Savo įrašu keliautojas ir žurnalistas sutiko pasidalyti su portalo skaitytojais. 

„Dirbome Rygoje, daug filmavome. Ir po visko, šiandien popiet išlėkėm į Rygos oro uostą – skristi namo. Oro uostuose savimi pasitikiu, tarsi viską galėčiau daryti užsimerkęs. Visas procedūras žinau atmintinai, visas taisykles žinau. Pasitikėjimas savimi aukštumoje, na, galite įsivaizduoti. Toks užtikrintas stoviu, laukiu, kol per rentgenus praeis visi mano daiktai. Vienas jų – legendinė kuprinė, kurioje yra visko! Tikrai, visko. Šukos, trejos ausinės, du telefonai, vaistinėlė, akių lašai, nosies purškalas, rankų kremas, mažesnioji kamera, didesnioji, kompiuteris, įkrovikliai, užrašinė, dokumentų įdėklas, dezinfekciniai skysčiai, kvepalas, drėgnos ir sausos servetėlės, užkandžiams skirti džiovinti mangai, cukraus sukėlimui kraujyje – guminukų pakelis iš Los Andželo, tokie ryškūs gražūs. Toks jausmas, kad kiekvieną daiktą žinau atmintinai. Tik ne PEILIUS!“ – pasakojo keliautojas.

Patikroje dirbančios moterys jam pirmiausiai pranešė, kad kuprinę dar kartą įdės peršviesti. Žurnalistas sutiko. 

Čia jums rimtai sakau, kaip per išpažintį. Tikrai ne mano.

„Švieskite kiek norite, tikrinkite. Aš juk net kiekvienam vaistui turiu receptus, jeigu kažkam prireiktų. Toliau demonstruoju pasitikėjimą savimi. Peršviečia. Hmmm, tokia nustebusi. Klausia manęs: „ar turite ką nors aštraus? Peilį? Žirkles?“ Neturiu, tikrai neturiu – garantuodamas atsakau. Tikrintoja susikrimtusi. Sako: „noriu atsegti, patikrinti“. Aš ir vėl sakau: tikrinkite, kiek tik reikia. Čia tas retas atvejis, kai iki skrydžio dar yra pakankamai laiko, na, ir nieko nebijau, nes manau, kad apie savo kuprinę žinau viską“, – dėstė O. Gasanovas.

Kiša tikrintoja ranką, ir ištraukia du peilius. „O kas čia?“ – klausia. „Tada man dingo balsas, ėmė drebėti rankos, toks jausmas kaip pričiupo vagiant. Net nežinau kaip palyginti. Žiūriu aš į tuos peilius, nežinau ką sakyti. Tai sakau: jie ne mano! Pirmą kartą juos matau. Aha, aha, patikroje tokios kalbelės skamba kasdien, ims ji ir patikės. Aišku, kad netiki. Žiūri kaip į durnių. Aš pats į save taip žiūriu. Nes po velnių, IŠ KUR TIE PEILIAI?!? Jie ne mano. Čia jums rimtai sakau, kaip per išpažintį. Tikrai ne mano“, – prisiminė keliautojas.

O. Gasanovo nuotr.

Darbuotoja pasiteiravo, ar keliautojas pats susipakavo daiktus, O. Gasanovas patvirtino. Tuomet, anot jo, dar nejaukiau pasidarė.

„Atsisuku į kolegą operatorių, klausiu: Čia tu man įkišai?!? Jis sukioja pirštą prie smilkinio. Bajerius mes mėgstam, bet, na, taip nedaroma. Oro uostas – ne vieta juokauti. Ir dar su peiliais. Metaliniais, tikrais, pjaunančiais. Patikros pareigūnė pasiėmusi peilius, susikvietusi tikrintojų komisiją. Apžiūrinėja juos iš visų pusių. Aš stoviu, negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Žiūri į mane ir kiti keliaujantys. Ir jie tikrai kažką galvoja apie keleivį su peiliais. Nežinau ką, bet maždaug įsivaizduoju. Rodau visiems: ne mano, ne mano jie! Ateina tikrintoja su tais peiliais. Sako: „imkit, turėkit“. Sakau: ne mano jie, nenoriu. Ji: „imkit, imkit, galite skristi. Viskas gerai su jais.“

O. Gasanovas tikino labai nustebęs ir patikino tikrai jų neimsiąs į lėktuvą. 

„Demonstratyviai išmetu į šalia esantį konteinerį. Norisi visiems rėkti: juk sakiau, kad ne mano. Nueinam mes su operatoriumi į šoną, toliau dreba rankos, nežinau ką galvoti, nes peilių aš į kelionę neėmiau, ir tokių net neturiu nei namuose, nei darbe, nei dar kažkur. Galvoju ir aš, ir kolega, kaip jie galėjo pas mane atsirasti. Ir tada prisimenam, kad vakar, kai filmavome viename iš Rygos restoranų, aš netyčia išverčiau metalinę dėžutę su stalo įrankiais ir servetėlėm. Viskas nuvirto ant grindų, bent aš taip galvojau. Pakėliau ten kelias šakutes, peilius, padaviau padavėjui, kad pakeistų į švarius. Ir, matyt, tuo metu kažkaip pusiau stebuklingai tie du peiliai įkrito man į kuprinę. Aš to nepastebėjau, išsinešiau su savimi. Apvogiau kavinę! Baisiai gėda. Bet gi nežinojau to. Ir dar išmečiau, vietoj to, kad grąžinčiau. Toks visas kaip be galvos palieku Rygą. Iki kito karto. Beje, nufilmavom gerą laidą apie šitą miestą. Po poros savaičių parodysim“, – įrašą baigė keliautojas.

