Vėžys – liga, kuri pakerta ne tik fiziškai, bet ir reikalauja daugybės psichologinių jėgų, padėsiančių įveikti ilgą gydymosi kelią. Lietuvoje vis dažniau prabylama apie tai, kad onkologiniams ligoniams labai trūksta moralinio palaikymo.
Po diagnozės – pas šarlatanus
Onkologinėmis ligomis sergantys žmonės tikina, kad vėžio gydymo sistema Lietuvoje funkcionuoja neblogai – norintys gali kovoti su liga ir net pasirinkti, kuriame mieste ar ligoninėje gydytis.
Neramina kitas dalykas – kaip žmogui, sužinojusiam nemalonią tiesą, gyventi toliau. Svarbu ir tai, kad ligoniai nedelsiant pradėtų gydymą, paremtą tradicine medicina.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė pasakojo, kad suvokti, jog sergi vėžiu – be galo sudėtingas psichologinis procesas.
„Pirmiausia pasimetama, nebežinoma, kur eiti ir į ką kreiptis. Neretai sužinojęs, jog serga sunkia liga, žmogus gauna daug klaidingų patarimų: vieni sako, kad reikia atsisakyti chemoterapijos ar spindulinio gydymo ir pasikliauti alternatyvia medicina. Kiti pradeda siūlyti įvairius nepatikrintus ir dažnai tik profilaktikai tinkančius metodus – žoleles, užpilus ir kitą liaudies mediciną“, – teigė A.Kerpytė.
Gydytojais tokiems žmonėms tampa parapsichologai, bioenergetikai, ekstrasensai. Praradusieji viltį pradeda tikėti įvairiais esą stebuklinga galia pasižyminčiais ir šarlatanų turguose pardavinėjamais nepatikrintais vaistais. Kiti kliaujasi tikėjimu ir Dievu, atsisakydami tradicinių gydymosi būdų.
„Jeigu reikėtų apibendrinti žmogaus būseną sužinojus, kad serga vėžiu, pasakyčiau vienu žodžiu – pasimetimas. Po diagnozės paskelbimo sergantieji nebežino, į ką kreiptis ir su kuo pasikalbėti“, – teigė A.Kerpytė.
Gydytojai – grubūs
Kita ne mažiau svarbi problema – paciento ir gydytojo santykis. Ilgą laiką, ruošiant gydytojus, kurie turės dirbti su vėžiu sergančiais asmenimis, nebuvo kalbama, kaip bendrauti su ligoniu.
Kaip teigė Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė, daugybė atvejų byloja, kad gydytojai dažnai grubiai ir viešai pacientui pasako diagnozę, psichologiškai traumuodami žmogų.
Tiesa, jaunoji karta jau pradeda mokytis šios delikačios srities subtilybių.
„Suprantu, kad gydytojams onkologinė liga – kasdienybė. Be to, darbo krūviai jiems tikrai dideli, nemažai laiko tenka praleisti prie popierių, todėl įsigilinti į kiekvieno žmogaus asmeninę būklę tiesiog nelieka laiko. Ligoninėje žmogus pasijunta statistiniu vienetu, kuriam trūksta pagarbaus žvilgsnio ir elementarios kultūros“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, žmogui jokiu būdu negalima blogų naujienų pranešti prie svetimų asmenų. Medikai turėtų pasiklausti, ar apskritai norima žinoti diagnozę, su ligoniu pasitarti, ar žinia turi būti pasakyta dalyvaujant ir šeimos nariams.
„Konstatuotas ligos arba jos atsinaujinimo faktas pacientą šokiruoja. Vėliau pasakytos gydytojo informacijos jis tiesiog nebegirdi arba nesugeba suvoti. Žinau atvejų, kai žmogus nesupranta, ką daryti ir kur eiti po to“, – kalbėjo A.Kerpytė.
Tada itin svarbi tampa psichologinė bei moralinė parama.
Nežinomybė slegia
A.Kerpytė pasakojo, kad žmogui, kuriam įtariamas vėžys, atlikus reikiamus tyrimus, tenka netrumpą laiką kankintis, kol rezultatai taps aiškūs.
„Kiekvienas, laukdamas medikų sprendimo, patiria didelį stresą, nes ilgas dienas trunkanti nežinomybė kankina. Be to, savo kailiu patyriau, kad ir laboratorijų darbas ne visada būna tikslus.
Žinau atvejų, kai laborantai iki galo neatlieka savo darbo ir gydytojai gauna netikslius arba neteisingus atsakymus“, – kalbėjo A.Kerpytė.
Anot jos, net ir patvirtinus diagnozę bei norint pradėti spinduliavimo procedūras, susidaro ilgos eilės ir pacientui, kuriam svarbi kiekviena minutė, tenka sugaišti dar šiek tiek brangaus laiko.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė teigė, kad diagnostika uostamiesčio ligoninėse galėtų būti operatyvesnė.
