Į vieną vietą susitelkę upinės ir mažosios žuvėdros, rudagalviai kirai, upiniai kirlikai, krantiniai tilvikai, įvairios antys ir kiti sparnuočiai.

Nemuno vidurupyje peri jūršarkės

Jūršarkės mūsų krašte dažniau sutinkamos Nemuno deltoje ir pajūryje. Džiugu, kad šiais metais kelios jūršarkių poros įsikūrė Nemuno vidurupio salose. Viena iš jų lizdą įsirengė šalia įspėjamojo ženklo – ten paukščiams pasirodė pati saugiausia vieta perėti.

Šiuo metu Lietuvos ornitologų draugijos ornitologai vykdo perinčių upinių ir mažųjų žuvėdrų monitoringą Lietuvoje. Kaip atrodo dirbtinės salos, plaustai, skirti paukščiams, kokie darbai vykdomi durpių salose, koks šių metų žuvėdrų „derlius“ kviečiame skaityti svetainėje: www.lifeterns.lt.

Savivaldybė žada darbus, reikalingus pradedamai aikštės rekonstrukcijai, tęsti, tačiau kalbėsis su miestiečiais.

Kaip BNS trečiadienį sakė viena piketo iniciatorių Lietuvos žaliųjų partijos atstovė taryboje Gema Umbrasienė, dešimtmečiais čia augę medžiai pradėti kirsti antradienį, nepaisant čia perinčių paukščių. Laisvės aikštėje iškritusių mažų paukščiukų nuotraukos jau antradienį paplito ir feisbuke.

„Kilus bendruomenės pasipiktinimui, kreipiausi į miesto merą, administracijos direktorių, reikalaudama sustabdyti kirtimus tol, kol miesto bendruomenei nebus pateikta išsami informacija apie tai, kodėl kiekvienas pasmerktas medis nebegali čia augti ir ar tai būtina daryti tokiu jautriu metu“, – teigė ji.

Savivaldybė skelbia, jog iškirtus daugiausia senas, ligotas liepas, keliančias grėsmę praeiviams, bus atsodinta keliskart daugiau ir įvairesnių želdinių. Tačiau G. Umbrasienė tvirtina, kad bus atsodinti daugiausia krūmynai, nebūdingi Lietuvos geografinei platumai ir augantys Pietų Amerikoje ir Pietų Europoje.

„Miestiečiai rytoj organizuoja piketą, žaliąjį protestą miesto tarybos posėdžio metu. Jei iš tikrųjų esant tokiam pasipiktinimui bus tęsiami kirtimai, tai šita valdžia nesustos prieš nieką“, – tikino ji.

G. Umbrasienė taip pat piktinasi, kad šių darbų nestabdo ir aplinkosaugininkas vicemeras, Liberalų sąjūdžio atstovas Valdemaras Jakštas, šiuo metu einantis ir Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos viršininko pareigas.

V. Jakštas BNS tvirtino, kad apie būtinybę kirsti medžius bendruomenė informuota praėjusią vasarą ir kirtimai, nepaisant pasipiktinimo, bus tęsiami trečiadienį ir ketvirtadienį.

Anot jo, jau beveik prieš metus „buvo atsakyta į visų pesimistų klausimus“, į Panevėžį atvykę Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai su žmonėmis „apėjo kiekvieną medį“ ir paaiškino, kodėl juos būtina kirsti.

„Tad dar aiškiau padaryti, turbūt, nebuvo galima. Taip, psichologiškai medžiai kertami netinkamiausiu metu, kai jie yra žaliuojantys, pats jų grožis, tai atrodo, švelniai tariant, nekaip. Bet teisės aktai nereglamentuoja, kada kirsti medžius mieste, tepasakyta, kad genėti reikia iki vegetacijos“, – aiškino vicemeras.