O. Gasanovas pasakojo, kad žurnalisto darbas ne tik leidžia aplankyti egzotiškiausius pasaulio kampelius, bet ir aplenkti savo šalyje besitęsiančius vėsius orus.

„Kai Lietuvoje vyrauja vėsesnis oras, aš stengiuosi būti ten, kur yra karščiau. Tai yra savanaudiškas noras, nes laidas galėčiau filmuoti ir Europoje, bet tiesiog ten yra šalta. Todėl aš visuomet ieškau šiltesnio klimato“, – apie darbo užkulisius pasakojo O. Gasanovas.

Nors kelionės garsiam žurnalistui seniai tapo įprastu dalyku, nuo kurio jis niekuomet nepavargsta, vis dėlto toks darbas turi ir neigiamą pusę.

Esu toks žmogus, kuris nemoka keliauti vienas.

„Būna liūdna, kai praleidi Kalėdas, Velykas ar kažkokias draugų šventes. Taip pat būna liūdna, kai į Lietuvą atkeliauja vasara – matai, kaip čia visiems smagu, visi ilsisi Palangoje, Nidoje ar prie ežero, o tu esi kažkur kitur. Praėjusią vasarą buvau Kretoje – ten taip pat buvo labai smagu, bet kitoje šalyje tu iš esmės esi vienas, tik su operatoriumi. Tuomet pavydžiai stebiu savo draugus. Esu toks žmogus, kuris nemoka keliauti vienas. Kad laisvalaikis man būtų malonus širdžiai, mėgstu keliauti su kažkuo – kartu vakarieniauti, dalintis įspūdžiais, apie kažką kalbėtis“, – atviravo keliautojas.

TV3 nuotr. 

Keliaudamas Orijus niekuomet negaili pinigų maistui. Tačiau prieš pirkdamas bet kokį patiekalą, jis visuomet pagalvoja, ar jis tikrai vertas didelės savo kainos.

„Gali valgyti blynelius su prabangiausiais ikrais ir jie, savaime suprantama, kainuos brangiai. Bet, jei valgai paprasčiausią sumuštinį ar salotas iš oro uosto, ir už tai moki brangiai, tuomet į tokį patiekalą žiūri kitaip – didelė tokio patiekalo kaina yra nesąmonė. Nepavalgai skaniai, nepajauti jokio malonumo, o pinigų išleidi daug“, – pasakojo O. Gasanovas.

Per galybę savo kelionių žinomas žurnalistas yra išragavęs ir daugybės skirtingų patiekalų. O viena keisčiausių patirčių maisto prasme buvo Maldyvuose.

Jie pusryčiams valgo blyną su kokosų drožlėmis ir džiovintu tunu. Tuomet tą blyną jie pamirko kario padaže, o kartais dar greta išsikepa ir kiaušinį. 

„Maldyvuose vyrauja labai keista virtuvė. Jeigu nesilankai turistinėje saloje, tu gali paragauti tikro, maldyvietiško maisto. Pavyzdžiui, jie pusryčiams valgo blyną su kokosų drožlėmis ir džiovintu tunu. Tuomet tą blyną jie pamirko kario padaže, o kartais dar greta išsikepa ir kiaušinį. Po trejų tokių pusryčių pagalvoji, kad norėtum kažko lietuviško“, – prisipažino keliautojas.

Anot Orijaus, būtent Maldyvuose jam teko paragauti ir tradicinio lietuviško patiekalo – cepelinų. Tiesa, jų skonis žinomo vyro nesužavėjo...

TV3 nuotr. 

„Manau, esu nepralenkiamas tuo, kad esu valgęs cepelinų keisčiausiose vietose. Jų ragavau visame pasaulyje – kai užsienyje aplankau lietuvius, jie kažkodėl visuomet mane pavaišina cepelinais. Pačius keisčiausius cepelinus ragavau Maldyvuose – cepelinai buvo pagaminti su tuno įdaru. Tokia kombinacija visiškai nedera. Nerekomenduoju“, – atskleidė žurnalistas.

Tuo metu, kai nekeliauja, Orijus Lietuvoje laikosi savų tradicijų – pusryčius visuomet valgo namuose, o kitus patiekalus mieliau renkasi ragauti mieste.

