Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento teigimu, apie vidurdienį Daujočių kaime ugniagesiai iš užstrigusio greitosios medicinos pagalbos automobilio paėmė medikų brigadą ir nepravažiuojamu keliu nugabeno iki ligonio namų.

Vėliau medikai su ligoniu parvežti iki greitosios pagalbos automobilio, kurį, panaudojus lyną, ugniagesiai ištraukė ant važiuojamosios kelio dalies.

„Įprastas gelbėjimo darbas – stabilizuoti ligonį neštuvuose ir nunešti iki greitosios medicinos pagalbos automobilio, prasidėjus koronaviruso pandemijai, tapo šiek tiek sudėtingesnis, nes dabar ugniagesiai privalo kruopščiai pasirengti šiai operacijai, kadangi ne visada yra žinoma, ar ligonis neserga COVID-19 liga“, – sako Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos, kuri Vilniuje atlieka šiuos gelbėjimo darbus, viršininkas Giedrius Ruočkus.

Atlikdami šiuos gelbėjimo darbus ugniagesiai naudoja specialias apsaugos priemones. Jau prieš išvykdami jie apsirengia vienkartinius apsauginius kostiumus, užsideda respiratorius, pirštines, antbačius ir kitas apsaugos priemones.

Pasak G. Ruočkaus, per kiekvieną budėjimą pas tokius ligonius jiems tenka vykti po vieną du kartus. „Tai sudaro nemažą dalį visų iškvietimų ir jų skaičius didėja ar mažėja paprastai pagal sergamumo COVID-19 statistiką", – sako jis.

Kad užkratas nebūtų atvežtas į padalinį, po gelbėjimo operacijos ugniagesiai įvykio vietoje nusirengia pagal tam tikrą eiliškumą, sudeda vienkartines apsaugos priemones ir vienkartinius kostiumus į specialius maišus ir atiduoda medikams. Įvykio vietoje jie taip pat  dezinfekuoja ir naudotus neštuvus, o grįžę į komandą dar kartą dezinfekuoja visas priemones.

Kad vienišus nevaikštančius sunkius ligonius galėtų apžiūrėti medikai, neretai ugniagesiams gelbėtojams tenka parankinėmis priemonėmis atidaryti duris, statyti kopėčias ir lipti per balkonus ar laužtuvu atidarinėti langus.

Kauno klinikų atstovė spaudai Karolina Račkauskienė šią savaitę informavo BNS, kad įstaigoje šiuo metu medikams asistuoja 16 savanorių, jų poreikis yra, tačiau jis mažesnis nei kitose šalies ligoninėse.

„Kauno klinikos yra moderni ligoninė, kurioje daugelis paprastų darbų, kuriuos anksčiau atlikdavo pagalbiniai darbuotojai, kurjeriai ar kiti darbuotojai, yra skaitmenizuoti, modernizuoti ir optimizuoti, todėl sumažėjo žmogiškųjų išteklių poreikis šiems kasdieniams darbams atlikti“, – teigė klinikų atstovė.

Jos teigimu, savanoriai klinikose padeda medicinos personalui kasdienėje veikloje prižiūrint pacientus ar palydint juos iki kitų ligoninės skyrių, taip pat teikia informaciją, valdo pacientų srautus prie įėjimų į padalinius.

K. Račkauskienė taip pat teigė, kad ėminiai tyrimams į laboratoriją ar dokumentų pristatymas į kitus skyrius nereikalauja fizinio darbo, kadangi ligoninėje veikia pneumopaštas.

„Jis Kauno klinikose veikia nuo 2019 metų. 8,5 km ilgio pneumopašto sistema jungia net 91 Kauno klinikų skyrių, o dokumentus ir mėginius išsiųsti galima iš 107 stotelių. Laboratorinės medicinos klinikoje įrengtos penkios stotys, kurias kraujo ir audinių mėginiai pasiekia beveik šešių metrų per sekundę greičiu“, – sakė K. Račkauskienė.

Anot jos, klinikose nuo 2018 metų taip pat įdiegta moderni maitinimo sistema.

Be kita ko, savanorių poreikį mažina ir vakcinacija.

Džiaugiamės didėjančiu visuomenės sąmoningumu ir įsitraukimu į savanoriavimo procesą.

„Jeigu antrosios bangos metu reikėjo spręsti ne tik pacientų, bet ir personalo sergamumo bei saviizoliacijos problemas, tai šiuo metu šių problemų gerokai mažiau – per mėnesį COVID-19 infekcija užsikrečia vos vienas kitas ligoninės darbuotojas“, – teigė Kauno klinikų atstovė spaudai.

Iš viso imunitetą COVID-19 ligai šiuo metu turi per 6,1 tūkst. Kauno klinikų darbuotojų – beveik 84 proc. visų darbuotojų.

COVID-19 Antrame skyriuje ir Centrinėje reanimacijoje, kur gydomi sunkiausių būklių COVID-19 pacientai, savanoriai šiuo metu nedirba, nes tam nėra poreikio.

„Džiaugiamės didėjančiu visuomenės sąmoningumu ir įsitraukimu į savanoriavimo procesą. Todėl visus norinčius savanoriauti Kauno klinikose kviečiame užpildyti anketą, o su būsimais savanoriais susisieks už savanorystę atsakingi asmenys ir aptars jų sklandų įsiliejimą į Kauno klinikų savanorių gretas“, – sakė K. Račkauskienė.

Santaros klinikose savanorių gerokai daugiau

Sostinėje esančių Santaros klinikų atstovė spaudai Gitana Letukienė teigė, kad savanoriai buvo ir yra kviečiami, jų poreikis yra didelis.

„Jų poreikis Santaros klinikose nebuvo nutrūkęs iki pat šiol. Tiesa, vienu metu galbūt šiek tiek mažiau jų reikėdavo, tačiau dabar savanorių pagalba yra neįkainojama. Apie juos tiek medicinos personalas, tiek pacientai atsiliepia labai pozityviai“, – BNS teigė G. Letukienė.