„Ilgas laukimas atsakymo, kuris lems tolimesnį gyvenimą, arba kelių savaičių ar mėnesių eilės, laukiant gydymo, žmogui, kurio psichologinė būsena sunki, gali pakenkti ir fiziškai. Morališkai pažeisto žmogaus būsena ne padeda, o priešingai, kenkia jo fizinei sveikatai“, – sakė A.Kerpytė.
Individualios pagalbos – mažai
Onkologiniams ligoniams dar trūksta ir paliatyvios slaugos namuose bei ligoninėse.
„Galbūt ne visi suvokia šios paslaugos svarbą. Paliatyvi slauga reiškia visos komandos specialistų priežiūrą ligonio namuose. Neretai žmogui būtina ne tik medicininė, bet ir psichologo, socialinio darbuotojo, slaugytojo parama. Tokio pobūdžio pagalba uostamiestyje teikiama ir medicinos įstaigose, tačiau lovų skaičius jose dažnai nėra didelis ir ne visi, kuriems paliatyvi slauga būtina, ten patenka“, – kalbėjo onkologinių ligonių likimu besirūpinanti moteris.
Paliatyvi slauga Lietuvoje gan nauja sfera, todėl ją būtina aktyviai vystyti.
Pasak jos, pasitaiko nemažai atvejų, kai žmogaus finansinė padėtis tokia prasta, jog reikia rinktis – gydytis ar valgyti.
„Invalidumo pašalpos nėra didelės, todėl žmogui pinigų viskam nebeužtenka. Sergančiajam tenka rinktis – gydytis ir mirti badu ar valgyti ir pasmerkti save mirčiai. Tokiais atvejais labai praverstų socialinio darbuotojo pagalba. Negalima sakyti, kad tokios paslaugos nėra teikiamos, tačiau turbūt dar trūksta informacijos apie jas“, – sakė moteris.
Rems ir sveikus
Pasak A.Kerpytės, suvokus ir pamačius, kad vėžiu sergantis žmogus kenčia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, buvo nuspręsta pastatyti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą.
Jo įkūrėja pabrėžė, jog centre nebus teikiama medicininė pagalba. Čia atvykę ligoniai ir jų artimieji gaus psichologinę ir dvasinę paramą.
Per pastaruosius kelerius metus, kol Klaipėdoje kilo būsimojo centro pastatai ir koplyčia, įnirtingai buvo ruošiami savanoriai.
Dauguma iš apmokytų 30 asmenų patys jau yra įveikę vėžį, todėl jie pagalbą likimo broliams gali teikti ne vadovaudamiesi teorinėmis žiniomis, bet ir asmenine praktika. Jie padės ir vėžiu sergančiųjų artimiesiems, kurie neretai būna dar labiau pasimetę, nei diagnozę sužinoję žmonės.
Centro vadovai tikina norintys parodyti, kad su šia liga žmonės gyvena, o ne tik miršta.
Šv. Pranciškaus onkologijos centras įsikurs šalia Klaipėdos ligoninių komplekso, todėl ligoniams jį pasiekti bus paprasta. Centro įkūrėjai jau sudarė sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine dėl informacijos teikimo ligoninėje besigydantiems žmonėms.
„Norime, kad pasimetęs, o gal net viltį praradęs ligonis gautų visą reikiamą informaciją – nuo žinių apie ligą, gydymo būdus, vaistus, procedūras iki patarimų, kaip neprarasti optimizmo ir moralinės stiprybės“, – sakė A.Kerpytė.
Diagnozė – ne mirtis
Šv. Pranciškaus onkologijos dienos centras Klaipėdoje bus atidarytas rugsėjo 20 dieną. Čia bus teikiamos muzikos, dailės, šokio terapijos paslaugos, veiks savipagalbos grupė, įvairiais klausimais konsultuos savanoriai ir socialiniai darbuotojai, dvasininkai.
Po poros metų centre bus atidarytas ir šiuo metu dar statomas korpusas. Jame bus įrengta 16 kambarių, kuriuose žmonės galės įsikurti po du. Žadama, kad viešbučio paslaugų kainos nesikandžios – tereikės susimokėti už komunalines paslaugas.
A.Kerpytė kalbėjo, kad centre nuolat bus akcentuojama, jog pirmiausia pats žmogus turi norėti sau padėti.
„Labai svarbu suvokti, kad diagnozė – vėžys dar nėra taškas. Vienas pirmųjų dalykų, kurį būtina pasakyti susirgusiam žmogui, – nemirkite pirma laiko.Tik išgirdus nemalonias žinias, reikia laiko, artimųjų ir specialistų pagalbos, kad žmogus susivoktų, atsistotų ant kojų ir pradėtų kovoti su liga. Svarbiausia – ieškoti pagalbos“, – tikino A.Kerpytė.
R. Mikelkevičiūtė kreipėsi net į jos nekenčiančius žmones 5
