L. Vaičio, apdovanoto Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu ir auksiniu „Architektūros riterio“ ordinu, architekto Algimanto Zavišos paramos ir labdaros fondo apdovanojimu „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“, kūryba pristatoma Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje. Kuratorių Martyno Vaičio ir Gretos Trapikienės dėka galima išvysti niekur iki šiol nerodytus architekto projektus.

Pelėdų kalnas – it šventovė

Įžengus į ekspozicijos erdvę ir akimis apžvelgus jos visumą, apima jausmas, tarsi tai – ne paroda, kurioje eksponatai tvarkingai sudėti į jiems geriausiai parinktas vietas, o erdvė, kurioje L. Vaitys mąstydavo, eskizuodavo, susitikdavo su kolegomis, draugais. Šis įspūdis neatsitiktinis.

Architekto ryšys su Menų akademija buvo abipusiškai brangus, tvirtas. L. Vaitys palaikė akademijos studentus kasmet diplomantams, kurių baigiamieji darbai įvertinti aukščiausiais balais, skirdamas garbingą savo tėčio tapytojo Jono Vaičio premiją.

J. Vaitį su Kauno meno mokykla, kurios erdvėse įsikūrusi Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerija, sieja graži istorija – jis čia mokėsi, dėstytojavo, o 1947 m. tapo direktoriumi. „Mano tėvas – Lietuvos tapybos klasikas, džiaugiuosi, kad dalį vaikystės praleidau šiose erdvėse ir mačiau, kaip jis dirba. Pelėdų kalnas man – šventas“, – yra sakęs L. Vaitys.

Baigti ir neįgyvendinti darbai

Parodų erdvės transformacija iš ekspozicijos, kurioje objektai žiūrovui pasiekiami tik per atstumą, į improvizuotą architekto darbo kabinetą, kuriame žiūrovas yra laukiamas ir priimamas svetingai, kuria artimesnį, dėmesingesnį parodos lankytojo ir joje pristatomų darbų, objektų santykį.

Lankydamasis architekto darbo kabinete, žiūrovas turi galimybę pamatyti įgyvendintus L. Vaičio darbus: Vilniaus tarptautinio oro uosto projektą (kurtą kartu su Algimantu Alekna ir Gintautu Telksniu, 1983–1993 m.) ir vėliau sukurtą Vilniaus tarptautinio oro uosto išplėtimo ir rekonstrukcijos projektą (įgyvendintą kartu su Romualdu Kučinsku, 2004 m.); viešbučio „Europa City“ projektą (kurtą kartu su Romualdu Kučinsku, 2003 m.); sporto ir reabilitacijos komplekso „Olympic Gym“ projektą (1999 m.); buvusio Lietuvos taupomojo banko administracinio pastato projektą (kurtą kartu su Dainiumi Čižu, 1987 m.) ir kitus projektus.

Architekto ryšys su Menų akademija buvo abipusiškai brangus, tvirtas.

Greta eksponuojami ir nerealizuoti architekto darbai: kultūros namų „Sudostroitel“ projektas (kurtas kartu su Algimantu Mačiuliu ir Henriku Šilgaliu, 1970 m.), Mykolajivas, Ukraina; autobusų stoties Kaune projektas (kurtas kartu su A. Alekna ir G. Telksniu), kuris respublikiniame architektūros projektų konkurse, vykusiame 1978 m., įvertintas pirmąja premija; tarptautinio komunikacijų centro Defance, Paryžius, projektas (kurtas kartu su A. Alekna ir G. Telksniu), dalyvavęs tarptautiniame architektų projektų konkurse Paryžiuje (1980 m.); Matematikų namų Vilniuje projektas (kurtas kartu su Egidijumi Gyliu, 1989 m.), respublikiniame architektūrinių projektų konkurse apdovanotas antra premija.

Parodoje taip pat galima pamatyti L. Vaičio eskizų albumų, kuriose keliomis apgalvotomis linijomis vaizduojami miestovaizdžio motyvai, ir asmeninius daiktus, tarp kurių – akiniai, charakteringas stiliaus akcentas, lydėjęs architektą nuo pat jaunystės.

Populiarino architektūrą

Svarbi ekspozicijos dalis – leidiniai. Parodoje žiūrovas gali pamatyti ir netgi pavartyti pirmąjį žurnalo „Archiforma“, vieno pirmųjų architektūrai skirtų leidinių, kuriame pateikiama Lietuvos ir pasaulio architektūros apžvalga, numerį. L. Vaičio 1996-aisiais pradėtas leisti žurnalas yra leidžiamas iki šiol. Šiuo metu jam vadovauja viena iš parodos kuratorių – G. Trapikienė.

