Ir štai, lygiai prieš 90 metų, 1931 m. spalio 8 d. kino teatre „Forum“ (dabar Laisvės al. 46A) įvyko nespalvotos nebyliosios komedijos „Onytė ir Jonelis“ (arba „Nelįsk kur nereikia“) premjera!

Dar  šiemet Laisvės alėjoje, tiesa, keliasdešimt metrų nuo buvusio „Forum“ ir visai prie pat atnaujinto kino centro „Romuva“, atsiras šiai sukakčiai dedikuota skulptūra. Kęstučio Balčiūno kūrinys — analogų neturinčio konkurso „Kauno akcentai“ nugalėtojas. Apie bronzinę skulptūrą, skirtą pasidžiaugti kino Lietuvoje užgimimu, netrukus, o kol kas – daugiau apie „Onytę ir Jonelį“.

Pirmoji kino kregždė (ar gervė?)

Nenuostabu, kad šio, deja, neišlikusio (bet archyvuose išliko valdžios leidimas filmą rodyti ir net titrų nuorašai!) filmo kūrėjai – jokie kino profesionalai. Po keleto nesėkmingų bandymų nufilmuoti pirmąją lietuvišką juostą, „Onytę ir Jonelį“ sukūrė kino studijos „Akis“ įkūrėjai – operatorius, buvęs žvalgas Feognijus Dunajevas ir režisierius, notaras Jurgis Linartas.

Kūrybinis tandemas filmą sukūrė be valstybės pagalbos, jis sukėlė platų rezonansą Lietuvoje ir rodytas Amerikoje lietuvių išeivijos atstovams (būtent JAV ir dingo vienintelė kopija). Taigi, nors ir mėgėjiškas, tai  filmas, įprasminęs tarpukario Lietuvos kino entuziastų ryžtą kloti pamatus profesionaliam nacionaliniam kinui.

Filmo „Onytė ir Jonelis“ stop kadras

Datų, tinkamų švęsti kiną, esti ir daugiau – štai filmavimo darbai prasidėjo 1931 m. kovo 8 d., po jau po septynių mėnesių vyko premjera. Ji, tiesa, buvo uždara, skirta kviestinei publikai – kritikams, žurnalistams, žymiems visuomenės atstovams. Nuo spalio 13 d. „Onytė ir Jonelis“ įtrauktas į „Forum“ repertuarą.

Apie ką šis neišlikęs filmas, geriausiai galima sužinoti ano meto spaudoje. „Lietuvos aidas“ dar iki premjeros, 1931 m. liepos 25 d. rašė:

„Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta į Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. Išvykus kartą ponams, juodu apsirengia ponios ir pono rūbais ir eina „pafrantuoti“. Tačiau Jonelis kažkur tai sutepa gydytojo rūbus dažais, kad net juokas žiūrėti, ir užmiršta juos išvalyti. Vėliau gydytojas tatai pamato ir supranta kas įvyko. Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsivedę ir laimingai gyvena. Kaip matyti iš šio trumpo siužeto turinio, „Onytė ir Jonelis“ filma yra natūralistiniame komiškame fone. Moralinis filmos postulatas: nebėkime iš kaimo miestan!“

Po premjeros filmas buvo sutiktas dviprasmiškai. Vieni jį peikė, kiti gyrė, pabrėždami, kad „filmos pionieriai tikrai milžinišką darbą atliko“, arba kad „filma intriguoja ne savo idėja, ne savo fabula, bet tuo, kad ji labai įvairiai, labai margai vaizduoja Lietuvos veidą, tiek sodžių, tiek patį Kauną.“

Paminklas tam, ko niekas nematė

„Pirmas filmas“ – taip vadinasi šiuo metu Lenkijoje liejama bronzinė Kęstučio Balčiūno sukurta skulptūra, kurios idėją skulptorius pateikė penktus metus skaičiuojančiam konkursui „Kauno akcentai“. Anksčiau šiemet vykusioje idėjų pirmojo lietuviško filmo įamžinimui atrankoje iš viso pateikta 11 eskizų.