Šiuo metu klinikose įvairiomis pamainomis ar ciklais dirba apie 50 savanorių.

Pasak klinikų atstovės, savanorių šiuo metu labiausiai trūksta darbo valandomis.

„Pastebėjome, kad jų sumažėjo darbo valandomis, nes daugelis sugrįžo į savuosius darbus. Tad tomis valandomis mums jų taip pat labiau trūksta“, – teigė Santaros klinikų atstovė.

Santaros klinikose savanoriai suskirstyti į komandas, savanoriai čia nešioja mėginius, parneša iš Kraujo centro kraujo komponentus, perduoda siuntinius, veža/lydi pacientus į tyrimų kabinetus, padeda personalui perkeliant, maitinant, taip pat dirba ir padeda ten, kur labiausiai tuo metu trūksta rankų.

„Visų savanorių pagalba yra begalinė, kurią mes labai vertiname. Šiuo metu net neįsivaizduojame darbo be jų pagalbos“, – sakė G. Letukienė.

Medikams padedantys savanoriai pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą skiepijimo nuo COVID-19 prioritetų sąrašą gali gauti vakciną už neatlygintiną darbą gydymo įstaigoje.

Tačiau savanoriai turi būti išdirbę ne trumpiau kaip 16 valandų per ne daugiau kaip 14 dienų iš eilės.

Padėka už pagalbą

Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulius, jau kone du mėnesius į Kauno klinikinę ligoninę einančius kaip į antrąjį darbą, pirmadienio vidudienį prie Infekcinių ligų skyriaus korpuso pasitiko įstaigos generalinis direktorius Albinas Naudžiūnas. Glėbyje spausdamas pluoštą vardinių diplomų ir medalių, profesorius dėkojo savanoriams už sunkmečiu suteiktą paramą.

„Nors tokio karo, kokį matė mūsų seneliai, šiuo metu nėra, yra kitas – biologinis, su nematomu priešu. Todėl dar kartą norime padėkoti šauliams, kurie padėjo su juo kovoti“, – savanorių vardus ir pavardes vieną po kito ėmė vardinti A. Naudžiūnas.

Nors tokio karo, kokį matė mūsų seneliai, šiuo metu nėra, yra kitas – biologinis, su nematomu priešu.  

Koronavirusui praretinus darbuotojų gretas, kelios dešimtys šaulių, anot jo, užėmė jų vietas ir dirbo pačius įvairiausius darbus. Pradedant maisto ir vaistų dalybomis, baigiant – mirusiųjų gabenimu.

„Įsivaizduokite, kai smulkiai moteriškei reikia perkelti maždaug 120 kg sveriantį kūną. Stovėjo personalo darbuotojos ir verkė“, – Kauno klinikinės ligoninės atstovė pasakojo, kad socialiniuose tinkluose pasirodžius kvietimui įsilieti į savanorių gretas, norinčiųjų padėti medikams buvo nemažai, tačiau sužinoję, kokius darbus gali tekti vykdyti, žmonės persigalvodavo. Todėl šaulių fizinė jėga labai pravertė.

Nesusitaikė su mirtimi

Diplomu ir medaliu už savanorystės valandas įvertintas šaulys Rimas Žilinskas pasakojo, mirusiuosius gabenęs ne vieną kartą, tačiau keisto jausmo širdy taip ir nesugebėjęs atsikratyti.

„Koks laikinas žmogus. Čia jis gyvas, kvėpuoja, čia jau guli maiše, – prisiminus vieną įvykį, šaulio kūnu iki šio laksto šiurpuliukai. – Paėmiau vežti mirusįjį, o ant maišo parašyta Žilinsko pavardė. Žinojau, kad ne giminaitis, bet vis tiek buvo nejauku.“ 

Pikčiausia dėl skeptikų, manančių, kad koronavirusas – sąmokslo teorija.

Nesmagiai šaulys jautėsi ir tada, kai eidamas skyrių koridoriais matė jaunus, fiziškai stiprius, tačiau savimi nepajėgiančius pasirūpinti vyrus. Tokiais momentais, anot šaulio, jo jausmų skalė raudonavo ties maksimumu.

„Pikčiausia dėl skeptikų, manančių, kad koronavirusas – sąmokslo teorija. Įdomu, ar bent vienas jų, apsilankęs tokioje zonoje, galvotų ir kalbėtų taip pat, – šaulys tikino niekada nepamiršiąs medikų veidų iš po skafandrų ir darbų krūvio, su kuriuo teko dorotis žiemos pradžioje. – Ateidavome vienai, 4 val. pamainai, tačiau, jei nebūdavo užsirašiusių žmonių, likdavome ilgesniam laikui. Nėra ką lyginti darbų apimčių dabar ir to, kas buvo anksčiau.“

Dirbo įvairius darbus

Kalbinti šauliai pasakojo išbandę pačius įvairiausius darbus. Antai, R. Žilinskas ir bendramintis, bendrakeleivis Robertas Navakas ne kartą gelbėjo vairuotojams. Gabeno ir šiukšles, ir dėžes su medicininėmis atliekomis. Kilnojo pacientus iš lovos arba skyriaus vežimėlio ant automobilinio horizontalaus vežimėlio, padėjo ligoniams apsirengti, apsiauti, nešė jų daiktus, keitė sauskelnes, matavo temperatūrą.  Dalijo maistą, nešiojo vaistus.

„Baimė? Niekada jos nejaučiau. Buvome apginkluoti visomis įmanomomis apsaugos priemonėmis, todėl jaučiausi pakankamai ramiai, – valandų, praleistų Kauno klinikinėje ligoninėje Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulys R. Navakas nė karto neskaičiavo, o sužinojęs apie pagalbos poreikį, nekėlė klausimų, eiti ar ne. – Net nesvarsčiau. Jei galiu padėti ir būti naudingas, kodėl gi to nedaryti? Lygiai taip pat elgčiausi ir dabar.“

Gyvenimas tarp žaliosios ir raudonosios zonų – taip būtų galima apibūdinti pastarąjį laiką, kuriame moteris sukasi. Tiesa, žaliojoje zonoje jai tenka būti itin trumpai – kol apsivelka specialų medicininį kostiumą, tam, kad įžengtų į raudonąją zoną pas COVID-19 pacientus. Užsivėrus durims iš žaliosios į raudonąją zoną, už jų paliekama viskas, kas tuo metu turima – rūbai, telefonas, kuris galbūt suskambės ne kartą, tačiau niekas neatsilieps...