Parodoje pristatomos ir monografijos: „Eklektika“, „Našlaičio patirtis“, kuriose architektas atskleidė savo požiūrį į Lietuvos architektūros raidą ir besivystančių krypčių sąveiką su istoriniu Lietuvos architektūros palikimu.

Parodos lankytojas gali susipažinti ir su L. Vaičio iniciatyva išleista architektūros knygų serija, kuria siekta didinti Lietuvos architektų žinomumą ir atkreipti dėmesį į istorinę Lietuvos architektūros raidą. Ekspozicijoje – A. Zavišai, G. Telksniui, Gediminui Baravykui, Alfredui Gyčiui Tiškui ir kitiems skirtos knygos. Kolegos, draugai architektui buvo labai svarbūs. Todėl ši architektūros knygų serija yra ne tik siekis populiarinti architektūrą, bet ir gražus L. Vaičio gestas, pagerbiantis draugystę.

Parodą užbaigia neilgos trukmės filmas apie L. Vaičio kūrybą, kuriame apie architektą kalba ne tik jo kolegos, bet apie savo santykį su architektūra pasakoja ir pats L. Vaitys, nepriklausomos Lietuvos aušroje praskynęs kelią į profesionalią architektūrą.

„Ši ekspozicija – padėka asmenybei, seneliui, mokytojui, architektui Leonardui Vaičiui, kuris padarė didžiulę įtaką ne tik Lietuvos architektūros raidai, bet ir man pačiam“, – sako parodos kuratorius, architekto anūkas M. Vaičys.

Kas? Paroda „Sugrįžimas“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas)

Kada? veikia iki spalio 29 d.

J. Statkevičius tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume (dabar: Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) studijavo 1984–1988 m. Po dizainerio studijų baigimo prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams, bendruomenės jis prisimenamas kaip vienintelis technikumo absolventas, kuris gynė savo gimtąją šalį sausio 13-ąją ir su ne mažesne drąsa šturmavo mados sostinę Paryžių, pristatydamas savo aukštosios mados kolekciją ir įtraukdamas Lietuvą į pasaulio mados akiratį. J. Statkevičius yra vienintelis Lietuvos dizaineris, kuris priklauso Paryžiaus aukštosios mados asociacijai. Bendruomenė didžiuojasi, jog tarptautiniais apdovanojimais įvertinto kūrėjo kūrybinio kelio pradžia buvo Stepo Žuko dailės technikume.

J. Statkevičius technikumą prisimena su pagarba. „Nežinau, kuri aukštojo mokslo institucija Lietuvoje yra tokio lygio, koks buvo technikumas. Jis kiekvienam iš mūsų tapo vartais, už kurių atsivėrė keliai į platųjį pasaulį“, – sakė dizaineris. Įveikdamas visus sunkumus, J. Statkevičius ryžtingai žengė pro šiuos vartus ir per darbus, sukurtus aukštosios mados ir teatro kostiumų srityse, pasauliui ir saulei atvėrė Lietuvos veidą, atsistodamas greta pasaulinių mados korifėjų.

Reikšmingiems dizainerio pasiekimams įtakos turėjo tai, jog technikumas buvo laisvės oazė. „Tarybinės santvarkos mes nejutome, nes gyvenome visiškai kitame pasaulyje. Ir tai leido pasiekti tokių aukštumų, kuriomis šiandien džiaugiamės ir didžiuojamės,  –  pabrėžė dizaineris. –  Atmosfera technikume buvo nuostabi, o studijų laikas – stebuklingas. Sulaukdavau daug dėmesio, kadangi savo studijų programoje buvau vienas vaikinas tarp dvylikos merginų, be to, mokėjau siūti ir dėstytojos tai iš karto pastebėjo.“ J. Statkevičius akcentuoja, jog būtent dėstytojos atvėrė plačias galimybes semtis žinių. „Jos kūrė mums nuostabų meno, madų pasaulį, kuriame mes ir gyvenome. Iš jų visada sužinodavome kažką naujo. Jos buvo atviros, bendraudavo su mumis kaip lygios su lygiais. Ryškiai pamenu dėstytojas: Eugeniją Lašienę, Aldoną Ruseckaitę, Ireną Nazarkiną, Aldoną Ogijienę, Svetlaną Golovesko, Audronę Šakienę ir Aldoną Tamošaitytę. Ryšį su buvusiomis dėstytojomis palaikau iki šiol“, – sakė dizaineris, pabrėždamas, jog jo atmintyje svarbią vietą užima ir technikumo direktorius Vytautas Dūdėnas.