„Jei nekeliaučiau, galėčiau kurti Lietuvos restoranų blogą – kai atsidaro nauja vieta, jau po dienos stengiuosi ten apsilankyti. Labai mėgstu valgyti įvairiuose restoranuose. Kai žmonės pasako, kad mieste pavalgė neskaniai, pagalvoju, kad gal jie nemoka atrasti gerų vietų. Restoranuose aš galėčiau valgyti visada, o ir jų atsirinkęs turiu labai daug. Nors visgi skaniausią maistą aš randu mamos virtuvėje“, – apie savo mitybos įpročius pasakojo O. Gasanovas.

„Virtuvės istorijos“ – šeštadienį, 10 val., per TV3.

„Na, taip ir yra... Nutupdė lėktuvą ir ištraukė žmogų. Tiesiog pakėlė naikintuvą ir užgrobė civilį lėktuvą. Visiškai teisūs tie, kas tai vadina teroro aktu. Man įdomiausia,  kas bus toliau. Lukašenkos vaikai, giminės, draugai mokosi, dirba, turi turto ES ir UK. Tai kas nors pasikeis? Juos paprašys išvykti? Ar ES pasielgs „demokratiškai ir pasakys, kad nėra pagrindo sankcijoms“, – socialiniame tinkle rašė kompozitorius ir atlikėjas Stanislavas Stavickis-Stano. 

Atlikėjas rašė, kad Baltarusija pažeidė oro navigacijos taisykles ir sukėlė beprecedentį įvykį. „Tai per artimiausias valandas „Belavia“ bus uždaryti visi ES oro uostai? Ar tris metus tęsis koks nors tyrimas, kuris baigsis niekuo. Lukašenkos įsakymu pagrobti ir per prievartą laikyti Lietuvos piliečiai. Mūsų draugai. Mūsų chebra! Tai kas dabar bus? Nuo rytojaus sustabdys prekių tranzitą per Klaipėdos uostą? Išsius n.... visus diplomatus? Ar pasakys – „Mums neapsimoka, pagalvokim apie verslą, dabar netinkamas metas, nesikarščiuokim...“. Baisiausia yra tai, kad nutikus panašiam įvykiui, Putinui bandžius nužudyti, o vėliau įmetus Navalną į belangę, visi sėkmingai tylėjo. Na pašūkavo, įvedė sankcijas 7, o po to dar 18 žmonių ir... viskas!!! Reikia realių veiksmų. Dabar“, – rašė žinomas  vyras. 

Jaučiuosi lyg gavęs asmenišką smūgį į veidą nuo Baltarusijos tirono.

Abejingas šiam precedento neturinčiam įvykiui neliko ir žurnalistas bei keliautojas Orijus Gasanovas.

„Ryanair“ skrydis FR 4978 (ATH-VNO). Įsivaizduokite, po atostogų nuostabioje Graikijoje, sėdi sau į lėktuvą namo. Po 2.50 val. turėtum leistis Vilniuje, gal ir greičiau. Bet beprotis diktatorius kaimynystėje sugalvoja pakelti naikintuvą su raketomis, ir sau į „kiemą“ parsiskraidina svetimą lėktuvą, pilną beginklių, civilių žmonių. Moterys, vaikai, jaunimas, diedukai, močiutės, žmonės, kurie tik keliavo namo. Beprotis diktatorius pasiima iš to lėktuvo ką užsigeidęs – šįkart jauną, puikų žurnalistą. Ir tada lėktuvėlį paleidžia. Norės, kitą kartą kokį kitą sau „nusileis“, vėl naikintuvą pakėlęs. Pasičiups kokią merginą ar ką. O kas jam, gi tik kostiumuoti dėdės pasibars, bet net diržo niekas neduoda. Skamba kaip scena iš stalo žaidimo partijos, bet ne, joks čia žaidimas. Tai košmaras, tikras terorizmas su mūsų šalies žmonėmis. Ne kartą šiuo reisu skridau ir aš, paskutinį kartą – prieš pusmetį, spalio pabaigoje. Galiu tik įsivaizduoti, kokį siaubą išgyveno keleiviai. Labai labai liūdna ir gaila“, – sekmadienį feisbuke rašė O. Gasanovas. 

Dramaturgas, prozininkas, kino režisierius Marius Ivaškevičius šiai situacijai taip pat negailėjo aštrių žodžių. „Po vakarykščio lėktuvo užgrobimo jaučiuosi lyg gavęs asmenišką smūgį į veidą nuo Baltarusijos tirono. Lygiai prieš savaitę skridau šiuo reisu iš Atėnų į Vilnių, kartu su tikrąja Baltarusijos prezidente Sviatlana Cichanouskaja. Dabar girdėti vis daugiau apgailestavimų iš Minsko režimo pusės, kodėl su anuo lėktuvu nebuvo pasielgta taip pat. Tiksliau tai, kad gegužės 16-ąją jie „aplaidžiai“ leido praskristi virš savo teritorijos Cichanouskajai, juos taip įsiutino, kad jie nutarė reabilituotis po savaitės, nesvarbu, kad šiame lėktuve jau buvo gerokai menkesnio svorio grobis. Bijau net įsivaizduoti, ką jie šiuo metu daro su Romanu Protasevičiumi. Šis jaunas, gražus, laisvas vaikinas pateko į rankas prieštvaninių banditų gaujai, nors skrido iš Atėnų į Vilnių – vienos Europos Sąjungos sostinės į kitą. Ir jei mes, kaip valstybė, jaučiame tą suduotą mums antausį, turime pamiršti bet kokį santūrumą. Pasaulis turi išgirsti, kad 2021-ųjų gegužės 23-iąją buvome užpulti, pažeminti ir terorizuojami. Šį kartą maža yra nustoti skraidyti virš Baltarusijos, būtina padaryti viską, kad Baltarusija vėl taptų šalimi, virš kurios būtų galima skraidyti“, – rašė M. Ivaškevičius.