„Kasdienybė taip ir bėga: namai-ligoninė, namai-ligoninė – nelabai šventiškai. Įstojau į savanorių gretas prieš Kūčias, buvo mokymai – ir tiesiai į reaktorių – taip mes tai vadiname. Reaktorius turbūt – teisingas žodis. Dar, sakyčiau, ir avarinės būklės. Toks ir jausmas, kad einu į reaktorių avarijos metu...“, – mintimis dalijosi Justina.

Kitoje barikadų pusėje

– Justina, papasakokite, kaip atrodo jūsų diena, kai savanoriaujate ligoninėje?

– Kasdien tenka prisitaikyti, nes poreikis kinta priklausomai nuo susirgimų ar atvežamų ligonių skaičiaus ir situacijos medicinos personale, nes ir ten, žinoma, pasitaiko, kad medikai suserga, todėl kai kuriuose skyriuose lieka žymiai mažiau slaugytojų negu reikia. Kai lankiau mokymus, kalbėjome apie savanorystę Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur gydomi COVID-19 pacientai, tačiau nepraėjus nė savaitei, atsirado savanorių poreikis ir Santaros klinikose. Taip pat atidarytas papildomas skyrius Antakalnio 57 – Antakalnio klinikose, berods, taip vadinosi anksčiau.

– Per visus šiuos padalinius savanoriai ir migruoja?

– Taip, Šaulių Sąjungos nariai, kurie pasiryžo tapti savanoriais, migruoja per šiuos padalinius. Susidarome grafikus. Savanoriauti eidavau po keturias valandas, o tai reiškia – mažiausiai penkias, todėl, kad vien specialaus kostiumo apsirengimas ir nusirengimas užtrunka nemažai laiko. Šiandien savanoriauti tikriausiai eisiu šešias, bet gali būti, kad ir aštuonias valandas, nes viename skyriuje ypatingai reikia pagalbos užpildant pamainą.

– Ką tenka daryti?

– Nėra griežtai suklasifikuota dėl tos pačios priežasties – kintančios situacijos ir poreikio. Daug kas klausia: „Ką ten darote?“. Trumpai atsakau, kad beveik viską, kur turime teisę prisidėti. Žinoma, mes – ne gydytojai – operacijų nedarome, bet atliekame beveik viską – nuo paviršių dezinfekavimo, grindų plovimo iki deguonies matavimo pacientams, deguonies balionų pildymo, pacientų vežimo atlikti tyrimus, ligonių sutikimo priimamajame ir guldymo į skyrius. Žodžiu, mūsų yra visur – nuo medicininių atliekų sandėlio iki palatų reanimacijoje.

– Kaip suprantu, tada jūsų dieną lydi nuolatinis bėgimas padedant kur ir kam prireikia?

– Aš savanoriauju Antakalnio g. 124 – Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur, kaip minėjau, gydomi COVID-19 pacientai. Ten yra du keturių aukštų korpusai. Kiekviename jų – trys skyriai, iš viso – šeši. Į juos visus nueinu ir postuose paklausiu, kokia situacija ir kur manęs dabar labiausiai reikia. Tai yra nuolatinis bėgimas, tačiau nėra blogai, nes išgyvenau ne dėl fizinio krūvio, o emocinio. Mes visi esame žmonės, o kai pasiryžti savanoriauti, aplanko toks jausmas kaip vaikystėje, kai eidavome į siaubo kambarį atrakcionuose. Ten, lyg ir žinojome, kad mus gąsdins, ir ko tikėtis, bet vis tiek būdavo baisu. Savanoriaujant pirmą dieną turbūt taip ir buvo, bet veiksmo yra tiek, kad laiko kažką pagalvoti ir turėti emocinę pauzę galima tik po visko, kai einu į automobilį ar kai priešais ligoninę ar prie prekybos centrų matau visiškai kitokį gyvenimą. Tada pagalvoju, kad tie žmonės net neįsivaizduoja, kas vyksta už 100 metrų – už ligoninės sienų.

Lyg siaubo kambaryje

– Paminėjote vaikystę, atrakcionų parko siaubo kambarį... Kas jums vis dėlto yra baisiausia?

– Blogiausia yra tai, kad mums ten reikėjo eiti, nes tokių ligonių, kuriuos reikia stacionarizuoti ir teikti nuolatinę priežiūrą, yra daugiau nei medicinos personalo pajėgų. O tai viską pasako. Blogiausia yra pati situacija. Tačiau atsiriboju nuo emocijų ir savo asmeninių pamąstymų, nes esu Šaulių Sąjungos narė ir suprantu, kad tai yra mano pareiga. Galbūt galėjau rinktis paprastesnį kelią, nes Šaulių Sąjunga budi ir kelių postuose. Yra darbų ir konkrečiai mano – nekinetinių operacijų būryje. Tai yra psichologinės ir informacinės operacijos, o informacinis „karas“ vyksta labai intensyviai, bet pasirinkau tą vietą, kuri man atrodė bejėgiškiausia ir beviltiškiausia. Aš savanoriauju dėl medikų. Tai ir yra baisiausia – matyti lūžtančią medicinos sistemą, kuri visais laikais, o šiemet ypač, yra pati jautriausia.

– Savanoriauti nusprendėte prieš pat didžiąsias metų šventes. Kodėl ne anksčiau arba ne kitais metais?