Atrandamos galimybės

„D.Liškevičiaus personalinė paroda yra ketvirtoji iš dvylikos parodų Kauno meno mokyklos 100-mečiui skirto ciklo. Anksčiau surengtose parodose žiūrovas galėjo pastebėti kaip su lyg kiekvieno menininko ekspozicija meno kūriniai užima vis daugiau „Pelėdų kalno“ galerijos ploto. D.Liškevičiaus parodoje – suteikiama galimybė įžengti į atvirą erdvę. Ekspozicija iškalbinga, atkreipianti dėmesį į dalykus, kurie kasdien lieka nepastebėti“, – sako parodos kuratorė, Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanoto menininko, savo kūrybą pristačiusio Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje, JAV, Australijoje, paroda – kitokia.

„Labai tuo džiaugiamės, nes norime, kad Kauno kolegijos bendruomenė, kauniečiai, miesto svečiai turėtų galimybę atrasti Lietuvos meno lauko įvairovę“, – sakė I.Valentinienė.

Iš praeities į dabartį

Sulaukęs kvietimo rengti šią parodą menininkas grįžo laiku atgal. Nes parodos planavimas prasidėjo nuo diplominio darbo, sukurto prieš tris dešimtmečius, kurį žiūrovas gali matyti D.Liškevičiaus kurtame plakate, pasitinkančiame jį dar prieš įžengiant į galerijos erdvę. Plakatas – simboliškai žymi parodos pradžią.

„Žinodamas, kad rengsiu parodą „Pelėdų kalno“ galerijoje, nuvykau į Jurbarke esantį Vinco Grybo memorialinį muziejų. Ant greta muziejaus pastato stovinčio ąžuolinio stulpo tupi išskobta medinė pelėda. Tai – mano diplominis darbas, kurio vadovas buvo skulptorius Juozas Šlivinskas, o jį užbaigti padėjo kursiokai. Esu jiems dėkingas. Nuvykęs į Jurbarką fotografavau savo diplominį darbą ir vieną nuotrauką panaudojau parodos plakatui, kuris tapo ekspozicijos kūriniu“, – pasakoja D.Liškevičius.

Simboliškas ir kitas darbas parodoje – balkonėlis (su geltona šviesa). Įžiebtas šviestuvas, pakabintas galerijoje esančiame balkonėlyje, kuris neretai vadinamas sakykla, – tai dedikacija Ukrainai.

„Ruošiantis parodai prasidėjo karas. Jaučiau, kad viskas praranda prasmę. Todėl galerijoje įžiebiau apskritą šviestuvą su geltona šviesa, primenantį saulėgrąžą“, – akcentuoja menininkas.

Iškalbingas simbolis – palaikymas kovojantiems broliams ir sesėms, sykiu viltis, kad šviesa nugali tamsą. Galerijos centre eksponuojamas žiūrovo interpretacijoms atviras „Pelėdos laiškas“ – objektas po stikliniu gaubtu, sudominantis natūralia savo estetika.

Erdvę papildo menininko kurta instaliacija – elektrinė gitara, kurią D.Liškevičius vadina savo kūrybos priemone, tvarkingai į nedidelę krūvelę surištos nespalvotos fotografijos, plastikinė kaukė ir į cilindro formą susuktas plakatas, o greta jos – parodos atidarymą lydėjusio muzikinio performanso vaizdo įrašas.

„Muzika inspiruoja, atpalaiduoja, o kartais ir trikdo“, – sako kūrėjas. Bet visų svarbiausia parodoje – galerijos architektūra, erdvės akustika. „Šią erdvę suvokiu kaip šventyklą. Norėjau jos neužgožti“, – pabrėžia D.Liškevičius.

Virpesiai: anot tarpdalykiškumu garsėjančio D. Liškevičiaus, svarbiausia jo parodoje – galerijos architektūra. „Šią erdvę suvokiu kaip šventyklą. Norėjau jos neužgožti“, – sako jis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Idėjos įkvepia

Sekantiems menininko kūrybą, skaitantiems publikuojamus apie ją tekstus įprasta susidurti su terminu – tarpdalykiškumas. Jis ryškus ir šioje parodoje.

