Užaugo Žvėryno "kaime"

P.Lileikis sako, kad jis gimė pačiame Vilniaus centre, bet ketverių metų buvo išvežtas į "kaimą" – Vilniaus Žvėryną.

"Ankstyvoje vaikystėje gyvenau bute, kurio trys langai į paminklą Petrui Cvirkai žiūrėjo, – pasakoja vyras. – Augau ten iki pusketvirtų metų. Turėjau auklę, kuri gyveno kartu su mumis, o vėliau kartu persikėlė į Žvėryną, kur mes jau turėjome tris langus į Vingio parką. Ten gyvenome kaip kaime – gaidžiai giedojo, karvės mūkė, arkliai, avys ganėsi, prie medinių namukų augo bijūnai, jurginai, močiutės sėdėjo. Su aukle, pasiėmę pilną krepšį maisto, eidavome visai dienai prie upės degintis, maudytis. Žvejai Neryje gaudydavo žuvis, o paskui jas parduodavo prie parduotuvėlės A.Mickevičiaus gatvės gale."

Namas, kuriame gyveno Pauliaus šeima, buvo skirtas aukštųjų mokyklų dėstytojams, kadangi jo močiutė Jadvyga Čiurlionytė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo, buvo muzikologė, profesorė. Šalia gyveno daug kompozitorių ir jų muzikalių vaikų. Tikrai įdomi terpė augti meniškai asmenybei.

Įtraukė veiklos sodyboje

Pauliaus amžiną atilsį tėvas Anzelmas Lileikis, redaktorius ir filmų scenaristas, dirbo LRT televizijoje, kurioje jau dešimt metų dirba ir fotografas, o pastaruoju metu – ir jo sūnus Lukas, montuojantis kultūrines laidas. Tad televizijoje pašnekovas daug laiko praleido nuo vaikystės – vesdavosi tėvas, kuris vėliau, 1973 m., perėjo į kino studiją, dokumentikos skyrių.

Šeima daržo neturėjo. Kai skirstė sklypus Nemenčinės plente konservatorijos darbuotojams, Pauliaus močiutė atsisakė: "Ne, ne, man tai jau nereikia!" Ir tik 1980-aisiais šeima įsigijo sodybą – vienkiemį ežerų krašte, netoli Utenos. Ten ir prasidėjo pirmoji P.Lileikio pažintis su žemės ūkiu. Tėvai augino pomidorus, agurkus, bulves, įvairias kitas daržoves, o jaunuolis turėjo kelias savo lysves, kur augino kaliaropes, nes jos jam buvo labai skanios.

Paskui atėjo brandžioji paauglystė, sovietų armija, o grįžus iš armijos prasidėjo atgimimo, Sąjūdžio laikai. Paulius pasinėrė į fotografiją, aktualijas – dėl tuo metu padarytų nuotraukų ir sukaupto jų archyvo šiandien jis dažnai vadinamas Atgimimo fotografu.

Procesas: svarbiausias ir sunkiausias darbas – daržoves nuvalyti ir supjaustyti. Yra paprikų, kurias pjaustyti galima tik užsidėjus dvigubas pirštines ir kaukę. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

Į sodybą nuvažiuodavo – traukė gamta, žvejyba, buvo gausu kitų veiklų: gali piešti, tapyti, dviračiais važinėti, maudytis. Galų gale – nieko neveikti, nors tai jam iki šiol sekasi labai sunkiai. Paauglystėje sodybą jis net vadino savanoriška darbo be poilsio stovykla.

Paveldėjo daržą

Kai P.Lilieikis susipažino su dabartine žmona Alina, gyveno Žirmūnuose. Ji – iš Trakų Vokės.

"Nuveždavau ją į Trakų Vokę ir galvodavau: velnias, kokiame ji čia kaime gyvena, – šypsosi pašnekovas. – Galima sakyti, kad esu meilės emigrantas. Mat kai apsivedėme ir pradėjome ieškoti buto Vilniuje, buvo pirmasis didysis nekilnojamojo turto bumas 2006–2007 m. Pamatėme, kad namas priemiestyje kainuoja bene pigiau nei butas mieste. Tada pradėjome dairytis šen ten ir, aišku, akys nukrypo į žmonos gimtinę – Trakų Vokę", – prisimena pašnekovas.

Pora nusipirko didžiulį – 300 kv. m – namą ir apie 15 a žemės. Kartu paveldėjo apie 40 vaismedžių, šiltnamį, didžiulį daržą. Kadangi uošvė, gyvenanti Trakų Vokėje, yra aistringa daržininkė, užvirė kraujas ir Pauliaus žmonai lygiuotis į savo mamą, daržoves auginti. Tada ir Pauliui kilo noras auginti kažką savo.

