„Okupantams nepavyko sunaikinti nei Tėvynės ir laisvės meilės, nei savo gyvybes už mus paaukojusių kovotojų atminimo. Partizanai savo krauju išpirko mūsų silpnumą duoti atkirtį sovietinei okupacijai. Tai labai skaudi pamoka, kad autoritarinius monstrus galima sustabdyti tik ryžtinga jėga ir, dažniausiai, tik ginklu“, – sakė premjerė atidarymo ceremonijoje.

Pasak premjerės, Lietuvos partizanų drąsa dabar atsikartoja Ukrainoje, o Rusijos pradėtas karas ir visos jo aukos yra „kaina, kurią tenka mokėti už nuolaidžiavimą, už turėtas iliuzijas“.

„Tačiau labai svarbu, kad šis karas pažadino solidarumo dvasią; dauguma ne tik Lietuvos, bet ir visų Vakarų pasaulio žmonių suprato, kad ukrainiečiai kaunasi ne tik už save ir savo žemę, bet ir už viso laisvo pasaulio ateitį. Šiandien ukrainiečiai nėra vienui vieni, todėl neabejoju, kad jie nugalės“, – pabrėžė premjerė.

Ji taip pat teigė, kad partizanai negalėjo sustabdyti okupacijos, tačiau jų kova turėjo didelę prasmę. „Jie tapo didvyriais, iš kurių ir šiandien semiamės stiprybės. Jie yra pavyzdys, kad už laisvę turime kovoti kaip už brangiausią turtą. Ši kova, deja, turbūt niekada nesibaigs“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.

Šeštadienį partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje Kasčiūnų kaime Varėnos rajone buvo atidaryta rekonstruota jo anksčiau atstatyta Dainavos apygardos partizanų vadavietė.

A. Pliadžio / KAM nuotr.

Žmonių suaukotomis lėšomis partizanų vadavietę rekonstravusi J. Jakavonio-Tigro dukra, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė konservatorė Angelė Jakavonytė sakė taip išpildžiusi paskutinį tėčio norą, išsakytą prieš mirtį.

„Prie tėčio kapo visiems garsai pasakiau, kad norėsiu šiais metais iki liepos mėnesio atkurti vadavietę, nes tai buvo tėčio paskutinis noras“, – BNS sakė A. Jakavonytė.

Renginio „Istorijos atgarsiai Merkio krante“ metu atidengta pagal architekto Gintaro Čaikausko projektą restauruota Dainavos apygardos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago vadavietė su autentiška įlindimo anga.

Taip pat pirmą kartą parodytas režisieriaus Valdo Babaliausko dokumentinis filmas „Juozas Jakavonis-Tigras“.

Laisvės premijos laureatas, partizanas J. Jakavonis-Tigras mirė praėjusių metų lapkričio 23 dieną, eidamas 97-uosius metus.

1945 metų rudenį jis kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę, 1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu A. Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis.

Viceministras pabrėžė, kad ypač šiuo metu, kai visai greta Ukraina ginasi nuo agresoriaus iš rytų, vėl iš naujo turime įvertinti mūsų valstybės nepriklausomybės ir laisvės kovų svarbą, pokario partizaninio pasipriešinimo reikšmę Lietuvos valstybės egzistavimui. Taip pat tinkamai įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų neįkainojamą veiklą ir auką.

„Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti Tigro pradėtą darbą – atnaujinti partizanų vadų vadavietę. Kuklaus jaunuolio, 19-mečio, davusio priesaiką Tėvynei ir iki paskutinio atodūsio dirbusio Lietuvos labui, ištvėrusio enkavedistų žiaurius tardymus ir dešimtmečio vergišką darbą Sibire. Tikiu, kad visi čia susirinkusieji, visa Lietuva tęs partizanų, visų paaukojusių gyvybes vardan Lietuvos darbus“, – sakė viceministras V. Semeška.

Juozas Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų (gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Merkinės valsčiuje). Subrendęs Nepriklausomybės metais, jis iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, kuris neaplenkė ir jo šeimos. 1944 m. lapkričio 16 d. tapo partizanu.

1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.

J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.