„Tarpdalykinio meno sritis leidžia svajoti plačiau, suteikia kūrybai daugiau laisvės, galimybių. Vienos medijos naudojimas – tai tarsi vieno patiekalo valgymas. Juk ateina diena, kai norisi įprastą meniu pakeisti ir paragauti kažko naujo. Visos medijos yra svarbios, o konkrečios pasirinkimas – priklauso nuo būsimo darbo idėjos“, – sako D.Liškevičius.

Idėja menininkui yra pati svarbiausia. „Ji užvaldo ir įkvepia. Jau vėliau – įkvėpimą skatinti gali įvairūs veiksniai, stimuliuoti ambicijos“, – teigia kūrėjas.

Asmeninės patirtys

Skirtingose medijose realizavęs savo idėjas ir kūrinius eksponuodamas personalinėje parodoje „Atskris ir išskrido“, D.Liškevičius žiūrovą ragina nebūti pasyviu stebėtoju, neatitrūkti nuo laikmečio kontekstų ir apmąstyti situacijas, kurias jis išryškina darbuose.

„Laikmetis meno kūrinio suvokimui yra svarbus, bet nemažiau reikšmingos ir žiūrovo asmeninės patirtys, galinčios padėti suprasti darbą“, – pabrėžia menininkas ir primena apsilankiusiems parodoje nepamiršti pakelti akių į viršų. „Pelėdos neišvysite, bet pažiūrėję žemyn, pamatysite jos laišką mums“, – sako D.Liškevičius.

Kas? Paroda „Atskris ir išskrido“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27)

Kada? Veikia iki gegužės 3 d.

Mokslai Kaune ir Paryžiuje

V.K.Jonynas gimė 1907 m. Alytaus valsčiuje. Jo kelionė meno keliu prasidėjo Kaune 1922–1940 m. veikusioje Kauno meno mokykloje – jaunasis kūrėjas jos slenkstį mynė 1923–1929 m.

Būsimasis dailininkas teorinių dalykų mokėsi pas Igną Šlapelį, akvarelės – Kaetoną Sklėrių, tapybos – Adomą Varną, grafikos – Adomą Galdiką. Grafikos studijoje menininkas išbandė įvairias graviravimo technikas: linoleumo, oforto, vario ir medžio raižymo. Ši tapo viena mėgstamiausių dailininko technikų.

Etalonas: 1939 m. iliustravęs K.Donelaičio „Metus“ V.K.Jonynas pradėjo savotišką tradiciją šį klasikos kūrinį apipavidalinti grafikos kūriniais.

Po 1929 m. streiko mokykloje V.K.Jonynas turėjo ją palikti ir verstis atsitiktiniais darbais. Bendradarbiavo spaudoje: apipavidalino, iliustravo laikraščius ir žurnalus ("Sodyba", "Naujas žodis", "Meno kultūra"). 1930 m. laimėjo jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų plakato konkursą.

1931 m. V.K.Jonynas savo lėšomis išvyko į Prancūziją, kur norėjo toliau gilintis į meno paslaptis. 1931–1934 m. jis vienu metu mokėsi taikomosios ir dekoratyvinės dailės Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (Conservatoire National des Arts et Métiers) bei grafikos, medžio skulptūros, baldų projektavimo ir konstravimo Boulle mokykloje (Ecole Boulle) Paryžiuje. Mokslus vainikavo pažymėjimas, suteikęs teisę kaip dailininkui verstis Prancūzijoje. Norėdamas lavinti piešimo įgūdžius, dailininkas papildomai lankė ir Juliano akademiją (Académie Julian). Baigęs studijas dailininkas surengė pirmąją personalinę parodą "Zak" galerijoje Paryžiuje.

Kliūtys netrukdė kurti

1935 m. sugrįžęs į Lietuvą V.K.Jonynas pradėjo dirbti Kauno meno mokykloje grafikos ir medžio skulptūros dėstytoju. Kiek vėliau ėmėsi konservatoriaus darbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje ir Lietuvos kultūros paminklų apsaugoje.

Dailininkas atkreipė dėmesį į lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemą "Metai". Pradėjo kurti ne tik iliustracijas, bet ir knygos visumą: knygos proporcijas, formatą, šrifto dydį, iliustracijų ir tuščių plotų santykį. Panašius iliustracijų kūrimo principus taikė ir Petro Cvirkos romanui "Žemė maitintoja" (1940).