– Šitą klausimą bent jau mintyse turi ir mano artimieji. Aš – vilnietė ir mano artimieji gyvena Vilniuje. Man nereikia strateguoti, kaip pas juos apsilankyti apvažiuojant pareigūnų postus. Galėjau sutikti šventes tame šeimos ūkyje nepažeidžiant taisyklių. Iki paskutinės dienos stengiausi jiems nepranešti šios naujienos, bet jie mane suprato ir nelabai svarbu – dabar šventinis laikotarpis ar ne, nes pacientai dūsta čia ir dabar... Izoliavausi, nors, atrodytų, antrą kartą užsikrėsti koronavirusu tikimybė – nedidelė, bet tai padaryti privalėjau, todėl šventes sutikau vienui viena. Antrąją Kalėdų dieną, kurią būdinga sutikti su bičiuliais, mano bičiuliais buvo medicinos personalas ir ligoniai...

– Dabar Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje lankotės kone kasdien?

– Taip, stengiuosi maksimaliai, kiek galiu. Rytoj ir poryt turėsiu laisvas dienas, nes turiu papildomus mokymus, o po šių dviejų dienų vėl grįšiu. Kol situacija neatslūgs, tol ten ir būsime. Grafiką styguojamės vadovaudamiesi sveiku protu. Mes tikrai neperkaistame taip, kaip yra perkaitę medikai. Būna, ateinu į skyrių 15 val. ir sužinau, kad tą dieną gydytoja dar nieko nevalgė. Ir net per skafandrą matosi, kad apatinė jos pižama yra kiaurai permirkusi, limpa prie skafandro. Toks dabar darbo režimas.

Mirties kvapas

– Justina, sakykite, kaip jaučiasi žmogus, keturias šešias ar net aštuonias valandas vilkėdamas specialų medicininį kostiumą, kuriame tikriausiai labai karšta, o ką jau kalbėti, kai reikia nuolat skubėti lekiant ligoninės koridoriais...

– Nelabai įmanoma įsivaizduoti ir apibūdinti žodžiais, kol pats žmogus jo neapsivelka. Tie kostiumai man atrodė keisti ir tikrai labai nepatogūs, nekomfortiški dar tada, kai pati gulėjau ligoninėje. Tačiau tik jį apsivilkusi ir lėkdama supratau, kiek jis yra nepatogus – oro – nedaug, kūnas šunta, kojinaitės būna šlapios, plaukai prilipę... Viskas, apie ką svajoju, greičiau nueiti į dušą, nes nusirengusi specialų kostiumą iš baimės dezinfekuojuosi rankas iki pečių. Net ir stovint po dušu belieka iki kaulų nusigramdyti. O nuėjus miegoti vis tiek atrodo, kad užuodi ant savęs dezinfekcinio skysčio, prakaito ir liūdesio ar net mirties kvapą. Suprantu, kad realiai aš tuo nebedvokiu, bet, matyt, kažkokiose atminties juslėse tas kvapas yra likęs ir, rodos, vaidenasi...

– Ar jums pačiai savomis akimis teko matyti nuo COVID-19 mirusius ir išvežamus žmones?

– Taip, ten būnant tai yra neišvengiama. Aišku, palydžiu pro išėjimą ir tuos, kurie yra išrašomi ir išeina savomis kojomis. Tos akimirkos atperka kitas, kai gydytojai uždega žvakutes, kol laukiame tarnybų, kurios išveža mirusiuosius...

Susirgo viena pirmųjų

– Buvote viena iš pirmųjų, kuri susirgo koronavirusu. Koks skirtumas tarp buvimo pacientu ir dabar perėjus į visiškai kitą barikadų pusę – gelbėjant medikams?

– Kai sirgau pati, buvo ne taip baisu. Viena pirmųjų patyriau stacionaro atmosferą. Tada, kai man buvo diagnozuotas koronavirusas, juo Lietuvoje sirgo tik septyni žmonės ir buvo labai mažai žinių apie ligą. Tą vakarą COVID-19 buvo diagnozuota dar trims pacientams, todėl mane taip ir pavadino – dešimtąja. Vienintelis nemalonus dalykas tada buvo – nežinojimas, kas tavęs laukia.

– Kur užsikrėtėte koronavirusu?

– Puikiai žinau –  buvau komandiruotėje Prancūzijoje. Tuo metu šioje šalyje buvo fiksuoti apie 700 susirgimų COVID-19. Tuo tarpu Lietuvoje – vienetai – septyni žmonės ir viskas atrodė esant dar labai toli. Iki paskutinės minutės – ir kai vežė greitosios medicinos pagalbos automobiliu, ir kai ligoninėje darė tyrimą, ir kol laukiau rezultato, buvau įsitikinusi, kad tikrai nesergu, nes atrodė, kad nėra tikimybės, bet, pasirodo, yra. Tačiau, kaip dabar suprantu, nors esu pakankamai jauno amžiaus ir neturiu jokių gretutinių ligų, ligoninėje praleidau ilgą laiką.

– Kokie simptomai jums pasireiškė?

– Kone visi įmanomi išskyrus tai, kad aš nedusau. Nuo kaulų laužymo, temperatūros, kuri laikėsi šešias savaites, vėmimo iki pažeidimų kasoje...

– Ar temperatūra, besilaikiusi šešias savaites, buvo aukšta?

– Ne itin. Ištveriama. Tokia, kurios ilgainiui net nesistengiau numušti vaistais, bet temperatūra indikavo, kad aš vis dar nepasveikstu. Neigiamo COVID-19 testo rezultato sulaukiau tik po 44 dienų. Organizmas nelabai sklandžiai ir operatyviai gamino imunitetą ir antikūnus.

– Skonio ir kvapo taip pat nejutote?

– Manau, kad taip. Tačiau tai turbūt buvo toks nežymus ir neskausmingas simptomas, kad į jį nelabai kreipiau dėmesio. Buvo svarbiau atstatyti kitus rodiklius – ir kraują, ir spaudimą. Apie skonio ir kvapo nejutimą galvojau mažiausiai. Be to, sunku ir pasakyti, ar kai valgome ligoninės maistą, jaučiame skonį ir kvapą – gal jis visą laiką beskonis, ten druskos tikrai nepadaugina.