„Aš vakcinuotas! Pirmoji dozė suleista, kitą gausiu birželį. Savo bilietą į laisvesnį pasaulį jau turiu, be galo džiaugiuosi. Tiesą sakant, net nustebino, kaip sklandžiai viskas vyko. Pasirinkau Vilniaus Šeškinės polikliniką, čia vakar buvo daugiausiai laisvų vietų. Poliklinikoje daug savanorių, medikų, kurie asistuoja, palydi, viską parodo. Tikrai labai puikus servisas, kaip privačioje klinikoje pasijaučiau“, – įspūdžiais dalijosi žurnalistas.

Dabar visi klausia: na, kaip jautiesi, ar viskas gerai? Ar nebijai? Ar nesidvejina?

O. Gasanovas pasakojo, kad vakcinacijos procesas užtruko vos kelias akimirkas. „Skiepų aukštas suskirstytas zonomis, jokio laukimo, vos atėjau – iškart į kabinetą, pasodino, įdūrė, laisvas. Kita medikė palydėjo į atskirą koridorių, kur visi vakcinuotieji turi pasėdėti 15 minučių, stebėti savo organizmo reakciją. Kokia išskirtinė buvo akimirka, kai mane ten atvedė. Žmonės plojo ir sveikino prisijungus prie jų, kaip koks paskiepitųjų klubas. Ten pastatytas televizorius, įjungta dokumentika apie gyvūnus. Pasėdi, palauki ir gali eiti. Apsisukau per 20 minučių. Dabar visi klausia: na, kaip jautiesi, ar viskas gerai? Ar nebijai? Ar nesidvejina? Raminu klausiančius: tikrai viskas gerai, viskas puikiai. O jaučiuosi nepaprastai laimingas. Dėl savęs, ir dėl kitų. Poliklinika buvo pilna jaunų, vyresnių, vyrų ir moterų. Tai svarbu, nes, kad įveiktume šitą visą nesąmonę, pasiskiepyti turiu ne tik aš, reikalinga mūsų dauguma. Tikiu, kad taip ir bus“, – feisbuke rašė keliautojas.

Gyvenu civilizuotame pasaulyje, kuriame pasitikiu institucijomis, medikais ir mokslininkais.

Feisbuko nuotr.

„Nuo vakar, kai paskelbiau, kad gausiu skiepą – sulaukiau perspėjimų, grasinimų, kad mirsiu, pasijuokimų ir visokių versijų, kad esu papirktas. Dvejojantiems, sakantiems, kad aš čia kažką už pinigus reklamuoju – atsakau. Niekas nieko man nemokėjo, aš pats būčiau sumokėjęs, būčiau net ir 500 eurų nepagailėjęs. Ir man dzin, kurio gamintojo. Juokais daug kam sakiau: duokit man jas visas, visų gamintojų kokteilį susileisiu, jeigu tik yra iš kur gaut. Kai kažkas prikiša: o ar tu žinai, iš ko ta vakcina pagaminta? Atsakau: ne, nežinau. Nežinau iš ko pagamintas mano nosies purškalas, kurį vartoju kasdien, nežinau iš ko pagaminti mano astmos vaistai, tabletės nuo galvos skausmo. Kaip ir nežinau iš ko pagaminti sausainiai, kuriuos mėgstu. Gyvenu civilizuotame pasaulyje, kuriame pasitikiu institucijomis, medikais ir mokslininkais. O labiausiai už viską noriu ir vėl gyventi normaliame pasaulyje“, – įrašą feisbuke baigė keliautojas.

Nauja internetinė LNK laida „Monikos užkulisiai“ parodys, kas vyksta kitoje ekrano pusėje. Niekam nematytuose vaizdo įrašuose laidos vedėja Monika Maluškaitė, jau keletą metų dirbanti prodiuserinėje kompanijoje „URBS TV“ prie įvairių sėkmingų TV projektų, parodys, kaip vyksta pasiruošimas laidoms,  įvairiems projektams, kokios būna žinomų žmonių emocijos filmavimų metu. Interviu ji supažindins su pramogų pasaulio atstovais, kurie ne tik pasidalins asmeninėmis patirtimis, bet ir patars, ką reiktų daryti norint įsitvirtinti šioje sferoje.

