Skelbiama, kad pedagogė nedarbingumo pažymėjimą gavo dar praėjusių metų lapkritį, kai paaiškėjo, kad kad VSD ataskaitose minima istorikės išsilavinimą turinti E. Kanaitė darželyje įdarbinta direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams.

Taip pat pažymima, jog net ir būdama oficialiai nedarbinga, E. Kanaitė toliau dalyvauja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) pasitarimuose dėl tautinių mažumų mokyklų likimo – tai patvirtina ministerijos protokolai.

Savo ruožtu į situaciją sureagavę „Sodros“ atstovai pažymi, kad turint nedarbingumą dirbti yra draudžiama, todėl šį atvejį ketinama tirti. Jei žinomos aplinkybės pasitvirtins, E. Kanaitė gali netekti nedarbingumo išmokų, teigė „Sodros“ atstovai.

Kaip LRT radijui teigė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius, E. Kanaitė posėdyje dalyvavo be ministerijos kvietimo, tačiau tokią teisę turėjo kaip Tautinių mažumų švietimo komisijos narė.

Viceministras pabrėžė, jog ministerijos esama situacija netenkina. Nurodoma, kad ŠMSM dėl E. Kanaitės pašalinimo iš komisijos jau kreipėsi į VSD.

ELTA primena, kad pernai, lapkričio 14 d. naujienų portalas 15min.lt pranešė, kad Vilniaus darželyje-mokykloje „Svaja“ trejus metus dirba anksčiau VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose minėta pedagogė E. Kanaitė. Dėmesį į šią situaciją socialiniame tinkle „Facebook“ atkreipė visuomenininkas Algis Ramanauskas.

Anksčiau žiniasklaidoje skelbta, kad E. Kanaitė asmeniniame socialiniame tinkle dalindavosi prorusiškais įrašais. Taip pat, 2015 metų VSD ataskaitoje minima, kad moteris yra Rusijos ambasados Vilniuje koordinuojamos Respublikinės tėvynainių tarybos narė, taip pat viena iš asociacijos „Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimo centras“ steigėjų. Pažymima, kad E. Kanaitė taip pat vadovavo Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijai. E. Kanaitės pavardė minima ir 2016 metų VSD saugumo ataskaitoje.

2012 metais E. Kanaitei buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas įteikė apdovanojimą už nuopelnus Rusijai.

Visi linkėtume vaikams tokių auklėtojų. Tačiau patikėti juos tenka ir kitokioms – aiškinančioms, kad lietuvių kalba yra „šunų kalba“. Tiesa, taip mananti sostinės darželio-lopšelio „Žiburėlis“ pedagogė jau baigė edukacinę karjerą: po savo skandalingojo įrašo feisbuke abipusiu sutarimu paliko darbą. Laimė, mažylių galvos nebebus nuodijamos panašiomis „įžvalgomis“, tačiau baugu suvokti mastą, kiek tokių penktosios kolonos apologetų jaukia mūsų vaikų protus.

Garsus istorijos mokytojas Mindaugas Nefas ne be pagrindo nuogąstavo dėl prorusiškų mokytojų (ir nebūtinai rusų kalbos) Lietuvos mokyklose. Iš jų mokiniai yra girdėję, kad „Putinas nėra toks blogas, kaip Lietuvoje rašo“, kad „Rusija didi valstybė, tik labai šmeižiama“. „Su tokiais veikėjais mokytojų kailiuose reikia kovoti principingiau“, – ragino savo feisbuko paskyroje M. Nefas.

Jei per visą gyvenimą, pragyventą Lietuvoje, naudojantis visomis čia teikiamomis naudomis, nei kalbėti, nei kalbos gerbti neišmoksti, tai –  pozicija.

Nuo prorusiško iki prokremliško požiūrio – tik žingsnis. Tie, kuriems lietuvių kalba – šunų, nesunku spėti, ką aiškina, kieno Krymas. Apklausos apnuogina skaudžią realybę: nuo 7 iki 20 proc. Lietuvos gyventojų politinėmis pažiūromis yra artimi Rusijai, linkę pritarti Kremliaus politikų teiginiams. Taigi nereikia turėti iliuzijų, kad kalbos apie „šunų kalbą“ – tik nekaltas pasapaliojimas. Jei per visą gyvenimą, pragyventą Lietuvoje, naudojantis visomis čia teikiamomis naudomis, nei kalbėti, nei kalbos gerbti neišmoksti, tai – pozicija. Kiek vilką bešertum, vis tiek į mišką žiūri – ar ne taip byloja lietuviška patarlė?

Socialiniame tinkle ikimokyklinio ugdymo darbuotoja lietuvių kalbą išvadino šunų kalba. Įrašą moteris parašė rusiškai. Netrukus pasipylė komentarai, kuriuose ne tik gėdinama įrašo autorė, bet ir aršiai diskutuojama dėl rusakalbių mokyklų ateities. Ministerija priduria, kad tai užtraukė negarbę visai pedagogų bendruomenei.