1940 m. V.K.Jonynas vadovavo ir dėstė Kauno taikomosios dailės mokyklai, vėliau ir Kauno taikomosios dailės institutui. Nepaisant atsakingų pareigų ir sudėtingos situacijos karo metu, V.K.Jonynas kūrybos neapleido: sukūrė kūrinius "Zapyškio bažnyčia" (1942), "Saulėlydis Nemuno ir Neries santakoje" (1943) medžio raižinio technika. Ėmėsi čekų leidyklos "Jan Halk" užsakymo – iliustruoti Johanno Wolfgango Goethe's romaną "Jaunojo Verterio kančios".

Lietuvoje padėčiai pablogėjus, 1944 m. dailininkas kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur kūrybinio darbo nenutraukė. Atvirkščiai – sėkmingai vadovavo 1946 m. Freiburge įsteigtai meno mokyklai, kuri, anot istorikos Šarūno Šimkevičiaus, suvaidino didelį vaidmenį palaikant visos egzodo dailės gyvybę, telkiant jos kūrėjus, ugdant naują lietuvių dailininkų kartą nacionalinių dailės tradicijų ir atvirumo Vakarų menui dvasia. Kaip ir tarpukariu Lietuvoje, V.K.Jonynas administracinį, pedagoginį darbą derino su aktyvia kūryba.

"Dailininkui, dar prieškariu artimam Prancūzijos meno sluoksniams ir jau buvusiam Garbės legiono ordino karininku, pasiūlyta kurti pašto ženklus prancūzų okupacinėms zonoms: Badenui, Reino kraštui–Pfalcui, Saro kraštui ir Viurtembergui, – gintarinesvajone.lt rašo Š.Šimkevičius. – Pašto ženkluose sustingo nuostabūs pietvakarių Vokietijos gamtovaizdžiai, vokiečių kultūros galiūnai. Tokio darbštumo galėjo pavydėti bet kas – apie 130 ženklų, 70 skirtingų siužetų. Praeis keleri metai, ir viename solidžiausių pasaulio filatelijos žurnalų meno kritikas Zepas Schulleris sušuks: "Tai didžiausio meniškumo ženklai, kada nors išleisti vokiečių žemėje!"

1951 m. V.K.Jonynas su šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno, dėstė ir kūrė Niujorke. Čia menininko talento pakako jau ne tik grafikai. Kartu su Donaldu Shepherdu lietuvis Niujorke įsteigė bažnytinio meno ir vitražų studiją (1955–1973). Gyvendamas JAV menininkas dekoravo bažnyčių interjerus, kūrė vitražus ir liturginius reikmenis, projektavo statinius ir baldus, liejo akvareles, iliustravo lietuvių rašytojų knygas, dalyvavo grafikos parodose.

Anot Š.Šimkevičiaus, V.K.Jonynas buvo tarp tų išeivijos dailininkų, kurie ieškojo ir anksti pradėjo megzti kultūrinius ryšius su sovietų okupuota Lietuva tėvyne. Menininkas 1974 m. apsilankė Lietuvoje, į kurią vėliau nuolat sugrįždavo.

Iliustratorius: dailininkas papildomos meninės vertės suteikė P.Cvirkos knygai „Žemė maitintoja“.

Pėdsakai pasaulio kultūroje

Dailininkas, grafikas, knygų iliustruotojas, pedagogas, skulptorius ir vitražistas, meno mokyklų steigėjas ir puoselėtojas V.K.Jonynas paliko žymų pėdsaką pasaulio meno keliuose. Jo darbų gausu Europos ir JAV muziejuose, privačiose kolekcijose. Taupomųjų kasų premija (1940) už K.Donelaičio "Metų" iliustracijas, du aukso medaliai Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937), Prancūzijos garbės legiono ordinas (1945), LDK Gedimino III laipsnio ordinas (1993) – tik dalis garbingų apdovanojimų.

Prancūzams apie V.K.Jonyno veiklą primena medžio raižinių iliustracijos Prospero Mérimée "Lokiui", vokiečiams – unikalūs pašto ženklai, iliustracijos J.W.Goethe's knygoms "Jaunojo Verterio kančios" ir "Mainco apgulimas", Vatikanui ir pasaulio katalikams – V.K.Jonyno apipavidalintas Vatikano paviljonas pasaulinėje Niujorko parodoje (1964), JAV ir Lietuvių koplyčia Šv.Petro bazilikoje Romoje, Vatikane (1970), Europos meno mokyklų pasauliui – V.K.Jonyno įkurta Dailės ir amatų mokykla (École des Arts et Métiers) Freiburge (1946–1950).