Vienas laidos svečių – kelionių guru, reporteris  Orijus Gasanovas. Tai žmogus, kuris dievina savo darbą. Aplankęs daugiau nei 60 pasaulio šalių, jis tikrai puikiai žino, ką aplankyti privaloma, kur grįžti tikrai nereikėtų, ir kiek kainuoja prabangiausi viešbučiai. Tačiau visiems puikiai atpažįstamas žmogus susiduria su komentarais dėl išskirtinės išvaizdos. „Visur parašyta, kad esu lietuvis. Mano šaknys graikiškos ir lietuviškos, esu miksas. Būna, kad apie mane išeina koks nors straipsnis, jog lietuvis nukeliavo į kokią nors šalį, ir visi pradeda komentuoti: koks jis lietuvis? Ta prasme aš tikresnis lietuvis už bet kurį kitą. Aš gimiau Lietuvoje, lietuviškai kalbu. Kaip galiu nebūti lietuvis?“ – klausia Orijus Gasanovas.

Dar vienas svečias, mažai savo asmeninį gyvenimą viešinantis serialo „Rimti reikalai“ aktorius Mantas Vaitiekūnas atvirai prisipažino, kad nėra toks, kaip gali visiems pasirodyti. „Pradėkime nuo to, Monika, kad be tavęs niekas taip smulkiai nesidomi mano asmeniniu gyvenimu. Aš nesu kategoriškas, bet ir sąmoningai nelendu į viešumą. Stengiuosi kuo mažiau afišuotis ten, kur man kažką galėtų prikabinti. Net jei ir kalbintų žurnalistai, nesidalinčiau asmeniniais dalykais“, – prisipažino aktorius M. Vaitiekūnas.

Dar viena laidos viešnia verslininkė, atlikėja Simona Nainė. Anot jos, gyvenime labai svarbus artimų žmonių palaikymas. „Jeigu ne mano vyras Jonas, aš greičiausiai net neturėčiau savo prekinio ženklo. Jis man sakė, eik, daryk, mes vis tiek kažką sugalvosime. Žmonės juk yra tokie, kad vienu metu pradedame abejoti savimi. Šalia savęs svarbu turėti žmogų, draugą, sesę ar bet ką kitą, kuris galėtų jums paspardyti užpakalį ir motyvuotų jus eiti į priekį“, – atskleidė S. Nainė.

Tuo metu, kai Jonas ir Simona Nainiai buvo nusprendę santykiuose padaryti pertrauką, Simonai kilo idėja, kaip sustabdyti save nuo skambinimo Jonui. „Kai žmogus pasako, kad tavęs nemyli, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tuo metu buvo visko – ir pykčio, ir ašarų pakalnių. Aš net savo kambario draugės numerį telefone buvau užsivardinusi Jonu. Nes, kai būdavo koks nors vakarėlis, aš vis skambindavau jam, ir sugalvojau, kaip to išvengti“, – prisiminimais dalinosi S. Nainė.

Laidose svečiai dalinsis ne tik asmenine savo sunkaus kelio patirtimi, bet ir patars, kaip pradėti verslą, kaip pradėti aktorinę karjerą ir kaip nepalūžti bei siekti savo svajonių, kad ir kokios jos nepasiekiamos atrodytų. Nauji „Monikos užkulisiai“ per lnk.lt – kiekvieną pirmadienį.

„Nerandu harmonijos tarp darbo ir poilsio. Mano gyvenimas yra amžinas chaosas, visą laiką. Mano pažįstami sako, kad tai man turbūt slapčia patinka, bet man tai tikrai nepatinka. Aš visą laiką visur bėgu, žiūriu ar nepavėlavau, ar ko nors nepamiršau... Labai dažnai sutinku dalyvauti kur nors, kažkur įsiveliu, imuosi kokio nors naujo projekto, o tada viskas vienas ant kito lipa ir tiesiog nebespėju“, – pasakojo Orijus.

Paklaustas, ar per skubėjimą lieka laiko santykiams, O. Gasanovas nedvejodamas atšovė: „Aišku, kad lieka! Viskam lieka laiko. Juk tu pats sau viską reguliuoji. Žmonės, kurie sako, kad nėra niekam laiko, yra melagiai, nes laiko yra viskam, kam tik nori. Pažįstu ir rimtas karjeras turinčių žmonių, kurie net per susitikimus randa laiko atrašyti ar net nusiųsti „selfį“, todėl sakantys, jog santykiams nėra laiko dažniausiai ne santykiuose yra ne savo valia“.

O. Gasanovas jau daug metų kuria laidą „(Ne)Emigrantai“ ir per savo karjerą yra pakalbinęs šimtus Lietuvą tiek laikinai, tiek visam laikui palikusių tautiečių. Kodėl gi lietuviai palieka tėvynę: ar svetur taip gerai, ar Lietuvoje taip blogai?

Nerandu harmonijos tarp darbo ir poilsio. Mano gyvenimas yra amžinas chaosas, visą laiką. Mano pažįstami sako, kad tai man turbūt slapčia patinka, bet man tai tikrai nepatinka. Aš visą laiką visur bėgu, žiūriu ar nepavėlavau, ar ko nors nepamiršau...