Vilniaus lopšelis-darželis „Žiburėlis“ nuo žurnalistų slepiasi užuolaidomis. Po to, kai šio darželio pedagogė skambiai pasisakė socialinėje erdvėje. Komentarą moteris parašė rusų kalba.

„Aš gyvenu Lietuvoje visą gyvenimą, lankiau rusišką mokyklą ir vaikai nuėjo į rusišką. Ukrainiečių ir baltarusių pas mus nemažai, nemanau, kad jie eis į lietuvišką mokyklą mokytis šunų kalba“, – rašė pedagogė.

Lietuvių kalbą prilyginusios šunų kalbai pedagogės kolegoms – šokas, o aplinkiniams gyventojams – nuostaba, kaip ši moteris dar dirba su vaikais.

„Pedagogai patys labai nustebo dėl šio pedagogės pasisakymo, nes jokių indikacijų iki tol nebuvo, tai buvo šokas“, – teigė Vilniaus miesto vicemerė Donalda Meiželytė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Nu, kaip galima, gyvena Lietuvoj ir sakyt tokius žodžius, čia nesąmonė“, – piktinosi vyras.

„Kas išduoda tuos pažymėjimus aukšto išsilavinimo, jeigu pedagogas va taip pasako, tai ko tada laukt iš vaikų, ką ji gali išmokyt vaikus“, – stebėjosi kitas vyras.

„Nu, tai ją iš Lietuvos reikia išvyti už tokį pasisakymą, čia kraupus vaizdelis“, – siūlė moteris.

Tai ją iš Lietuvos reikia išvyti už tokį pasisakymą, čia kraupus vaizdelis.

Dėl įrašo socialinėje erdvėje pedagogė nesislapstė ir pati prisipažino darželiui lietuvių kalbą prilyginusi šunų kalbai. Tad abipusiu šalių sutarimu, sausio 19 diena bus paskutinė jos darbo diena.

„Įstaigos direktorė sukvietė pedagogų tarybą, apsvarstė šitą klausimą, priėmė sprendimą, kad pedagogų etikos kodeksas pažeistas ir darbuotoja pasielgė tikrai netinkamai“, – kalbėjo D. Meiželytė.

„Mes traktuojam kaip šiurkštų mokytojų darbo etikos pažeidimą, tai prieštarauja švietimo įstatymui, kur mokytojas negali diskredituoti mokyklos, turi gerbti Lietuvos valstybę, istoriją, lietuvių kalbą“, – aiškino švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius.

Darželis, kuriame dirbo mokytoja – lietuviškas, o pati pedagogė – rusakalbė. Lietuvos rusų bendruomenė jos žodžius smerkia.

„Neapykantos kurstymas yra nusikaltimas. Nepamatuotai išsakyta nuomonė gali turėti skausmingų pasekmių“, – įspėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovė Nadežda Petrauskienė.

O ugdymo įstaigose tokie atvejai nebe pirmi. Prieš kelias savaites Vilniuje su dviem mokyklos draugais susitikęs moksleivis buvo apšaudytas iš pneumatinio ginklo, nes išsakė savo poziciją, kad yra už Ukrainą. Šįkart proputinišką leksikoną įvaldė mokytoja.

Anot savivaldybės, jei tokių atvejų daugės, atsakomybės turi imtis mokyklos.

„Įstaigos vadovo kompetencijoj yra prižiūrėti ir fiksuoti, jeigu pedagogo elgesys netinkamas, pažeidžia etiką“, – sakė D. Meiželytė.

Po šuniškų pasisakymų iš pedagogės lūpų visuomenė kelia klausimą dėl rusiškų mokyklų ateities ir kodėl priešiškumą valstybei demonstruojantys mokytojai vis dar išlaikomi valstybės.

„Kad išlaikytų savo tautos identitetą, galėtų rusų kalba mažinti pamokų skaičių, o lietuvių kalba padidinti skaičių ir rusų kultūra, kuri yra privaloma tokioj mokykloj“, – siūlė Vilniaus „Saulėtekio“ mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Reiza Zinkevičienė.

Tačiau Suomijos miestas Turku nuėjo dar griežtesniu keliu. Pamatę, kad rusų kalbos mokymas pradinėse mokyklose žlunga, suomiai nusprendė rusų kalbos klases visai uždaryti.

Lietuvos sprendimo iki šiol dar nėra. Ministerija užsiima analize.

„Žiūrima, kokia mokinių ateitis, ar ji priklauso nuo mokomosios kalbos. Iš naujo vertiname, kiek kalbos mokosi ikimokykliniame, pradiniame, viduriniame. Kada turėsime konkrečius sprendimus, pasidalinsime su visuomene“, – žadėjo R. Skaudžius.