O dar taip atsitiko, kad prieš dešimt metų pakliuvęs į didžiulę autoavariją vyras ilgus metus buvo priverstas dienas leisti namuose, nes sunkiai vaikščiojo. Daržininkystė kurį laiką buvo tokia, kad su ramentais pasirėmęs laistydavo pomidorus, agurkus, o kai derlius užaugdavo – sėdėdavo, valydavo tas daržoves, pjaustydavo, kažką gamindavo. Taip ir užsikabino.

Didysis atradimas

"Kartą šeimos draugė atvežė tokių įdomių paprikų, keistos formos. Aš kokias šešias supjausčiau į sriubą. O paaiškėjo, kad ten buvo vengriškos paprikos. Tai štai nuo jų viskas ir prasidėjo", – sako Paulius.

Paskui prasidėjo aitriosios, Kajeno ir kitokios paprikos. "Visada bazilikų daug auginu, visokių prieskoninių žolių, česnakų, pomidorų, būtinai – apie 60 daigų įvairiausių rūšių. Bet pagrindinis augalas – aitriosios paprikos", – išduoda savo daržo favoritę.

Įranga: Paulius ketina įsigyti trečią kazaną. Storasieniame puode gimsta daug kulinarijos šedevrų. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

"Aitriosios paprikos man buvo atradimas. Man patinka jų aštrumas, jų grožis, kvapas, nes, kai jos auga, visas šiltnamis kvepia, – pasimėgaudamas pasakoja. – Žmona dūsta, jai niežti nosį, gerklę peršti, kai aš pjaustau – ji visai išeina. Yra paprikų, kurias reikia pjaustyti užsidėjus dvigubas pirštines ir kaukę. Aš dabar datulines paprikas 'Trinidad Moruga Scorpion' auginu, kurios yra aštriausių pasaulyje paprikų pirmame trejetuke. Kajeno paprikos turi 300 tūkst. aštrumo dozių pagal Skovilio skalę, anos – 1,8 mln. Įsivaizduojate, koks tai aitrumas! Kam aš jų tiek prisiauginau, net nežinau. Šiemet pirmą kartą aštuonis krūmus pasodinau, galvojau – greičiausiai visi neišdygs. Kaip tyčia – šakos lūžta. O dar datulinių paprikų 'Habanero' dešimt krūmų auga."

Universalios daržovės

Pasak Pauliaus, paprikas daug kur galima panaudoti. Štai, priauga pomidorų. Kas tiek suvalgys? Pagamini lečą. Vieną kartą į lečą įdėjo aitriąją papriką – buvo labai skanu. Ir į bruknių, agrastų uogienę jų deda. Dar adžiką gamina, į ją labai daug paprikų reikia. Galima aštrią pastą vien tik iš šių daržovių gaminti. Šiemet aitriąsias paprikas mėgina fermentuoti uždengęs specialiais dangteliais, paskui jas planuoja sumalti ir kažką panašaus į tabasko padažą padaryti.

Kiekvieną rudenį sakau – viskas, paskutiniai metai, kai aš tai darau, daugiau nieko nebeauginsiu. Bet pavasarį, žiūrėk, jau vėl sėju, sodinu.

Paprikas galima vienas marinuoti, rauginti ir jų dėti prie kitų patiekalų. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas vyras kepė paukštį, tai atskirai iš folijos padarė indelį, pridėjo aitriųjų paprikų. Keptos aitriosios paprikos su antimi labai skanu. Bet negalima šiaip jų prie kepsnio numesti, nes paprikos išskleidžia skystį, kuris apibėgs visą paukštį, ir niekas jo nevalgys, pasidalija patirtimi.

"Džiovinu paprikas, malu jas į miltelius. Miltelių pridedu į maišiuką, užrišu gražiai – galima kažkam padovanoti, – sako pašnekovas. – Aitriosios paprikos yra universalios, jas galima daug kur naudoti – jeigu tik šeima valgo. Per sezoną mes prigaminame 200–300 stiklainių visokių mišinių. Niekada nesuku galvos dėl dovanų. Ir tikrai draugai apsidžiaugia, jeigu atnešu pora stiklainiukų savo gamybos kažko tokio ypatingo."

Ne svečias prie puodų

Paulius sako, kad nėra to, ko nemokėtų pagaminti. Turi du storasienius puodus, trečią ruošiasi įsigyti, juose verda tirštas sriubas, kurias pats labai mėgsta, gamina savo firminį plovą, žongliruoja prie šašlykinės.

