus.

"Bėgimo sporto naujokams patariama neviršyti 80 proc. savo pajėgumo, o galimybių ribas geriausia nusistatyti atliekant bėgimo pratimus su širdies ritmo matuokliu. Po kiekvieno bėgimo patartina atlikti lengvus tempimo pratimus", – šiais bėgiko Aloyzo patarimais tikrai verta pasinaudoti.