Lietuvoje tautinių mažumų mokyklų per 80, iš jų 28 – rusų mokomąja kalba.

„Penkerius metus dirbau darželyje ir kasmet per Mokytojų dieną gaudavau gėlių. Šiais metais gėlių nebuvo, bet gavau pačią didžiausią dovaną“, – šypsojosi mama Digna ir pastebėjo, kad gimusi mažylė visada primins, kuri profesija yra svarbiausia.

Digna dirba pedagoge darželyje, Gytis – programuotojas. Pora susipažino daugiau kaip prieš trejus metus per socialinius tinklus.

„Atrodo, kad drauge jau daugiau kaip dešimtmetį. Tiek visko įvyko – kartu išgyvenome karantiną, susituokėme, nusipirkome pirmąjį būstą, o dabar susilaukėme ir Smiltės“, – pasakojo Digna.

Smiltės vardą dukrai išrinko tėtis. Tėveliai ieškojo tokio, kuris būtų trumpas ir paprastas. Nors iš pradžių mama dvejojo dėl jo, gimus mažylei, atrodė, kad tinkamesnio ir negalėtų būti.

Digna užaugo Aleksote, Kaune, tačiau keletą metų gyveno ir Akademijoje. Gytis 2014 m. iš Plungės atvyko mokytis į Kauno technologijos universitetą. Dabar šeima gyvena Vijūkų kaime, Užliedžių seniūnijoje.

Pasveikinti šeimos atvykęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas tėveliams įteikė tradiciškai dovanojamą kūdikio kraitelį ir kūdikio knygą, kurioje jie galės fiksuoti svarbiausias dukrelės gyvenimo akimirkas. Šeimai buvo perduota ir Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro dovana – nemokamas 1 valandos plaukimas laivu „Zapyškis“.

„Skulptorė ir pedagogė V. Skirgailaitė buvo viena iš pirmųjų jaunųjų menininkų, XX amžiaus viduryje atvykusių į Klaipėdą, čia prigijusių ir sugebėjusių prisidėti prie naujo uostamiesčio vizualinio lauko tradicijos formavimo to meto skurdžioje meninėje-kultūrinėje pajūrio dirvoje“, – teigiama pranešime.

Anot jo, V. Skirgailaitė buvo išskirtinai svarbi Klaipėdos kultūros ir meno asmenybė, savo darbu palikusi gilius pėdsakus kelių kartų kūrėjų likimuose.

Skulptorė su kitais dešimt menininkų 1973 metais padėjo pagrindus Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus atitikmens įsikūrimui. Du dešimtmečius ji vadovavo šiam skyriui.

V. Skirgailaitė gimė 1935 metais Kuršėnuose, mokėsi S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, 1964 metais baigė Lietuvos dailės institutą.

Menininkė dirbo Dailės kombinate, A. Brako dailės mokykloje, E. Balsio menų gimnazijoje.

Skulptorė daug energijos, laiko ir jėgų skyrė Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokyklos įkūrimui.

„Skulptorė daug energijos, laiko ir jėgų skyrė Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokyklos įkūrimui. Violeta Skirgailaitė ilgai kovojo ir dėl Adomo Brako vardo, jo kultūrinio palikimo išsaugojimo Klaipėdoje“, – rašoma Dailininkų sąjungos pranešime.

V. Skirgailaitė buvo viena iš Klaipėdos skulptūrų parko iniciatorių. Ji uostamiesčiui yra sukūrusi dekoratyvių skulptūrų: „Veidrodis“ (1978 m.), „Akimirka“ (1979 m.), „Pasivaikščiojimas“ (1980 m.), taip pat – mažosios plastikos kūrinių, portretų.

„Jos kūrybai buvo būdingas ryškus, griežtokas piešinys, tvirta realistinė forma. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus“, – teigiama pranešime.

Apie darbą

Ką mano gyvenime reiškia darbas, yra vienas sudėtingesnių klausimų. Žinau, kad tai yra didžioji ir viena svarbiausių mano gyvenimo dalių, kurią aš myliu. Man patinka prisiliesti prie jauno žmogaus sielos, jei tik jis prisileidžia, ir jį formuoti tarsi augantį medį (svarbiausia, sutvirtinant jo kamieną), parodyti gyvenimo grožį. Parodant jį kaip kopimą į kalną, nes be pastangų, be kopimo, nepamatys to grožio. Be to, man, kūrybiniam žmogui, darbas yra ir kūrybos procesas, kuriame aš esu ir atsiduodanti, ir atiduodanti dalį savęs. Kartais pati sau nepažini, nustebinanti, pati save kritikuojanti, klystanti, kylanti, besidžiaugianti ir nusivilianti.