– Kiek laiko tada dėl COVID-19 buvote gydoma ligoninėje?

– Ligoninėje gulėjau apie dvi savaites. Buvo pagerėję ir greitosios medicinos pagalbos automobiliu mane parvežė namo pasveikti, bet būklė vėl šiek tiek pablogėjo, todėl buvau sugrąžinta į Santaros klinikas. Tuo metu tik šioje ligoninėje ir buvo gydomi COVID-19 pacientai.

– Ar galite prisiminti žvilgsnius medikų, kurie tada ateidavo į palatą stebėti jūsų būklės? Kaip jie jums atrodė iš šalies?

– Atrodė baugiai. Paskui pripratau. Kalbėdavausi su medikais, nes jau tada labai jų gailėjau net neįsivaizduodama, kas dar mūsų laukia rudenį, žiemą. Jie bendraudavo su manimi ir išreikšdavo palaikymą. Tačiau dažnai jiems net pati sakydavau: „Eikite iš čia, kad būtų tik kuo mažesnis kontaktas su sergančia manimi“. Neturiu jokių priekaištų. Manau, kad būti kitoje barikados pusėje – medikų yra baisiau. Pačiai sirgti buvo lengviau, nes buvau nusiteikusi optimistiškai ir žinojau, kad viskas bus gerai. O dabar, kai savanoriauju ir matau pacientus – kai kurių jų akių nepamiršiu. Tų akių, kurioms dar bandoma padėti, bet jos jau yra pasidavusios ir, nors keista, labai labai ramios... Lygindama dabartinę situaciją, aš gana drąsiai pasakyčiau, kad pavasarį mes pirmosios koronaviruso bangos Lietuvoje net neturėjome. Epidemija yra dabar, o tada buvo tik nedidelės užuomazgos, su kuriomis mes kažkaip labai pagirtinai susitvarkėme. Ir galbūt dėl to, kad taip gerai pavyko, negavome skaudžios pamokos – atrodė, kad ir dabar „praslysime“. Tačiau dabar turime tokią situaciją, kad pirmaujame neigiama prasme.

Košmaro pabaiga

– Sekmadienį nuo COVID-19 buvo skiepijami medikai, kaip vertinate vakcinaciją?

– Man tai buvo vienas labiausiai laukiamų dalykų ir aš 100 proc. teigiamai tai vertinu – nematau kito būdo šito košmaro pabaigai.

– Ką pasakytumėte skeptikams, kurie neigia šios ligos egzistavimą ir sako, kad užsikrėtusiųjų statistika – laužta iš piršto?

– Tai prieštarauja bet kokiam sveikam protui. Po įrašais socialiniuose tinkluose vis tiek dar išsišoka vienas kitas žmogus, kuris pasako, kad COVID-19 – nesąmonė, tai aš jiems siūlau ateiti savanoriauti.

– Pikta dėl to?

– Labai. Ypatingai pykdo tokios frazės, kad palatos – tuščios, o filmuoti vaizdeliai prirenkami, velnias žino, iš kur. Kaip galima nepykti, kuomet esame priėję tokią ribą ir tokias akistatas bei dilemas, kai medikai turi daryti net priverstinius pasirinkimus.

Medikų svajonės

– Pati persirgusi COVID-19, o dabar ir savanoriaujanti, sugebėjote dokumentiniame klipe įamžinti medikų mintis apie jų svajones...

– Norėjau truputį kitokios komunikacijos, nes mes labai daug girdime autoritetų – politikų ar pareigūnų kalbas – rekomendacijas, įsakymus. Medikai mažai kalba. Jie neturi nei tam laiko bei, manau, kad ir drovisi. Tai nėra tos profesijos atstovai, kurie skųstųsi ar panašiai. Todėl norėjau sukurti kažką, kas būtų iš žmogaus širdies į žmogaus širdį – paprastai. Viena Lazdynų ligoninės gydytoja užsiminė, kad būtų smagu pasakyti, apie ką svajoja ir kuo gyvena medikai. Taip ir išsirutuliojo idėja apie trumputį dokumentinio žanro klipą. Ten nieko ypatingo, bet gal efektyviau negu oficialios šnekos iš tų, su kuriais mes ne visą laiką galime susitapatinti.

– Kokios yra tos medikų svajonės?

– Stulbinamai paprastos. Buvo labai akcentuojamas ramybės ir miego poreikis bei pertraukos vandeniui atsigerti. Dabar labai gerai suprantu, ką medikai turi omenyje, nes kai budint negalima nueiti nei į tualetą, nei atsigerti, nei pasikasyti, o išeinama beveik prie gomurio prilipusiu liežuviu. Ir, žinoma, medikai svajoja apie ilgesnį laiką namuose, nes yra labai pasiilgę savo artimųjų – jie yra izoliavęsi nuo savo šeimų. Svajoja ir apie kažkokį skanesnį patiekalą, kurį anksčiau gamindavo, o dabar tam neturi nei jėgų, nei laiko. Jie svajoja apie tokius visiškai elementarius dalykus, kurių mes nevertiname ir skundžiamės ribotomis Kalėdomis ar dar neįgytu pirkiniu, nes yra uždaryti prekybos centrai, bet nė nesuvokiame, kiek daug iš tikrųjų turime.

„Šis įtemptas laikotarpis skatina pagalvoti, kokios priemonės judumo srityje galėtų padėti medikams, palengvintų jų kasdienę rutiną. Jau organizuojame nemokamus viešojo transporto maršrutus medikams, o dabar pateikėme pasiūlymą, jog jiems būtų taikomos automobilių stovėjimo lengvatos – ne tik šios pandemijos metu, bet ir ateityje, jei būtų skelbiama ekstremali situacija ar karantinas. Tai būtų papildoma miesto pagalba šalia jau šiuo metu teikiamos“, – sako SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.

