Apie tai – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu ir  Laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.

– Ministre, ar jūs sutinkate, kad ši parama – įsigyti būstą regionuose – pirmiausiai yra orientuota į regionų gaivinimo politiką ir tik po to į jaunas šeimas?

L. Kukuraitis: Šitas projektas turi bent tris tikslus. Pirmas, kaip jūs ir sakote, stiprinti regionus. Tai yra tikrai rimtas instrumentas pačioms savivaldybėms imtis iniciatyvos ir kviesti jaunas šeimas ar bent išlaikyti tas, kurios yra regionuose. Antras tikslas yra demografinis. Šiuo projektu diferencijuojama parama pagal vaikų skaičių šeimoje. Lietuvoje, lyginant su likusia Europa, gimstamumą iš esmės turime neblogą, tačiau turime trečio vaiko problemą. Ši kompensacija, turintiems tris ir daugiau vaikų, jau siektų 30 proc. Trečias tikslas yra kiek įmanoma labiau stabdyti migracijos procesą, kuris, žinia, yra didelis.

– Seimo teisininkai šį projektą pavadinimo diskriminaciniu. Diskriminaciją jie įžvelgia ir nesusituokusių porų atžvilgiu, ir didmiesčių gyventojų, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme nenumatoma atsižvelgti į šeimos finansinę padėtį. Pone Šilėnai, jūs pastebite diskriminacijos šioje paramoje?

Ž. Šilėnas: Tikrai taip. Bet net ne diskriminacija yra prasčiausia šio pasiūlymo dalis. Prasčiausia šio pasiūlymo dalis yra tai, kad yra neapsispręsta, ar tai pagalba jaunimui, ar tai pagalba regionams, ar, kaip dabar išgirdome, tai yra pagalba gausioms šeimoms. Toks tikslų ir priemonių kompotas arba šaltiena – iš jo nebeįmanoma suprasti, kam iš tikrųjų yra skirta.

Taip, diskriminacinių dalykų yra, bet aš sakyčiau, jeigu tai pirmiausiai yra parama regionams – tai pigiu būstu regionų neatgaivinsi. Tie regionai, kuriems trūksta gyvybės, ir taip turi pigius būstus. Jeigu tai yra pagalba jaunimui – tai jaunimas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Jeigu norime jiems padėti, reikia eiti ten, kur to jaunimo yra, o ne ten, kur jo nėra. Jeigu tai yra pagalba gausioms šeimoms – tuomet turėtų būti pajamų ir turto testas, ką sako ir Teisės departamentas. Kitaip tariant, reikia paramą dalinti ne pagal tai, kiek turi vaikų, o pagal tai, kiek paramos tau reikia. Sutikime, kad gali būti situacijų, kuomet šeima turi tris ir daugiau vaikų, bet yra pasiturinti ir jai tos paramos nereikia. Mano galva, apsisprendus, ko iš tikrųjų šia priemone norima pasiekti, būtų kur kas paprasčiau ir siekti. Tai tikrai nėra pats blogiausias pasiūlymas, sakyčiau – net vienas iš geresnių. Šaržuoju, žinoma, bet gali būti ir blogesnių, kaip pavyzdžiui, uždrausti jaunimui keltis į didmiesčius.

– Ministre, grįžtant prie to aspekto, kad į nebūtų atsižvelgiama į finansus. Juk gali būti tokia situacija, kad, pavyzdžiui, yra trijų asmenų šeima, jos mėnesio pajamos „į rankas“ yra kokie 4000 eurų ir jie nusprendžia pirkti butą Jonavoje. Ir tuo pačiu metu gali būti taip pat trijų asmenų šeima, kurios pajamos per mėnesį – 2000 eurų ir jie gyvena Panevėžyje, kur kompensacijos gauti jau negali. Šiek tiek trūksta logikos, ministre?

L. Kukuraitis: Yra keletas aspektų. Parama būstui, priklausomai nuo pajamų, jau egzistuoja.

– Taip, valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų teikimo programa. Kuria, beje, nelabai naudojamasi. Jūsų ministerijos  duomenimis, 2017 m. būsto nuomos ar išperkamosios nuomos mokesčio kompensaciją gavo šiek tiek daugiau nei 400 šeimų, dar 600 šeimų gavo būsto kredito dalies kompensaciją.