Apie šeimą

Šeima yra mano tvirtovė, kurioje jaučiuosi saugiausiai. Čia aš esu aš. Šeima yra mano širdis.

Apie pomėgius

Pomėgiai gana elementarūs. Vienas jų – kelionės, bet jomis siekiu ne tik pažinti pasaulį, jos man suteikia bei sužadina ir kūrybinių impulsų. Po kūrybinių procesų ir kartais įvairių nevilčių mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, tai nuskaidrina mintis. Na, ir, žinoma, esu knygų fanatikė. Dievinu lietuvių autoriaus Romualdo Granausko kūrybą, turbūt perskaičiau visas jo knygas. Pagal jo kūrinius su suaugusiaisiais esu ir spektaklį stačiusi, ir skaitovus ruošiau. Jo kūrinių genialumas slypi paprastume. Dar labai mėgstu Grigorijaus Kanovičiaus romanus.

Apie Klaipėdą

Esu gimusi beveik Klaipėdoje, mano gimtinė – Veiviržėnai. Klaipėda man visada buvo tarsi uostas, į kurį aš iš bet kur ir bet kada noriu sugrįžti. Man čia gera. Mums su vyru taip lėmė likimas, kad po studijų gavome paskyrimą į Mažeikius, tačiau po 13 metų sugrįžome į Klaipėdą. Kuo stebuklingas šitas miestas? Čia yra mano šaknys, čia praleidau visas savo vasaras. Šitas miestas man tarsi atveria kažkokius didelius horizontus.

Gyvenimo kredo

Pagrindinis mano gyvenimo principas – ką darai, daryk gerai ir iš širdies. Arba kitais žodžiais tariant, reikia kalbėti iš širdies į širdį. Visada glūdi sąmonėje tas varpo dūžis, kad į salotas perkūnas netrenkia ir kad ąžuolai šiltnamyje neauga.

Apie Metų klaipėdietę

Šitiek moterų nuveikia tiek gerų darbų, bet mes kiekvienas gyvename tarsi kažkokiame uždarame burbule, niekas nežino kito žmogaus pasiekimų, niekas nežino jo darbų, o „Metų klaipėdietės“ konkursas yra tas įvertinimas ir pasidžiaugimas gražiais moterų darbais. Bet kai pati atsidūriau šiame sąraše, suveikė mano vidinis kritikas, ar tikrai esu to verta? Tikrai dirbu sąžiningai ir iš širdies, kiek mano kūrybinės lubos leidžia, bet ar to pakanka būti šiame garbingame sąraše, nežinau. O šiaip labai sveikinu tokias iniciatyvas.

Gavo visus leidimus

Situacija, su kuria susidūrė nedidelį atlygį gaunanti kūno kultūros mokytoja, byloja apie valstybės požiūrį į žmogų, kuris nusprendė dirbti dvigubai daugiau, kad netektų prašinėti pašalpų iš biudžeto.

Šoktelėjus šildymo, elektros ir maisto kainoms, vienos uostamiesčio ugdymo įstaigos mokytoja ėmė sukti galvą, kaip prisidurti prie nedidelės algos.

"Kadangi gyvenu rajone, o dirbu Klaipėdoje, nusprendžiau registruotis ir teikti pavežėjo paslaugą. Dirbu laisvalaikiu, nedideli tai pinigai, bet bent jau užsidirbu degalų išlaidoms. Registravau veiklą, gavau visus leidimus", – pasakojo mokytoja.

Moteris įsiregistravo tarptautinėje pavėžėjimo paslaugą teikiančioje "Bolt" platformoje.

Norint tapti keleivių pavežėju, privaloma gauti Lietuvos transporto saugos administracijos leidimą. Tai kainuoja aštuonis eurus.

Prievolių sąrašas

Leidimui užsiimti tokia veikla privaloma pateikti automobilio registracijos dokumentus, o jei mašina nuomojama, privalu turėti nuomos sutartį.

Reikalingas draudimas, nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma su konkrečiu ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriumi.

Mokytoja darbdaviui pateikė privalomojo sveikatos mokymo metu įgytų sveikatos žinių įgūdžių įvertinimo pažymėjimą.

Pateikė ir sveikatos patikrinimo pažymą.

"Moku visus mokesčius, jau esu drausta sveikatos draudimu, bet vis tiek papildomai sumoku sveikatos draudimą, gyventojų pajamų ir kitus mokesčius. Privalau deklaruoti pajamas. Aš viską sumoku sąžiningai. O mano noras labai menkas – užsidirbti šiek tiek papildomai", – teigė mokytoja.

Gavo baudą

Pavežėjo veiklą registravusi moteris ramiai uostamiesčio gatvėmis važinėjo neilgai.