Jis sako, kad savivaldybė neabejoja nuotraukų autentiškumu, bet aplinkos apsaugos specialistai kol kas nerado miestiečių nuotraukose užfiksuotų paukščiukų ir kartu su rangovais dar tikrina aikštę.

„Bet, kitas dalykas, akte buvo pasakyta, kad rangovas turi iš medžio iškelti inkilą. Jis iškeltas nebuvo. Dar aiškinamasi, ar iš inkilo iškrito tas paukštis, ar ne. Bet medžiai bus kertami, išduotas leidimas 25 medžiams, daugiausia – liepoms, kurios kelia pavojų. Gerai, kad žmonės ateis, jiems dar kartą aiškinsime“, – tvirtino V. Jakštas.

Savivaldybė skelbia, kad vertingiausi Laisvės aikštės medžiai – ąžuolai bus išsaugomi, vardiniai ąžuoliukai bus perkelti į kitą vietą. Žadama, kad aikštėje atsiras triskart daugiau medžių, tarp jų – puošmedžiai, turkiniai lazdynai, kanadinės cūgos, magnolijos, pupmedžiai, vyšnios, uoginės obelys, hamameliai, šermukšniai, ginkmedžiai ir kiti želdynai, gėlynai. 

Iš viso Laisvės aikštei tvarkyti numatyta 6 mln. eurų, 2,3 mln. eurų – iš Europos Sąjungos lėšų. Projektas apims ir aplinkinių gatvių, P. Plechavičiaus skvero tvarkymą.

Meta iš lizdų patys

Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namų administratorė Gintarė Liutkuvienė pasakojo, kad paprastai gandrai jauniklius išmeta, kai šie išsirita nesveiki, blogai vystosi ar trūksta maisto.

Būna atvejų, kai gandriukai patys iškrenta iš lizdo, papūtus stipresniam vėjui.

"Pernai vasara buvo sausringa. Dėl išmaitinimo tikrai kilo problemų. Šiemet vėsu. Gandrai sugeba išmaitinti jauniklius", – teigė administratorė.

Žmonėms, kurie rado gandriukų, pirmiausia patariama įsitikinti, ar šie nėra sužeisti.

"Būna, jog žmonės skambina mums ir pasakoja, kad gandriukas nepastovi ant kojų. Tačiau tai normalu. Šių paukščių jaunikliai yra gana sunkūs", – įspėjo administratorė.

Namo neštis nereikėtų

Jei gandriukas nėra sužeistas, radusiesiems patariama neskubėti globoti, maitinti ar neštis namo. Jei jauniklis yra netoli lizdo, gali būti, kad juo toliau rūpinsis tėvai.

"Tokiais atvejais prašome žmonių susukti dirbtinį lizdelį žmogaus ūgio aukštyje. Gandrai toliau maitins jauniklį", – tvirtino administratorė.

G.Liutkuvienės teigimu, jei paukštis išties sužeistas, pirmiausia dėl tolesnių veiksmų patariama pasitarti su specialistais.

"Jei paukštis tikrai sužeistas, vežame pas save ir rūpinamės juo, kol išgis, o tada paleidžiame", – tvirtino administratorė.

Sulesa kilogramą mėsos

Gandras – mėsėdis paukštis. Besiplunksnuojantys, besimokantys skraidyti jo jaunikliai per parą sulesa apie 500 g mėsos. Suaugusiems gandrams reikia jau apie kilogramo.

"Kai žiemą priglausdavome šių paukščių, jie ir guliašą lesdavo. Vienas, pavadintas Petru, kartu su katinais iš to paties dubenėlio pietaudavo", – pasakojo administratorė.

Tačiau G.Liutkuvienė atkreipė dėmesį, kad gandrams, kurie auga žmonių aplinkoje, vėliau sunku grįžti į gamtą. Jie labai greitai pripranta prie lesinimo ir reikalauja maisto iš globėjų.