Kino stotele Laisvės alėjoje tapsianti skulptūra – natūralaus dydžio. Ji vaizduoja ne „Onytės ir Jonelio“ sceną ar aktorius, bet du neįvardintus berniukus, susidomėjusius nematytu dalyku – kino kamera „Ernemann“, tokia, kokia galimai filmuota juosta, ir čia pat kuriamu pirmuoju lietuvišku filmu.

A. Silkinio nuotr.

„Tai ne iliustracija, o fantazija“ – šypsosi K. Balčiūnas. Anot skulptoriaus, vaikai – nusistebėjimo naujove, smalsumo, atradimo simbolis.

„Ilgai mąsčiau, kaip parodyti tai, ko nėra, kaip perteikti pirmojo karto įspūdį – norėjau sukurti ką nors kitoniško“, – sako menininkas. Jis teigia įsivaizdavęs, kaip galėjo vykti „Onytės ir Jonelio“ filmavimas provincijoje. Jei filmas būtų išlikęs, galbūt meninis sprendimas būtų buvęs visai kitoks. Žinoma, istoriniai faktai paminėti – jie bus užrašyti skulptūros papėdėje.

Beje, „Pirmas filmas“ – jau trečiasis K. Balčiūno kūrinys Kauno centre. Laisvės alėjos pabaigoje kauniečius linksmina su šuneliu žaidžiantis jaunasis dviratininkas, o prie Kauno centrinio pašto sveikinasi pirmasis Laikinosios sostinės burmistras Jonas Vileišis. Akyli praeiviai tikrai ras „Pirmo filmo“ veikėjų – dviejų smalsių berniūkščių – panašumų su jau minėtu dviratininku. Gal tai – dar ne istorijos pabaiga?..

Pirmasis toks akcentas Europoje

Žadama, kad „Pirmas filmas“ prie kino centro „Romuva“ bus atidengtas dar šiemet.

Kaip teigia Kauno filmų biuro vadovas Aurelijus Silkinis, jam nepavyko aptikti kito tokio objekto kur nors kitur Europoje – tai yra, kol kas jokia šalis nėra įamžinusi pirmojo savo filmo: „Kažkas panašaus yra tik Holivude – ten pagerbtas pirmasis būtent tame rajone sukurtas filmas.“

Pasak Kauno miesto savivaldybės, kino juostą norima įamžinti kitais metais minimo jos 90-mečio proga.

Skulptūrų, šviesos instaliacijų, dizaino objektų ar kitų meninių formų pasiūlymai filmo įamžinimui laukiami savivaldybės rengiamame konkurse „Kauno akcentai“ nuo sausio 1 iki vasario 1 dienos.

Viena iš siūlomų galimų vietų šiam kūriniui – Kauno kino centro „Romuva“ prieigos Laisvės alėjoje.

Pasak savivaldybės, nors kino teatro „Forum“, kuriame anuomet įvyko filmo premjera, nebėra, vienintelis išlikęs tarpukario kino teatras „Romuva“ yra netoli tos vietos. Jį po rekonstrukcijos atverti taip pat planuojama kitais metais.

Akcentai galimi ir kitose viešose Kauno vietose.

Savivaldybės duomenimis, „Onytės ir Jonelio“ filmavimas anuomet užtruko beveik pusmetį. Dauguma filme vaidinusių aktorių – teatro studentai, kuriems buvo pažadėta po filmavimo atsiskaityti geriausiais to meto šokoladiniais saldainiais.

„Tai buvo 1931 metai. Menininkai tuo metu neturėjo visiškai jokios patirties, technikos ir supratimo, kaip kurti filmą. Jie mokėsi tiesiog žiūrėdami užsienietiškus filmus kino teatruose. Būtent entuziazmas ir davė impulsą lietuviškam filmui. Žavu, kad žmonės, neturėdami ypatingų žinių, su užsidegimu ėmė ir sukūrė tai, kas tapo Lietuvos kino pradžia. O ta pradžia buvo būtent Kaune“, – įžvalgomis dalijosi „Kauno filmų biuro“ vadovas Aurelijus Silkinis.