Lietuvai menininkas yra dovanojęs daugybę savo raižinių, akvarelių, piešinių, vitražų projektų, ekslibrisų, pokario metais sukurtų pašto ženklų.

Druskininkuose, kur dailininkas praleido paskutiniąsias savo gyvenimo vasaras, įkurta V.K.Jonyno galerija. Čia pristatomi eksponuojami dailininko grafikos kūriniai (medžio raižiniai, litografijos), piešiniai, pastelės, akvarelės, vitražų projektai, pašto ženklai, gausi fotografijų ir kita medžiaga apie kūrinius JAV bažnyčioms. Nemažus V.K.Jonyno dailės kūrinių rinkinius saugo Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Lietuvos dailės muziejus.

Nedidelėje Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos galerijoje eksponuojamos 1929–1944 m. sukurtų kūrinių reprodukcijos, atkeliavusios iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, V.K.Jonyno galerijos Druskininkuose.

Kas? V.K.Jonyno grafikos kūrinių paroda.

Kur? KKMUF Menų akademijos "Pelėdų kalno" galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27)

Kada? Veikia iki balandžio 17 d.

Atvira, gyvybinga, besikeičianti gamtos erdvė – viena iš būtinų kūrybos sąlygų. Todėl plenerai (pranc. plein air – atviras oras) tapo neatsiejama menininkų kūrybinio proceso dalimi, neretai – ir įkvėpimo, išlaisvėjimo šaltiniu. Net jei stilistiškai dailininkas ir kūrybos studijoje, ir plenero metu sukurtuose darbuose išlieka toks pat, atmosfera kūriniuose labai skiriasi. Vienuose – ji uždaresnė, kituose – visa apimanti, įtraukianti. Būtent tokios atmosferos yra kupini parodos "Dailininkai vasaros soduose 2019" kūriniai.

Jau trečius metus balandžio–lapkričio mėnesiais grupė menininkų kiekvieną trečiadienį susirenka skulptoriaus Sigito Straigio sodyboje, esančioje Salupiuose, kur semiasi įkvėpimo iš supančios natūralios gamtos, joje tvyrančios ramybės. "Kiekvienas savaitės trečiadienis tampa švente, nes menininkai susirenka pasidalyti savo idėjomis, palaikyti, paskatinti vienas kitą ir atrasti naujų kūrybos motyvų", – džiaugiasi sodybos šeimininkas S.Straigis.

Ekspozicijos architektūra suteikia erdvės einant nuo vieno kūrinio prie kito neapkrauti minčių greitai besikeičiančiais vaizdais, o sulaikyti žvilgsnį, įžengti į kiekvieno paveikslo erdvę ir pajusti nuotaikos niuansus.

Gintauto Vaičio drobėse nuotaika ir atmosfera kupinos ryškių spalvų, jų nerimastingumo. Grafiškos faktūros darbuose kontrastuoja su minkštomis tapybinėmis dėmėmis sukuriant judančio vaizdo iliuziją, kuri kiekviename G.Vaičio kūrinyje skatina žiūrovą būti dėmesingą ir išsibarsčiusias spalvas dėlioti į vietas, atrandant, kokį motyvą jos slepia: galbūt gaivų vasaros lietų ar, priešingai, kaitroje skendinčią erdvę be horizonto.

Erdvės beribiškumas, kuriuo žaidžia vaizduotė, atsiskleidžia Arvydo Martinaičio paveiksluose. Fantastiniai siužetai ir realybės fragmentai nenuspėjamai keičia vieni kitus, žiūrovui pasakodami nesibaigiančias istorijas. Pasakojimo motyvas, susipinantis su ekspresyviais potėpiais kuriamais vaizdais, tęsiasi I.Mikuličiūtės-Mikos drobėse. Vaizduojami motyvai čia perteikiami neapibrėžtais siluetais, abstrakčiomis formomis, skverbiantis gilyn ir atveriant jų pirmapradiškumą, laisvą nuo bet kokių realybės kuriamų apribojimų.

