2012 metais Panevėžio apygardos teismas nusprendė šį dvarą grąžinti valstybės nuosavybėn. Iki tol jį valdė su europarlamentaru Viktoru Uspaskichu sieta įmonė „Lukta“, tačiau pastatai ilgą laiką buvo neprižiūrimi ir paveldosaugininkų iniciatyva teismas jį nacionalizavo.

„Dvarai yra neatskiriama mūsų šalies istorijos ir kultūros dalis, jaučiame didžiulę atsakomybę už šį turtą ir siekiame surasti naujus šeimininkus, kurie bus pajėgūs prikelti dvarus naujam gyvenimui“, – pranešime teigė turtą parduosiančios valstybės įmonės Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius.

„Tokių objektų parengimas pardavimui itin komplikuotas ir ilgai trunkantis procesas, tačiau radus gerus naujus šeimininkus dvarai atgyja, tampa turistų traukos centru“, – sakė jis.

Pradinė dvaro kaina –  53,7 tūkst. eurų.

Kalnaberžės dvaro sodyba yra įtraukta į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą.

Dvaro restauravimas buvo pradėtas 2017 metais pagal Kultūros paveldo departamento vykdomą programą. Dvaro sodybos stogui tvarkyti iš valstybės biudžeto buvo skirta 160 tūkst. eurų.

Kalnaberžės dvaro sodybą sudaro rūmai, tvartas, kluonas, kalvė, arklidės liekanos ir parkas. Istoriniuose šaltiniuose Kalnaberžės vietovė imta intensyviai minėti 1371 – 1372 metais, karų su kryžiuočiais laikotarpiu.

Dvarą yra valdę Radvilos, Čapskiai, Košelevskiai, Stolypinai. Pastarieji XIX amžiaus antroje pusėje rekonstravo dvaro rūmus. 1910 metais Kalnaberžės dvaro rūmuose buvo įvestas telefonas ir telegrafas, čia lankėsi ministrai ir kiti vyriausybės tarnautojai, netoliese įsikūrė šimtai apsaugos kariškių.

1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai – išgrobstyti.  Po karo čia įkurta nepilnamečių kolonija, 1949 metais – vaikų namai, o nuo 1959 metų – internatinė mokykla. Vėliau čia veikė „Žiburio“ kolūkio administracija.

Registracija į Kalnaberžės dvaro aukcioną vyks rugsėjo 12–14 dienomis, o aukcionas – rugsėjo 19–22 dienomis.

Dvarą iš verslininkės Sigitos Juozapavičiūtės 2017 metais įsigijo Varšuvoje gyvenantis buvusių dvaro savininkų palikuonis Pavelas Šanaica Kosakovskis.

Pardavimo skelbime pranešama, kad teritorijoje yra originalus bokštas su įrengta vandentiekio sistema, elektra. Jame – prieškambaris, miegamasis, vonia. Kambariai yra įrengti antrame ir trečiame aukštuose. Bokšte įrengta ir Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijų ekspozicija. Sklype taip pat išlikę oranžerijos griuvėsiai.

Pernai teritorijoje buvo pastatyta palapinė, yra sutvarkyta veja, pritaikyta žaisti mini golfą. Taip pat teigiama, kad dvaro teritorijai priklauso keturi hektarai miško ir žemės.

Kartu parduodamas ir prekės ženklas „Vaitkuškis“, kurį dabartiniai savininkai įsteigė, kad galėtų nusipirkti dvarą.

ES paramos nepavyko gauti, pirkėjai domisi

Teigiama, kad kultūros objektas parduodamas dėl lėšų trūkumo. Bandyta kreiptis ir dėl Europos Sąjungos fondų paramos, bet jos negauta.

„Per dvejus metus mes sugebėjome atgaivinti istorinį objektą ir sugrąžinti jį į turistinį žemėlapį. Dabar yra laikas investuotojams. Tai yra reguliari ir normali praktika. Reikalinga penkių milijonų eurų investicija, kad virš Vaitkuškio bendrosios tradicijos ir susitaikymo memorialo plevėsuotų daugelio tautų vėliavos“, – BNS teigė Varšuvoje įsikūrusio Kosakovskių fondo valdybos pirmininkė Anira Wojan.

Anot jos, tikimasi, kad dvaras bus erdvė, kur bus paminėtos visos tautos, prisidėjusios prie Ukmergės kultūrinio ir ekonominio gyvenimo – lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, ukrainiečiai, prancūzai, italai, škotai, britai.

Jau sulaukta susidomėjimo ir iš galimų pirkėjų, bet kol kas dvaro dar niekas nenupirko.

Pasak Vaitkuškio dvaro gidės Reginos Škuropad, dvaras yra įsikūręs patogioje geografinėje padėtyje – čia susikerta keliai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Nuo Ukmergės dvaras nutolęs per penkis kilometrus Varinės kaimo kryptimi.

Dvare noriai lankosi turistai, vyksta nemažai kultūrinių renginių. Pernai dvarą aplankė apie trys tūkstančiai turistų.

„Sakykim gegužę – birželį apsilankė arti 500 (turistų – BNS). Atvyksta didesnės ar mažesnės grupės, važiuoja po Ukmergės dvarų žiedą ir staiga perskaito internete arba pamato bokštą, ir užsuka“, – BNS pasakojo gidė po Vaitkuškio dvarą Regina Škuropad.

Dabartiniai šeimininkai tikisi, kad bus tęsiama jų pradėta kultūrinė veikla. Pernai dvare vyko antrasis tarptautinis fotografijos pleneras, daug šeimų švenčių, edukacinių žaidimų, džiazo improvizacijų koncertas.

„Mūsų svajonė yra, kad šis objektas būtų viešas ar net sakralus – tai būtų vieta maldai, refleksijai ir šeimos džiaugsmui, ypač vaikams, jų pilietiškumo ugdymui“, – sakė A. Wojan.

Apie dvarą žinoma jau nuo 16 a.

Grafai Kosakovskiai dvarą nusipirko aštuonioliktame amžiuje, jį ir Ukmergės miestą valdė keturios grafų kartos. Tai buvo kultūrinis apylinkių židinys.

Trečiasis Vaitkuškio dvaro savininkas Stanislovas Feliksas Kosakovskis devynioliktame amžiuje pastatė neogotikinius dvaro rūmus. Atkūrus Lietuvos valstybę jie buvo naudojami įvairioms reikmėms, veikė našlaičių prieglauda. 1941 metais naciai čia buvo įrengę laikiną getą aplinkinių gyvenviečių žydams.

Grafai Kosakovskiai buvo sukaupę didelę paveikslų galeriją, 12 tūkst. tomų biblioteką, šeimos archyvą. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą viskas buvo išvežta į Lenkiją ir Rusiją ir prarasta.

Galimų pirkėjų smalsumą galėtų sužadinti ir unikalus čia esantis objektas – požeminis tunelis, kadaise jungęs dvarą su kalno papėde, kuriuo galima buvo patekti į Pašilės bažnyčią. Tiesa, tunelis šiuo metu nėra praeinamas. Tačiau, teigiama, kad tai tikrai ne legenda ir jį įmanoma prikelti iš užmaršties.