"Vieną vakarą prie stoties staiga mane pasivijo geltonomis liemenėmis vilkintys kontrolieriai. Jie ėmė berti reikalavimus. Vardijo, ką turiu jiems tuojau pat pateikti. Nuo įtampos net širdis sustreikavo. Vairuotojo pažymėjimą, draudimą, mašinos registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną. Net pažymą iš Psichikos sveikatos centro", – pasakojo mokytoja.

Taip pat reikėjo pateikti vežėjo ir keleivių vežimo organizatoriaus sutartį dėl bendradarbiavimo.

Vairuotoja tuo metu laisvų rankų įranga kalbėjo telefonu, ji buvo sustojusi kelkraštyje.

"Man buvo pareikšta, kad esu taksi vairuotoja. Bet aš nesu taksi vairuotoja, neturiu stovėjimo vietos taksi automobiliams skirtose zonose, negaliu važiuoti, pavyzdžiui, Tiltų gatve", – pastebėjo moteris.

Po patikrinimo kontrolieriai konstatavo, kad moteris, nors ir vairuoja techniškai tvarkingą automobilį, bet neturi ne mažiau kaip šešis mėnesius galiojančio techninės apžiūros dokumento.

Toks reikalavimas keliamas pavėžėjimo paslaugą teikiančioms mašinoms.

Moteris buvo nubausta 15 eurų bauda.

Klausimai dėl reputacijos

Tačiau labiausiai vairuotoją šokiravo tai, kad iš jos buvo pareikalauta metus galiojančios pažymos iš Priklausomybės ligų centro.

Moteris vairuoja jau 30 metų. Keičiant vairuotojo pažymėjimą ji nuolat pristatydavo medicininę pažymą, kuri galioja nurodytą laiką.

"Gaunant medicininę pažymą privalėjau pateikti išrašą iš Priklausomybės ligų centro. Tačiau, pasirodo, pavežėjams tokios pažymos reikia kreiptis kasmet", – stebėjosi moteris.

Pirmadienį moteris sulaukė elektroniniu būdu užsakytų pažymų.

Informatikos ir ryšių departamentas išrašė pažymą dėl neteistumo.

Priklausomybės ligų centras elektroniniu būdu atsiuntė medicininę pažymą.

Šios įstaigos tinklalapyje pažymėta, kad iš esmės tai vairuotojų sveikatą tikrina šeimos gydytojas, teikiantis pirminės sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje pacientas yra prisiregistravęs, arba Psichikos sveikatos centro psichiatras.

Kaip jie sveikatą galėjo įvertinti nematydami žmogaus?

Pažymos iš Respublikinio priklausomybės ligų centro filialų reikia tik esant įtarimui dėl galimos priklausomybės ligos.

Šiai vairuotojai tokia liga niekada nebuvo įtariama.

"Ir kam to reikia? Priklausomybės ligų centras manęs juk realiai net akyse nematė. Kaip jie sveikatą galėjo įvertinti nematydami žmogaus? Ar visa tai tikrai būtina?" – klausimus bėrė vairuotoja.

Lietuvos transporto saugos administracijos puslapyje išvardyti reikalavimai, keliami pavežėjams.

Nurodyta, kad lengvųjų automobilių, kuriais teikiamos keleivių vežimo už atlygį paslaugos, vairuotojai turi būti nepriekaištingos reputacijos.

"Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas nėra išnykęs ar panaikintas; buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ir yra neatlikęs paskirtos bausmės (išskyrus atvejus, kai asmuo atleistas nuo bausmės atlikimo); piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis", – rašoma taisyklėse.

Tokias tvarkas numato Kelių transporto kodeksas.

Alina Velykienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Rinkliavoms – apvali suma

"Man tai panašu į lupikavimą. Už leidimą vykdyti keleivių pavėžėjimo paslaugą yra numatyta aštuonių eurų valstybės rinkliava. Priklausomybės ligų centras skubos tvarka pažymą išdavė už penkis eurus. Dar šešis eurus reikėjo sumokėti už elektroninę pažymą dėl teistumo Informatikos ir ryšių departamentui", – skaičiavo mokytoja.

Kas šešis mėnesius moteris privalės kreiptis į Techninių apžiūrų centrą techninės apžiūros talono. Tai taip pat kainuoja.

Už lengvojo automobilio patikrą čia teks mokėti 21,9 euro. Jei mašina varoma dyzelinu, teks pakloti daugiau – 25,4 euro.

Moters darbą nuožmiai vertina tarptautinė įmonė. Bet kuris klientas gali pateikti pretenziją dėl paslaugos, ir veikla gali būti sustabdyta.

"Vairuotojai yra vertinami. Aš turiu šimto balų įvertinimą, vadinasi, tikrai esu gera darbuotoja ir mano paslaugomis žmonės liko patenkinti. Bet kurį vairuotoją darbdavys gali užblokuoti, jei tik sulauks skundų. Ir tokių jau buvo ne vienas", – pasakojo moteris.