"Labai mėgstu eksperimentuoti ir tikrai neimu į širdį, jei kas nepavyksta, – čiuožia į šiukšlių dėžę. Iš naujo bandau, – teigia maisto gaminimu besižavintis vyras. – Kai vaikai augo, visada maistą jiems ruošdavau. Ir tas noras daug visko auginti yra labai pragmatiškas. Aš, pavyzdžiui užšaldau 20–30 indelių pesto. Kai reikia, gali atšildyti mažą indelį ir užversti, pavyzdžiui, ant makaronų – patiekalas paruoštas. Gaminu adžiką – aštrią ir ne, nes visokios skirtingiems patiekalams gali prireikti. Aš dar vasarą galvoju, ko man reikės, kai šeimai ruošiu maistą. Todėl pas mus rūsyje yra Ermitažas, Luvras ir Guggenheimo muziejus kartu. Daržovės, rozmarinai, kalendros, petražolės, bazilikai, visokiausi mišiniai, uogienės, kad ir agrastų su aitriosiomis paprikomis. Man reikia, kad visko būtų, ir viskas auginama galvojant, kaip tai galėsiu panaudoti."

Paklaustas, kada atsirado tas potraukis gaminti maistą, Paulius sako, kad jau šeštoje klasėje tėvams, grįžtantiems iš darbo, cepelinų privirdavo.

"Man keista žiūrėti į tuos vyrus, kurie moka tik kiaušinienę išsikepti. Gerai, jei dabar žmona valgį gamina, bet ką darys, jei ji išeis? – juokauja pašnekovas. – Mane kulinarija visą laiką žavėjo. Ne konditerija – čia žmonos teritorija. Nors ir aš kepu savo firmines mielines bandeles su lašinukais ir ypač – su savo raugintais kopūstais".

Mėgsta eksperimentuoti

Tiesa, paprašytas pasidalyti kokiu nors receptu, P.Lileikis nepradžiugintų – jų neturi, konkrečiai gramais, miligramais, mililitrais nelabai ir galėtų įvardyti. Turi tik specialią knygutę, kur proporcijos surašytos, – kiek dalių ko reikia, kad skonis būtų saldžiarūgštis, kiek – kad rūgštus ir pan.

Eksperimentas: šiemet daržininkas mėgina fermentuoti aitriąsias paprikas, uždengęs jas specialiais dangteliais. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

Knygutė nuolat koreguojama, taisoma, kas nepasiteisina – išbraukiama. Pavyzdžiui, pomidorų drebučiuose jų šeima nepamėgo, o nuplikyti pomidorai savo sultyse – populiariausi.

"Vienas skaniausių man patiekalų – pjaustau aitriąsias paprikas, porus, daug petražolių, kalendrų ir viską sumaišau didžiuliame puode. Paskui sudedu į stiklainius, užpilu marinato ir kaitinu 20 minučių. Išeina tokios aštrios salotos, kurios prie visko tinka. Skaniausias maistas man ryte – pakelis varškės, 1–2 šaukštai šių salotų arba adžikos. Dar grikiai su aštriomis salotomis skanu, avižų košė", – apie savo maitinimosi įpročius pasakoja pašnekovas.

Visokiausių idėjų prisirankioja iš interneto. Nors prie kompiuterio dažniausiai sėda dirbti – skenuoti nuotraukas ar tvarkyti archyvus, bet tai yra monotoniškas darbas. Tad antrame ekrane žiūri ką nors apie maisto gaminimą arba apie piešimą, drožimą, kokį koncertą. Viena ausimi klauso, šalia esantis ekranas dirbti netrukdo, o jei kažkas sudomina – gali pasižiūrėti.

"Negyvenu internete, nesidairau ir nesilaikau principo kopijuoti – tiesiog viską darau savaip, ragauju, tobulinu, užsirašau pastebėjimus, bet ne kiekius. Taigi jokių gudrybių, jokių gramas į gramą – viskas iš akies, ir tiek. Net kaip fotografas niekada nesvėriau ryškalų ar fiksažo chemikalų, nereikia būti tokiems pedantiškiems", – juokiasi vyras.

Kas yra svarbiausia, norint skaniai pagaminti? Pasak jo, turi būti gera nuotaika. Juk nuo seno sakoma, kad jeigu moteris valgį ruošia pikta, tai užnuodys visą maistą. Jeigu nenori gaminti valgio, per prievartą negamink – nieko gero nebus. Prie viryklės reikia eiti geros nuotaikos.

Svarbiausias ingredientas – meilė

Vyras neneigia – jam visa tai, ką daro, patinka. Tik tų veiklų kartais per daug. "Aš daržus dažnai laistau jau temstant, kartais – su žibintuvėliu ant galvos, kad matyčiau, kur vandenį lieju, nes dieną per kitus darbus nespėju. Arba ravėti reikia, o aš galvoju – kodėl čia tuo užsiimu? Juk esu fotografas, norėčiau eiti fotografuoti, gal papaišyti kažką, gal kitaip pamedituoti. Galų gale savo name turiu dirbtuves, mėgstu iš medžio ką sumeistrauti. Dar namas yra, ūkis – tai tvorą reikia tverti, tai žolę pjauti, o čia dar daržai..." – bando aprėpti savo veiklų horizontus.