Motyvų fragmentiškumas, interpretuojant juos plastiška, tamsaus kolorito tapybine kalba būdingas Romano Averincevo kūriniams. Atmosfera paveiksluose kuriama išlaikant vaizduojamo motyvo kontūrus, tačiau tarsi ištraukiant juos iš jiems įprastos aplinkos ir sukuriant netikėtus siužetus. Tarp tapybos kūrinių subtiliai išsiskirdamos atsiskleidžia medinės S.Straigio skulptūros. Jų simboliškumas, perteikiamas minimalistine estetine raiška, paskatina žiūrovą sugrįžti prie pamatinių gyvenimo tiesų ir jų refleksijų kasdienybėje.

Paroda atvira įspūdžiams ir klaidžiojimui po skirtingas realybės plotmes. Galbūt pastebint jose kažką atpažįstamo, o gal – atrandant tai, ko nežinota esant.

Parodos dalyviai: Gintautas Vaičys, Arvydas Martinaitis, Romanas Averincevas, Sigitas Straigis, Irena Mikuličiūtė-Mika. Parodos kuratorius – Arvydas Martinaitis

Kas? Paroda "Dailininkai vasaros soduose 2019".

Kur? A.Mackevičiaus g. 27.

Kada? Veikia iki gruodžio 12 d.

Kiekvienais metais organizatoriai sugalvoja ir naują temą: "Švytėjimas ir dūmas", "Liepinis ėmimas", "Aš tave matau", "Devintoji banga", "XII Balto Vėjo Kūnas" ir kt. Keičiantis ir temoms, ir dalyviams, susiformavo stovyklos filosofija, išryškėjo jos kryptis, todėl, apibendrinant dvylikos metų veiklą, Kauno kolegijos Menų akademijos "Pelėdų kalno" galerijoje spalio 31-ąją atidaroma dalies stovykloje dalyvavusių menininkų kūrinių paroda "Baltas vėjas".

Apie daugiau nei dešimtmetį trunkančią tapybos stovyklą, išskirtinę jos lokaciją – Balninkus ir būsimą parodą kalbame su M.Maziliausku.

– "Pelėdų kalno" galerijoje bus atidaryta dvylika tapybos stovyklos veiklos metų reziumuojanti paroda. Kuo ypatinga, išskirtinė yra stovyklos vyksmo vieta – Balninkai, kur sukviečiami skirtingų vizualaus meno šakų kūrėjai?

– Balninkuose – archajinius laikus menančioje ir dabar spinduliuojančioje vietoje, Gedimino laikų įrašuose minimoje Balnikėje, balne tarp kadais buvusių trijų (dabar – dviejų) ežerų, tikslioje trikampio vidurio akyje tarp Molėtų, Ukmergės ir Anykščių, vykstančioje stovykloje kūrė ne tik tapybos, bet ir kitų menų: muzikos, poezijos, literatūros, architektūros sričių kūrėjai. Ši stovykla yra viena iš laisvo – Balto – vėjo regyklų, jau dvyliktus metus kūrėjus kviečiančių patirti neatremiamą kūrybos magiją. Meno kūros laukas Balninkuose – vėjiškas ir nepamatuojamas, ten plazdame, būname ir dūkstame, nes tik menininkų kūrybinės kaitros perteklius pakviečia Pasaulę nesustoti šokti! Tapybos stovyklą galėčiau pavadinti kūrybišku siautėjimu išvien su gamta, nes Balninkuose ryškiau nei kur kitur justi jos artumas.

– Stovyklą rengiate drauge su žmona. Dviems žmonėms pasirūpinti organizaciniais dalykais nėra lenga. Ar niekada nepritrūko užsidegimo, motyvacijos?

– Stovykla yra neformali, nesame gavę jokios oficialios paramos. Bet jos ir neprašėme. Mums patiems tai savęs išbandymo laukas, kuriame lengvai pasitikriname pasiryžimą kūrybai šiuo "sočiu" laikmečiu.

– Ne tik pati vietovė – Balninkai – yra iškirtinė. Jau trečius metus iš eilės tapybos stovyklos dalyvius įsikurti pakviečiate taip pat ypatingoje vietoje.

Tai pirmas kartas, kai parodą rengiame naujoje ir sapnuotoje vietoje!

– Atvykę menininkai įsirengia erdvę kūrybai Lietuvos meno mokykloje. Tai nėra oficiali institucija, tačiau puikiai gyvuojanti. Žinoma, ne mažiau svarbi išlieka ir beprotiškai fantastiška, daug kartų didesnė nei mokykla erdvė – gamta. Todėl ir kiekviena tapybos stovykla skiriasi nuo ankstesniųjų radikaliai, nes būdami šiose erdvėse dalyviai patiria naujų akimirksnių ir sukuria naujų paveikslų. Šių metų stovykla „XII Balto Vėjo Kūnas“ išsiskyrė ir tuo, jog jos kulminacija tapo Alaušų ežere iškeltas Baltasis Vėjo kūnas – ant 18 metrų aukščio stiebo plėvesuojantis 12 metrų pločio spindintis nepakartojamas laisvės matymo laukas – Baltojo trispalvė.

