„Mane norėjo nurašyti pusmečiui, gydytojas įspėjo, kad tai – klastinga liga, užtrunka iš jos išsikapstyti,“ - pasakojo M. Rojus. Peršalimo sąlygota liga, anot solisto, kėlė daug nepatogumų, „sutraukė dalį veido, jaučiausi nejaukiai – geriu kavą, o ji bėga pro lūpos kamputį, maudausi, o šampūnas bėga į akį, nes negaliu jos užmerkti. Gydytojai minėjo, kad tai gana dažna liga ir nuramino, kad veido judrumas atsistatys“. Atlikėjas įdėjo daug pastangų, kad kuo greičiau atsistotų ant kojų – akupunktūra, masažai – tai tik dalis gydymo proceso.

Nors reabilitacija užtruko mėnesį vietoj prognozuotų šešių, M. Rojui net ir tas mėnuo prilygo pusmečiui, „būnant namuose laikas prailgsta, ypač, kai esu pratęs prie teatro, veiklos. Bet buvo ir pliusų, jei taip galima sakyti, turėjau progą daugiau laiko skirti šeimai, pabūti kartu“, - juokavo atlikėjas.

Visgi net ir mėnesio atotrūkis nuo darbo solistui reiškia daug, „pirmosios pamokos buvo sunkios – prisiminti vaidmenį, natas išdainuoti, net kvėpavimą sunku kontroliuoti, užtrukau, kol įsivažiavau, bet dabar jau viskas gerai“, - sakė M. Rojus ir pridūrė, kad liga išmokė atsargumo, - „dabar jau niekur neinu be šaliko ir kepurės, anksčiau kur kas aplaidžiau į tai žiūrėjau“.

P. Čaikovskio operoje „Jolanta“ M. Rojus atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų – įkūnija gydytoją Ibn Chakia, kuris tikina galįs išgydyti heroję – uždarame sode nuo vaikystės gyvenančią aklą princesę Jolantą. „Sunkiausia ruošiantis šiam vaidmeniui man buvo aktorinė jo pusė, operoje nėra daug judesio, tad personažo spalvas, jo asmenybę reikia perteikti mimika, gestais – tai pareikalavo nemažai pastangų“, - sakė solistas, - „Ibh Chakia – rytų kraštų personažas, jame turėjo atsispindėti ir kultūriniai niuansai“.

Kartu su talentingais Ukrainos operos solistais statyta opera anot atlikėjo leido jam ir kitiems kolektyvo nariams šiek tiek praplėsti akiratį, „savus pažįstame, esame vieni prie kitų įpratę, naudinga pasikeisti patirtimi, pamatyti kitus, pabendrauti su jais“.

Šį penktadienį apsilankiusieji teatre ne tik turės progą pamatyti M. Rojaus sugrįžimą ant scenos, bet ir išgirs vienu ryškiausių rytų Europos operos balsų vadinamą pagrindinio vaidmens atlikėją, viešnią iš Baltarusijos respublikos nacionalinio didžiojo operos ir baleto teatro Inną Rusinovskają (Inna Rusinovskaya).

„Jolantos“ siužetas pasakoja uždarame sode gyvenančios gražios, bet aklos princesės praregėjimo istoriją. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ši, Lietuvoje vos kelis kartus statyta opera, suskambėjo naujai ir niekuo neprimena prieš tai buvusių pastatymų. Sovietmečiu cenzūros apkarpyta opera pirmą kartą statyta naudojant originalų tekstą, į kurį buvo sugražinti išbraukti ar nutylėti žodžiai. Vienas įspūdingiausių „Jolantos“ aspektų – novatoriška scenografija, audžiama iš sudėtingų vaizdo projekcijų ir galiausiai primenanti 3D šviesų paveikslą.

Operos režisierius Raimundas Banionis, dirigentas Alexandr Khaindrava, vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas, choreografė Vesta Grabštaitė.

Galbūt ne visi žiūrovai būtų pastebėję, kad kažkas atsitiko, jei spektaklio metu į užkulisius nebūtų nubėgusi garbaus amžiaus moteris.

Tie žiūrovai, kurie spektaklį stebėjo su žiūronėliais, atkreipė dėmesį į Jolantos vaidmenį atlikusios Julijos Aleksejevos sumišimą. Jauna moteris stengėsi neparodyti, kad kažkas atsitiko, bet jos balsas skambėjo nebe taip, kaip iki tol.

Netrukus dainininkė tik žiopčiojo, balsas sklido iš užkulisių. Nuskambėjus paskutiniams akordams, nusilenkti publikai dainininkė pakvietė ir tą pačią spektaklio metu per salę bėgusią moterį. Tai buvo J.Aleksejevos mokytoja, buvusi pasaulinio lygio dainininkė, pastaruoju metu dirbanti pedagoge Liudmila Monastyrskaja.