Valstybė demoralizuoja žmones, kurie imasi atsakomybės ir nori uždirbti papildomų pajamų teisėtu būdu.

Valstybė – pašalpinių veisykla

Kūno kultūros mokytoja dar tik kartą sulaukė 15 eurų nuobaudos, antrąsyk jai jau grėstų 60 eurų bauda.

Situaciją vairuotoja nupasakojo Klaipėdos miesto tarybos narei Alinai Velykienei, klausdama, ar valstybė nepersistengė su tokiais reikalavimais?

"Valstybė verčia žmogų lakstyti dėl visiškai perteklinių dalykų, verčia rinkti krūvas pažymų. Bet esmė čia visai kita. Valstybė demoralizuoja žmones, kurie imasi atsakomybės ir nori uždirbti papildomų pajamų teisėtu būdu", – situaciją apibendrino A. Velykienė.

Politikę nustebino tai, kad pavežėjų kontrole užsiima savivaldybės įmonės kontrolieriai, o ne Policijos pareigūnai bei Lietuvos transporto saugos administracija.

Daugėja pažeidimų

Įstaigos "Klaipėdos keleivinis transportas" vadovas Andrius Samuilovas patikino, kad teisę tikrinti ne tik taksistus, bet ir kitus vairuotojus, teikiančius pavėžėjimo paslaugą už atlygį, įstaigos kontrolieriai tikrai turi.

Maža to, jie tai gali daryti ir kitose, ne tik Klaipėdos miesto savivaldybės administruojamose teritorijose.

"Pirmasis tarybos sprendimas buvo dar 2012 metais, 2020-aisiais buvo papildymas. Juk viskas keičiasi ir evoliucionuoja. Pavežėjų prieš keletą metų iš viso dar nebuvo. Taip, galime kontrolę vykdyti ne tik Klaipėdoje, tai dažniausiai vyksta kitų savivaldybių prašymu", – patikino A. Samuilovas.

Įstaigos vadovas patikino, kad priekaištai dėl pažymų kiekio turėtų būti adresuojami Seimui, o ne kontrolieriams.

2021 m. šios įstaigos kontrolieriai fiksavo net 841 pažeidimą.

Daugiausia pažeidimų nustatyta lengvųjų automobilių ir lengvųjų automobilių taksi sektoriuje. Įžvelgiama tendencija, kad 2021 m. bendras užfiksuotų pažeidimų skaičius po žymaus sumažėjimo 2019 ir 2020 m. vėl išaugo net 168 proc.

"Deja, stebima sunkių pažeidimų skaičiaus didėjimo tendencija, paslaugų teikimas be leidimo. Lyginant su 2020 metais, 31 proc. išaugo teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo skaičius ir 15 proc. paslaugų teikimo be leidimo didėjimas. Taip pat net 365 proc. padidėjo keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir taksi taisyklių pažeidimų", – rašoma 2021 metų įstaigos veiklos ataskaitoje.

Kontrolė: įstaigos "Klaipėdos keleivinis transportas" vadovas A. Samuilovas tikino, kad taksi ir pavėžėjimo paslaugas teikiančių vairuotojų padaromų pažeidimų padaugėjo tris kartus. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prie registrų neprileido

A. Samuilovas negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl pažeidimų skaičius šoktelėjo net tris kartus.

"Labai sudėtinga paaiškinti, kas tai lemia. Kai tik atsirado pavežėjų paslauga, daugybė taksi vairuotojų ėmė dirbti pagal programėles. Vėliau įvyko atvirkštinis procesas. Faktiškai šiuo metu visi taksi vairuotojai ir pavežėjai yra po vienu kurpaliumi", – įžvelgė A. Samuilovas.

Pažeidimų skaičius gali augti ir dėl didėjančio tokias paslaugas teikiančių vairuotojų skaičiaus.

"Skundų dėl pavežėjų paslaugų yra daug. O mums pavesta pusiau sanitaro funkcija. Yra reikalavimai, jų reikia laikytis. Juk negali taip būti, kad vieni reikalavimų laikosi, o kitiems tai negalioja", – pastebėjo A. Samuilovas.

Įstaiga mėgino išsiaiškinti, ar kontrolieriai galėtų nereikalauti pažymų dėl teistumo ir priklausomybės ligų.

"Dabar viskas skaitmenizuota. Mėginome pasiaiškinti, ar tokias pažymas galime matyti kokiame nors registre. Tada nereikėtų pavežėjui vežiotis viso segtuvo dokumentų. Tačiau mums buvo atsakyta, kad dėl asmens ir sveikatos duomenų apsaugos mes negalime patekti į tokius registrus. Esame už tai, kad administracinė našta būtų sumažinta", – pripažino A. Samuilovas.