"Tiesiog sekioja paskui, kimba snapu į skvernus. Buvo atvejis, kai Rietavo turgaus prekeiviai lesino gandrą, šis įprato, o aplinkosaugininkai skambino mums klausdami, ką daryti. Vasarą jokiu būdu nereikia maitinti gyvūnų. Jie patys turi susirasti maisto, išmokyti tą daryti jauniklius. Juk vasara gyvūnams – pats darbymetis", – pabrėžė administratorė.

Anot G.Liutkuvienės, dabar kur kas dažniau nei apie iš lizdų iškritusius jauniklius pranešama apie sužeistus gandrus. Dažniausiai jie nukenčia keliuose eismo įvykių metu.

"Gandrai pakelėse ieško pelių, varlių, sliekų. Būna, kad išpuola į kelią ir būna partrenkti, kaip ir kiti laukiniai gyvūnai. Gandrai nukenčia ir šienaujant pievas, ariant dirvas", – tvirtino administratorė.

Rūpinasi ir kirų jaunikliais

Gyvūnų globos tarnyba sulaukia pranešimų ir apie kitų paukščių jauniklius: kiriukus, ančiukus, varniukus.

Įspėjama, kad paukščiukus radę žmonės nesineštų jų namo.

"Gamtoje našlaičių nebūna. Jei rasite paukštelį, stirniuką, lapiuką, o šalia gulės mama, tada jam tikrai reikia pagalbos. Jei šios nėra, tada imti jauniklių nereikėtų. Dažniausiai mama savo jauniklį palieka, kai ieško maisto. Būna, kad pasprunka pamačiusi ateinantį žmogų, o jauniklis nespėja", – pasakojo administratorė.

G.Liutkuvienė tikino, kad dabar yra metas, kai skraidyti mokosi kirų jaunikliai. Neretai jie nusileidžia ir gatvėse.

"Nieko nuostabaus, nes kirai peri daugiabučių namų pastogėse, ant stogų. Nė vienas paukščiukas neišmoko skraidyti nenusileidęs ant žemės. Prieš kelias dienas sulaukėme šešių pranešimų apie kirų jauniklius. Penkiais atvejais paukščiukas buvo sveikas", – pasakojo administratorė.

Gamtai nereikia niekur skubėti. Ilgas ir ištęstas pavasaris nebūtinai yra turtingesnis ir žavesnis. Gal net atvirkščiai. O štai dabar – gegužė, ore pagaliau nardo kregždutės, pliauška lakštingalos ir kukuoja gegutės. Beje, ar jau girdėjote ją?

Jei dar negirdėjote, į kišenę įsidėkite pinigėlių, kad, gegutei užkukavus, galėtumėte pažvanginti. Kas žino, gal išeisite pro duris, ir še tau – pasveikins. Dabar tuo stebėtis nereikia. Kaip ir kitais paukščiais, kuriuos vadiname vėlyvaisiais.

Jau sugrįžo visos devynbalsės, musinukės, žiogeliai, krakšlės ir nendrinukės. Gegužės pradžioje jau matyti pirmieji čiurliai, o gausiau jie sušmėžuoja apie gegužės 10-ąją. Atsiminkite šią dieną, žvalgykitės ir patys patikrinkite, kaip ten bus...

Šios paukščių rūšys taip vėlai grįžta neatsitiktinai, ir visai ne šiluma reguliuoja jų skubėjimą. Jiems reikia ypatingo lesalo – gyvų vabzdžių. O kol kas, balandį, jų būna labai nedaug. Taigi, ėmė skraidyti, atkuto vabzdžiai, sugrįžo ir paukščiai.

Šelmeninė kregždutė gieda taip maloniai, kad kiekvienas norėtų būti jos kaimynu. Tai visai paprasta – jei tik ras kur įsikurti, ji apsistos jūsų kieme. O kad taip įvyktų, galite pasirūpinti patys. Tiesa, dažnai sakote – kas ten gali žinoti tuos visus paukščius...