"Moterų balso klostės yra ypač jautrios. Natūralu, kad panašiai kaip sporte dainuojant pasitaiko traumų. Nuo to niekas nėra apsaugotas. Kartais taip nutinka ir per spektaklį. Pats mačiau Kaune, kaip vieną vaidmenį atliko du dainininkai, nes pirmajam staiga dingo balsas. Tik didieji pasaulio teatrai gali sau leisti mokėti didžiulius pinigus dubleriams. Mūsų šalyje tai pernelyg daug kainuotų, – pasakojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas. – Šiuo atveju dainininkė labai stengėsi, panaudojo per daug jėgų. Sekmadienį medikai jai rekomendavo nedainuoti. Jei ji dainuos šio spektaklio metu Vilniuje, nežinia, ko galima tikėtis, balsas gali dingti keliems mėnesiams ar net visam gyvenimui. Kiekvienas dainininkas turi žinoti tokius dalykus, labiau patyrusieji moka save patausoti."

Pirmojo premjerinio spektaklio metu ketvirtadienį ir iš pradžių šeštadienį nebuvo jokių požymių, vertusių nerimauti dėl dainininkės balso.

Tiesa, pirmojo veiksmo viduryje J.Aleksejevos mokytoja ir salėje buvęs Vladimiras Prudnikovas pajuto, kad dainininkės balsas gali nutrūkti.

Ji nutilo per antrąjį veiksmą itin sudėtingo dueto metu. Tai buvo labai rimta trauma.

Dirigentas sprendžia, ar spektaklį nutraukti, ar leisti dainininkui jį pabaigti.

Spektakliui Vilniuje iš užsienio pakviesta kita dainininkė. Sausį šią partiją atliks Klaipėdos muzikinio teatro solistė.

P.Čaikovskio koncentratas

1892 m. kurdamas „Jolantą“ kompozitorius nerimavo, kad po paskutiniojo didelio darbo, operos „Pikų dama“, jis prarado kūrybinį pajėgumą. Bet jau pirmasis „Jolantos“ pastatymas ir kiti ėję po jo publikos buvo sutikti su dideliu palankumu. Pirmąjį šios operos pastatymą už Rusijos ribų, Hamburge, Vokietijoje, 1893 m. dirigavo Gustavas Mahleris.

„Jolanta“ yra keista ir sunki opera jos statytojams, gimusi, kai kompozitorius jau buvo sukūręs didžiuosius savo šedevrus. Dėl to ir sunki – joje visų P.Čaikovskio opusų koncentratas“, – sakė vienas iš šios operos dirigentų Tomas Ambrozaitis. Jį papildė dirigentas statytojas Alexandras Khaindrava: „Tai – viena sunkiausių operų – dirigentui, režisieriui, scenografui. Ją lengva pastatyti banalią, bet mūsų tikslas Klaipėdoje – išvengti šios klaidos. Manau, kad pavyko.“

Originalus tekstas

Klaipėdos muzikiniame teatre ši, Lietuvoje vos kelis kartus statyta opera, suskambėjo naujai ir niekuo nepriminė prieš ją buvusių pastatymų. Pasirinkusi „Jolantą“, kūrybinė komanda nutarė atitaisyti istorijos tėkmėje jai padarytą skriaudą. Į sovietmečiu cenzūros apkarpytą operą pirmą kartą sugrąžintas originalus tekstas.

„Jolantos“ siužetas pasakoja uždarame sode gyvenančios gražios, bet aklos princesės praregėjimo istoriją. Tarybiniais metais opera nukentėjo nuo cenzorių rankos ir tapo pasakaite vaikams. Anot naujojo pastatymo režisieriaus Raimundo Banionio, pasidarbavus cenzoriams, operos prasmė buvo iškraipyta: „Pasakiškoje operos versijoje Jolantos aklumas tapo fiziniu vietoj dvasinio.“

„Ši opera yra psichologinis rebusas, – režisierių papildė T.Ambrozaitis. – Muzika režisūrinių sprendimų nesiūlo, priešingai – čia viskas apversta veidrodžio principu. Jolanta iš tiesų yra reginti, o visi kiti – akli.“

Šviesos scenografija

Atsivėrus naujam operos prasmės klodui, neišvengiamai keitėsi ir jos režisūriniai sprendimai. „Statydami „Jolantą“, tiek jais, tiek scenografija siekėme byloti apie tikrojo, giliojo regėjimo specifiką. Tai alegorinis pasakojimas apie Dievo paieškas savyje ir mus supančiame pasaulyje. Abstrakti scenografija pabrėžia Jolantos išskirtinumą, jos pasaulio suvokimo savybes. Aplinkinių siekis „pagydyti“ Jolantą, priversti ją praregėti iš tiesų tėra noras sumenkinti jos dvasingumą ir paversti ją minios dalimi“, – samprotavo režisierius.

Vienas įspūdingiausių pastatymo aspektų – siurrealistinė scenografija, nuausta iš videoprojekcijų ir primenanti 3D šviesų paveikslus. „Jolantos vaidmuo sunkus, muzika ir tekstas nepadiktavo visų personažo spalvų, tad man atspirtimi tapo scenografija, – pripažino viena iš Jolantos vaidmens atlikėjų, žymi operos solistė Viktorija Miškūnaitė. – Šis spektaklis yra simbolistinis kūrinys, kupinas užuominų ir nuojautų, tarsi koks vidinis trileris.“

Tarptautinė partnerystė

Ryškiausią savo 30-ojo rudens premjerą teatras pristato drauge su tarptautine agentūra „Zav Arte Classic Agency HB“. „Jolanta“ pastatyta drauge su jos menininkais – ukrainiečiais atlikėjais.

