Po neseniai Gretos Thunberg rėžtos kalbos planetos galingiesiems pasaulis susiskaldė į dvi stovyklas. Vieni panikuoja dėl liūdnų ateities prognozių, kiti perka lipdukus su užrašu "Fuck you, Greta!" ir klijuoja prie savo galingų visureigių išmetamųjų vamzdžių.
Nuomonių apstu įvairiausių: nuo spekuliacijų, kad jauna mergaite kažkas gudriai manipuliuoja, iki prunkštavimų, jog aršiajai gamtos gynėjai vertėtų grįžti į mokyklos suolą, o rimtais reikalais leisti užsiimti suaugusiesiems. Tačiau realybė sufleruoja, kad tie rimti suaugusieji ilgą laiką nelabai ir žinojo, ką daro, arba tiesiog rinkosi užmerkti akis į savo veiksmų padarinius.
Pastebiu, kaip sąmoningesni mano draugai, susilaukę vaikų, kardinaliai pakeičia požiūrį į aplinkos tausojimą. Tai, ką anksčiau traktavo kaip ekoisterikų nesąmones, dabar patys skrupulingai daro: šiukšles rūšiuoja ir kavą iš daugkartinių bambukinių puodukų geria. O nemaža dalis pažįstamų kol kas apskritai nusiteikę neturėti atžalų. Viena pagrindinių priežasčių – baimė į gyvenimą paleisti žmogutį, kuriam žiloje senatvėje niekas nepaduos stiklinės vandens.
Moralizuoti ar įkalbinėti kitus tapti skarotais veganais, šampūnu neplaunančiais galvos, nei noro, nei teisės neturiu.
Ne dėl vienišumo, o todėl, kad vandens nebebus. Ir čia, beje, ne paiki svaičiojimai, o labai tikėtina įvykių seka. Vadinamajai day zero (dienai, kai dėl vandens trūkumo atjungiami vamzdynai) į akis jau šiandien žvelgia kai kurie planetos didmiesčiai. Tad visai logiška interpretuoti vaikų gimdymą tarsi šiaudinės pašiūrės statymą paplūdimyje, kai matai atriedant cunamio bangą. Ir, tiesą sakant, tada klausimas "How dare you?" ("Kaip jūs drįstate?") tiems, kurie atsisako keisti savo elgesį dėl visagalių kupiūrų, neatrodo toks jau neracionalus.
Tikrai nepretenduoju į Metų gamtininkės titulą, o tvaraus gyvenimo link be jokių abejonių turiu kur tobulėti. Mano automobilis benzininis, vargu ar sugebėčiau iš raciono visiškai išbraukti jautieną, o net dabar, kai kompiuteriu renku šį tekstą ir man visiškai pakaktų jo skleidžiamos šviesos, šalia įjungtas šviestuvas. Todėl moralizuoti ar įkalbinėti kitus tapti skarotais veganais, šampūnu neplaunančiais galvos, nei noro, nei teisės neturiu.
Vis dėlto kai kurie pamatyti dalykai ir man kelia beviltiškumo dėl svetimo abejingumo jausmą. Pavyzdžiui, įprotis parduotuvėje kiekvieną perkamą prekę dėti į atskirą plastikinį maišiuką – taip ir norisi iškratyti iš to maišelio vienišą bananą, užmauti personai ant galvos bei apspaudus kaklą palaikyti minutę kitą. Gal tada tokie pirkėjai suprastų, kaip jaučiasi vandenynų fauna, plaukiojanti tarp vieną kartą panaudotų, o paskui šimtmečiais nesuyrančių plastiko maišelių, šiaudelių, buteliukų ir kitokio šlamšto.
Pikčiausia ne tik dėl to, kad dalis visuomenės tradiciškai mąsto "po manęs nors tvanas" ir nė nebando domėtis alternatyvomis. Pavyzdžiui, jau kurį laiką beveik neperku vandens buteliukuose, o kasdien gertuvę prisipilu iš čiaupo. Stengiuosi rankinėje visada turėti medžiaginį maišą, jei nuspręsčiau užsukti apsipirkti maisto. Jei kur nors nešuosi sumuštinį ar vaisių, dedu jį į maišiuką iš popieriaus, o ne suku į maistinę plėvelę. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad dėl šitų menkučių pokyčių nejuntu absoliučiai jokio diskomforto. Tiesiog ramiau miegu žinodama, kad per metus kur nors nenugula keli kubiniai metrai mano išmestų amžinų šiukšlių. Todėl ir apmaudu suprasti, kad tvariau gyventi kai kuriems trūksta ne laiko, energijos ar pinigų, o paprasčiausio noro.
Vienas mylimiausių mano visų laikų komikų George'as Carlinas mirė dar 2008-aisiais, kai ekologija viešajame diskurse buvo gerokai retesnė tema nei šiandien. Tačiau viename savo pasirodyme jis sugebėjo labai tiksliai įvardyti komunikacijos spragą, dėl kurios dažnas tiesiogine tų žodžių prasme pasirenka nusispjauti ant viso pasaulio. G.Carlinas juokavo, kad planeta milijardus metų išlieka, nepaisant asteroidų smūgių, ugnikalnių išsiveržimų, didžiulių gaisrų, ledynmečių ir kitų nelaimių, o žmonija manosi esanti jai grėsminga. "Planeta niekur nedings, – sakė jis. – Dingsime tik mes."