Suprantu – jų Lietuvoje 385 rūšys aptiktos, visas jas sužiūrėti, pažinti yra ne taip paprasta. Tačiau yra pagalbininkų. Kadangi gegužės 7-ąją švenčiame Kalbos atgavimo, spaudos ir knygos dieną, pasižvalgysime į knygas pagalbininkes, ypač tas, kurios, kaip sako, yra dar visai šiltos, ką tik išleistos.

Visai neseniai trys aktyvūs ornitologai, gamtininkai parengė ir išleido knygą visiems paukščių stebėtojams – „Pažinkime Lietuvos paukščius“. Vytautas Jusys, Saulius Karalius ir Liutauras Raudonikis savo knygoje labai informatyviose nuotraukose pristato ne visus mūsų sparnuočius, o tik tas rūšis, kurias aptikti gali kiekvienas. O daili nedidelio formato knyga kaip tik tinka į kišenę ar kuprinę...

Taigi, knygose surašyta viskas, ko mums reikia. Prisipažinsiu – apie paukščius žinau nemažai, tačiau kiekviena nauja knyga pasiūlo kažką dar naujesnio, nežinomo. O labiausiai mums trūksta knygų, kuriose būti paaiškinta, kaip pažinti vabzdžius ir kitus bestuburiuos gyvūnus – kad ir sliekus, dirvoje gyvenančius pačius primityviausius nariuotakojus.

Tačiau yra ir gerų naujienų. Antai ką tik išleista ilgamečio Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fondų saugotojo malakologo Alberto Gursko knyga „Lietuvos moliuskai“. Ji turėtų tapti svarbiu pagalbininku daugeliui gamtą mylinčių, po gamtą keliaujančių žmonių. Ypač gerai, kad knygoje pateikiamos moliuskų nuotraukos – pagal jas šiuos gyvius pažinti bus kur kas paprasčiau.

O dabar vėl keliaujame į gamtą, kur po ilgokai trukusios vėsos ir drėgmės pagaliau plykstelėjo žaluma. Miškai tampa vis prasčiau praregimi, nes susiveria ievų, laukinių serbentų, šermukšnių sprogstančių lapų visuma. Šis metas labai svarbus vėliausiai sugrįžtantiems paukščiams ir visiems, kas šiuo metu peri ar veda jauniklius. Šiomis dienomis giriose gimsta briedžiukai – ilgakojai, didžiaakiai ir ryškiai žalu kailiuku.

Briedės atveda vieną du (kai kada net tris) jauniklius, pirmąsias dienas jie, nors ir gana žvalūs, praleidžia glūdėdami guoliuose tarp miško augalų. Motina briedė yra kažkur greta, maitinasi ir budriai seka, kad jos vaikų niekas neliestų. Žinoma, girioje niekas nesuabejos briedės jėga.

Tai girioje... Tačiau į mišką ateina žmonės. Mes kalbame, prašome: dabar yra girios ir gamtos ramybės metas, pamirškite miško darbus, lankydamiesi girioje eikite tik takais, nedarykite nepatogumų gyvūnams. Jų pavasaris labai trumpas, jiems brangi kiekviena diena.

Tuo labiau, mes neturime teisės ieškoti lizdų, imti kiaušinių ir surastų jauniklių. Visi jie turi tėvus, kurie savo atžalomis pasirūpins. Gamtoje našlaičiai yra be galo reti, todėl radus žvėrių ar paukščių jauniklių gali būti tik vienas mūsų sprendimas – kuo skubiau pasišalinti. Apie tai kalbame kasmet, kiekvieną pavasarį, prašome neliesti girios vaikų. Deja...

Mus labai sujaudino vienas įvykis – gegužės 1-ąją Klaipėdos pakraštyje iš gamtos buvo išplėšti du mieli briedžiukai. Matyt, briedės pagimdyti prieš dvi tris dienas, jie kartu su ja atkeliavo ten, kur dieną takais juda begalė žmonių. Kažkam kilo neleistinai „protinga“ mintis – paimti briedžiukus, išplėšti iš gamtos ir...