Jie operoje pasirodys pirmųjų trijų premjerinių spektaklių metu, vėliau svečius pakeis Klaipėdos muzikinio teatro solistai.

Su Čekijoje reziduojančiu gruzinų kilmės dirigentu A.Khaindrava ir režisieriumi R.Banioniu operą „Jolanta“ Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, choreografė Vesta Garbštaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas. Opera atliekama rusų kalba.

Ryškiausią 30-ojo rudens premjerą teatras pristato drauge su tarptautine agentūra „Zav Arte Classic Agency HB“, o kūrybinei komandai vadovauja režisierius Raimundas Banionis ir Čekijoje dirbantis gruzinų kilmės dirigentas Alexandras Khaindrava.

Gerai žinoma, bet...

Anot uostamiestyje operą statančio žymaus kino, televizijos ir teatro režisieriaus R.Banionio, P.Čaikovskio „Jolanta“ plačiai žinoma Rusijoje ir Ukrainoje, bet ne Vakarų pasaulio šalyse. Parašyta 1892-aisiais „Jolanta“ yra paskutinis ir vienas geriausių kompozitoriaus kūrinių, bet istorijos tėkmėje opera nukentėjo, buvo paslėpta ir jos tikroji prasmė.

„P.Čaikovskis buvo labai religingas, tad šia opera jis bandė atsiprašyti už visas per gyvenimą padarytas nuodėmes, apsivalyti, – teigė naujojo pastatymo režisierius. – Bet siužetą pasirinko pasakišką: uždaroje saloje Prancūzijoje yra aptvertas sodas, kuriame karalius laiko aklą dukrą Jolantą. Ji nežino, kas yra aklumas ir regėjimas, mano, kad visi – tokie kaip ji. Jolanta yra išmokusi gyventi būdama akla.“

Ankstesniuose operos pastatymuose viskas – nuo scenografijos iki atlikimo – kūrė pasakišką atmosferą. O tarybiniais metais „Jolanta“ nukentėjo nuo cenzorių rankos. „Iš operos buvo išbraukti tokie žodžiai kaip „Dievas“, „Aukščiausiasis“ ir pakeisti „gamta“, „likimu“, bet kuo, išskyrus „Dievą“. Išmetus šiuos žodžius, opera iš tiesų tapo pasakaite vaikams – viduramžiai, Prancūzija, paslaptingame sode gyvenanti princesė... Bėda, kad vaikams „Jolanta“ buvo per daug „suaugusi“, o suaugusiesiesiems – per daug vaikiška. Būtent todėl ji neturėjo tikro kontakto su žiūrovais“, – pasakojo R.Banionis.

Sakmė Dievui

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Jolanta“ atgims originaliu tekstu, į jį grąžinta tai, kas buvo išbraukta ar iškraipyta. „Sugrąžinus visus tuos žodžius į operą, supratome, kad tai ne šiaip pasakaitė. Tai didinga sakmė apie meilę Dievui, apie meilę apskritai. P.Čaikovskio operoje Dievas yra pagrindinis veikėjas“, – apie naujai suskambėjusį kūrinį kalbėjo režisierius.

Anot R.Banionio, pagrindinis „Jolantos“ leitmotyvas yra mintis, kad aklumas gali būti labai įvairus, „nebūtinai aklas žmogus yra nematantis – dievybę jis mato plačiau, giliau, tikriau nei regintieji, kurie, nors ir išlaikydami paviršinį pamaldumą, nėra taip stipriai ir nuoširdžiai tikintys, taip gebantys dėkoti Dievui kaip aklasis“.

Atsivėrus naujam operos prasmės klodui, neišvengiamai keitėsi ir jos režisūriniai sprendimai. „Mūsų pastatymas bus novatoriškas – niekas „Jolantos“ dar taip nestatė“, – tvirtino režisierius, pabrėždamas, kad spektaklis galiausiai išsivaduos iš saldžios pasakos apdaro.

Tarptautinės pajėgos

„Jolanta“ statoma drauge su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais. Į Klaipėdą atvykstantys talentingi ukrainiečiai solistai gerai pažįsta šią operą, bet, anot režisieriaus, šįsyk jiems teko tam tikru požiūriu „persilaužti“, susipažinti su visai kitokia „Jolantos“ galimybe: „Jie gerai žinojo šios operos medžiagą, bet ne tą, su kuria dirbame šįkart.“

Kartu operą stato Čekijoje reziduojantis gruzinų kilmės dirigentas A.Khaindrava, kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, videoprojekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas. „Jolanta“ bus atliekama rusų kalba.

Lapkričio 24 ir 26 dienomis nuskambėjusi Klaipėdoje, jau lapkričio 29-ąją opera „Jolanta“ bus pristatyta ir Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre.