Pagalvojus apie tokį, iškyla Tėvo Stanislovo veidas. Šis vienuolis ir po mirties paliko savo gydančią šviesą. Neseniai apsilankius Paberžėje, kur jo negyvenama jau šešiolika metų, buvo nuostabu įsitikinti ta stebuklinga aura. Vos išlipus iš automobilio apima sunkiai paaiškinama ramybė. Ir gerumas, kurio sklidinas buvo šio vienuolio gyvenimas, kurį po šapą suvežė visi čia apsilankiusieji.
Šiomis dienomis išplatinta peticija – renkami parašai dėl jo paskelbimo šventuoju. Daugybė žmonių – atstumtų, nereikalingų, paklydusių, suklupusių, pavargusių, apsivogusių, prasigėrusių, nupuolusių – gali paliudyti, kad Tėvas Stanislovas mylėjo absoliučiai visus žmones, o tai ir yra šventumas. Tačiau oficialiai žmogų paskelbti šventuoju – didelis darbas. Broliai kapucinai nuosekliai ir atkakliai dirba jį.
Netiesa, kad gerumas gyvena tik po bažnyčių stogais, vienuolijose. Jis gali gyventi ir Seime, jei ten atsiras politikų, kaip Tėvas Stanislovas, mylinčių absoliučiai visus žmones. Ne vien savus.
...Po penkerių metų į Lietuvą iš Amerikos pasisvečiuoti atvykusi draugė nuskenavo vaizdą gatvėse: žmonės piktesni, liūdnesni. Lyg ir turime pasiteisinimą – pandemija, nežinia dėl rytojaus, nuolatinė įtampa... Tačiau tie žmonės, kurie upėmis plaukė pas Tėvą Stanislovą jam gyvam esant, irgi turėjo savo katastrofų. Bet pagydyti jo sugrįždavo su ypatinga šypsena lūpose.
Gerumo vaisto dabar mums labai reikia. Ir netiesa, kad gerumas gyvena tik po bažnyčių stogais, vienuolijose. Jis gali gyventi ir Seime, jei ten atsiras politikų, kaip Tėvas Stanislovas, mylinčių absoliučiai visus žmones. Ne vien savus.
Paberžėje saugomos Tėvo Stanislovo sukauptos liturginių drabužių, kitų sakralinių daiktų kolekcijos. Tačiau pats jis nemėgo žodžio "kolekcija", savo rinkinius vadino saugotuvėmis. Šis žodis, jo nuomone, geriau atskleidžia tokio daiktų kaupimo prasmę – išsaugoti ir įvertinti, kokį turtingą palikimą turime. Gal ir gerumą mokėsime išsaugoti?