Tuo metu filmas susilaukė įvairių reakcijų – nuo stiprios kritikos iki pagyrų ir palaikymo.

Filmuojant juostą komandai trūko ne tik pinigų technikos nuomai, bet ir žinių, kaip paruošti aktorius filmavimui. Ypač kino kritikai po filmo peikė aktorių grimą, kuris atrodė itin keistai – juodos lūpos ir paakiai, akinamai balti veidai.

Kritikuojamas buvo aktorių neprofesionalumas, prastai įkūnijami personažai, filmo turinys. Tačiau galutinis žurnalo „Naujoji Romuva“ verdiktas pirmajam pilnametražiam lietuvių darbui buvo gana palankus – filmą aprašiusiam korespondentui patiko ir „įdomios sukombinuotos scenos“, ir veikalo gyvumas, ir įdomus siužetas.

Pagirta ir tai, kaip juostoje atvaizduotas Kaunas, kuris, pasak autoriaus, „daro tikrai gražaus ir turtingo miesto įspūdį“. Galiausiai konstatuota, kad, turint omenyje patirties stoką ir lėšų trūkumą, filmas ne toks jau ir prastas.

Šiandien pamatyti bei įvertinti šio filmo nėra galimybių – jis laikomas dingusiu.

Lietuvos kino priešaušryje, dar praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, buvo įkurtos kelios artistų mokyklos, parengta dešimtys diplomuotų kino aktorių, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai nė per sieksnį nepakilo link Vakarų standartų.

Pirmieji lietuviški bandymai

Iš grandiozinių anuomečių sumanymų liko šnipštas, pavyko pastatyti vos kelis kuklius filmus, nors kino žvaigždės sindromu užsikrėtė ne vienas.

1925 m. vasarį Kaune įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, tada ir prasidėjo kino aktorių rengimo bumas. Aktoriai ar artistai tais laikais buvo vadinami ir vaidilomis, nuo žodžio "vaidinti". Tačiau ši sąvoka neprigijo.

Vis dėlto daugelio jų profesinis spindesys buvo per menkas ir anais laikais, kad garsas apie juos išliktų iki šių dienų. Todėl lietuviškų kino "žvaigždžių" vardai ir veidai šiandien – užmarštyje.

Tačiau kino verslas Lietuvoje įsisuko. Pirmoji radosi bendrovė "Lietfilm", jai įkandin pasirodė "Filmos" mokykla. Pradėjo veikti filmų gamybos bendrovė "Akis".

XX amžiaus trečiame dešimtmetyje pasirodė keli trumpametražiai filmai: "Rūpestingas tėvas", "Filmos" mokyklos auklėtinio Stasio Narijausko ir jo kolegos iš "Akies" studijos Petro Malinausko "Sužieduotinis per prievartą".

Tai – nesudėtingo siužeto kūrinys apie turtuolį, kuris priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai. Kad būtų kaip ir to meto Holivudo vesternuose, kūrinėlis paįvairintas gaudynėmis miesto gatvėse.

O štai lietuviškas filmas "Kareivis – Lietuvos gynėjas" (operatorius Feognijus Dunajevas) kažkuo lyg ir primena "Šaunųjį kareivį Šveiką". Nežinia, kokių tikslų siekė autoriai, tačiau iš komiškų siužeto situacijų matyti, kad kariuomenė net iš puskvailio gali išugdyti tikrą vyrą.
Nors lietuviški kino "produktai" ir nebuvo išliekamąją vertę turintys meno šedevrai, vis tiek apmaudu, kad dauguma šių juostų iki šių dienų neišliko.

Honoraras – pusė kg saldainių

1931 m. spalį Lietuvos kultūrinį gyvenimą sudrebino pirmojo pilnametražio lietuviško filmo "Onytė ir Jonelis" arba "Nelįsk, kur nereikia" premjera.

