Galbūt tokį pozityvų požiūrį, gebėjimą vertinti tai, ką turi, lėmė sunkūs vaikystės išgyvenimai, kuriais moteris pasidalins šį šeštadienį, 9 val. ryto, TV3 laidoje „Amžius – ne riba“.

Tarpukariu gimusi Onutė vaikystėje patyrė tikrą gyvenimo skonį. Būdama vos dešimties, 1949 metų pavasarį su mama ir tėčiu buvo ištremta į Sibirą.

„Sunku prisiminti tą laiką... – su tramdomu jauduliu pasakos O. Sakalauskienė. – Atsimenu, kaip naktį apsupo mūsų namą ir pasibeldė į duris. Pirmiausia pasiėmiau lėlę – turėjau labai gražią, – bet kareivukas tą lėlę atėmė, pasodino ant palangės, o man įdavė kepaliuką duonos. Ir taip išvažiavome į Sibirą, Irkutsko sritį. Neturėjome maisto, mamytė dirbo sandėlyje, ruošė grūdus sėjai ir parnešdavo grūdų kišenėse. Juos mirkėme, malėme, košes virėme ir taip gyvenome. Bet kartą kažkas paskundė ir dešimt ten dirbusių moterų lietuvių, tarp jų ir mano mama, gavo po dešimt metų kalėjimo. Mamą išvežė ir likome vieni su tėveliu, kuris tuo metu gulėjo ligoninėje.“

Onutė nuo mažens pasižymėjo polinkiu į mokslą. Lietuvoje ji vos per metus baigė pirmą ir antrą klases. Tremtyje tapo daug sudėtingiau, nes ji visiškai nemokėjo rusų kalbos. Ilgainiui perprato svetimą kalbą ir sėkmingai baigė mokyklą, iki kurios kasdien žingsniuodavo net po dešimt kilometrų.

Džiaugiuosi kiekviena smulkmena, kiekvienu žmogumi ir visiems kartoju savo ketureilį: „Neskaičiuokim šiandien metų, daug jų ar mažai. Jeigu akys saulę mato, viskas bus gerai.“

Gyvendama miškingoje vietovėje Onutė ne kartą susidūrė su laukiniais žvėrimis. Kartą ją, išbėgusią į lauką su blynais, per liemenį apsivijo meška. Teko gražiuoju atiduoti skanėstus. Neišvengta ir vilkų užpuolimo – šis prisiminimas iki šiol ryškus.

Kai Onutė baigė mokyklą, visai šeimai pavyko sugrįžti į Lietuvą. Čia laukė kitokie išbandymai ir kliūtys. Dėl tremtinės statuso ji buvo nepageidaujama tiek universitete Kaune, kur norėjo studijuoti matematiką, tiek gimtosios Marijampolės pedagoginėje mokykloje, kur norėjo įgyti pradinių klasių mokytojo specialybę. Tačiau Onutė nepasidavė ir pasiekė savo – įgijo pedagogo kvalifikaciją, o vėliau pedagoginį darbą moteris dirbo 50 metų.

Nuo jaunystės sunkumų užgrūdinta O. Sakalauskienė šiandien stebisi girdėdama žmonių verkšlenimus, kad jiems negerai.

„Man gerai – aš laiminga, aš gyvenu. Ir nesvarbu, kad man yra 83-eji. Nors tai gyvenimo saulėlydis, tačiau jis gražus, – laidoje kalbės Onutė. – Džiaugiuosi kiekviena smulkmena, kiekvienu žmogumi ir visiems kartoju savo ketureilį: „Neskaičiuokim šiandien metų, daug jų ar mažai. Jeigu akys saulę mato, viskas bus gerai.“

O. Sakalauskienės gyvenimas kupinas veiklos, bendravimo. Ji 16 metų vadovauja Marijampolės trečiojo amžiaus universitetui, yra viena iš jo įkūrimo iniciatorių. Šio universiteto lankytojams veiklos apstu: čia veikia 14 fakultetų, keli meno kolektyvai, vykdomi projektai, kartu keliaujama po Lietuvą ir užsienį. Universiteto klausytojai dalyvauja ne tik paskaitose, diskusijose, bet ir įvairiose akcijose, vakaronėse, teminiuose bei kūrybos vakaruose, konkursuose, sporto šventėse ir kt.

Į paskaitas susirenka senjorų iš visos Marijampolės apskrities. Šiemet universiteto lankytojų – 726. Čia dėstoma sveika gyvensena, psichologija, buities kultūra, literatūra, užsienio kalbos, dailės technologijos, stilius ir mada, fizinis aktyvumas ir kineziterapija, teisė, informacinės technologijos ir kt.

„Čia, universitete, yra mano gyvenimas“, – sako O. Sakalauskienė, iš šios veiklos nesitikinti jokios finansinės naudos, nes didžiausias atlygis jai – žmonių šypsenos ir pasitenkinimas.