L. Kukuraitis: Taip, arti tūkstančio. Kiek atsimenu, ši parama galioja nuo 2003 m., tai jau mes turime keliolika tūkstančių šeimų, kurios pasinaudojo šia programa. Mes apskritai pastebime intensyvumą ir didesnį domėjimąsi šia programa. Vadinasi, mes jau turime priemonę, kuri priklauso nuo pajamų. Naujas įstatymas yra pagalba regionams. Jeigu turime jaunas šeimas, kurios nori gyventi regione, bet joms trūksta resursų, kad įsigytų būstą, mes ir padedame joms kompensuodami tą pirmąjį įnašą. Beje, apklausos rodo, kad šeimos ir įvardija pradinį įnašą kaip sunkiausią dalyką norint įsigyti būstą. Mes turime tą užburtą ratą, kad investicijos nesikelia ten, kur nėra žmonių ir kompetencijos, o žmonių nėra, nes nėra darbo vietų.

– Ministre, šiuo atveju svarbus ir kitas klausimas – kas yra vertybė? Ar žmonės regione yra vertybė savaime, ar tiesiog dirbantys ir gyvenantys Lietuvoje žmonės yra vertybė, kur jie begyventų?

L. Kukuraitis: Kaip jau ir sakiau, susiduriame su problema, kad regionai neatsigauna, nes juose tiesiog trūksta žmonių. Yra norinčių investuoti, bet nėra kam dirbti. Tai ši parama ir yra tam, kad savivaldybės, kviesdamos investitorius, galėtų sakyti, jog pritraukia ir jaunų, kompetentingų žmonių, kurie galės įsidarbinti. Tokiu būdu, tikiu, investicijas pritraukti bus lengviau.

– Pone Šilėnai, kokį jūs matote efektyvesnį modelį?

Ž. Šilėnas: Jeigu mes kalbame apie didelį įrankį, tai nepramiškime, kad pagal numatytas sumas mes kol kas kalbame tik apie kelis šimtus šeimų. Lietuvoje turime 60 savivaldybių. Atmeskime didžiąsias – lieka 50 savivaldybių. Jeigu po keturis vidutiniškai žmones atvažiuos į savivaldybę, tai nei čia investitoriai dėl to atvažiuos, nei čia regionai bus išgelbėti. Bus tokia priemonė labiau dėl paukščiuko – padaryta.

Jeigu po keturis vidutiniškai žmones atvažiuos į savivaldybę, tai nei čia investitoriai dėl to atvažiuos, nei čia regionai bus išgelbėti. Bus tokia priemonė labiau dėl paukščiuko – padaryta.

Sutinku su įvardinta problema, kad sunku sukaupti pradiniam įnašui. Bet čia yra tam tikras užburtas ratas kita prasme. 15 proc. pradinis įnašas – tai Lietuvos banko sukurta taisyklė. Jeigu tai yra saugiklis, kuris skatina skolintis atsakingai arba skolintis tik tada, kai turėsi pinigų paskolą išsimokėti, tai dabar valdžia tą saugiklį tarsi išsuka. Tai yra šiek tiek keista.

Ir atvirkščiai – jeigu problema yra, kad žmonės negali sukaupti to įnašo, vadinasi, žmonėms trūksta taupymo priemonių. Kitaip tariant, gal valdžia galėtų skatinti taupymą? Pavyzdžiui, vietoj to, kad duotų šią paramą, galėtų leisti jaunam žmogui kaupti būsto fonde nuo kokio pajamų mokesčio ir tuos sukauptus pinigus panaudotų pradiniam įnašui. Be to, pradinis įnašas didžiausia problema yra ten, kur būsto kainos yra didžiausios – būtent didmiesčiuose. Jeigu keliesi į regioną, kur būstas pigus, tai tas pradinis įnašas dažniausiai net nėra problema.

– Teikiamame įstatyme numatyta būsto kainos riba – 87 tūkst. eurų. Ne didmiesčiuose už tokius pinigus galima nusipirkti labai neblogą būstą, net Vilniuje už tiek galima nusipirkti visai gerą – tai kodėl tokios lengvatos netaikyti platesniu mastu? Ministre, jums vis tiek reikės atsižvelgti į teisės departamento išvadą.

L. Kukuraitis: Rytoj [kovo 29 d. – LRT.lt] mes teiksime Seimui šį projektą. Jis labai lauktas ir juo labai domimasi, taigi, manau, Seimas tikrai detaliai svarstys šį pasiūlymą ir bus atsižvelgta į teisininkų išvadas, jeigu matysime, kad kyla problemų. Kalbant apie būsto kainas – kai kuriuose regionuose jos auga ir yra jau kaip reikiant užaugusios, dėl to ta suma tokia ir nustatyta.

– Pone Šilėnai, ar šios kompensacijos gali turėti įtakos būstų kainų rinkai?