1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Taip prasidėjo kankinimai ir kruvini tardymai Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, vėliau – Vilniaus KGB rūsiuose.

Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Tigras ne kartą minimas kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas.

1947 m. kovo 27 d. sovietų karo tribunolas Juozą Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas).

Po vergiško darbo dešimtmečio Sibire 1959 m. partizanas su šeima grįžo į Lietuvą. Čia jo niekas nelaukė. Tačiau ištvėrė ir tai. Vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, sulaukęs Nepriklausomybės, užsiėmė istorijos iš pirmų lūpų sklaida. Šalia namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kuri kasmet pritraukia gausų lankytojų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Namų šeimininkas buvo visada pasirengęs papasakoti jo šeimą ir visą lietuvių tautą ištikusių kančių istoriją ir paliudyti, kad niekas negali palaužti žmogaus, tikinčio savo idealais, dvasios.

1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu. 2021 m. suteikta partizanų vado A. Ramanausko-Vanago premija.

Renginyje taip pat dalyvavo LR Vyriausybės Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas ir pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Lansbergis, Lietuvos kariuomenės atstovai, Vilniaus karininkų įgulos choras „Aidas“, kt.

Žmonių suaukotomis lėšomis partizanų vadavietę rekonstravusi J. Jakavonio-Tigro dukra, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė konservatorė Angelė Jakavonytė sakė taip išpildžiusi paskutinį tėčio norą, išsakytą prieš mirtį.

„Prie tėčio kapo visiems garsai pasakiau, kad norėsiu šiais metais iki liepos mėnesio atkurti vadavietę, nes tai buvo tėčio paskutinis noras“, – BNS sakė A. Jakavonytė.

„Kai mes lapkričio 2 dieną uždengėm bunkerį išvažiuodami iš kaimo, jis pasakė, kad bunkeris jau praėjęs irti, lentos supuvo, kas nors galėjo įgriūti, ir, jei duos Dievas sveikatos, kitais metais restauruosim, bet po 20 dienų jis išėjo Anapilin“, – prisiminė partizano dukra.

Prie tėčio kapo visiems garsai pasakiau, kad norėsiu šiais metais iki liepos mėnesio atkurti vadavietę, nes tai buvo tėčio paskutinis noras.

Laisvės premijos laureatas, partizanas J. Jakavonis-Tigras mirė praėjusių metų lapkričio 23 dieną, eidamas 97-uosius metus.

1945 metų rudenį jis kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę, 1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Pasak A. Jakavonytės, jos tėtis rūpinosi bunkerio atstatymu, siekė, kad jis taptų traukos centru, žmonės susipažintų su partizanų laisvės kova.

„Jis visą gyvenimą tuo gyveno, kad skleistų tiesą apie partizanus, kad jaunimas sužinotų, kaip buvo aukojamasi dėl Lietuvos laisvės. Man tai buvo kaip misija, ir tai buvo padaryta, nors atrodė neįmanoma“, – kalbėjo A. Jakavonytė.

Ji sakė negalinti įvardinti sumos, kiek žmonės paaukojo vadavietės rekonstrukcijai, nes dalis prisidėjo pinigais, kiti – medžiagomis, pvz., davė grūdintą stiklą bunkeriui uždengti, transportu, darbais.

Atliekant rekonstrukciją sudaryta galimybė nusileisti į bunkerį, jį apžiūrėti iš vidaus, jis iš dalies uždengtas stiklo gaubtu. Rekonstrukcijos projektą neatlygintinai parengė Vilniaus TECH profesorius architektas Gintaras Čaikauskas.

„Tikrai negalvojau, kad žmonės aukos pinigus tokiam reikalui kaip bunkeriui, bet susilaukiau daug gerumo. Dabar padaryta anga, bus įlindimas, galima su kopėtėlėm nusileisti, ten bus stalas ir gultai, iš viršaus – grūdintas stiklas, bunkeris bus matyti iš viršaus, ne visi senyvo amžiaus žmonės norės lipti į vidų“, – pasakojo A. Jakavonytė.

Pasak jos, bunkerio rekonstrukcijai nebuvo galima gauti valstybės lėšų, nes statinys yra privačioje valdoje.