Paulius netikėtai palygina fotografiją ir daržininkystę. "Aš mėgstu greitą rezultatą. Gerą, bet greitą. Fotografiją todėl ir pasirinkau, nes tai yra labai greitas rezultatas: atėjau, pamačiau, nufotografavau. Atiduodi redakcijai ir kitą dieną laikraštyje jau matai savo nuotraukas. Po savaitės, mėnesio – žurnale. Internete dabar iš viso kosminiu greičiu nuotraukos atsiduria. Su žemės ūkiu kitaip – čia nepaskubėsi, čia reikia kantrybės. Kaip amžiną atilsį Vytautas Šerėnas sakė: kvaili tie lietuviai – pavasarį bulves slepia žemėje, o rudenį jų ieško. Turi praeiti sezonas, kad gautum derlių. Tad galima sakyti, kad dabar yra taip – aš vieną kitu papildau", – sako P.Lileikis.

Aš dar vasarą galvoju, ko man reikės, kai šeimai ruošiu maistą. Todėl pas mus rūsyje yra Ermitažas, Luvras ir Guggenheimo muziejus kartu.

Veikla darže ir virtuvėje jam – ne sportas ir ne noras pasirodyti. Kulinarija – tai kūryba, saviraiška. O kartu ir nemažai laiko bei jėgų reikalaujantis užsiėmimas.

"Kiekvieną rudenį sakau – viskas, paskutiniai metai, kai aš tai darau, daugiau nieko nebeauginsiu. Bet pavasarį, žiūrėk, jau vėl sėju, sodinu. O žmona juokiasi: "Taigi sakei, kad paskutinį kartą", – pasakoja Paulius.

Jis džiaugiasi, kad ir jo sūnus Rokas, kuriam šešiolika, pats šeimininkauja – pasigamina tai, ką mėgsta valgyti: paukštienos, makaronų, salotų, padažų. Ir net tėvui kartais paaiškina: ne taip česnakus iškepei – reikėjo nupjauti, apibarstyti, į foliją suvynioti. Iš Pauliaus jis nesimokė – pats kažkur informacijos pasiieško. Mažasis sūnus Matas – daugiau vartotojas, bet savo nuomonę, kas skanu, o kas ne, turi. O pats P.Lileikis sako dabar valgantis viską – nėra patiekalo, kurio nemėgtų, iš viso į burną negalėtų įsidėti. Svarbiausia, kad būtų pagaminta su meile.

Apie paties P.Lileikio gyvenimą taip pat būtų galima parašyti knygą. Per ilgus darbo metus fotografas įamžino ne vieną svarbų įvykį ir asmenybę. Vis dėlto prieš aštuonetą metų patirta motociklo avarija sumaišė kortas. Po ilgų reabilitacijos mėnesių vėl atsistojęs ant kojų, P.Lileikis šiandien teigia esąs kiek kitoks – atsargesnis, labiau vertinantis gyvenimą. Tačiau fotografija jame vis dar užima pirmąją vietą.

– Turite ilgą spaudos fotografo patirtį. Karjeros pradžioje fiksavote Sausio įvykius, Atgimimo laikotarpį. Esate sakęs, kad fotožurnalistas turi turėti įžūlumo, gebėjimo rizikuoti. O ką matote šiandien – ar fotožurnalistikos laukas pasikeitė?

– Kalbant apie Sausio 13-ąją, Medininkų tragediją ir kitas svarbias istorines datas, noriu pabrėžti, kad šių įvykių pats nesirinkau. Kiekvieną dieną dirbdamas natūraliai užfiksavau ir šias, dabar jau istorines datas.

Anksčiau fotožurnalisto darbas išties buvo kiek kitoks nei dabar. Žinoma, šiandien taip pat daug gabaus, imlaus jaunimo. Tačiau požiūris pasikeitęs – atsirado daugiau pragmatiškumo. Kita vertus, tai amžina kartų kaitos problema. Visiems atrodo, kad yra protingesni už praėjusią ir ateinančią kartas.

Man patinka grįžti prie ištakų, jausti ryškalų ir fiksažo kvapą. Galbūt ne visi fotografai šiandien ir fotografuotų, jei vėl reikėtų grįžti prie senųjų technologijų. Pinholas – visiška priešingybė skaitmenai.