– Įdomu ir tai, kad šešerius metus stovyklų metu sukurtų darbų parodas rengėte (nebe)veikiančiuose kultūros namuose, kuriuos pavadinote "Baltuoju Namu".

– Taip, 2010–2016 m. kūrybiniam veiksmui buvo panaudoti galingi, nepradėję iki galo veikti sovietiniai kultūros propagandos rūmai, kurie tapo (nebe)veikiančiais Kultūros tapybos namais. Juose įkūrėme atskiras menininkų studijas – parodų saleles, o didžiąsias erdves panaudojome stambiaformatei tapybai, atidarėme Grand kino salę, kur ant lubų rodėme ežero bereikšmio žėrėjimo prasmės dzeną. Į svečius atvykę menininkai iš Rygos, Maskvos, Reikjaviko, Milano pasidžiaugė, kad stovyklą užbaigiančių parodų formatas buvo toks, kokie rengiami didžiosiose pasaulio sostinėse.

– Iki šiol tapybos stovykla ir su ja susijusios parodos rengtos tik Balninkuose. Per dvyliką veiklos metų pirmą kartą persikeliate į kitą erdvę – buvusią Kauno meno mokyklą, kurioje dabar veikia Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas.

– Visi veiksmai, performansai ir parodos vyko lokaliai – Balninkuose. Drauge su balninkiečiais vieno seno tvarto vietoje net ŠMC – Šiuolaikinio meno centrą – pasistatėme.

Tai pirmas kartas, kai parodą rengiame naujoje ir sapnuotoje vietoje! Esu dėkingas Arvydui Martinaičiui už mintį ir pakvietimą, kurio sulaukiau ir laiku, ir vietoje – juk simboliška – surengta dvylika stovyklų.

– Ar pati erdvė, kurioje vyks paroda, jums reikšminga? Ar būtent čia ir norėjosi atidaryti tapybos stovyklos parodą?

– Dar 2007-aisiais, po mano parengto tapytojo, dailės mokytojo Vlado Miškinio sodybos rekonstrukcijos ir memorialinio dailininko muziejaus projekto, kurį inicijavo Balninkų šviesuoliai Danutė ir Balys Grigai, sulaukiau kvietimo pas juos atvykti ne tik paviešėti, bet ir kurti – name, kuriame gyveno ir kūrė tikras Justino Vienožinskio mokinys, visą gyvenimą išlikęs ištikymybėje Menui ir Švietimui, save padovanojęs Balninkams. Smagu, kad „Balto Vėjo“ paroda yra sugrįžimas pas Mokytoją – J.Vienožinskį, tai yra kažkas sunkiai paaiškinamo, bet labai šviesiai veikiančio. Dėkui Tau, Erdve, už tikrąsias apeigas!

– Tapybos stovyklos metu parodos atidarymas būna labai gražus ir prasmingas re(n)ginys – per Balninkus nešama Baltoji stovyklos vėliava, Alaušų ežere plukdomos degančios skulptūros. Galbūt ir Kaune, "Pelėdų kalnoׅ" galerijoje, dalyvių ir žiūrovų lauks prasmingas parodos atidarymo re(n)ginys?

– Taip. Labai.

Parodos dalyviai

Laima Vilimaitė, Monika Maziliauskienė, Mantas Maziliauskas, Kristina Karvelytė, Irma Karvelytė, Ina Budrytė, Alma Veiverytė, Saulius Dastikas, Gustas Jagminas, Arvydas Martinaitis, Romanas Averincevas, Kristina Gudonytė-Dūdienė, Žilvinas Landzbergas, Aušra Jasiukevičiūtė, Tomas Jurkėnas, Liutauras Griežė, Mindaugas Pauliukas, Andrius Zakarauskas, Martinas Jankus, Eva Lauma.

Kas? Parodos "Baltas vėjas" atidarymas.

Kur? "Pelėdų kalno" galerijoje.

Kada? Spalio 31 d. 17.17 val. Uždarymo renginys – lapkričio 21 d., 17.17 val.