Lūžtančių šakų traškesys
"Pėdsekys nuolatos kažkuo domisi, renka informaciją ir konstruoja kitas realybes. Tačiau šioje tikrovėje jis yra nematomas. Pėdsekys – tai vaizduotė, – atskleidžia A.Kisarauskaitė. – Bet ne ta, kurioje gimsta vizijos ar sapnai, o toji, kuri piešia dalykus, slypinčius, pavyzdžiui, už uždarų kambario durų, prieš įžengiant į jį."
Kai daiktai praranda savo funkcijas ir yra nebenaudojami, jie tampa skulptūromis.
Parodos veikimo mechanizmai pradeda suktis tada, kai į jos erdvę įėjęs žiūrovas praveria savo vidaus langus, leisdamas skersvėjams įsidūkti erdvėje. Ir pasivaikščiojimas po galeriją staiga gali tapti budriu žingsniavimu miško takais, po kojomis traškant sudžiūvusioms šakoms. "Nuošalioje erdvėje, tokioje kaip miškas ar apleisti pastatai, išgirdus trakštelėjimus, vaizduotė iš karto ima sufleruoti, kad esi sekamas, tačiau atsigręžus – nieko nėra.
Šiandien žmogus gali paaiškinti bet kokį gamtos reiškinį (griaustinį, žaibus ir pan.), iš kurio anuomet buvo kuriamos dievybės, visiškai racionaliai, tačiau tų archajinių baimių jam atsikratyti vis tiek nepavyksta", – sako D.Aleksa. Jo sukurta mašina, stovinti galerijoje, geba išgauti natūralų šakos perlūžimo garsą, ant jos užlipus žmogaus pėdai, paukščiui ar laukiniam gyvūnui. Garsas pasigirsta žiūrovui stovint priešais mašiną ir žvelgiant į po presu pakištą liauną šaką, kuri, vaizduotei įjungus mašiną, nesipriešindama perlūžta, priversdama apsidairyti, nes galbūt visiškai to nesitikint KAŽKAS įeis pro ekspozicijų erdvėje esančias palėpės duris.
Daiktai, praradę savo funkcijas
Palėpės visuose namuose slepia nežinomas paslaptis voratikliais aplipusiose savo kertėse. Todėl ir ekspozicijų erdvėje išdėlioti seni, apsitrynę daiktai, kurių paskirtis sunku paaiškinti, gali būti atkeliavę būtent iš tokios vietos.
"Kai daiktai praranda savo funkcijas ir yra nebenaudojami, jie tampa skulptūromis. Lieka tik formos, kurias mūsų atmintis perskaito kaip objektus. Per atminties nebūvimą, žvelgiant į šiuos daiktus, grįžtama prie formų, skulptūros, meno", – ryšį tarp atminties retėjimo ir daiktų funkcijų blukimo aiškina A.Kisarauskaitė. Todėl senovinis arklas, linų apdirbimo įrenginys, sviesto formelė, svarstyklės, nagės, skirtos lipti į elektros stulpą ir kt. – parodoje žiūrovui tampa architektūriškais objektais, kurių vertikalės ir horizontalės susikerta su D.Aleksos erdvėje ištiestomis plieninėmis linijomis, skaidančiomis ją į gabalus, kurių kiekviename atsiranda po naują, vaizduotės su(si)kurtą realybę.
Organizatorių nuotr.
Baimė KAŽKĄ sutikti
Kai žmogus nežino daikto funkcijos, jis jam priskiria keistas savybes. Lygiai taip pat nutinka ir su nepažįstamomis erdvėmis – jos tampa elastingos ir pralaidžios visoms vaizduotės sukurtoms konstrukcijoms.
"Valakampiuose, Vilniuje, prieš keletą metų atradau apleistą pastatą, kurio paskirties tiksliai nežinau. Vaikščiodamas po jį radau žmogaus įrengtą gultą, asmeninių daiktų, knygų, žaislų. Klaidžiojant apleistomis erdvėmis, įprastai girdimi garsai (mašinos užesys, žingsniai gatvėje) yra identifikuojami kitaip, todėl apima nerimas, baimė KAŽKĄ sutikti, nes net nenutuoki, ką iš tikrųjų gali čia susitikti", – pasakoja D.Aleksa. Parodoje eksponuojamas vieno iš šio apleisto pastato kambarių maketas tampa pereinamąja erdve, kuria iš galerijos žiūrovas gali patekti tiesiai į Valakampiuose stovinčio pastato tuštumą, kuri svetingai nepasitiks, o norės greičiau išvaryti – kaip benamį žvėrį, besikėsinantį į šiltą guolį.
Atsitiktinis radinys
Susidurti su žvėrimi galima ir šioje parodoje. Tik čia jis negąsdina, nes yra uždarytas planšetės ekrane. Jis tai praryjamas, tai išspjaunamas juodos, besotės ekrano erdvės, kuri kiekvieną dieną išlupa ir į savo begalybę įtraukia daugybės dvikojų padarų akis. Galbūt jie visi savo ekranuose ir ieško to žvėries? Deja, viskas, kas matoma per ekranus, ir lieka toje begalinėje erdvėje, kuri, paradoksalu, tačiau realybėje užima vietos lygiai tiek, kiek jos užima kompiuteris, planšetė ar išmanusis telefonas, telpantys į centimetrus ir gramus, nes žmogui visur ir visada trūksta erdvės.
Organizatorių nuotr.
Tačiau Pėdsekys jos turi į valias, todėl ir yra archyvaras, kuris išsaugojo daugybę mažų spalvotų lapelių su tapytojo, grafiko Vinco Kisarausko užrašais apie knygos ženklus. Ši turtinga kartoteka, atsitiktinai A.Kisarauskaitės atrasta šeimos sodyboje, estetiškai susisteminta parodoje į instaliatyvias, spalvotas, didelio formato kompozicijas. Įprastai į didelio formato kūrinius žiūrovas žvelgia atsitraukęs, kad pamatytų visumą, tačiau į šiuos archyvinius objektus reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti, todėl Pėdsekys ragina prieiti kuo arčiau.
Akmenys stiklo paviršiais
O lydėdamas žiūrovą iš parodos, Pėdsekys jam patiki paslaptį, kurią paslėpė akmenyse stikliniais paviršiais. "Šiuos akmenis rinkau Vilniuje, vedžiodama šunį. Vieni sako, kad jie susikristalizavo nuo žaibo, kiti pajuokauja, jog tai meteoritai. Jie yra tikroji paslaptis. O visa paroda ir yra apie tikrąją paslaptį – to, kas tikra ir kas įsivaizduotina, to, kas yra ir kas galėtų būti", – nusišypso A.Kisarauskaitė.
Parodoje viskas atrodo mistiška, tačiau ant žemės užrašytos koordinatės galbūt žymi taškus, kurie yra realybėje.
