Žinomo dailininko – grafiko, knygų iliustratoriaus, tapytojo Juliaus Čepėno kūrinių parodoje "Pasivaikščiojimas po senąjį Kauną" žiūrovas gali pasijusti taip, lyg nuo kalno stebėtų Kauno miesto panoramą.
Laike įšaldyti vaizdai
"Parko galerijos" erdvėse surengta paroda pažymi ir 90-ąsias menininko gimimo metines, kurios bus minimos šiemet balandį. Šioje parodoje galima susipažinti su Kaunu, kuris kūriniuose toks, kokį prieš penkerius metus miręs dailininkas matė 1976–1992 m. Parodoje pristatyti J.Čepėno kūriniai kalba ryškiomis, tačiau gana šaltomis spalvomis ir architektūros siluetais, taip gerai pažįstamais kauniečiams.
Kūrinys "Aleksoto šlaitai" (1983) atrodo tarsi būtų stiklinio paviršiaus. Pavaizduota Nemuno upė susišaukia su dangumi, kuriuo plaukia didingi balti debesys. Dangaus vaizdas atsispindi vandenyje, o didingas ir monumentalus Aleksoto tiltas bei Aleksoto šlaitai tarsi perskiria dangų ir vandenį, kone įsiterpdamas į juos. Tilto stulpai nė kiek nekontrastuoja su medžiais, vaizduojamais antrajame paveikslo plane – dailininkas nesistengia išskirti žmogaus ar gamtos kūrinių, tiesiog viską vaizduoja taip, kaip tuo metu matė. J.Čepėnas daugiausia dėmesio skiria Aleksoto tiltui, Nemuno upei ir dangui. Kiti architektūros statiniai ne tokie detalizuoti, jie išnyra iš po medžiais apaugusių Aleksoto šlaitų.
Kūrinys "Aleksoto šlaitai" savo tapybos technika priminė stiklinį – skaidrų ir lygų paviršių, o kūrinyje "Bokštas sutemose" (1981) kur kas daugiau medžiagiškumo, čia didesnis spalvų žaismas, perteikiama atšiauresnė nuotaika. Pagrindinis paveikslo akcentas – Kauno švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kitaip dar žinoma kaip Vytauto Didžiojo bažnyčia. Tai seniausia bažnyčia Kauno mieste ir vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti kryžiaus pavidalo planą.
Beje, J.Čepėno vaizduojamos Vytauto Didžiojo bažnyčios bokštas užsibaigia neaukštu stogeliu. Akylesnis žiūrovas tuojau pat pastebės neatitikimą su dabartiniu bažnyčios bokšto stogeliu. Tuo metu, kai dailininkas tapė šią bažnyčią, ji iš tiesų turėjo tokį bokšto stogelį, koks yra vaizduojamas kūrinyje, tačiau po metų, 1982 m., remiantis XVII a. pr. graviūra, atstatyta 27,9 m aukščio bokšto smailė, kokią matome ir dabar.
Virš Vytauto Didžiojo bažnyčios atsiveriantis dangus čia jau itin tekstūriškas, spalvos tiesiog pinasi viena su kita, kontrastuoja ir kelia artėjančios audros nuojautą. Ją sustiprina ir aštrios, be lapų pirmame plane vaizduojamų medžių šakos.
Paralelinė realybė
Paveikslas "Vilniaus gatvė" (1976) žavus ne vien užfiksuotais to meto automobiliais, elegantiškais puspalčiais ir skrybėlaitėmis pasipuošusiomis damomis ir džentelmenais, skubančiais gatve, tačiau ir tuo, kad šiame kūrinyje galima pamatyti ir pastatą, kuriame šiuo metu yra įsikūrusi "Parko galerija". Kūrinys – dar viena nuostabi proga apžiūrėti ir patyrinėti (ypač – jaunajai kartai), kaip tuo metu atrodė ši visiems puikiai žinoma Kauno senamiesčio vieta.
Kūrinys "Žiema" (1988) parodos atidarymo metu įgavo ir antrą pavadinimą – tai paveikslas, į kurį gali "įeiti". Tokį gyvumo motyvą sukuria ir nemažas kūrinio mastelis, ir monumentalūs vaizduojami objektai – Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, didingi medžiai nuogomis šakomis, ir kontrastas šiems objektams – vaikštinėjantys žmonės.
Medžiai, bazilika ir kiti architektūros objektai atrodo tarsi apvyti kerinčio šalčio gijų – taip kuriamas jau minėtas stiklinio paviršiaus įspūdis. "Įeiti" į paveikslą galima tiesiog stovint prieš jį, stebint čia pavaizduotą gyvenimą, skubančius žmones ir sustingusią gamtą.
Nerimo akimirkos
Vienas kūrinys tarsi iškrenta iš kitų parodoje eksponuojamų darbų savo nuotaika ir tematika – tai kūrinys "Senamiesčio fragmentas" (1989).
Pirmajame jo plane vaizduojamos žmonių figūros – šeši žmonės pakeltomis galvomis. Jų veidai – kaip būdinga lietuviškajam ekspresionizmui – kiek tamsokų, tarpusavyje sumaišytų spalvų, taip sukuriant kiek liūdną ir tuo pat metu blogą nuojautą pranašaujančią nuotaiką.
Virš žmonių galvų ir senamiesčio pastatų skrenda kariniai sraigtasparniai, nutapyti juodomis spalvomis, kurios suponuoja, kad tai – anaiptol ne Lietuvos karinės pajėgos. Viskas paveiksle atrodo sustingę, tik sraigtasparniai, savo aštriomis besisukančiomis sraigto mentimis griauna šį sąstingį. J.Čepėnui šiame kūrinyje svarbiausia užduotis tampa ne perteikti Kauno senamiestį taip, kad taptų aišku, kuri čia senamiesčio vieta pavaizduota, bet sukurti nuotaiką atspindinčią atmosferą. Baimė, neaiškumas, slogumas, sąstingis – visa tai paveiksle puikiai atsiskleidžia.
Kas? J.Čepėno kūrinių paroda "Pasivaikščiojimas po senąjį Kauną".
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? Veikia iki vasario 4 d.