Krašto apsaugos ministerija iš dalies parėmė atidarymo renginį, kuris vyks šeštadienį. Jo metu įvyks dokumentinio filmo apie Juozą Jakavonį-Tigrą premjera.

„Tokia slėptuvė kaip generolo Jono Žemaičio vadavietė gali tarnauti kaip edukacinė ir pažintinė priemonė partizaninio karo istorija besidomintiems Jurbarko krašto ir Lietuvos gyventojams, o ypač – jaunimui. Kuo autentiškiau šią istoriją atkursime, tuo šis objektas taps vertingesnis“, – šį mėnesį vykusiame susitikime dėl vadavietės tvarkymo kalbėjo Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.

Susitikimo dalyviai svarstė, kad čia galėtų atsirasti pažintinis takas, kuris galėtų apimti ir kitus apylinkėse esančius partizanų bunkerius.

„Šiuose miškuose yra ir daugiau bunkerių, kurie istoriškai yra ne ką mažiau svarbūs. Viename iš bunkerių, kuris nuo vadavietės nutolęs apie 400-500 metrų, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas Šv. Kalėdas praleido. Kitas bunkeris buvo atsarginė generolo Jono Žemaičio-Vytauto slėptuvė... Pažintiniame take galėtų būti suformuoti takai nuo vieno objekto prie kito, pastatyti informaciniai stendai, atminimo ženklai“, – sakė Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas Vismantas Genys.

Valstybinių miškų urėdijos Raseinių regioninio padalinio vadovas Gintaras Červokas teigė, jog girioje įrengti pažintinį taką būtų įmanoma, jei būtų stengiamasi tai padaryti kuo natūraliau, išsaugant girios autentiškumą.

Svarstoma, jog takas galėtu būti pakeltas, tokiu būdu tausojant mišką, jis būtų pritaikytas ir sunkiau judantiems žmonėms, šalia jo, pamiškėje, galėtų atsirasti automobilių stovėjimo aikštelė.

Architekto Aido Bumbulio nuomone, tai galėtų būti pažintinis takas su tam tikrais interaktyviais elementais lankytojams, ypač jaunimui, kuris į mobiliuosius telefonus galėtų atsisiųsti specialią programėlę apie šios vietos istoriją, tačiau reikėtų, kad šioje miško vietoje būtų stipresnis interneto ryšys.

„Pirmiausia vadavietėje reikėtų įrengti drenažą, nes laikui bėgant mediena natūraliai supus ir vėl reikės atlikti jos tvarkymo darbus“, – taip pat pastebėjo architektas.

Pasak Jurbarko rajono mero, artimiausiu metu savivaldybė kreipsis į Vyriausybės kanceliariją ir praneš apie šią idėją bei domėsis galimybe rengti tako techninį projektą.

2019–ieji Seimo yra paskelbti Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944-1953 metais. J. Žemaitis – Vytautas 1953 metais buvo suimtas, po metų sušaudytas Maskvoje.

Kaip skelbia „Lietuvos žinios“, nuo praėjusios lietingos vasaros ir šlapio rudens prezidentinis bunkeris apsemtas vandens, todėl nuspręsta jame įrengti hidrotechninę sistemą.

Bunkerį prižiūrinti Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė teigė, kad bunkeris bus tvarkomas po Vilniaus architektų bei inžinierių grupės rekomendacijų, kaip neleisti vadavietėje kauptis vandeniui.

Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės vieta, ją nurodžius buvusiam partizanų ryšininkui Antanui Puišiui, atkurta prieš 11 metų.

J. Žemaičio pastangomis 1949 metais buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, o jis pats 1949 metų vasarį buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Partizaniniam judėjimui generolas vadovavo iki 1953-iųjų gegužės pabaigos, kai dėl išdavystės, įmetus į bunkerį granatą su migdomosiomis dujomis, buvo apsvaigintas ir suimtas. 1954 m. birželį uždarame teisme J. Žemaitis nuteistas mirties bausme, ji įvykdyta Maskvoje, Butyrkų kalėjime.

J.Žemaitis-Vytautas Seimo yra pripažintas buvęs Lietuvos valstybės vadovu, faktiniu prezidentu.