Lengvata medikai galėtų naudotis prie tų gydymo įstaigų, kuriose jie dirba – 300 metrų atstumu iki konkrečios įstaigos esančiose automobilių stovėjimo vietose, išskyrus rezervuotas vietas.

Norėdamos pasinaudoti šia lengvata gydymo įstaigos turėtų kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir pateikti automobilių sąrašą. Prašymas būtų nagrinėjamas ir tvirtinamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos numatyta tvarka.

Numatyta, kad lengvatos galiotų vietinės rinkliavos zonoje esančių Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teikia medicinos pagalbos, palaikomojo gydymo ir slaugos bei medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugas darbuotojams.

Galutinis sprendimas dėl šių lengvatų taikymo medikams bus priimtas artimiausio Tarybos posėdžio metu. 

Ten, kur labai rizikinga

"Ar laikinai palikti privatų verslą ir išeiti padėti COVID-19 sergantiems ligoniams sunku? Kalėdos – dovanų metas, tad mes dovanojame brangiausią savo turtą – laiką ir jėgas, kad padėtume Lietuvai realiais darbais, o ne pažadais ar linkėjimais. Išlydėjome mylimą klinikos vadovę – gydytoją Vilmą Viliūšienę – į karščiausią tašką – ligoninės COVID-19 skyrių padėti viruso labiausiai paveiktiems ligoniams", – toks įrašas prieš kurį laiką atsirado integralios estetikos klinikos "REVÙ CLINIC" feisbuko paskyroje. Šiuo metu keletas klinikos darbuotojų talkina gydant  koronaviruso ligonius.

Prieš imantis verslo estetinės medicinos srityje, V.Viliūšienė dirbo vidaus ligų gydytoja Jonavos ligoninėje. Plečiantis COVID-19 pandemijai, moteris pasiūlė savo pagalbą buvusiems kolegoms. Po kurio laiko sulaukė skambučio iš ligoninės, kad čia ji labai laukiama. Taip prieš mėnesį kaunietė papildė medikų, gydančių koronaviruso ligonius, gretas. Pašnekovė tikina, kad apsispręsti padėti su pandemija kovojantiems buvusiems kolegoms nebuvo sunku, nors šeimoje iš pradžių dėl to ir kilo diskusijų.

Tokį darbą aš suvokiu kaip gydytojo pareigą – juk aš daviau Hipokrato priesaiką.

"Dėl to, kad savanoriškai išėjau dirbti su COVID-19 pacientais, nesijaučiu nei didvyrė, nei kažkuo išskirtinė. Tokį darbą aš suvokiu kaip gydytojo pareigą – juk aš daviau Hipokrato priesaiką. Gydytojai per visas suirutes, krizes, karus, epidemijas eidavo dirbti ten, kur labai rizikinga. Ankstesniais laikais, per maro, šiltinės ir kitas epidemijas jie dirbdavo net be apsaugos priemonių, o mes juk jas turime. Jaučiu solidarumą su gydytojais, kurie gydo žmones, sergančius koronavirusu, dėl to ir pasirinkau jiems padėti", – motyvus, atvedusius ją į COVID-19 skyrių Jonavos ligoninėje, aiškino V.Viliūšienė.

Vilma Viliūšienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Neaišku, ar komplikuosis

Gydytoja prisipažino, kad darbas su COVID-19 ligoniais nelengvas. Pasak jos, į stacionarą patenkantys ligoniai yra gana sunkūs, beveik visi jie serga daugiau nei savaitę, dažniausiai jiems diagnozuojamas ir plaučių uždegimas. "Virusinė pneumonija yra pagrindinė COVID-19 ligos išraiška, o jei pacientui ilgiau sergant prasideda bakterinė pneumonija, tai traktuojama kaip ligos komplikacija. Kartais girdžiu klaidingus pasakymus, kad COVID-19 sirgęs žmogus mirė ne nuo šio viruso, o nuo plaučių uždegimo. Tačiau jį būna sukėlęs būtent koronavirusas, – paaiškino pašnekovė. – Kitas gajus mitas – kad koronavirusas panašus į paprastą gripą. Tačiau iš tiesų COVID-19 yra sunki liga, sukelianti grėsmingų komplikacijų."

Gydytoja pastebi: susirgus COVID-19, pirmoji ligos savaitė daugeliui pacientų yra vienoda. Žmogus karščiuoja ir, jei neatsiranda dusulys, neprasideda pneumonija, po kiek laiko savaime pasveiksta. "Iš pirmųjų ligos dienų labai sudėtinga pasakyti, ar liga komplikuosis. Žinoma, žmonėms, turintiems gretutinių ligų, patenkantiems į rizikos grupes, komplikacijų pasitaiko dažniau, tačiau jų pasitaiko ir iki tol niekuo nesirgusiems, sportuojantiems žmonėms. Taigi, sunku numatyti, ar liga komplikuosis, ar žmogus vis dėlto pasveiks namų sąlygomis. Tai yra ten, kur nėra papildomo deguonies, neskiriami vaistai", – pasakojo V.Viliūšienė.

Beveik visi Jonavos ligoninės COVID-19 skyriuje gydomi pacientai serga pneumonija, dažnai – sunkia. "Tai yra karščiuojantys, dūstantys pacientai, didžiajai jų daliai tiekiamas papildomas deguonis, kai kuriems atliekama dirbtinė plaučių ventiliacija. Deja, kai kurie neišgyvena", – apie sunkiausią gydytojo darbo dalį – situacijas, kai ligoniui padėti nepavyksta – prabilo pašnekovė.

Gydytoja pastebi, kad COVID-19 skyriuose gydomiems pacientams labai trūksta bendravimo.

"Ligoniai būna izoliuoti nuo savo artimųjų. Stengiuosi juos pralinksminti, bet tai nėra paprasta, nes sergant naujuoju koronavirusu perspektyvos yra neaiškios. Jei ligonis sunkus – tenka telefonu bendrauti su jo artimaisiais, raminti. Yra tekę ir linkėjimų perduoti senoliui, kuris jau negali atsiliepti telefonu – jam per sunku", – apie jautrias situacijas užsiminė gydytoja.

