Viena jų – menotyrininkė, parodų kuratorė Miglė Survilaitė, MO muziejuje dirbanti beveik dešimt metų ir stebinti, kaip jis auga ir tampa  vienu reikšmingiausių Lietuvos kultūros ir meno reiškinių. Kuratorė dalijasi mintimis apie parodų kūrimo procesų sėkmes ir iššūkius, muziejaus vietą visuomenėje ir tai, ko lankytojai gali tikėtis ateityje.

– Tavo pirmoji MO muziejuje kuruota paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ tapo ir lankomiausia meno paroda Lietuvoje. Kas, tavo manymu, buvo šios parodos sėkmės raktas ir kodėl jokia kita meno paroda Lietuvoje vis dar nepakartojo jos sėkmės?

– Manau, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Kiekvienas šios parodos kuratorius (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Mantas Pelakauskas, Renata Valčik) parodą ir jos populiarumą vertintų skirtingai. Mano nuomone, viena vertus, gerai pataikėme pasirinkdami laiką – apie šią parodą pradėjome galvoti dar prieš muziejaus atidarymą, t. y. maždaug prieš trejus metus iki pačios parodos atidarymo. Tuo metu šis laikotarpis jau buvo tyrinėjamas ir artikuliuojamas moksliniame dailėtyros lauke, tačiau dar nebuvo toks aktualus popkultūroje.

Kol kartu su didele komanda kūrėme parodą ir ją atidarėme, dešimtojo dešimtmečio tema tapo labai populiari, atgijo drabužių mados, radosi vis daugiau literatūros, apmąstančios šį laikmetį. Turbūt užaugo ir subrendo dešimtajame dešimtmetyje gimusi karta, atsirado noras tą laiką reflektuoti. Nors siekėme išvengti nostalgijos ir pati paroda savaime tokia nebuvo, žiūrovų emocinė įkrova neišvengiamai buvo su tuo susijusi.

Kita vertus, spėju, kad prie parodos populiarumo prisidėjo ir tai, kad ji nebuvo grynojo meno paroda. Į parodos kūrimo procesą įtraukėme visuomenę, prašėme dalytis asmeniniais prisiminimais ir daiktais, kuriuos eksponavome scenografės R. Valčik kurtoje architektūroje, o originalius pasakojimus įdėjome į audiogidą. Paroda buvo visko gausi,  nelengva viską pamatyti ir aprėpti, bet, svarbiausia, nebuvo aiškios ribos tarp meno kūrinių ir kasdienybės artefaktų. Tai stipriai rezonavo – lankytojai atpažino save, savo gyventą gyvenimą tuo metu.

R. Šeškaičio nuotr.

Galiausiai sulaukėme minios lankytojų – virš 145 tūkst. per penkis mėnesius. Tai mus ir džiugino, ir tapo išbandymu visai muziejaus infrastruktūrai: paroda fiziškai dėvėjosi ir reikėdavo ją paremontuoti po kiekvienos darbo dienos. Kadangi daug kur pasitelkėme to laikmečio techniką (televizorius, VHS grotuvus, kompiuterius su „Windows 98“, net programėlę MiRC), viskas gana dažnai gesdavo. Paroda buvo įtrauki, kvietė lankytojus dalyvauti, palikti savo nuomonę, atsiminimų. Tai turbūt ir nulėmė jos didelį lankomumą.

Labai džiaugėmės įspūdingomis ir Lietuvoje retai matomomis lauke stovinčių žmonių eilėmis prie muziejaus, bet vis dėlto didžiausiu komplimentu ir parodos sėkme laikyčiau aktyvias žmonių diskusijas ir kritiką, kuri turbūt nebūtų galima be didelio lankytojų skaičiaus. Ši paroda buvo aptarinėjama kaip niekada. Skyrėsi nuomonės ir atsiminimai, buvo labai daug įvairiausių komentarų (pvz., kad nebuvo pakankamai džinsų, kad neeksponavome kažkieno tamprių), pastabų dėl koncepcijos (pvz., kad parodos tonas buvo pernelyg ironiškas, nesutapo su realiu to meto gyvenimu, kad meno kūriniai tapo iliustracijomis). Manau, kad dažniau diskusijas paskatina kino filmai, knygos, spektakliai, o parodos sunkiau išjudina visuomenę, bet tokių pokalbių mums labai reikia, jie augina. Mane tai padėjo augti ir kaip asmeniui, ir kaip šios profesijos atstovei. Mokiausi girdėti ir priimti komentarus.

