Pašaukimo vedama
Parodoje eksponuojami grafikos darbai – medžio ir linoraižiniai, taip pat knygų iliustracijos, piešiniai, ekslibrisai, B.Demkutės išverstos knygos. Darbai surinkti iš privačių kolekcijų ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus.
Savo dekoratyvumu ir ornamentais B.Demkutės kūriniai siejasi su lietuvių liaudies grafikos tradicijomis. Grafikė yra iliustravusi daugiau nei 30 knygų ir knygelių vaikams. Tarp jų – ir Salomėjos Nėries "Baltais takeliais bėga saulytė", Juozo Tumo-Vaižganto "Valiulio pasaka", Justino Marcinkevičiaus "Laukinė kriaušė", Antano Vienuolio "Išdukterė", Šatrijos Raganos "Irkos tragedija" bei kt.
B.Demkutė pėsčiomis daug vaikščiojo po Žemaitiją, piešė senas medines bažnytėles – Kartenos, Alsėdžių, Platelių, Beržoro, Žemaičių Kalvarijos, Luokės ir kt. Taip 8-ajame dešimtmetyje gimė jos medžio raižinių serija. Būtent šią kolekciją galima išvysti parodoje. Šiandien kai kurių B.Demkutės įamžintų bažnytėlių jau nebėra. "Teta aplankė nemažai Lietuvos bažnyčių. Ją ypač domino medinė architektūra, todėl labai išgyveno dėl šios nykimo. Nors sovietmečiu religinė tematika mene buvo tabu, B.Demkutė šio aspekto visai nebijojo – drąsiai savo kūryboje naudojo krikščioniškus kryžius ir kitus simbolius", – pasakojo A.Vilkienė.
B. Demkutė be galo mylėjo gimtąjį Vilnių, tad jos kūryboje gausu sostinės, taip pat Nidos ir Juodkrantės peizažų ir pastatų.
Vienuolė salezietė B.Demkutė 1924 m. gimė Vilniuje. Vėliau su tėvais persikraustė į Kauną, mokėsi J.Jablonskio pradinėje mokykloje. 1941 m. baigė Jurbarko gimnaziją. Čia būsimoji grafikė ir susipažino su kunigais saleziečiais. Paauglystėje B.Demkutė buvo labai aktyvi ir smalsi, priklausė skautų sąjungai, grojo pianinu, giedojo chore. Anksti atradusi savo pašaukimą, ji svajojo tapti vienuole. Tačiau planus sumaišė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos.
Vis dėlto B.Demkutė pogrindžio sąlygomis toliau bendravo su saleziečiais. Vokiečių okupacijos metais įstojo į tuometį Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, grafikos specialybę. Buvo žymaus grafiko Antano Kučo mokinė. Studijuodama artimai bičiuliavosi su garsiomis grafikėmis Albina Makūnaite ir Taida Balčiūniene.
B.Demkutė mokėjo septynias kalbas, tad vertė religines ir filosofines knygas iš italų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir kitų kalbų. Grafikei netgi buvo pavesta išversti Katalikų Bažnyčios Katekizmą.
1981 m. Rumšiškėse B.Demkutė pagaliau slapta davė vienuolės įžadus. Dėl šios priežasties ją dažnai sekdavo sovietinis saugumas.
Gyvenimas – dėl kitų
B.Demkutės darbai buvo eksponuojami daugybėje parodų ne tik sovietinio bloko šalyse bet ir užsienyje – Čekoslovakijoje (1960–1965), JAV (1963), Anglijoje (1963), Belgijoje (1964) ir kitur. Vis dėlto nepriklausymas komunistų partijai smarkiai ribojo jos galimybes dirbti institute.
B.Demkutė be galo mylėjo gimtąjį Vilnių, tad jos kūryboje gausu sostinės, taip pat Nidos ir Juodkrantės peizažų ir pastatų. "Teta nuo 14-os metų rašė nuostabius dienoraščius. Juose aprašyta karo pradžia, daug kitų svarbių įvykių, – pasakojo A.Vilkienė – Labai įsiminė jos užrašyta mintis, kad gyventi reikia dėl kitų. Ji tikėjo, kad tvirta dvasia glūdi ne žinojime ir ne kalboje, o darbe. Visa tai puikiausiai atspindi tetos gyvenimą – pasiaukojanti, darbšti, stiprios dvasios."
Kas? B.Demkutės kūrybos paroda "Dievo namai".
Kur? Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje (Kauno Mažoji g. 2, Vilkijoje).
Kada? Iki gruodžio 19 d.