Žmonėms, sergantiems koronavirusu, ligoninėje skiriami priešvirusiniai, kraują skystinantys vaistai, jei plaučių uždegimas bakterinis – ir antibiotikai. Ligoninėje jie vidutiniškai praleidžia 10–14 dienų, jei atsiranda komplikacijų – ir žymiai ilgiau.

Pastebi ir gerų dalykų

Paklausta, kaip ji suderina budėjimus ligoninėje ir vadovo darbą estetikos klinikoje, moteris prisipažino tai daranti aukodama asmeninį laiką. "Klinikoje aš dabar dirbu nuotoliniu būdu. Taip, išeina ilgos darbo valandos. Klinikoje didžiąją mano darbo dalį perėmė kolegos – jų indėlis taip pat didžiulis. Galbūt mūsų pavyzdžiu paseks ir kitų grožio klinikų gydytojai?" – vylėsi V.Viliūšienė.

Ji pabrėžė, kad yra ir šviesioji kovos su pandemija pusė. Tai atsiradęs solidarumas. Gydytojos žodžiais, daug žmonių dirba su COVID-19 pacientais, bet dar daugiau jiems padeda ar sudaro sąlygas dirbti, tik visuomenė to dažnai nepastebi ir neįvertina. "Greitosios pagalbos ekipažai dabar ypač sunkiai ir pavojingai dirba. Gydytojai, perimantys išėjusiųjų dirbti su COVID-19 pacientais darbus, dirba didesniu krūviu, šeimos gydytojai – taip pat, tačiau dažnai sulaukia piktų komentarų, – apie sąlygas, kuriomis dabar dirba gydytojai, užsiminė pašnekovė. – Slaugytojų labai sunkus darbas, jos dar daugiau kontaktų su koronaviruso ligoniais turi ir dar daugiau laiko nei gydytojai su jais praleidžia. Manau, mes visi veikiame kaip komanda – kiekvienas įnešame savo indėlį bendram labui."

V.Viliūšienę ir jos kolegas labai džiugina visuomenės rodomas palaikymas. "Būna, kad pasveikę pacientai siunčia mums į ligoninę picas, o viena kavinė mus kasdien nemokamai maitina. Tai taip pat yra solidarumas. Jausdami jį, suvokiame, kad su pandemija kovojame ne vieni", – tikino gydytoja. Anot jos, solidarumo, pagalbos gydytojams, jų pačių savanoriško įsijungimo į kovojančiųjų su pandemija gretas galėtų būti ir daugiau. Nes būtent solidarumas ir sąmoningumas yra svarbūs ginklai pandemijai įveikti. Nuo to priklauso, ar medicinos sistema pajėgs susitvarkyti su antrąja koronaviruso banga. "Jei žmonės elgsis savanaudiškai, kaip sakoma, bandys apgauti sistemą – važiuos, lankys artimuosius, – galime nebesutalpinti visų sunkių COVID-19 pacientų ligoninėse. O jei bus perkrautos ligoninės – daugiau žmonių, nesulaukdami reikiamos pagalbos, mirs namuose. Tačiau jei visuomenė bus sąmoninga, paklus sugriežtintiems karantino reikalavimams, nevyks iš namų be svarbios priežasties, nelankys artimųjų per šventes, manau, pavyks sumažinti ligonių skaičių ir situaciją bus galima suvaldyti", – tikisi gydytoja.

Indijoje tarnavęs kapitonas Tomas Moore'as (Tomas Muras) lėšoms rinkti sugalvojo iki savo 100-ojo gimtadienio šio mėnesio pabaigoje 100 kartų su vaikštyne pereiti savo 25 metrų ilgio kiemą.

Iš pradžių jis planavo surinkti 1 tūkst. svarų Nacionalinei sveikatos apsaugos tarnybai (NHS) po gydymo dėl lūžusio klubo ir vėžio, tačiau dabar artėja prie 12 mln. svarų ribos. Jam liko dar viena vaikščiojimo per savo kiemą Bedfordšyre Pietų Anglijoje sesija.

„Tai nuostabi (dovana) mūsų gydytojams ir slaugytojams fronto linijoje“, – kalbėdamas apie surinktus pinigus sakė T. Moore'as.

„Per praėjusį karą fronto linijoje buvo uniformuoti kariai. Šįkart mūsų armija yra uniformuoti gydytojai ir slaugytojai“, – anksčiau šią savaitę sakė jis televizijos ITV laidai „Good Morning Britain“.

„Mes tai išgyvensime“, – pridūrė jis.

Pinigų paaukojo maždaug 600 tūkst. žmonių; aukojama buvo taip aktyviai, kad laikinai buvo sutrikęs „JustGiving“ interneto puslapio darbas.

T. Moore'o „Twitter“ paskyroje trečiadienio vakarą atsirado toks įrašas: „Tai buvo beprotiškos 24 valandos, o dėl Tomo paskutinių ėjimo etapų... tikimės, kad rytojus bus toks pats beprotiškas.“

Paskutines 10 T. Moore'o ėjimo atkarpų turi tiesiogiai transliuoti dvi svarbiausios JK ryto laidos.

Veteraną internete parėmė buvę futbolo klubų „Manchester United“ ir „Arsenal“ kapitonai Rio Ferdinandas ir Tony Adamsas (Tonis Adamsas), olimpinė čempionė, bėgikė Kelly Holmes (Keli Holms), keli labdaros fondai, televizijos šou ir laikraščiai.

Dirba didelė komanda

Vos šalyje paskelbus karantiną, dizaineris Robertas Kalinkinas ėmėsi veiklos, norėdamas padėti ligoninių personalą aprūpinti apsauginėmis kaukėmis.