– XX a. dešimtasis dešimtmetis tapo istorija, po jo ėjęs XXI a. pirmasis dešimtmetis irgi sparčiai vejasi šį procesą, savotiškai nostalgiškas žvilgsnis į jį taip pat atranda savo ženklų dabartinėje popkultūroje. Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ įvyko prieš ketverius metus – dar šešeri, ir mus nuo pirmojo šio tūkstantmečio dešimtmečio skirs toks pats laiko atstumas, koks anuomet skyrė nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio. Ar galima tikėtis, kad tuo metu sulauksime ir šio laikotarpio parodos?

– Atidarius parodą ir pamačius, kaip gausiai ji lankoma, pagrindinis dešimtojo dešimtmečio parodos kuratorius, kultūros analitikas V. Jauniškis pajuokavo – „pakvieskite, kai reikės rengti parodą apie dutūkstantuosius, pakalbėsime“. Vis dėlto dar reikia sau patiems – MO muziejui – atsakyti į klausimą, ar ji gali ir turi įvykti. Tačiau būtų labai įdomu, jei parodą apie XXI a. pirmąjį dešimtmetį surengtų ir tokių tyrinėjimų imtųsi kuri nors kita Lietuvos kultūros institucija. Manau, kad ilgai laukti nereikės ir kas nors tikrai susidomės ir šio laikotarpio tyrinėjimais, refleksijomis.

– Kaip MO gimsta parodų idėjos, pagal ką renkatės temas, kuriomis bus svarbu kalbėti?

– MO muziejaus išskirtinumas ir iššūkis yra teminės parodos. Muziejuje neorganizuojame personalinių, retrospektyvinių parodų. Nuo muziejaus įkūrimo stengiamės į kultūros reiškinius žvelgti įvairiapusiškai, neapsiriboti viena disciplina, vienu asmeniu, mėginame būti aktualūs šiuolaikiniam žmogui. Per pastaruosius penkerius muziejaus veikimo metus parodų idėjos arba atkeliaudavo iš išorės (jas pasiūlydavo išorės kuratoriai, dailėtyrininkai), arba jos užgimdavo muziejaus viduje ir kviesdavome konkrečius kuratorius ar kitų sričių ekspertus dirbti kartu. Vis dėlto didžioji parodų idėjų dalis bent kol kas priklauso muziejaus komandai. Įprastai muziejuje planus kuriame dvejiems trejiems metams į priekį ir yra labai sudėtinga nuspėti, kokia tema bus svarbu kalbėti ateityje, tačiau bandome ir kartais pavyksta.

– Ar yra temų, kuriomis parodos MO muziejuje tiesiog negalėtų būti rengiamos?

– Žinoma, neįsivaizduoju jokių parodų radikaliomis, nacionalistinėmis, prieš žmogaus teises ir gamtą kalbančiomis temomis. Turime aiškias vertybes, mūsų misija glaudžiai susijusi su atvirumu visuomenei, bet taip pat ir jai nepatogių klausimų kėlimu. Tai specifinė MO savybė ir būtų gaila, jei tai pasikeistų.