Neskubėjo palikti namų

Vienas didžiausių ukrainietės Olenos malonumų buvo ir tebėra skaityti, todėl nenuostabu, kad moteris sukaupė šimtus pačių įvairiausių knygų, pradedant profesine literatūra, baigiant romanais. Tiesa, visa jos biblioteka liko Ukrainoje, Slaviansko mieste.

„Knygos ir patys namai – sveiki. Gyvenau krašte, kuris yra labiausiai nutolęs nuo fronto linijos, todėl ten ganėtinai saugu. Nors bičiulės buto langai į šipulius pabiro“, – kalbėjo Olena Proscevičienė.

Ten ganėtinai saugu. Nors bičiulės buto langai į šipulius pabiro.

Prasidėjus karui moteris neskubėjo palikti savo namų. Ji matė, kaip 2014-ųjų balandį prorusiški separatistai užėmė sričių administracinius pastatus Donecke ir Luhanske, todėl kasdieniai apšaudymai praėjusios žiemos pabaigoje ir šių metų pavasarį jos nebegąsdino. Jei ne stogo virš galvos netekusi bičiulė, Olena veikiausiai dar ir šiandien būtų Ukrainoje.

„Draugės namai buvo visiškai sunaikinti, todėl priglaudžiau ją pas save. Ji visą laiką jaudinosi, kad tas pats likimas neištiktų ir mano namų. Nors visada buvau ganėtinai rami, galiausiai tas nerimas persidavė ir man“, – O.Proscevičienė pasakojo, kad jos sprendimas palikti Ukrainą labiausiai nudžiugino ne vienus metus Kaune gyvenančius vaikus.

Sūnus, anot pašnekovės, seniai prašė persikraustyti į Lietuvą. Apie tai nesiliovė kalbėti ir dukra, Donecką palikusi po 2014-ųjų įvykių.

„Kodėl Lietuva? Buvau ištekėjusi už lietuvio. Susipažinau su juo Ukrainoje, kur jis tuo metu gyveno“, – išgirdus trumpą gyvenimo istoriją Olenos lūpose pasidarė aiškiau, kodėl jos vaikai pasirinko būtent šį kraštą.

Laukimas: nors Kaune jaučiasi gerai, ukrainietė svajoja, kada galės grįžti namo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Atsivežė savo knygą

Paskutinioji Olenos kelionė į Kauną buvo kitokia. Anksčiau į miestą, kuriame savo gyvenimą susikūrė jos vaikai, moteris vykdavo kaip svečias, o ir atstumą nuo Ukrainos iki Lietuvos ji įveikdavo kur kas greičiau.

„Šįsyk viskas buvo kitaip. Per Ukrainą važiavome tris dienas, nes stojome nakvynės. Ketvirtos dienos rytą buvome Lenkijoje, o vakare pajudėjome iš Varšuvos į Lietuvą“, – apie savo kelionę pasakojo O.Proscevičienė.

Su savimi ukrainietė turėjo tik būtiniausius asmeninius daiktus, užrašų bloknotą ir kelis knygos „Loto žmona“ egzempliorius. Baigusi Donecko universitetą, ne vienus metus mokykloje dėsčiusi rusų kalbą ir literatūrą, nuo 2014-ųjų moteris daug rašė. Jos tekstai buvo publikuojami įvairiuose leidiniuose, o prieš metus pasirodė debiutinė knyga „Loto žmona“, skirta 2015 m. sausio–vasario įvykiams. Viena pagrindinių šios knygos veikėjų Zoja vyksta į šalies rytuose esantį, rusų separatistų apsuptą Vuhlehirsko miestą pasiimti senos mamos, visomis jėgomis besipriešinančios palikti savo gimtuosius namus.

„Ar Zojai pavyks rasti savo motiną? Kas nutiks visiems tiems, kurie atsidūrė pačiame karo sūkuryje? – atsakymus į šiuos klausimus, anot autorės, skaitytojai ras jos knygoje, išleistoje 1 tūkst. egzempliorių tiražu. – Didesnių tiražų pas mus nebūna, nes iš rašymo Ukrainoje išgyventi neįmanoma, tai pavyko padaryti gal tik porai rašytojų.“

Olena būtų laiminga, jei savo knygą galėtų pristatyti ir Lietuvos žmonėms. Tik prieš tai ją reikia išversti į lietuvių kalbą. Autorė pasakojo radusi vertėją, kuris lyg ir imtųsi šio darbo. Beliko tik sulaukti patvirtinimo ir pradėti darbus.

„Karo metu iš Lietuvos sulaukėme labai daug paramos, atjautos, todėl manau, kad žmonėms būtų įdomu paskaityti šią knygą“, – svarstė O.Proscevičienė.

Žymi savo mintis

Atvykusi į Lietuvą Olena nesiliovė rašyti. Įvairios mintys visą laiką gulė į jos bloknoto puslapius.