"Mes, kaip ir kiti verslai, susidūrėme su sunkumais ir pradėjome galvoti, kaip išgyventi, kai fizinėje parduotuvėje negalime pardavinėti gaminių. Tikėtina, kad žmonėms reikės apsauginių kaukių, tad pasiruošėme modelį ir pradėjome jas siūti, – pasakoja R.Kalinkinas. – O tada pagalvojome – jeigu mes galime siūti kaukes, kodėl jų negali siūti dešimtys ar šimtai Lietuvoje esančių siuvyklų? Ir iš to kilo idėja, kad reikia kurti nekomercinį projektą "Parama medikams". Suradome partnerių, kurių dauguma sutiko neatlygintinai padėti žaliavomis, ir taip visas procesas įsisuko."

400 tūkst. – tiek vienkartinių kaukių pasiūs projekto „Parama medikams“ dalyviai.

Iš pradžių intensyviai darbavosi R.Kalinkino komanda, netrukus prie iniciatyvos prisidėjo ir kiti. Sužinojusi apie iniciatyvą, prisidėti pasisiūlė dizainerė Julia Janus. Žmonės dirba iš namų skirtinguose Lietuvos miestuose. Kiekviename mieste yra kuratorius, paskirstantis darbus. Šiuo metu darbuojasi gana didelė komanda, suvienyta idėjos ligoninių personalui pasiūti apsaugos priemonių ir paremti juos vienkartinėmis kaukėmis iki tol, kol jie gaus profesionalesnes.

Geriau švari sąžinė

"Mes stengiamės tai daryti paramos principu, nors susidūrėme ir su nemenkais biurokratiniais trukdžiais. Vis dėlto įsitikinome, kad tų priemonių, kurias mes galime pasiūti, poreikis gydymo įstaigose yra didelis, todėl radome būdą, kaip jos gali pasiekti medikus", – sako dizaineris.

R.Kalinkinas neslepia – tokia parama jo verslui bus nuostolis. Bet, jo teigimu, geriau nuostolis, bet švari sąžinė. "Daug kas kaltina mane reklamos darymusi. Suprantu, kad ir geri darbai vienaip ar kitaip būna atlygintini: gal žmonės mus labiau vertins, gal labiau pirkėjai mylės. Bet mūsų svarbiausias tikslas yra tiesiog padėti, ir jeigu mes galime tai padaryti, mes darome, – sako dizaineris. – Visą likusį gyvenimą žinosiu, kad mano komanda ir aš neatlygintinai deginome savaitgalius, dienas, žaliavas, įmonės resursus, kad padėtume žmonėms, kurie gelbsti mūsų gyvybes, kurie po penkerių ar dešimties metų priims mano vaiko gimimą ar gydys mano vaikui sulaužytą ranką ar koją. Žinosiu, kad mes jiems padėjome tuo kritiniu metu, kada trūko net elementariausių veido kaukių."

Iniciatyvos autoriai suplanavę pasiūti per 400 tūkst. vienkartinių kaukių medikams, apie 100 tūkst. jų jau yra pasiūta, dešimtys tūkstančių jau iškeliavo į gydymo įstaigas, dar apie 240 tūkst. jau yra gamyboje.

Lietuviški apsauginiai skydeliai

Vilniuje įsikūrusi "Robotikos mokykla", prasidėjus karantinui, nemenkai nukentėjo – teko atšaukti planuotas velykines stovyklas, pamokas pačioje mokykloje – liko tik nuotolinis mokymas. Tačiau mokyklos vadovas Paulius Briedis rankų nenuleido.

Pasikalbėjęs su LSMU Kauno klinikų medikais išsiaiškino, ko jiems labiausiai trūksta saugiam darbui, ir sugalvojo, kuo "Robotikos mokykla" gali pasitarnauti – kilo idėja gaminti medikams labai reikalingus apsauginius veido skydelius.

60 tūkst. – tiek apsauginių skydelių bus pagaminta „Robotikos mokyklos“ pastangomis.

"Matėme, kad skydelius, kainuojančius po 15 eurų, iš Kinijos gali atsiųsti per dešimt dienų. Mes sugalvojome, kaip galima juos gaminti čia, Lietuvoje, ir jų savikaina daugiau nei tris kartus mažesnė. Sėdėjome su buvusiais moksleiviais, stažuotojais ne vieną naktį, sukūrėme kelis prototipus, juos parodėme medikams, išklausėme jų pastabas, pageidavimus, patobulinome dizainą. Radome, kas gamybą galėtų paremti. Pakvietėme prie šio gamybos proceso prisijungti ir bibliotekas, kurios turi 3D spausdintuvus ir karantino metu neturi darbo", – pasakoja P.Briedis.

Praverčia ne vien medikams

Pasitelkus visus įmanomus bendraminčius ir rėmėjus, pavyko gerokai sumažinti apsauginių skydelių trūkumą šalyje. Pasak iniciatyvos iniciatoriaus, tai nėra koks nors stebuklas, tačiau jie maždaug tris kartus sumažina galimybę užsikrėsti, tad naudingi tiek medikams, tiek pardavėjoms. Kasdien matome jomis prisidengusius ir televizijos laidų vedėjus bei dalyvius.

Gydymo įstaigas jau pasiekė apie 15 tūkst. apsauginių skydelių, iš viso jų suplanuota artimiausiu metu pagaminti apie 60 tūkst. Apie 5 tūkst. skydelių du savanoriai lazerių specialistai pagamino jau per pirmą karantino savaitgalį.

"Labai džiugu, kad Kauno klinikų dėka gavome tą galimybę bent kažkuo prisidėti, – sako P.Briedis. – Jei ne tai, mes, kaip ir dauguma kitų, galėtume tik iš šono žiūrėti, kas vyksta. Dabar jausmas gana pakilus, nes ir pats gali kažką nuveikti. Kartu mums tai įrodymas, kad mūsų "Robotikos mokyklos" komandos darbas nenueina veltui. O idėjų dar yra nemažai, tad manau, kad vien apsauginių skydelių gamyba neapsiribosime."