D. Andriulionis gimė 1951 m. lapkričio 25 d. Rokiškyje. Piešti vaikystėje pradėjo pasislėpęs ir bijojo Dailės akademijos, nes manė, kad jai neturi pakankamai gabumų. Bijojo, kol architektas Antanas Siniauskas, pamatęs vienuoliktoko Dano darbus, liepė greitai rinktis daiktus ir stoti studijuoti architektūros. Gal būtų ir baigęs, jei ne privalomas architektams matematikos kursas. Dėl jo Danas perėjo į Dailės akademiją, o vėliau paskui žmoną architektę išvažiavo į Klaipėdą.

D. Andriulionis uostamiestyje 15 metų dėstė tapybą ir kompoziciją būsimiems dizaineriams.

Pasak menotyrininkės E. Miravičiūtės, D. Andriulionis – nuošalės kūrėjas ir geografine, ir fizine prasme. Jis nesiveržia į pirmąsias gretas, o eina kelkraščiu – neskubėdamas, įsižiūrėdamas į dangų ir jame pulsuojančius šviesulius, į mariomis plaukiantį laivą, į pro žvirgždą prasikalusią žolę. Architekto išsilavinimą turintis dailininkas savo paveiksluose stato savo svajonių miestą.

Jo darbuose susilieja istorija, filosofija, gamta, kosmosas, vietą randa ir lietuvių ornamentika, ir germanų runos, ir rytiečių mandalos. Kultūriniai ir semantiniai klodai gula vienas ant kito, papildo ir atveria tokias prasmes, kurias išfiltruotų nebent senieji išminčiai ar žyniai.

Kažkada tapęs ant fizelino skiautės, dabar D. Andriulionis kuria įspūdingo dydžio paveikslus, kurių yra įsigiję Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio, Anglijos, Austrijos, JAV ir kitų šalių kolekcionieriai. Dailininkas pripažįsta, kad siužetų jiems semiasi vaikštinėdamas pajūryje arba nuo Kuršmarėmis plaukiančios jachtos žvelgdamas į dangų. Dažniausiai – į savo žvaigždyną Kasiopėją.

„Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas. Kai pavargstu nuo žvaigždžių, užsidarau savo studijoje“, – tikino D. Andriulionis.

Jo paroda Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje veiks iki gruodžio 30 d.

Daugiau nei 25 metus profesionaliu magu dirbantis A.Gaičiūnas savo triukais su seserimi Diana užbūrė tūkstančius žiūrovų beveik 40 pasaulio šalių bei pasiekė kelis magiškus pasaulio rekordus.

Tačiau šįkart A.Gaičiūno burtai – jo paties tapyti piešiniai su magijos prieskoniu.

„Pradėjau tapyti nuo vaikystės, nes sapnuose dažnai regėdavau vaizdinius, – prisipažįsta Arvydas. – Visą gyvenimą, kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą ar aplanko magiški sapnai, mane lydi noras tapyti.“

Savo kūriniuose, kuriuos parodos lankytojai galės įvertinti dar mėnesį, A.Gaičiūnas bando užfiksuoti judėjimą, tarsi sustabdyti laiką ir mieliau vaizduoja emocijas nei objektus. Dažnai magas tapo spontaniškai, neturėdamas idėjų. 

„Intuityviai parenku dažus, tapybos metodiką ir žaviuosi užplūstančiomis idėjomis pačio proceso metu“, – prisipažįsta Arvydas.

Visą gyvenimą, kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą ar aplanko magiški sapnai, mane lydi noras tapyti.

Abstraktų ekspresionizmą tapyboje mėgstančio A.Gaičiūno paveikslų parodoje, ką pastebėjo atidarymo dalyviai, dvelkė ir magija. 

Po mistinio sapno, kuriame iš dangaus į spalvotą dažų ežerą krenta kortos, savo tapyboje Arvydas pradėjo naudoti ir šį magišką atributą, rašoma pranešime spaudai.

Kortos turi užkoduotus simbolius. Neatsitiktinai malkoje – 52 kortos: tiek metuose savaičių, keturi kortų simboliai (širdys, būgnai, kryžiai, vynai) simbolizuoja metų laikus, kiekvieną metų laiką sudaro 13 savaičių – būtent tiek kortų turi kiekvienas iš keturių simbolių.

„Arvydo paveikslai užburia, užhipnotizuoja. Vienas paveikslas, kurį dovanojo mano vyrui, kabo mūsų namuose ir skleidžia ypatingą magiją“, – šypsojosi parodos atidaryme dalyvavusi ir jo sesuo bei scenos kolegė Diana Dirmė.

Tapybos procesas magą užburia tuo, kad jis jaučia ypatingą hipnotinę, sąmonės būseną ir atsiduoda pasąmonės kūrybai.

Menas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet tuo pačiu ir ją geriau suvokti.

„Mes visi žinome, kad menas nėra tiesa. Menas – tai melas, padedantis suvokti tiesą, ar bent jau tiesą, kuri mums duota suprasti, o menininkas privalo žinoti, kaip įtikinti kitus savo melo tikrumu“, – garsaus ispanų tapytojo Pablo Picasso žodžius kartoja A.Gaičiūnas.

Paklaustas, ar savo paveikslus parduoda, magas linktelėjo galvą ir šyptelėjęs pastebėjo, kad jų kaina išauga po autoriaus mirties. Tai buvo aliuzija į greitai dienos šviesą išvysiantį projektą „Palaidoti gyvi“, kuriam rengiasi abu „DiArchy“ nariai.

„Jau dabar, rengdamasis šiam projektui, kartkartėmis miegu karste, sapnuoju keistus sapnus, kuriuos perkeliu į drobę, – atviravo A. Gaičiūnas. – Tikiuosi, kai palaidos mane gyvą, galėsiu nutapyti dar ne vieną magišką paveikslą.“