– Muziejus išties dažnai imasi nepatogių, o kartais – netgi kontroversiškų socialinių temų: parodose vietą atranda LGBTQ+ bendruomenės klausimai, istorinės atminties naratyvų dekonstravimas, tautinių mažumų temos, pavyzdžiui, MO muziejuje atidaryta Andrew Miksio paroda BAXT, sulaukusi prieštaringų vertinimų ir nepriimta į nacionalinę biblioteką; išniekintas muziejaus lauko stendas su Ugniaus Gelgudos nuotrauka, vaizduojančia tos pačios lyties porą; dėl MO kolekcijoje esančio Dainiaus Liškevičiaus performanso su Lietuvos vėliava muziejui netgi tekę dalyvauti teisme. Kodėl muziejui svarbu dalyvauti tokioje diskusijoje, nesilaikyti neutralumo?

– MO muziejuje nesiekiame tikslingai provokuoti, bet manome, kad nepatogiais klausimais kalbėti būtina, jaučiame už tai atsakomybę – kur pasuks visuomenė, jei kultūros laukas rinksis tylėti?

Nuo muziejaus įkūrimo stengiamės į kultūros reiškinius žvelgti įvairiapusiškai, neapsiriboti viena disciplina, vienu asmeniu.

Laikomės pozicijos, kad muziejus seniai nebėra neutrali vieta. Kalbant kiekviena tema egzistuoja politinės, socialinės ar kitos pozicijos, todėl ir mes renkamės savo vertybines atramas.

Šiuo metu laukiame būsimos parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“, kurią kuruoja menotyrininkai Adomas Narkevičius, Inga Lacė, Rebeka Poldsam. Pavasarį atsidarysiančioje parodoje bus apmąstomi kūniškumo, seksualumo, pažeidžiamumo, lyčių vaidmenų ir normų klausimai moderniame ir šiuolaikiniame Baltijos šalių mene.

Šių dienų Lietuvos kontekste, kai informacija apie tos pačios lyties asmenų santykius vis dar vertinama kaip žalinga nepilnamečiams, kai kyla skandalų dėl elementarių lytiškumo ugdymo pamokų, renkamės netylėti, prisiimti poziciją ir moderatoriaus vaidmenį.

– Per MO muziejaus gyvavimo laikotarpį įvyko kelios parodos, įtraukusios reikšmingus tarptautinius partnerius, leidusios Lietuvoje išvysti pasaulinio garso kūrėjų, kurių darbai iki šiol čia nebuvo eksponuoti. Kiek MO muziejui yra svarbus tarptautiškumas? Ar tokio pobūdžio bendradarbiavimas yra nuolatinė siekiamybė, ateities planų dalis, ar veikiau išimtis iš taisyklės?

– Muziejus, atšventęs penkerių metų gimtadienį, tam tikra prasme neišvengiamai verčia naują puslapį. Pernai nemažai keliavome po Europos muziejus – lankėmės Čekijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Suomijoje, susitikome su ten dirbančiais kolegomis, muziejų vadovais, kuratoriais, mezgėme pažintis siekdami šiais metais turėti daugiau įvairių bendradarbiavimo pavyzdžių. Tikimės, kad pavyks praminti šiuos kelius.

Tarptautiškumas MO muziejui yra svarbus, per penkerius metus turėjome bent keletą reikšmingų pavyzdžių – džiaugiamės žymios lenkų kuratorės Andos Rottenberg kurta paroda „Sunkus amžius“, kino režisieriaus Peterio Greenaway ir menininkės Saskios Boddeke kuruota patirtine paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“, užpraeitais metais su Nyderlandų Van Abbe’ės muziejumi surengta paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“.

Tiek mūsų muziejui, tiek Lietuvos ir užsienio lankytojams vertinga Lietuvos meno kūrinius įprasminti platesniame kontekste, rasti būdą integruoti juos į tarptautinį lauką, kuriame dėl sovietų okupacijos ilgą laiką negalėjome dalyvauti. Be to, auditorijos tyrimai rodo, kad mūsų lankytojams būtų įdomu matyti daugiau užsienio menininkų, tad natūralu, kad svarstome, kokiais būdais tokį lūkestį galėtume atliepti ateityje. Tikiuosi, kad tai padaryti pavyks.