Žinoma, iš žmonių juos paėmė Gyvūnų globėjų asociacijos specialistai, tačiau... Ir jiems kilo klausimas – o ką daryti toliau? Nelaisvėje briedžiukus galima užauginti, tačiau jie niekada netaps tikrais laukiniais žvėrimis. Iš esmės jie yra pasmerkti. Ir ne tik jie, bet ir visi žmonių paimti stirniukai, elniukai. Todėl gyvūnų globėjai naktį išvežė mažiukus ten, kur juos buvo palikusi mama, o ji atėjo ir juos nusivedė. Kuo toliau nuo žmonių.

Gera šios įvykio pabaiga. Koks viso to moralas?  

Jis paprastas: mes neturime teisės imti ir nešti į namus jauniklius. Tą, beje, draudžia ir įstatymai. Vienintelė galima išimtis – sužeistas ar sergantis, tėvų paliktas žvėriukas. Tačiau, kaip jau minėjome, tokių gamtoje labai reta. Negalime būti protingesni už gamtą, mes niekada netapsime tėvais ar deramais globėjais tiems, kas nesupranta žmonių ir niekada negyvens taip, kaip jie. Todėl mūsų sprendimai iš gamtos išplėšti jauniklius yra tikrai ne jautrumo, o žiaurumo atvejai. Suvaldykime save, neleiskime sau to daryti!

Į šią situaciją pažvelgus iš vienos pusės yra džiugu, kad turime tiek daug paukščių likimui neabejingų žmonių, tačiau iš kitos pusės, tai rodo, kad žmonės ne visuomet žino kaip elgtis tokioje situacijoje. Gana dažnai užvaldo noras pasirūpinti iš pirmo žvilgsnio paliktais paukščiukais, tačiau taip pasielgti reiktų tik labai išskirtiniais atvejais. Tad kaip pasielgti – priglobti surastą paukščio jauniklį ar jį palikti gamtoje? Visų pirma, reiktų atminti, kad laisvėje gimęs paukštis turi laisvėje ir gyventi. Todėl radus paukščio jauniklį reiktų teisingai įvertinti situaciją:

• jei Jūsų surastasis paukščiukas yra be akivaizdžių sužeidimo požymių,  apsiplunksnavęs, savarankiškai juda (nesvarbu, kad nematote jo skrendant), tuomet palikite ten kur suradote – jo tėvai tikrai nepaliko likimo valiai. Kai kurių rūšių paukščių jaunikliai lizdus dar ne visiškai mokėdami skraidyti, todėl juos tėvai nusiveda į kiek įmanoma saugesnę vietą ir jais rūpinasi kol šie taps savarankiškais. Neretai pasitaiko, kad paukščiukai aptinkami jiems nesaugioje aplinkoje – šalia judrių kelių, automobilių stovėjimo aikštelėse, vietose, kuriose gausu šunų ar kačių. Tokiu atveju patartina paukštį perkelti į kuo arčiau radimo vietos esančią saugią vietą – užkelti paukštį ant medžio apatinių šakų, pernešti į tankesnius krūmus ar miškelį, kur jie galės patys pasislėpti;

• jei Jūsų surastasis paukščiukas dar plikas ir savarankiškai labai mažai juda, apsidairykite jo lizdo ir įkelkite į jį. Svarbu, kad lizde būtų tokie pat paukščiukai, kaip ir jūsų rastieji. Jei jis suardytas ar iškritęs, įkelkite atgal ar įrenkite kuo panašesnį kitą. Namuose tokio amžiaus jauniklius išauginti yra nepaprastai sunku.

• jei Jūsų surastasis paukščiukas yra akivaizdžiai sužeistas, gamtoje jis greičiausiai neišgyvens. Tokiu atveju reiktų paimti paukštį ir kreiptis į specialistą – veterinarą ar gyvūnų globėjų asociaciją, kurioje dirba veterinarai. 