„Tik tos mintys dabar kiek kitokios. Ne kaip šios šalies svečio, o kaip imigranto“, – paklausta, ar tai yra užuomina į naują knygą, O.Proscevičienė nenorėjo užbėgti įvykiams už akių.

Laikas, anot jos, viską sudėlios į savo vietas, kaip tai įvyko ir su darbu Lietuvoje.

„Žinote, čia man labai gera, tačiau ilgą laiką neapleido mintis, kad esu ne savo vietoje, kad turėčiau būti Ukrainoje ir padėti ten esantiems žmonėms. Kūnas čia, bet širdis – ten, namuose“, – anot pedagogės, viskas pasikeitė tada, kai ji ėmė dirbti.

Rugpjūčio pabaigoje visiškai atsitiktinai pamačiusi skelbimą Olena atėjo į „Herojaus“ mokyklą. Žinodama, kiek į Lietuvą atvyko pedagogų ir kiek jų jau gavo darbus, O.Proscevičienė nieko nesitikėjo, tačiau užpildė reikiamus dokumentus, pasikalbėjo su įstaigos vadovybe. Kitą dieną ji sulaukė skambučio ir kvietimo įsilieti į mokyklos bendruomenę.

„Kažkas neįtikėtino! Ukrainoje toks procesas būtų užsitęsęs kur kas ilgiau. Jūs, lietuviai, gyvenate kitaip“, – O.Proscevičienė neslėpė bandanti keisti požiūrį ir į darbą žiūrėti ne kaip į prievolę, o kaip į malonumą.

Ar norėčiau grįžti? Žinoma. Tikiu, kad taip ir bus, tik nežinau, kaip greitai.

Dirba su mokiniais

Nuo rugsėjo 1-osios Olena kiekvieną dieną eina į „Herojaus“ padalinį, esantį naujajame „Žalgirio“ arenos vandens sporto centre, kur 3–4 klasių vaikus iš Ukrainos moko anglų kalbos. Pamokos čia trunka nuo 8 iki 16 val. Tądien, kai susitikome su Olena, pro duris ji išleido savo mokinius ir pati jau ruošėsi eiti į namus.

„Darbas su vaikais įdomus. Nesakysiu, kad lengvas. Mokslai per nuotolį padarė savo, todėl grįžti į normalų ritmą mokiniams nėra paprasta, bet mes visi labai stengiamės“, – O.Proscevičienė pasakojo apie savo naująją rutiną ir naujus įpročius. Visus darbus Olena stengiasi atlikti mokykloje ir grįžusi namo apie juos negalvoti. Moteris laiminga, galėdama leisti laiką su savo vaikais, anūke ar tiesiog pasivaikščioti po vieną iš daugelio miesto parkų.

Planas: tikėtina, kad greitu metu „Loto žmona“ bus išversta į lietuvių kalbą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nepaisant visko, Olena nesiliauja galvoti apie Ukrainą. Kasdien ji stebi visus įvykius, bendrauja su gimtinėje likusiais draugais ir kolegomis.

„Ar norėčiau grįžti? Žinoma. Tikiu kad taip ir bus, tik nežinau, kaip greitai“, – pečiais gūžtelėjo ukrainietė.

Aldona Marija Urbonavičiūtė-Šatienė gimė 1945 m. spalio 9 d. Kalvarijos mieste. 1953–1964 metais mokėsi dabartinėje Marijampolės Rygyšių Jono gimnazijoje, žaidė krepšinį už Lietuvos jaunių merginų rinktinę.

1964 m. įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI , dabar – VDU Švietimo akademija) specialybę geografija ir kūno kultūra. Žaidė krepšinį už VVPI merginų komandą „Šviesa“. 1969 metais baigė VVPI ir liko čia dirbti. Tais pačiais metais sukūrė šeimą su nusipelniusiu treneriu Algimantu Šatu.

1977 m. dirbo Valstybiniame Vilniaus universitete (VU) pas šviesios atminties docentą trenerį Vytautą Bimbą (1927–2001).

Iš VU atleista dėl etatų mažinimo, 1998 m. sugrįžo dirbti į savo gimtąjį Alma Mater, Kūno kultūros bendrąją katedrą, ir dirbo joje iki 2006 metų.

Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugija reiškia nuoširdžią užuojautą velionės Aldonos Marijos vyrui Algimantui, sūnui Aurimui.

Šv. Mišios už A. M. Urbonavičiūtę-Šatienę bus aukojamos Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, antradienį, sausio 18 d., 18.00 val. Atsisveikinimas – trečiadienį, sausio 19 d., 10.00–14.30 val., šarvojimo salėje prie Šv. Petro Povilo bažnyčios. Urna su velionės palaikais išnešama 15.00 val. Laidojama Kairėnų kapinėse.