„Pagrindinė priežastis yra finansai, daugiausia emigrantų – ekonominių. O visi kiti – labai daug priežasčių. Vieni yra svajotojai, kiti nori užkariauti „pasaulio olimpą“ kažkokioje srityje, treti iškeliauja, nes yra tiesiog nesuprasti Lietuvoje, kuri daug metų buvo netolerantiška valstybė. Dar yra žmonių, kurie emigruoja dėl seksualinės, rasinės ar kokios nors kitos diskriminacijos“, – emigrantų priežastis išvykti vardino žurnalistas.

Nuolat susiduriant su laimę svetur radusių lietuvių sėkmės istorijomis Orijus apie emigraciją yra svarstęs ir pats: „Kai klausai sėkmingų istorijų, atrodo, kad „ir aš taip noriu!“. Tie patys emigrantai sako: „tai atvaryk, juk čia labai paprasta“ ir galvoji, kad viskas bus „super“... Tačiau vėliau paklausai kitokių istorijų ir supranti, kad vieniems pasisekė, kiti gatvėje gyvena, dar kiti imperiją sukūrė – juk yra labai skirtingų likimų“.

„Kad jau kraučiausi daiktus ir ieškočiau bilietų – niekada tokios minties nebuvo, bet tikrai labai daug apie tai pagalvodavau ir vis dar pagalvoju. Emigrantai papasakoja, kaip susikuria gerą gyvenimą ir atrodo, kad labai viskas paprasta. Bet tada įsijungia kitas mąstymas: ar aš norėčiau, ar norėčiau palikti savo draugus, šeimą. Lietuva man yra komforto zona. Galiausiai sau galvoju – ne, jei jau taip patinka, geriau ten nuvyksiu dažniau“, –mintimis dalinosi keliautojas.

Kodėl O. Gasanovas nutarė toliau aktyviai keliauti pasaulyje siaučiant koronavirusui, kas kaltas dėl to, kad Orijus kartais keikia bei kodėl nutarė palikti darbą radijuje – sužinosite jau šį sekmadienį 21.45 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ per DELFI TV.

Rekomenduoja apsilankyti

Kai kelionės į užsienį yra apribotos, patyrę keliautojai skatina atrasti Lietuvos perlus. Viena tokių vietų neabejotinai gali tapti Kaunas. Mat Lietuvos centre esantis Kaunas yra lengvai pasiekiamas bei grįžus namo vėliau nereikės karantinuotis.

„Idėja keliautojams, kur nukeliauti greitai ir saugiai. Mano pasiūlymas – Kaunas. Pažvelkite į Kauną kitaip. Dabar tai – Lietuvos gatvės meno sostinė. Tai faktas. Nežinau, kada jie spėjo, bet šis miestas dabar pilnas tobulai didelių, labai išraiškingų piešinių ant namų sienų, gamyklų, po tiltais, pačiose netikėčiausiose vietose. Bandžiau suskaičiuoti piešinius, bet tai neįmanoma. Vien per kelis praėjusius mėnesius atsirado keli nauji. Gatvės meno objektų Kaune – gerokai virš šimto. Svarbiausia, kad viską galima apžiūrėti saugiai, be kontakto su kitais žmonėmis. Viskas lauke, po atviru dangumi. Nėra eilių, nėra darbo laiko, nėra bilieto. Eikite ir grožėkitės, fotografuokitės“, – savo įspūdžiais pasidalijo keliautojas Orijus.

Jis įsiamžino prie Šančiuose esančio močiutės piešinio, taip pat prie buvusios „Drobės“ gamyklos, kur dabar praeivius pasitinka įspūdingo dydžio piešiniai bei prie KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto sienos, kur nupieštos stilizuotos da Vinčio paveikslų herojės.

Pažvelkite į Kauną kitaip. Dabar tai – Lietuvos gatvės meno sostinė.

„Tik vienas svarbus dalykas – kauniečiai @kaunastic visų mūsų patogumui į virtualią erdvę perkėlė savo puikiuosius žemėlapius, kuriuose sužymėti patys ryškiausi gatvės meno objektai. Žemėlapis internete, laisvai prieinamas. Paprasčiausias būdas jį rasti tai „Google“ suvesti: „Kaunastic sienografo užrašai“. Pasitikrinkite orų prognozę, pasirinkite geriausią dieną, telefone įsijunkite žemėlapį ir viskas, visas naujasis Kauno grožis jūsų dėmesiui. Eikite ir grožėkitės, koks ryškus tapo Kaunas ir jo gatvės“, – rekomendavo žinomas keliautojas.

Orijaus Gasanovo nuotr.

Šiuo O.Gasanovo įrašų socialiniuose tinkluose pasidalijo ir Kauno miesto savivaldybė. Miesto atstovai pasidžiaugė, kad Kaunas turi, ką pasiūlyti įvairiems keliautojams.

„Džiaugiamės, kad ne vienus metus dedamos pastangos gražinti ir puošti miesto erdves gatvės menu nelieka nepastebėtos bei sulaukia tokių įvertinimų“, – rašė savivaldybės atstovai.

