Dažniausiai skiriami tyrimai
Laboratorinės medicinos gydytoja Eglė Marciuškienė pastebi, kad dažniausiai šeimos gydytojai pacientams skiria bendrąjį kraujo, gliukozės ir cholesterolio kiekio kraujyje nustatymo, biocheminius kraujo tyrimus. Be šių tyrimų, dar dažnai atliekami CRB (C-reaktyvinis baltymas), bendras šlapimo ir glikuoto hemoglobino tyrimai.
Gydytoja pabrėžia, kad, neatliekant kraujo tyrimų laiku, tai gali kainuoti brangiausią turtą – sveikatą. Atlikus tyrimus per vėlai ar netinkamu metu, tikroji diagnozė gali likti nenustatyta. Todėl labai svarbu stebėti kraujo rodiklius ir bent kartą per metus atlikti pagrindinius tyrimus, o vertinant jų rezultatus nekreipti per daug dėmesio į vienkartinius pakitimus, bet stebėti bendrą dinamiką kasmet.
„Klinikinių laboratorinių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs diagnozuojant, stebint ligas, skiriant gydymą, vykdant ligų atranką ir stebėseną. Net 70–80 proc. diagnostinių sprendimų yra pagrįsti laboratorinių tyrimų rezultatais. Pagrindinė laboratorijos užduotis yra teisingai ir laiku atlikti pacientui paskirtus tyrimus. Gydytojų užduotis yra parinkti tinkamus tyrimus ir vėliau gautus jų rezultatus tinkamai interpretuoti, – aiškina E. Marciuškienė. – Būtent šis interpretavimas yra viena sunkiausių užduočių, nes vertindamas gautų tyrimų rezultatus gydytojas ne tik turi atsižvelgti į klinikinę situaciją, bet ir žinoti, mokėti paaiškinti galimas patologinių rezultatų atsiradimo priežastis, pateikti pacientui rekomendacijas dėl papildomų laboratorinių tyrimų.“
Vertina visą dėlionę
E. Marciuškienė pastebi, kad pacientai neretai bando kraujo tyrimų rezultatus interpretuoti patys, be gydytojo konsultacijos, o paskui ateina pas specialistus galvodami, kad serga onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis. Taip nutinka, nes kiekvieną tyrimo elementą žmonės stebi atskirai, nesupranta, kad vertinti reikia visumą.
Rezultatų nuokrypiai – dar ne viskas. Svarbiausia suprasti, kodėl jų atsiranda.
„Tai turi daryti tik kvalifikuoti ir kompetentingi gydytojai, kurie turi žinių ir supranta, kad rezultatų nuokrypiai dar nėra viskas. Svarbiausia suprasti, kodėl jie atsiranda, – kaip neužtenka tik vienos detalės, kad galėtume sudėti visą dėlionę, taip yra ir su žmogumi. Jis yra visuma, visos organizme vykstančios reakcijos susijusios. Galiausiai vieni sutrikimai gali paskatinti ištisus procesus, kurie išbalansuoja organų sistemų veiklą, – pasakoja gydytoja. – Medicinoje nėra nė vieno tikslaus šablono, pagal kurį reikėtų vertinti tyrimus. Kiekvieno asmens organizmo pokyčiai gali būti individualūs, neretai iškraipomi ligų ar kitų organizmo veiklos sutrikimų. Tai labai svarbu paaiškinti ir pacientui, kad būtų užkirstas kelias savidiagnostikai ir savigydai.“
Gydytojo misija yra susirinkti išsamią informaciją apie paciento sveikatą, gyvenimo būdą, šeimos ir artimųjų sveikatą, ligas, dar prieš paskiriant tam tikrus kraujo tyrimus. Kartais, sako E. Marciuškienė, pacientai linkę nutylėti tiesą apie organizmo sutrikimus ir įvairius simptomus, gyvenimo įpročius, nes jaučia gėdą ar kitus nemalonius jausmus kalbėdami šia tema.
„Nutylėjus įvairių detalių, atlikti tyrimai ne visada parodys tikrąją paciento sveikatos būklę. Ieškodami priežasties, kodėl kai kurie rodikliai yra ne normos ribų, ir neturėdami išsamios informacijos apie pacientą, gydytojai gali išklysti iš tinkamo kelio ieškodami ligos priežasties. Galime paskirti neteisingus tyrimus ir eikvoti laiką ne paciento naudai, skirti netinkamą gydymą, kuris daro ne tik emocinę, bet ir materialinę žalą žmogui. Todėl reikėtų nebijoti, atėjus pas specialistą, nuoširdžiai išsakyti visą turimą informaciją, kad medikas galėtų kuo greičiau ir efektyviau padėti“, – perspėja ji.
Skirtumai tarp tyrimų
Atliekant kraujo tyrimus, geriausia kraują imti iš venos, sako E. Marciuškienė. Dauguma kraujo tyrimų yra patikrinti atliekant juos iš veninio kraujo, veninės kraujo plazmos ar serumo. Tačiau beveik nėra duomenų, kokia yra sveiko žmogaus norma kapiliariniame kraujyje (imant iš piršto).
„Imant kapiliarinį kraują, gaunama santykinai mažai kraujo, kurio gali neužtekti visiems norimiems tyrimams atlikti. Skirtingi analizatoriai naudoja skirtingą mėginio kiekį, todėl imant kraują sunku nuspėti poreikį. Jeigu tyrimo metu įvyksta klaida, dažniausiai nebelieka mėginio tyrimui pakartoti. Neretai nepavyksta paimti pakankamai kapiliarinio kraujo, nes kraujas blogai teka (kapiliarai susitraukia dėl šalčio, nuo streso, baimės), greitai sukreša“, – atkreipia dėmesį gydytoja.
Imant kapiliarinį kraują, aiškina gydytoja, dažnai tenka pirštą paspausti, pamasažuoti ir mėginys atsiskiedžia audinių skysčiu. Dėl to pakinta medžiagų koncentracija – galima gauti klaidingai žemus arba klaidingai aukštus rezultatus.
„Gali būti pažeidžiamos kraujo ląstelės ir suirti eritrocitai, o tai gali labai iškreipti kai kurių tyrimų rezultatus. Kartais iš tokio kraujo nebeįmanoma atlikti tyrimo. Be to, šitaip suaktyvinami krešėjimo procesai ir krešėjimo rodikliai kraujyje bus netikslūs“, – įspėja gydytoja E. Marciuškienė.