Didžiausius pokyčius spaudos fotografijoje, be abejo, paskatino atsiradusios skaitmeninės technologijos: mobilieji telefonai ir internetas. Šiandien išmaniuoju telefonu užfiksuota nuotrauka yra kur kas geresnės kokybės nei prieš 30 metų turėtų kamerų. Be to, informaciją juo galima perduoti akimirksniu. Vis dėlto nepakito tai, kad fotografas vis dar turi atsidurti įvykio vietoje. O dabartiniams žurnalistams neretai užtenka vien interneto.

Kartais pagalvoju – o jei anuomet būtume turėję mobiliuosius telefonus? Ar būtume daręsi asmenukes prie Sausio 13-osios tankų? Tada atrodo, kad gerai, jog išmaniųjų technologijų ir nebuvo. Kita vertus, didelis privalumas yra galimybė greitai perduoti žinias. O juk žurnalistikoje greitis labai svarbus.

Jaunosios kartos fotografai dirba išties operatyviai. Viena ranka jie fotografuoja, o kita jau redaguoja nuotraukas kompiuteryje ir iškart siunčia į redakciją. Pirmieji kadrai įvykio vietoje kartais netgi padaromi telefonu ir iškart įkeliami į naujienų portalą. Be to, kiekvieno įvykio metu užfiksuojama po 100 ar daugiau fotografijų. Vienas asmuo gali būti nufotografuotas keliolika kartų. O Atgimimo laikais branginome kiekvieną kadrą. Fotojuosta mus išmokė žvėriškos disciplinos. Įsivaizduokite, jei fotoaparatas padaro penkiolika kadrų per sekundę, o juostoje tėra 36 kadrai. Juk negali pleškinti kaip pamišęs, turi viską apgalvoti.

– Jūsų šeimoje nemažai medikų. Kažkada pats taip pat galvojote apie mediciną, tačiau pasirinkote fotožurnalistikos studijas. Kaip atsirado ši aistra fotografijai?

– Tiesą pasakius, mano šeimoje daug menininkų. Mano bobutė – profesorė Jadvyga Čiurlionytė (M.K.Čiurlionio sesuo – aut.past.), tad pas mus lankydavosi daug meno žmonių: poetų, rašytojų, kompozitorių, dailininkų. Rinkdavosi ir bobutės draugės – prieškario diplomatų žmonos. O aš sukinėdavausi aplink, godžiai klausydavausi įvairių istorijų, mano pareiga būdavo visiems virti kavą. Tačiau labai nemėgstu to akcentuoti, kadangi ne mano nuopelnas, kad gimiau ir augau tokioje aplinkoje.

Būdavo, kad po pamokų traukiniu važiuodavau į Kauną. Aplankydavau M.K.Čiurlionio dailės muziejų, kurio ilgametė vedėja buvo mano teta Valerija Čiurlionytė Karužienė. O tėtis Anzelmas Lileikis kūrė eiles, dirbo LRT redaktoriumi, po to išėjo į kino studiją. Jis taip pat gerai fotografuodavo, nors nebuvo profesionalas.

Metraštininkas: įsimintinomis 1991-ųjų sausio dienomis P. Lileikis visa galva pasinėrė į istorinius įvykius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografuoja ir vyresnysis brolis Romas, kuris padarė didelę įtaką mano profesijos pasirinkimui. Jis – Užupio prezidentas, poetas, dainų autorius, dokumentinių ir meninių filmų režisierius. Tad meno laukas man nesvetimas. Kita vertus, kai mane kas nors pavadina fotomenininku, visada pataisau, kad esu fotožurnalistas iki kaulų smegenų.

O mama ir patėvis (pirmasis Lietuvos alergologas doc. Eduardas Razgauskas – aut.past.) buvo gydytojai. Todėl ir aš kurį laiką mąsčiau apie mediciną. Ir nors sovietų armijoje buvau dailininkas bei fotografas, grįžęs iš jos jau buvau apsisprendęs stoti į mediciną. Tačiau prasidėjo Gorbačiovo, o tuo pačiu ir Atgimimo metas. Tad visa galva puoliau į žurnalistiką. Mačiau, kad būtent šioje sferoje laukia įdomybės. Juk anksčiau žurnalistika buvo suvaržyta, gausiai cenzūruojama.

Tačiau atpūtė nauji vėjai, įsikūrė Sąjūdis. Dar besimokydamas fotožurnalistikos Vilniaus universitete, klasės draugo Ryto Staselio paskatintas prisijungiau prie Klaipėdos Sąjūdžio laikraštuko "Mažoji Lietuva". Vilniuje mes įkūrėme savo korespondentinį punktą. Taip tapau Atgimimo laikotarpio fotografu. Tačiau Sąjūdis buvo tik viena iš mano darbo grandžių, kadangi fotografavau visą to meto kasdienybę.

Paradoksalu – kuo daugiau fotografuoji, tuo labiau atrodo, kad nieko nemoki.