• jei radote iš lizdo iškritusį gandriuką. Gandrų jaunikliai ant žemės šalia lizdo gali atsidurti keliais atvejais iškrenta netyčia arba būna specialiai išmesti tėvų. Netyčia iškristi gali dėl audros ar stipraus vėjo šuorų, nulūžus lizdą laikančiam pagrindui, nesėkmingai besimokantys skraidyti. Tėvų išmetami gali būti dėl to, kad jie yra sergantys ir taip apsaugomi kiti jaunikliai. Tačiau atskirti, ar tai netyčia iškritęs jauniklis, ar išmestas tėvų neretai būna gana sunku. Tokiu atveju, jei tik jauniklis nėra akivaizdžiai sužeistas, reikia pabandyti jį įkelti atgal į lizdą. Ir jei po kurio laiko šis vėl atsidurs ant žemės, tuomet dar kartą įkelti jau nereikia, o reikia elgtis kaip su sužeistu paukščiu.

Kaip elgtis radus sužeistą paukštį?

Labai dažnai suradus sužeistą paukštį nežinoma kur kreiptis pagalbos. Todėl norėtume patarti kaip elgtis tokioje situacijoje:

• suradę sužeistą paukštį nuneškite jį apžiūrėti veterinarams;

• nepasitarę su veterinaru nesiimkite patys gydyti, maitinti ar girdyti tokio paukščio taip pat negalima. Dažnai nutinka taip, kad neteisingas gydymo būdas, lesalas ar jo pateikimo metodas tampa paukščio žūties priežastimi;

• paukštį laikykite šiltai, minkštu popieriumi ar medžiaga išklotoje dėžutėje, uždengtoje orui pralaidžia medžiaga;

• dėžutę su paukščiu laikykite ramioje aplinkoje, patartina tamsoje. Tuomet paukštis apsiramins nuo patirto išgąsčio.

Skambinkite visą parą Gyvūnų globėjų asociacijos mob. tel.: 8 686 44828

Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles didžiųjų ir rudagalvių ančių, dryžgalvių ir rudgalvių kryklių bei ančių klykuolių medžioklė prasidėdavo rugpjūčio 15-ąją.

Tačiau šią vasarą, kai ančių medžioklių mėgėjai išvykai į ančių medžioklės sezono atidarymą jau buvo susikrovę kuprines, rugpjūčio 14-ąją „Valstybės žiniose“ pasirodė Aplinkos ministro rugpjūčio 13-osios įsakymas „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo pakeitimo“, kuriame skelbiama: „Pakeičiu Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles... didžiąsias ir rudagalves antis, dryžgalves ir rudgalves krykles, klykuoles (turima galvoje medžioti)- nuo rugsėjo 5 d. iki gruodžio 15 d.“. Įsakymą pasirašė Aplinkos ministrą pavaduojantis Energetikos ministras Jaroslav Neverovič.

Prieš pat ančių medžioklių pradžią į Aplinkos ministeriją kreipėsi Lietuvos ornitologų draugija ir Všį „OMPO Vilnius“ su prašymu ančių medžioklės sezono pradžią atidėti vėlesniam laikotarpiui, kadangi dėl vėlavusio pavasario antys vėliau pradėjo perėti ir rugpjūčio viduryje dar yra daug neskraidančių ančių jauniklių. Aplinkos ministerija, pritardama šių organizacijų siūlymui, ančių medžioklių pradžią iš rugpjūčio 15 dienos perkėlė į rugsėjo 5-ąją.