Internautų reakcija

O.Gasanovo įrašas socialiniame tinkle „Facebook“ sulaukė daug teigiamų reakcijų. Daugiau nei 500 internautų teigiamai įvertino įrašą. Taip pat žmonės pradėjo komentuoti, prie kokių Kauno gatvės perlų jie patys yra apsilankę.

Orijaus Gasanovo nuotr.

Nemažai komentatorių siūlė pasigrožėti rožiniu drambliu, esančiu E.Ožeškienės gatvėje. Kiti rekomendavo, žinoma, kai tik bus atlaisvintas karantinas, pakeliauti su gidu, kuris išsamiau papasakos apie Kauno gatvės meno šedevrus. Dar kiti internautai atkreipė dėmesį į „Kiemo galeriją“, kurioje gausu įvairių eksponatų.

„Važiuojant viena Kauno gatve, berods Vilniaus g., yra reklama „Būk savo miesto turistas“. Kas sugalvojo šią mintį yra be galo šaunu! O Kaunas labai įvairus“, – pastebėjo Laura.

„Gimtasis Kaunas puošiasi, smagu matyti šaunius pokyčius“, – į keliautojo įrašą atsiliepė Vytautas.

„Kaip mus apvogė Londone. Pabandžiau paskaičiuoti, kad tai buvo maždaug 35 mano kartas Londone. Lankiausi jame daugiau kartų nei Alytuje ar Marijampolėje. Ir jau tokia tradicija patapo, kad kiekvienais metais prieš televizijos sezono startą keliauju čia ieškoti naujų emigrantų istorijų. Tik šįkart Londonas buvo kitoks. Mus apvogė ir stipriai. Toks gana keistas dalykas: išvengiau vagysčių pavojingiausiose šalyse, kur visi gąsdino, išvengiau kišenvagių Barselonoje (kas retam pavyksta), neužkliuvau blogiukams Rio De Ženeire, Johanesburge ir Nairobyje. Bet Londone nudegiau, skaudus ir liūdnas pirmas kartas“, – socialiniame tinkle rašė O. Gasanovas.

Tik maždaug po 20 minučių pastebėjome, kad po mano, operatoriaus ir pašnekovo kojomis nieko nėra. Brangios technikos ir visko, ką nufilmavome.

Pasak žurnalisto, vieną vakarą pasisėdėjimas Londono kavinėje išties apkarto. „Praėjusią savaitę, po paskutinio savo kelionės interviu su pašnekovu nuėjome valgyti japoniškų ramenų į populiarią vietą „Bone Daddies“. Pačiame centre, penki žingsniai nuo pagrindinės Oxford street gatvės. Buvo vakaras, prietema. Gavome staliuką lauke, ant James street šaligatvio. Ir skaniai vakarieniavome. Staiga prie stalelio šalia prisėdo padusęs, vyresnio amžiaus vyras, susilenkęs visas, lyg labai pavargęs. Pagalvojau: maisto kurjeris, vargšas turbūt dviratį mynė ir dabar vos pasėdėti gali. Vis tik oro temperatūra tą vakarą buvo apie 30 šilumos“, – vakarą Londone prisiminė vyras.

Kaip vėliau paaiškėjo, šalia prisėdęs vyras buvo visai ne maisto kurjeris, o vagis. „Pasirodo, nebuvo jis perkaitęs ir nebuvo tai maisto kurjeris. O pasilenkęs sėdėjo, nes tuo metu iš po mūsų staliuko link savęs traukė didžiulę kuprinę. Su visa filmavimo technika, su apšvietimo ir garso įrašymo aparatais, su kameros ir šviesos stovais. O skaudžiausia – su visa, daug dienų filmuota medžiaga. Kuprinės svoris didžiulis, pati kuprinė nemenko dydžio. Bet tam šūdžiui pavyko. Jis ištraukė ją, sėkmingai pasišalino iš „Bone Daddies“ ir dingo naktyje. Tik maždaug po 20 minučių pastebėjome, kad po mano, operatoriaus ir pašnekovo kojomis nieko nėra. Brangios technikos ir visko, ką nufilmavome. Visų interviu naujajam sezonui“, – nevilties neslėpė O. Gasanovas.

Keistas buvo šitas kartas Londone. Korona ir jos padariniai, nenusakomas liūdesys dėl vagystės ir kažkas panašaus į filmą „Švilpiko diena“, kai kasdien kartojasi tas pats veiksmas.

Nors jau kitą rytą žurnalistas turėjo skristi į kitą šalį, tačiau patirta vagystė stipriai pakoregavo planus. „Kitą rytą turėjome skristi toliau, filmuoti kitose šalyse, bet neišskridom. Pasilikome Londone, o tada vėl viskas iš naujo. Dar vis negaliu patikėti, kad tai padarėme. Apkeliavome antrą kartą tuos pačius lietuvius, antrą kartą kalbėjomės, bekeliaujant atradau dar ir naujų istorijų“, – rašė vyras.