– Vos 23-ejų fotografavote Sausio 13-osios įvykius. Esate sakęs, kad tai buvo ne tiek meninė fotografija, kiek siekis užfiksuoti kuo daugiau svarbių įrodymų. Vis dėlto jūsų nuotraukos tiesiog prikausto žvilgsnį.

– Kodėl įsimename vieną ar kitą fotografą? Fotografas, kaip ir rašytojas ar dailininkas, turi savo braižą. Vieni dirba atsargiau, fotografuoja bendresniu planu, kiti rizikuoja, lenda arčiau. Ar turiu savo braižą? Tuo metu dirbau taip, kaip man atrodė reikalinga, naudinga ir įdomu. Dauguma fotografijų man rodėsi labiau dokumentinės, nes norėjosi tiesiog viską užfiksuoti ir išsaugoti. Juk nežinojome, kaip viskas pasibaigs – galbūt mus vėl okupuos.

Šiandien kiekviena šių nuotraukų yra vertinga, nes atskleidžia svarbų praeities laikotarpį, kurio nebepakartosi. Jeigu dokumentuodamas vaizdą dar sugebi perteikti per savo asmeninę, estetinę prizmę, nuotrauka įgyja didžiulę vertę. Pastaraisiais metais randu daugybę tokių užmirštų negatyvų – nepanaudotų, brokuotų. Juos atskenavus ir retušavus, kadrai atgimsta iš naujo.

Prieš trejus metus, savo 50-mečio proga, surengiau giliai mano archyvuose užmirštų kadrų parodą "Foto amnestija 1988–1999". Šie darbai – lyg 50 praeities bylų, kurios nupučia dulkes nuo primirštų, bet lyg šiolei svarių ir išskirtinų ano meto įvykių. Siekiau ne tik naujai prikelti, bet ir netradiciškai pažvelgti į tai, kas nepelnytai įkalinta mano archyvų gniaužtuose. Taip tarsi skelbiu savąją fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms, portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams, liudijantiems ano meto nuotaikas. Paroda jau trejus metus keliauja po Lietuvą – šį kovą bus eksponuojama Šiaulių fotografijos muziejuje.

Dabar visur lakstančiu fotožurnalistu jau nebedirbu, tad užsiimu nuotraukų archyvavimu ir išsaugojimu ateities kartoms. Dalį mano darbų yra priglaudęs Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, nemažai fotografijų rado kelią į ne vieną vadovėlį, enciklopediją ar privačią kolekciją.

– Ar per Sausio 13-osios įvykius nejautėte baimės? Juk jau buvote vedęs, namie – besilaukianti žmona.

– Tuo metu man buvo tik 23-eji. Kaip sakoma, jaunystė – paikystė. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad per Sausio įvykius nebijojau. Tačiau baimę pajusdavau tik tada, kai grįžęs į redakciją suprasdavau, kad visas virpu. O momentu, kai fotografuoji, visa galva pasineri į darbą ir į nieką aplink nekreipi dėmesio.

Ar dabar elgčiausi taip pat? Greičiausiai – juk viską lemia tavyje užkoduotos savybės. Aišku, daug kas šiandien būtų kitaip. Dabartiniai žmonės persisotinę informacija, tad mes nebe tokie jautrūs pasaulyje vykstantiems įvykiams. Norint pakerėti ir sužavėti šiandienos auditoriją, tenka šokinėti aukščiau bambos. O Atgimimo laikmetis man visada išliks pats mieliausias. Tuo metu daug kas vyko pirmą kartą – mitingai, trispalvės, susibūrimai. Kiekvieną dieną gėriau gyvenimą, o fotografavimas tapo didžiausiu malonumu. Net nepavadinčiau to darbu.

Liudijimas: „Fotoamnestija“ – tai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988-1999 m., inventorizacija. O darbai, liudijantys atgimstančios Lietuvos raidą sugulė į parodą ir keliauja per Lietuvą. Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai jūsų hobiu tapo makrofotografija – iš arti fotografuojate vabalus. Fotografijos išties įspūdingos, atskleidžiančios čia pat egzistuojantį pasaulį, kurio kasdien net nepastebime. Kiek laiko reikia su kamera įsitaisius laukti, kol vabaliukas išlįs iš savo slėptuvės ar nutūps ant gėlės žiedo?

– Prieš kelerius metus turėjau nutraukti savo fotožurnalisto karjerą. Neatsakingai pasivažinėjau motociklu, prisiplojau, ir teko galvoti, kaip toliau gyventi. Laimei, pagijau, o ir fotografijos nemečiau. Nors nebedirbu spaudos žurnalistu, mano veikla toliau susieta su šia sfera.