Neskraidančių ančių jauniklių būna kasmet

Atrodytų viskas lyg ir gerai. Tačiau, kodėl, atliekant šiuos taisyklių pakeitimus, reikėjo laukti iki pačios paskutinės dienos? Juk rugpjūčio 14-ą dieną paskelbtas ministro įsakymas kiekvieną Lietuvos medžiotoją turėjo pasiekti bent iki šio mėnesio 15-os dienos labai ankstyvo ryto. Jeigu taip neįvyko, jeigu kur nors paežerėse brėkštant rugpjūčio 15-osios rytui supoškėjo šūviai į anteles, ar medžiotojai privalės pakloti šimtines apmokant Aplinkos ministro iki įspūdingų dydžių iškeltus ieškinius už gyvajai gamtai padarytus nuostolius?

O šiųmetis pavasaris nebuvo kuo nors labai išskirtinis. Gamtoje viskas vyksta pagal jos dėsnius, ir žmogus nedaug ką gali pakeisti. Nors žiema užsibuvo šiek tiek ilgėliau, visi gamtoje turėję vykti procesai įvyko, netgi pasivijo ankstyvesnių pavasarių grafikus: įprastu laiku prasidėjo šienapjūtė, nieko išskirtinio neįvyko ir augalų vystymosi fazėse, kai kurie javai netgi prinoko anksčiau, o ir laukinių gyvūnų gyvenime nenutiko nieko ypatingo.

Neskraidančių ančių jauniklių medžioklėms prasidėjus būdavo kiekvienais metais - vienais daugiau, kitais mažiau, nes tai priklauso ne vien nuo pavasario eigos. Didžiosios antys, kurios daugiausia Lietuvoje ir medžiojamos, daug kur peri artimoje žmogaus kaimynystėje. Daug jų lizdų gali aptikti netgi Kauno mieste. Lizdus jos susikrauna net mažuose Kauno pakraščių individualių namų sklypuose, įvairiose priemiesčių dykynėse, dažnai nutolusiose nuo bet kokio atviro vandens telkinio teritorijose. Jeigu tokiose vietose antims pavyksta išsiperėti jauniklius, juos kartais gana didelius atstumus perekšlėms tenka nusivesti į didesnius ar mažesnius atviro vandens telkinius.

Pavojų netrūksta ir be medžiotojų

O tas ančių šeimynėlių kelias eina pakiemiais, kerta judrias gatves ir autostradas. Ir visur mažų ančiukų tyko pavojai: gyvenviečių ir aplink jas esančią teritoriją kontroliuoja katinai ir palaidi šunys, gatvėse ir plentuose ančiukams pavojų kelia transporto priemonės, laukuose ančiukus ar kiaušinius lizduose naikina pilkosios varnos, krankliai, laukiniai plėšrieji žvėreliai ir valkataujantys šunys bei katės. Ir ne ką paukščiams gali pagelbėti medžiotojai: pilkosioms varnoms įvesti medžioklės terminai, leidžiant medžioti tada, kai tai daryti sunkiausia; kranklių medžioklė iš viso uždrausta, o valkatos šunys ir katinai paversti dievaičiais ir nė nemėgink prie jų prisiliesti.

Taigi, kiekvienais metais, nepaisant pavasario eigos, nemaža ančių dalis, žuvus pirmai jauniklių vadai, peri antrą kartą. O antros vados ančiukai retai kada pakyla ant sparnų iki rugpjūčio 15d.
Todėl jeigu jau keist medžioklės taisyklėse ančių medžioklės terminus, tai keisti visam laikui, nekaitaliojant kasmet, atsižvelgiant į pavasario eigą, o ančių medžioklę pradedant rugsėjo pirmąją.

Tačiau rugsėjo 1-ą tuomet reikėtų pradėti visų Lietuvoje leidžiamų medžioti paukščių medžioklę: ir kuoduotųjų ančių, ir laukių, ir karvelių keršulių. Savaime suprantama, kad juo vėliau prasidės ančių medžioklė, tuo mažiau pirmomis jos dienomis bus neskraidančių jauniklių. Tačiau laikas įvairaus rango gamtosaugininkams, o ypač gamtos mylėtojams įsisąmoninti, kad medžiotojai tai nėra išalkusių „šakalų“ gauja, grobianti iš gamtos viską, kas tik įmanoma. Medžiotojai į paukščių medžioklių atidarymą išsiruošia ne tam, kad prisipyškintų neskraidančių ančiukų. Nešauna jie ir į jauniklius vedžiojančias perekšles, nes nesunku jas atpažinti pagal elgesį.