„Keistas buvo šitas kartas Londone. Korona ir jos padariniai, nenusakomas liūdesys dėl vagystės ir kažkas panašaus į filmą „Švilpiko diena“, kai kasdien kartojasi tas pats veiksmas. Tikrai savotiška patirtis – tų pačių žmonių, tose pačiose vietose, klausinėti apie tą patį. Bet mums pavyko. Ačiū kiekvienam kalbėjusiam, gelbėjusiam, prisidėjusiam, guodusiam, ieškojusiam vagies. Ačiū, Anglijos lietuviai, jūs labai geri žmonės. Gyvenkite saugiai. Nemeluosiu, buvo gera šiandien sugrįžti namo“, – atviravo O. Gasanovas.

Garsus žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir keliautojas O. Gasanovas svarsto, kad pastaruoju metu buvo kalbama tik apie COVID-19, o visos kitos ligos liko antrame plane. Žinomas muzikantas, grupės „Rondo“ lyderis A. Ivanauskas-Fara taip pat pritaria, kad kol per karantiną žmonės nuo koronaviruso slėpėsi namuose, kai kurie iš jų gyveno su savo kitomis lėtinėmis ligomis.

„Daug žmonių serga ir kitomis ligomis, su kuriomis gyvena nuolat. Pavyzdžiui, aš sergu cukriniu diabetu. Bet vartoju vaistus, dėl to kontroliuoju savo ligą ir gyvenu be jokių rūpesčių. Prisidėjau prie šios šviečiamosios iniciatyvos, kad visiems lėtinėmis – širdies, kraujagyslių, inkstų ar ŽIV – ligomis sergantiems žmonėms galėčiau palinkėti gydytis. Tiesiog vartokite vaistus, valdykite ligos eigą ir viskas bus gerai“, – sako cukrinį diabetą sėkmingai kontroliuojantis A. Ivanauskas-Fara.

„Yra daugybė žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis, kurios yra nepagydomos. Aš pats sergu bronchine astma, tačiau nuolat gydausi ir ligą visiškai kontroliuoju. Dėl to mano gyvenimas nė kiek nenukenčia, gyvenu visavertiškai ir laimingai. Lygiai taip pat kontroliuoti savo ligą gali ir žmonės, užsikrėtę ŽIV. Todėl nieko nelaukite, kreipkitės į gydytoją ir gaukite jums reikalingus vaistus“, – kviečia astmą suvaldęs ir aktyviai gyvenantis O. Gasanovas.

Lėtinėmis ligomis sergantys žmonės gali jaustis puikiai, jie yra visaverčiai visuomenės nariai.

Lietuvos alergijos ir astmos asociacijos prezidentė, gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė doc. Violeta Kvedarienė sutinka, kad ŽIV besigydantys pacientai gali džiaugtis gyvenimu taip pat, kaip ir astma sergantys žmonės. Didinant jų informuotumą ir gydytojų specialistų konsultacijų prieinamumą, abi lėtinės ligos yra suvaldomos.

„Lėtinėmis ligomis sergantys žmonės gali jaustis puikiai, jie yra visaverčiai visuomenės nariai. Pavyzdžiui, teisingai gydoma bronchinė astma neturi pakeisti paciento gyvenimo būdo, ji niekaip netrukdo kurti šeimą ar siekti karjeros, todėl  astma sergančių žmonių niekas dėl to nevengia. Gydytojai infektologai ŽIV priskiria prie lėtinių, šiuo metu gydomų ir nebemirtinų ligų, todėl taip pat gerai jaustis turėtų ir ŽIV sergantys pacientai“, – tikina doc. V.Kvedarienė.

Anot gydytojos infektologės prof. Raimondos Matulionytės, viena iš priežasčių, kodėl pacientai nesigydo, galimai yra baimė prisipažinti ir būti atstumtiems.

„Anksčiau į ŽIV pacientus tikrai buvo žiūrima kitaip, buvo įprasta manyti, kad tai užribio visuomenės liga. Bet dabar taip tikrai nebėra, serga įvairiausių grupių žmonės, net ir turintys prestižinius darbus, gražias šeimas. Dėl ŽIV diagnozės neteisia nei gydytojai, kurie su tokiais pacientais susiduria kasdien ir visada išlaiko jų konfidencialumą, nei artimieji, kurie, iš mano praktikos, labai palaiko pacientus“, – sako prof. R. Matulionytė.

Gydytoja priduria, kad pasikeitė ne tik požiūris į ŽIV, bet ir ligos gydymas. Per pastaruosius dešimtmečius medicinoje padaryta didžiulė pažanga, leidžianti vaistais sumažinti ŽIV kiekį paciento kraujyje iki nebeaptinkamo ir neperduodamo kitiems.

„ŽIV gydymas šiandien leidžia visiškai suvaldyti infekciją, užtikrinant visapusišką asmens ir visuomenės sveikatos saugą. Ši iniciatyva leidžia pacientams lengviau suprasti, kad ŽIV yra kontroliuojama lėtinė liga, kaip ir padidėjęs kraujospūdis ar cukrinis diabetas. Todėl nedelskite ir kreipkitės į gydytoją“, – ragina gydytoja infektologė.

Dėl asmeninės medicinos konsultacijos prašoma kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.