O vabaliukai... Pagalvojau – vis tiek kojos man nebeleidžia ypatingai daug bėgioti, tad sėsliai fotografuosiu gamtą. Tačiau pasirodo, kad tai yra labai sunku. Vabaliukai tavęs neklauso, juk tai ne Seimo narys, kuriam gali pasakyti: palauk, tuoj tave nufotografuosiu. Jie visur bėgioja, slepiasi, be to, yra visokių kitokių niuansų. Fotografuoti geriausia saulei švintant. Tuo metu vabalai dar yra mieguisti, ne tokie greiti. 6 val. ryto iš miškų ir pievų jau galima grįžti namo.

Tad dabar veikiu tai, ko anksčiau sau neleisdavau, nes trūkdavo laiko. Aišku, makrofotografijoje esu dar naujokas, tikrai yra kur tobulėti. Paradoksalu – kuo daugiau fotografuoji, tuo labiau atrodo, kad nieko nemoki.

Norą rizikuoti, polinkį į avantiūras man įskiepijo ir fotožurnalisto profesija. Juk sunku užfiksuoti gerą kadrą, jei esi pernelyg apdairus.

– Taip pat kuriate fotografijas pinhole (camera obscura) technika. Tokias kameras fotografai ir mėgėjai visame pasaulyje gamina iš degtukų dėžučių, lagaminų, dėžių ir kitokių rakandų. Šiais skaitmeniniais laikais tokia technika išties atrodo neįprastai. Tai – dar vienas jūsų pomėgis?

– Man tai – tarsi fotomeditacija. Iš faneros pats gaminu sau fotoaparatus. Namo rūsyje įsirengiau fotolaboratoriją, kurioje ryškinu fotografijas. Man patinka grįžti prie ištakų, jausti ryškalų ir fiksažo kvapą. Galbūt ne visi fotografai šiandien ir fotografuotų, jei vėl reikėtų grįžti prie senųjų technologijų. Pinholas – visiška priešingybė skaitmenai. Kai juostoje turi vos aštuonis kadrus, privalai apmąstyti, ką tu fotografuosi, kaip kadruosi. Ir tik tada, kai juostą ištrauki iš ryškalo, pagaliau pamatai, ką nufotografavai. Tai sukelia neapsakomą jaudulį. Kai pamatai, kad pavyko nufotografuoti taip, kaip norėjai, gali iš džiaugsmo net šokinėti.

Dirbti su skaitmeniniais fotoaparatais man jau kiek pabodo. Veni, vidi, vici – atėjau, pamačiau, nufotografavau, apsisukau ant kulno ir vėl nuėjau dirbti. Tai šiandienos kasdienybė, ypač portaluose. Dirbi, stengiesi, įdedi dūšią, o portale tavo nuotrauka pabūna vos 15 minučių, ir jos nebelieka. Skaudu.

Pinhole kameros gaminamos iš ko tik nori – skardinių, įvairių dėžučių, popieriaus... Svarbiausia, kad daiktas būtų nelaidus šviesai, o vienoje jo sienelėje išdurta skylutė. Galima naudoti įvairių dydžių juostą, negatyvus, fotopopierių. Ši technika verčia tave mąstyti, nes bet ko pinholu nenufotografuosi. Turi būti įdomūs pjūviai, kampai, architektūriniai elementai, šviesos kritimas. Jeigu viso to nebus, nuotrauka išeis neįdomi. O ji turi patikti, kad žmogui ilgam išliktų atmintyje, kad jis šypsotųsi, liūdėtų, apmąstytų.

– Visada mėgote avantiūras, keliones, išbandėte daugybę ekstremalių sporto šakų. Tačiau prieš aštuonerius metus patyrėte skaudžią motociklo avariją – devyni lūžiai, keliolika operacijų, ilga reabilitacija. Vis dėlto vėl atsistojote ant kojų. Dažnas po tokių įvykių perkainoja vertybes. Ar po nelaimės pradėjote kitaip vertinti kasdienybę ir žmones šalia?

– Išties, vos išgyvenau. Tad esu tikras laimės kūdikis, nes jau galėjau būti po velėna. Žinoma, tokios patirtys priverčia viską permąstyti. Supranti, kaip neteisingai pasielgei su tave mylinčiais žmonėmis – žmona, vaikais. Mano elgesys buvo neatsakingas, bet likau gyvas. Ilgai sveikau, tad turėjau daugybę laiko apmąstymams.

Asmeninio archyvo nuotr.

Esu be galo dėkingas žmonai Alinai už visą rūpestį. O dabar nėra laiko dejuoti, reikia atiduoti skolą šeimai, fotografijai, galų gale – ir sau. Iš savęs aš taip pat labai daug ką atėmiau. Juk nelaimė nutiko mano geriausiais metais, dar galėjau bent dešimt metų kuo puikiausiai dirbti.