Tai – komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Dienraštyje "Lietuvos aidas" dar prieš premjerą pristatytas siužetas:

"Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Vanda Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. Išvykus kartą ponams, juodu apsirengia ponios ir pono rūbais ir eina "pafrantuoti". Tačiau Jonelis kažkur taip sutepa gydytojo rūbus dažais, kad net juokas žiūrėti, ir užmiršta juos išvalyti. Vėliau gydytojas tatai pamato ir supranta, kas įvyko. Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsiveda ir laimingai gyvena. Kaip matyti iš šio trumpo siužeto turinio, filma "Onytė ir Jonelis" yra natūralistiniame komiškame fone. Moralinis filmos postulatas: nebėkime iš kaimo miestan! Filma – 4 paveikslų. Filmos demonstravimas tęsis valandą su viršum." (Kalba netaisyta – A.D.)

Pasakojama, kad pažiūrėjęs "Onytę ir Jonelį" garsusis tenoras Kipras Petrauskas tarė: "Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek."

O aktorė V.Lietuvaitytė po daugelio metų prisiminė jai didžiausią įspūdį padariusį legendinio dainininko gestą:
"Aš taip apsidžiaugiau – man pats K.Petrauskas pabučiavo ranką."

Moteris dar pridūrė, kad tai jai buvęs brangesnis įvertinimas negu honoraras, gautas už bemaž pusmetį trukusį filmavimą – pusė kilogramo saldainių.

Ieškojo lietuviškos kilmės

1931 m. pasirodė filmų mėgėjams skirtas žurnalas "Kino naujienos", kuriame taip pat buvo nepamirštas ir pirmasis lietuviškas pilnametražis filmas "Onytė ir Jonelis".

Be Vakarų bei vietinių kino aktualijų šiame leidinyje svarstyta tikimybė, kad kai kurie Holivudo aktoriai galbūt vis dėlto turi lietuviškų šaknų.

"Pasirodo, jei tikėti mūsų spaudai, turime jau geroką skaičių ekrano garsenybių lietuvių. Ir taip prieš keletą metų sužinojau, kad gryno kraujo lietuvaitė yra saldžioji Lilijan Gish, dabar jau pasitraukusi iš ekrano. Paskui sulietuvinom žinomą artistą – kaubojų Tomą Miksą ir prieš porą metų garsinių filmų didvyrį Al Jolsoną ( jo paskutinieji filmai neturėjo jokio pasisekimo ir jis buvo priverstas kino darbą mesti). Paskutiniu metu "lietuviu" tapo Džon Boleslus, "Gvardijos kapitono" herojus ir pernai miręs garsus Amerikos tragikas Lon Chaney. Paduodama net pastarojo pavardė – Eringis. Ar jie tikrai yra lietuviai, sunku ką pasakyti, bet jei apie tai rašoma, matyt tame kiek nors tiesos ir yra", – 1932 m. svarstė žurnalas "Kino naujienos".

Vėlesniame jo numeryje pasirodė štai tokia informacija:
"Štai ir vėl šios savaitės "D.Naujienos" žinutėje "Kino artistas iš Kauno rėdybos" praneša, kad Radio Pictures artistas (Ivan Lebedev‘as) esąs lietuvis, kilęs iš Kauno apskrities".

Žvaigždučių paieškų šou

Žurnalas "Kino naujienos" sumanė savotišką šou, paskelbdami, kad skaitytojai, kurie manė tinkami vaidinti kine, siųstų savo nuotraukas į redakciją. Fotografijų poros buvo įdedamos į kiekvieną savaitraščio numerį.

