Eismo saugumo požiūriu pavojingiausią laikotarpį, kada kelius padengia sniegas ir ledas, autoverslininkai tradiciškai pasitinka pristatinėdami padangų gamintojų naujienas. Tačiau, kad ir kokie bebūtų nauji protektoriaus raštai, dyglių forma ar gumos mišiniai, būtina atsižvelgti į aplinkos sąlygas, kuriomis padangos „dirbs“.

Padangų prekybos tinklo „Padangų specialistas“ ekspertas, „AD Baltic“ Produktų grupės vadovas Liutauras Pocius ragina vairuotojus atkreipti dėmesį į keletą svarbiausių dalykų.

1. Baltijos šalys tradiciškai priskiriamos Šiaurės Europos regionui, tačiau eismo sąlygos Skandinavijoje ir Lietuvoje išties labai skiriasi. Mūsų šalyje iškrenta 2–6 kartus mažiau sniego nei Suomijoje ir netgi snaigių struktūra būna kitokia. Jau daugelį metų vidutinė sausio mėnesio temperatūra mūsų regione svyruoja tarp 4 laipsnių šalčio ir 4 šilumos, o Šiaurės Skandinavijoje retai kada būna žemesnė nei 10 laipsnių šalčio. Taigi šiuose skirtinguose regionuose padangoms žiemą tenka susidurti su skirtingais išbandymais.

2. Automobilininkų poreikiai yra labai skirtingi, todėl renkantis naujas padangas būtina pasikonsultuoti su kvalifikuotais specialistais ir atsižvelgti, kiek ir kokiais keliais tenka važinėti, ar tenka keliauti į Vakarų ar Šiaurės Europą ir t. t. Nuo to priklauso sprendimas – kietos gumos mišinio nedygliuotos, minkštos gumos mišinio nedygliuotos ar dygliuotos padangos.

3. Dygliuotos padangos yra saugiausios beveik visomis žiemos sąlygomis, tačiau turi ir keletą trūkumų – kelia daugiau (maždaug 3–5 decibelais) triukšmo, važiuojant sausu asfaltu yra šiek tiek slidesnės. Be to, dygliai labiau ardo asfalto paviršių bei horizontalųjį ženklinimą, todėl gali būti naudojamos ne visose užsienio šalyse. Važiuojant sniegu ar ledu, dygliuotų padangų stabdymo kelias siekia maždaug 37 metrus, o geriausių nedygliuotų – apie 57. Net lyginant pačias pigiausias dygliuotas padangas su pačiomis geriausiomis nedygliuotomis, pastarosios sustabdo beveik 4 metrais toliau. „Skandinaviškomis“ eismo sąlygomis dygliuotos padangos avarijų tikimybę sumažina iki 40 proc.

4. Dygliuotų padangų protektoriaus blokeliai yra masyvesni ir standesni, protektorius dažnai „grubesnis“, todėl automobilis būna stabilesnis posūkiuose. Šių padangų rida bene 30 proc. didesnė, be to, jos geriau išstumia vandenį, „išsivalo“ esant šlapdribai ir geriau sukimba su kelio paviršiumi. Tokį „apavą“ mašinos paprastai gali dėvėti tris ar penkis sezonus. Tačiau nusprendus pasirinkti tokio tipo padangas, reikėtų nepamiršti, kad degalų sąnaudos bus 4–8 proc. didesnės.

5. Vairuotojams, gyvenantiems didžiuosiuose miestuose ir daugiausia važinėjantiems gerai prižiūrimais magistraliniais keliais ar nuolat keliaujantiems į Senojo žemyno pietines valstybes (netgi Lenkijoje dygliuotos padangos yra draudžiamos), patariama rinktis kieto gumos mišinio nedygliuotas padangas.

6. Minkšto gumos mišinio nedygliuotos padangos, turinčios daugybę lamelių, leidžia saugiai keliauti apsnigtais keliais, tačiau važiuojant švariu asfaltu daro „meškos paslaugą“ – esant mažesniam bendram protektoriaus tvirtumui, išcentrinių jėgų veikiamas automobilis pradeda „plaukioti“, o stabdymo kelias ilgėja.

7. Dar vienas faktorius, mažinantis pastarojo tipo žieminių padangų patrauklumą – itin didelis jų nusidėvėjimo koeficientas. Siekiant, kad tokios padangos nestingtų šaltyje, naudojami itin minkšti gumos mišiniai, todėl vienas protektoriaus milimetras nudyla maždaug 2–3 kartus greičiau nei dygliuotos ar standesnės nedygliuotos žieminės padangos. Daugiau ar agresyvesniu stiliumi vairuojantiems bei turintiems automobilius su galingais varikliais tokių padangų gali neužtekti vienam sezonui. Važinėjant „protingai“ nedygliuotos standesnės padangos turėtų tarnauti du ar tris sezonus.

8. Žieminių padangų eksploatacijos principai iš esmės nesiskiria nuo vasarinių. Būtina stebėti slėgį padangose ir protektoriaus dėvėjimąsi. Jei protektoriaus rašto gylis skiriasi daugiau nei vienu milimetru – ratus nuo priekinės ašies patariama perkelti ant galinės. Šią procedūrą reikėtų atlikti kaskart nuvažiavus maždaug 10 tūkst. kilometrų. Taip pat rekomenduojama kas 5–7 tūkst. kilometrų keisti padangas „kryžmiškai“ – priekinę kairės pusės su galine dešinės ir priekinę dešinės pusės su galine kairės. Toks keitimas ypač aktualus automobiliams, kurie turi galingus variklius ar yra varomi galiniais ratais – tokių automobilių padangos greičiau netolygiai nusidėvi, „susilaiptuoja“.

9. Renkantis padangas beveik visada pasitvirtina posakis „šykštus moka du kartus“. Brangios ir kokybiškos padangos bus tylesnės, taupys degalus, stabdant sustos greičiau, su jomis važiuoti bus saugiau, o tarnaus – daug ilgiau. Jei pasipriešinimas riedėjimui yra mažesnis 3–4 proc., per visą eksploatavimo laikotarpį jos padeda sutaupyti tiek, kiek kainuoja viena padanga.

10. Žiemą važinėti plačiomis žemo profilio padangomis yra itin pavojinga, kadangi tokios padangos neužtikrina gero sukibimo. Būtina naudoti tik automobilio gamintojo atitinkamų išmatavimų rekomenduojamas padangas.