Tolyn nuo sostinės
Penktą dešimtį skaičiuojantis Bruno nelaukė kovo 17-ąją anonsuotos lemtingos prezidento Emmanuelio Macrono kalbos, kurioje, kaip spėjo paryžietis, galėjo būti pranešta apie įvedamą visuotinį karantiną. Nujausdamas, kad gresia suvaržymai, ne menkesni nei tuomet labiausiai iš visų Europos šalių koronaviruso paliestoje Italijoje, Bruno skubiai susirinko būtiniausius daiktus ir išvyko iš Paryžiaus į už 500 km esantį Nuarmutjė – salą Atlanto vandenyne, į pietus nuo Bretanės krantų.
Taip kaip Bruno, pasielgė dar tūkstančiai Prancūzijos didmiesčių gyventojų. Paskelbus karantiną, į Nuarmutjė – kaip ir į daugybę kitų Prancūzijos provincijos miestelių, kurortų – plūstelėjo minios atvykėlių. Automobiliais ar traukiniais, po vieną ar šeimomis po šalį pasklido paryžiečiai, išdavę sostinę, kuri jiems pasidarė nebe tokia miela, kad leistųsi uždaromi joje.
Mobiliojo ryšio operatoriaus "Orange" duomenimis, kovo 13–20 d. Il de Franso regioną paliko 1,2 mln. žmonių, vien 200 tūkst. išvyko iš Paryžiaus. Sostinėje ir apylinkėse per savaitę apie 28–30 proc. krito elektros suvartojimas, tiek pat sumažėjo atliekų kiekis, o prabangiųjų regiono rajonų valdžia pranešė apie kone 20 proc. sumažėjusį gyventojų skaičių. Socialiniai tinklai patvino nuo įrašų ir nuotraukų, kuriose matomi skuboti, kone vogčia į automobilius gausybę mantos kraunantys paryžiečiai.
Vieni paryžiečiai grįžo į gimtuosius miestelius, kiti patraukė į Normandijoje, Bretanėje, Luaros krašte ar Naujojoje Akvitanijoje esančius vasarnamius.
Kovo 13–20 d. Il de Franso regioną paliko 1,2 mln. žmonių, vien 200 tūkst. išvyko iš Paryžiaus.
Ankstyvas atostogų sezonas
Kaip ir banalioje komedijoje, įtampos tarp atvykėlių ir vietos gyventojų nepavyko išvengti. Vietiniai žmonės savo nuogąstavimais dalijosi su žiniasklaida: daugiausia baimės kėlė grėsmė, kad didmiesčių gyventojai atveš ir pavojingą užkratą. Juolab kad tuo metu Vakarų Prancūzija buvo gerokai mažiau COVID-19 paveikta nei rytų ir Il de Franso regionai. Tad vos paskelbus apie karantiną koronaviruso židiniu tapusiame Paryžiuje, dalis jo gyventojų jau buvo pasklidę po šalį.
Vos 50 kv. km dydžio Vandėjos departamentui priklausančioje Nuarmutjė saloje skaičiuojama apie 10 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau kovo viduryje jų skaičius šoktelėjo 50 proc. Jei įprastu metu vietos gyventojai būtų džiaugęsi dėl anksčiau, nei įprastai prasidėjusio atostogų sezono, dabar jie neslėpė nerimo.
Nuarmutjė meras Noëlis Faucher pasakojo sulaukęs medikų įspėjimų, kad vietos sveikatos apsaugos sistema neatlaikytų ūmaus koronaviruso protrūkio.
Skubėdami užkirsti kelią tokiam migrantų antplūdžiui, vietos politikai pabandė užblokuoti salą su žemynine dalimi jungiantį tiltą, tačiau negavo aukštesnės valdžios palaiminimo.
"Būtų reikėję kiaurą parą veikiančio policijos posto", – laikraštis NZZ citavo N.Faucher. Tačiau kovo 20-ąją departamento prefektūra tiesiog uždraudė atostogų būsto nuomą pakrantės gyvenvietėse. Tuo metu Prancūzijoje jau galiojo apribojimai – uždrausta vykti į kitus regionus.
Chuliganiški išpuoliai
Kaip filmuose vietos gyventojai demonstruoja savo priešiškumą nepageidaujamiems atvykėliams? Sabotuodami ar griebdamiesi primityvių keršto akcijų. Nieko keisto, kad ir provincijoje automobiliai su nevietiniais numeriais po nakties likdavo su kiauromis padangomis ar aštriu daiktu subraižytais šonais.
"Taip nutiko man", – prisipažino į pensiją išėjęs gydytojas iš Paryžiaus Jeanas Pierre'as Cézard'as. Sostinę jis paliko pasklidus kalboms, kad prezidentas paskelbs apie įvedamus judėjimo apribojimus, tad suskubo į Bretanės pakrantėje esantį vasarnamį.
Kad kitaip nei vasarą čia jis nėra laukiamas, J.P.Cézard'as suprato, kai vieną dieną iš parduotuvės su pirkiniais grįžęs iki aikštelėje palikto automobilio pamatė pradurtą padangą. "Kažkoks vyras stovėjo šalia ir aiškiai pasakė, kad jam atsibodo atvykėliai, – paryžietis neabejoja, kad tapo chuliganiško išpuolio auka. – Nuo tada aš palieku savo automobilį garaže."
