Iš Prancūzijos, kur gyvena ir kuria, R. Jusionytė į tėvynę grįžta kelis kartus per metus. Šįkart jos vizitas ypatingas – autorė nusprendė įprasminti savo kūrybos dvidešimtmetį ir publiką pradžiuginti naujausiais savo darbais, iš kurių didžioji dalis anksčiau nebuvo niekur pristatyta.

Parodai ji parinko temą – „Pusryčiai ant žolės“. Tokiu pat pavadinimu įvardyta galerijos centre „įsitaisiusi“ monumentali skulptūrinė instaliacija – tai Eduardo Manet eponiminio kūrinio variacija. XIX amžiuje nutapytas paveikslas, tuomet eksponuotas Atmestųjų salonu vadintoje parodoje, tuo metu prancūzų meno žinovų ir gerbėjų tarpe sukėlė tikrą skandalą dėl pavaizduotu siužeto – dviejų apsinuoginusių moterų ir joms kompaniją palaikančių buržua.

„Dabar ši tema yra kitaip aktuali, todėl mano darbas – laisva E. Manet temos interpretacija“, – sakė R. Jusionytė.

„Pusryčiai ant žolės“ savotiškai atveria naują jos kūrybos etapą. Parodą įprasminančioje ir pagrindinę jos žinutę transliuojančioje instaliacijoje – šeši personažai tarsi žaidžia „Monopolį“: jie sėdi aplink žaidimų lentą su trimis mažyčiais namais ir dviem obuoliais. Trys iš jų yra žmogaus ir gyvūno hibridai: vienas su dramblio galva, kitas – su kiškio, o paskutinis – su lokio. Dar – trys moterys: viena laiko rankose žuvį, kita – kiškį, trečioji – obuolį. Šiame gyvenimo žaidime jaudinantys ir žiaurūs faktoriai – aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga susilieja ir priešinasi vienas kitam.

„Tai – lyg suaugusiųjų žmonių žaidimas. Kas kaip nori, tas taip ir lošia. Pasirenka įvaizdį, priemones. Pirmiausia darbu kalbu apie šiais laikais aktualią lygybės temą, metaforiškus personažus, kuriuos galima suteikti daugeliui žmonių, vis sunkiau sugebančių po elegancijos kauke paslėpti savo prigimtį“, –sakė skulptorė.

„Pusryčiai ant žolės“, anot jos, yra ir pokalbis apie vis labiau ryškėjančią įtampą tarp gamtos ir žmonijos. Pastarųjų metų kataklizmos, katastrofos ir nevaldomos stichijos vis ryškiau primena – kasdien supančių reiškinių ne tik kad nepavyksta pažaboti, bet jų nepaisymas išprovokuoja negrįžtamus, skaudžius procesus.

„Darbe yra ir vidinio balanso, buvimo su savimi tema“, – pridūrė autorė.

Apie jos naujausius kūrybos kelius nemažai pasisakė ir Prancūzijos meno kritikai. Pavyzdžiui, Mikael Faujour rašė: „Dabar Rūtos menas įvaldo ne tokią intymią, o veikiau universalią, simbolinę, netgi mitologinę kalbą. Rūta savo darbais kalba apie įtampą siekiant pusiausvyros, taiką su kitu savyje kaip sąlygą priimti kitą už savo individualybės ribų – visa tai tampa stiebimusi į išsvajotą Arkadiją, kur nei minotauras, nei kentauras, nei žmonės su kiškio galvomis neturi nieko agresyvaus ar bauginančio, nieko grasinančio; kur šios būtybės sugyvena su vyrais, moterimis, mergaitėmis ir savo buvimu teigia taiką su pačiu savimi“.