Po avarijos būta minčių išvis mesti fotografiją, tačiau gyvenimas suteikė dar vieną šansą. Iš tikrųjų, visada buvau velnio neštas patrakėlis... Yra tekę ir su oro balionu kristi, triskart skendau, mėgau vandens motociklus. Tačiau dabar pažvelgęs atgal matau, kaip neatsakingai aš elgiausi. Gerai, kad viskas palyginti gerai baigėsi.

Norą rizikuoti, polinkį į avantiūras man įskiepijo ir fotožurnalisto profesija. Juk sunku užfiksuoti gerą kadrą, jei esi pernelyg apdairus. Nebuvau atsargus ir per Sausio įvykius – tai liudija mano fotografijos. Priėjus arčiau, pavyksta visai kitokie kadrai – kupini gyvybės, emocijų.

– Augote Vilniuje, tačiau neseniai apsigyvenote Trakų Vokėje – žmonos gimtinėje. Atsikėlęs čia pamėgote įvairius buities darbus, auginate ir konservuojate daržoves. Ar tiesa, kad užmiestyje ritmas lėtesnis?

– Aš – meilės emigrantas. Kai susipažinau su būsima žmona, ji gyveno Trakų Vokėje. Pirmą kartą ją nuvežęs namo pagalvojau: velnias, kokiame užkampyje ji gyvena? Nė nenumaniau, kad gana greitai, vos po kelerių metų, pats čia atsikraustysiu.

Kita vertus, Trakų Vokė yra sostinei priklausanti gyvenvietė, tad iki darbo viso labo 12 km. Nusipirkome namą, o prie jo daug žemės. Pradėjome ūkininkauti, auginti daržoves – pomidorus, agurkus, aitriąsias paprikas. Labai pamėgau konservuoti šiuos skanumynus, verdu aštrias uogienes, gaminu padažus. Juokinga, bet kartais laistau tas daržoves ir galvoju: aš gi fotografas, kokį velnią čia veikiu? Jau geriau skirčiau laiko ką nors pafotografuoti.

Pagal Zodiako ženklą esu Svarstyklės, tad kiekvieną dieną taip kankinuosi, vis viską sveriu. Tačiau pirmą vietą visada skiriu fotografijai. Mėgstu ne tik kulinariją, bet ir medžio, įvairius meistravimo darbus, piešti, žvejoti. Su žmona taip pat turėjome dirbtuvėlę – vėlėme iš merino vilnos šlepetes, skaras. Žmona tuo užsiima iki šiol. Žodžiu, gyvename ir džiaugiamės gyvenimu.

– Turite tris sūnus, vyriausias jų dirba televizijoje. Galbūt jaunėliai linksta į fotografiją?

– Vyriausias sūnus jau aštuntus metus su manimi dirba LRT televizijoje, jis – vaizdo montažo režisierius. Juokauju, kad čia darbavosi visa Lileikių dinastija – mano tėtis, aš ir sūnus. Čia turėjo projektų ir brolis Romas. Mažiausiam sūnui dabar tik 12 metų, tad jis dar niekuo labai rimtai neužsiima. O viduriniajam – 15. Jis mums kepa duoną, taip pat mėgsta kulinariją. Tai mano kredo – nori valgyti, turi ir gaminti. Pats šeštoje klasėje grįžusiems iš darbo tėvams išvirdavau cepelinų. Manau, kad šių laikų vyras turi mokėti viską.

Paties autoriaus ir nuotraukų herojų teigimu, užfiksuoti kadrai – vieni įdomiausių valstybės kūrimosi istorijoje.

Nuotraukose įamžintas popiežius Jonas Paulius II-asis, maestro Vytautas Kernagis, Algirdas Brazauskas ir daugelis kitų.

Nuotraukų autorius apgailestauja, kad parodai kolegos ekspertai iki Naujųjų veiksiančiai parodai atrinko tik 50 nuotraukų, nes per dešimtį darbo metų užfiksuota šimtai kadrų. Įspūdingus kadrus Rotušės lankytojams autorius eksponuoja ekrane, šalia ekspozicijos.

Sąjūdžio ir daugybės virsmų metais dirbęs P. Lileikis sako, kad kartais pats stebisi, kiek svarbių įvykių užfiksuota.

„Kas įdomiausia – nebūdavo mobiliųjų telefonų ir reikėdavo kažkaip komunikuoti. Dabar labai juokinga prisiminti tuos dalykus, kaip mes tada galėjom gyventi. (...) Tada stebuklingais būdais atsirasdavai vienoj ar kitoj vietoj. Arba kramtydavai nagus, nes pražiopsodavai gerą kadrą“, – teigia parodos „Fotoamnestija 1988-1999“ autorius.

Daugiau apie parodą – reportaže.