Kot Darmoro departamente Prancūzijos šiaurės vakaruose vieną savaitgalį užregistruota penkiolika automobilių išpuolių – dauguma jų buvo su Paryžiuje registruotais numeriais. Ant kai kurių kėbulo išbraižytos raidės FLB – Bretanės laisvės frontas.
Piktinosi atsakomybės stoka
Miestiečių antplūdžiu piktinosi ne vien paprasti gyventojai. Vienas iš šešių Nuarmutjė saloje dirbančių bendrosios praktikos gydytojų Cyrille'as Vartanianas tokį elgesį vadino neatsakingu.
"Tokiam kiekiui žmonių mes neturime išteklių. Ligoninės nėra, pacientai turi būti gabenami į žemyną", – žiniasklaida citavo mediką.
Tokiam kiekiui žmonių mes neturime išteklių. Ligoninės nėra, pacientai turi būti gabenami į žemyną.
Taip, kasmet vasarą salos gyventojų skaičius išauga dar daugiau – skaičiuojama, kad vasarnamius čia turi ar nuolat atostogauja apie 40 tūkst. žmonių, tačiau ramus atostogų metas ir pandemija – du nesuderinami dalykai. Būtent to – supratimo, kad į kurortą atvyko ne vasaroti, esą trūko ir patiems imigrantams. Jie jautėsi tarsi atostogautų – važinėjo dviračiais, vaikštinėjo paplūdimiu. Socialinio atstumo ir apribojimų pradėta paisyti tik po informacinės kampanijos.
C.Vartaniano teigimu, Nuarmutjė buvo 80 įtartinų atvejų, tačiau tarp jų – tik keli paryžiečiai. Galbūt ši aplinkybė po kurio laiko apramino vietos gyventojus. Dabar didžiausias galvos skausmas – kad koronavirusas neatkeliautų, atšaukus apribojimus, kartu su nauja atvykėlių banga.
Sveikatos apsauga – simbolinė
Apie 40 km į pietus nuo Nuartmutjė esančioje tunų ir langustų žvejyba pagarsėjusioje Jė saloje imtasi dar griežtesnių apribojimų. Salą su žemynu jungiantys keleiviniai keltai neveikia jau daugiau nei mėnesį: keliauti gali tik specialų leidimą turintys asmenys ir kroviniai.
Saloje nuolat gyvena 5 tūkst. žmonių, o vasarą – iki 30 tūkst. "Jei visi šie žmonės būtų atvykę, mes būtume nesuvaldę situacijos", – sako vietos politikė Carole Charuau.
Saloje, kur palaidotas su naciais kolaboravęs maršalas Philippe'as Petainas, yra nedidelė ligoninė, tačiau joje nėra nei ventiliatorių, nei intensyviosios terapijos skyriaus.
Sunkiai sergantys žmonės iš Jė salos skraidinami sraigtasparniu į žemyninę dalį. "Koronaviruso atveju žmonės turėtų būti skraidinami po vieną. O vien sraigtasparnio paruošimas užtrunka dvi valandas. Jei mus pasiektų epidemija, žmonės mirtų nė nepatekę į ligoninę", – nerimavo C.Charuau.
Karantino išvakarėse buvo išpirkti visi trijų dienų bilietai į Jė plaukiančiame kelte. Tuomet vietos valdžia išsireikalavo prefektūros leidimo atsisakyti įsileisti nuolatinės gyvenamosios vietos saloje neturinčių asmenų.
Regis, ir šiai salai pavyko išvengti siaubingų koronaviruso padarinių – tik keli asmenys dėl įtarimą sukėlusių simptomų save izoliavosi, keli ligoniai skubiai išgabenti į žemyną.
Viruso neatvežė?
Panašu, kad iš sostinės pabėgę paryžiečiai apskritai nusipelnė anaiptol ne pradurtų padangų ar kritikos dėl lengvabūdiškumo. Laikraščio "Le Parisien" klausiamas Prancūzijos ligoninių higienos draugijos prezidentas Bruno Grandbastienas pasidalijo samprotavimu, kad likę Paryžiuje tie šimtai tūkstančių žmonių būtų turėję daugiau pagundų bendrauti, o ir mieste gerokai sunkiau laikytis socialinės distancijos. Tad išvykdami į provinciją jie prisidėjo prie kovos su pandemija.
Iš anksto kaltinti paryžiečių neskuba ir biostatistikos bei epidemiologijos tyrinėtojas prof. Pascalis Crépey. Kovo viduryje, prieš atvykėlių antplūdį, Bretanė buvo tarp vidutiniškai koronaviruso paveiktų Prancūzijos regionų: 60 ligonių buvo hospitalizuota, iš jų 23 – intensyviosios terapijos palatose. Balandžio 13-ąją ligoninėse gydyta 510 pacientų, iš jų 117 buvo intensyviosios terapijos palatose.
Po Korsikos Bretanė yra tarp tų šalies regionų, kuriose epidemija pastarąjį mėnesį plito lėčiau nei kitur. Iš 117 minėtų sunkios būklės pacientų 60 – asmenys, perkelti iš regionų, kuriuose tvyro įtampa, pavyzdžiui, Il de Franso. Beje, Morbijano departamentas Bretanėje buvo tarp tų vietovių, kuriose koronaviruso atvejai užfiksuoti vieni pirmųjų, tad bent jau čionykščiai neturi teisės kaltinti sostinės gyventojų į jų ramybės uostą atgabenus COVID-19.