"Susidomėjimas mūsų nauju skyriumi vis auga. Iš visos Lietuvos kampelių gauname fotografijas, kurias jų savininkai norėtų matyti įdėtas "Ar aš tinku filmui?" skyriuj. Deja, ne visos jos tinka. Dar kartą primename, kad jos turi būti atliktos ant blizgančio popieriaus ir turi apimti biustą. Be to, kitoj pusėj turi būti užrašytas tikslus adresas. Dabar pristatome naujus "Ar aš tinku filmui?" galerijos atstovus.
Dešinėj – kaunietė p-lė "Ilona". Kiekvienas, pažiūrėjęs į reguliarius jos veido bruožus, neabejos, kad ji filmui tinka, tuo labiau, kad p-lė "Ilona" fotogeniška, t.y. gali išeiti filme. Vienas jos defektas – pernelyg atsikišusi apatinė lūpa, mes tačiau tikime, kad tai fotografijos kaltė. P-lės "Ilonos" partneris šiam n-ry – p.P.Pociūnas (Panevėžys). Jis, mūsų nuomone, galėtų būti puikus "Ilonos" partneris ne tik "Kino naujienose", bet ir filme. Ar ne graži lietuviška pora? P.Pociūnas, pažymėtina, pirmas mūsų konkurse tinkąs amantų (mylimųjų – A.D.) rolėms."

Turėjo šansą vaidinti?

"Kino naujienų" redaktorius nevengdavo ir šio konkurso dalyvių kritikos. Štai panelei J.Olechnovičaitei jis numatė charakteringos kaimietės ar šiaip naivuolės rolę, o Indrė, anot redaktoriaus, filme "reikia manyti, gali turėti geresnį pasisekimą, negu fotoaparate, nes taip ji, taip ir visi kiti prisiuntę mūsų skyriui savo atvaizdus yra nevykusio fotografų darbo aukos".

Rašoma, kad šiuo šou susidomėjo ir garsaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus giminaitė Ona Tolstojytė, kurios fotografija pakliuvo į konkursą, taip pat viena klaipėdietė, pasivadinusi slapyvardžiu Undinė.

Anot "Kino naujienų", kiekvieną savaitę konkursui, kuris tęsėsi bemaž metus, redakciją pasiekdavo iki pusės šimto kino žvaigždėmis norinčių tapti lietuvaičių nuotraukų.

"Kino naujienų" redaktorius šiems šou dalyviams suteikė viltį, kad į juos galbūt atkreips dėmesį kino studijos vadovai ir pakvies kino bandymams. Ar kam nors iš konkurse dalyvavusių žmonių pasisekė, šiandien mes nežinome.

Pėdsakai Holivude

Jei lietuvių aktoriai tuo metu ir netapo garsiomis kino žvaigždėmis, tačiau mūsų tautiečiai kino kūrėjai šiokį tokį pėdsaką paliko net Holivude. Vienas jų – Pranas Valuskis, 1925 m. nufilmavęs vaidybinį filmą apie knygnešius "Naktis Lietuvoje".

Pinigus filmui rinko lietuvių kolonijose, o drabužius ir reikmenis pasiskolino iš Holivudo bendrovės.
Teigiama, kad atsiliepimų apie "Naktį Lietuvoje" buvo ne tik išeivijos spaudoje. Gastroliuojant po Ameriką, filmo premjerą lydėjo anšlagai Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Niujorke.

1926 m. Niujorke lietuviško profesionaliojo teatro pradininkas Juozas Vaičkus įsteigė bendrovę "Cineova Pictures".

J.Vaičkus norėjęs šiam tikslui rengti aktorius ir Lietuvoje, tačiau tokiai iniciatyvai Amerikoje pasipriešinta. Bendrovę "Cineova Pictures" J.Vaičkus buvo priverstas greitai likviduoti, o pats 1929 m. grįžo į Lietuvą.

Nemažos sėkmės 1938 m. sulaukė ir pirmasis garsinis Henriko Kačinsko režisuotas filmas "Storulio sapnas".
Šio marionečių filmo premjera įvyko 1938 m. lapkritį, lėles pagamino Stasys Ušinskas. Lietuvoje filmas sutiktas entuziastingai. Teigiama, kad JAV animacinių filmų bendrovė "Dalcompany" ne tik nupirko "Storulio sapną", bet ir užsakė S.Ušinskui naują filmą pagal H.K.Anderseno pasaką "Lakštingala".

Šį darbą atlikti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.