Statistika - paukščių pernai sumedžiota kiek daugiau nei 15 tūkst.

Iš viso, Lietuvos medžiotojai mažai temedžioja smulkiąją medžiojamąją fauną, o ypač paukščius. Daugumai šaulių pakanka vienos ančių medžioklės - sezono atidarymo, nes susiformavę tokios tradicijos, kad ančių medžioklės atidarymas – medžiotojams šventė. O po ančių medžioklės atidarymo Lietuvos medžiotojai vėl sėdasi į bokštelius prie jaukyklų tykoti šernų...

Pažiūrėjus į sumedžiotų gyvūnų suvestines, matosi, kad kanopinių žvėrių Lietuvoje kasmet sumedžiojama kelis kartus daugiau nei paukščių. Pavyzdžiui, 2012- 2013m. medžioklės sezonu kanopinių žvėrių sumedžiota 60989, o paukščių tik 15251, neskaitant fazanų. Fazanų sumedžiota 2814, tačiau šie paukščiai auginami kaip vištos ir panašiai kaip jos medžiojami, todėl priskirti juos prie laisvėje gyvenančių paukščių medžioklės nėra jokio pagrindo. Taigi, paukščių sumedžiota negi mažiau nei stirnų (16179).

Tačiau nors ir labai negausiam paukščių medžioklių mėgėjų būreliui siūlyčiau kiek praplėsti leidžiamų Lietuvoje medžioti paukščių sąrašą, įrašant į jį antį cyplę ir gal būt vieną kitą tilvikų rūšį. Cyplių gana daug atklysta į Lietuvą rudeninės migracijos metu. Europoje per sezoną jų sumedžiojama 849839 vienetų, tad keletas šimtų sumedžiotų Lietuvoje tikrai nepakenktų cyplių populiacijai.

Auginame paukščius Europos gurmanų stalui?

Beje, apmaudu, kad Lietuvoje leidžiamų medžioti paukščių sąrašas visiškai nesuderintas su Vakarų Europoje leidžiamų medžioti paukščių rūšine sudėtimi. Mes nedelsdami reaguojame į ES kiekvieną mirktelėjimą, tačiau ES šalys į mūsų pastangas išsaugoti vieną ar kitą medžiojamų paukščių rūšį visiškai nekreipia dėmesio. Mes pagal jų užgaidas netgi uždraudėme medžioti kranklius, o jie sėkmingai pyškina šaukštasnapes antis iš mūsų Raudonosios knygos (sumedžiota 87929 vnt. per sezoną), nekalbant jau apie tai, kad pietinės ES šalys masiškai medžioja žvirblinius paukščius giesmininkus. Gerai dar būtų, kad medžiotų - jie vargšelius „žvirblius“ masiškai naikina, klijais lipindami prie medžių šakų, gaudydami tinklais ar šaudydami į būrius stambaus kalibro šautuvais. Tai negi mes savo mažoje šalyje priauginsime paukščių Vakarų Europos gurmanų stalui?

Apie galimybę medžioti vieną kitą tilvikų rūšį (gal brastinį, dirvinį sėjiką rudeninės migracijos metu ar kitus) užsiminiau todėl, kad Lietuvoje dar yra keliolika paukštinių šunų ir medžioklių su jais mėgėjų. Nelikus kurapkų, jerubių, putpelių medžioklių, paukštiniai šunys tilktų gali daryti tik slankų ir perkūno oželių medžioklėse. Antys tam netinka, o fazanus vižliai paprasčiausiai pagauna be šūvio.