Liepos 29–rugpjūčio 7 d. vykęs XVI Šilavoto pleneras ir jį lydinčios kūrybinės edukacijos, skirtos vietos bendruomenės nariams, sukvietė tapybos, keramikos, fotografijos, tarpdisciplininio meno kūrėjus.

Plenere pirmą kartą dalyvavusi dailininkė, keramikė Monika Gedrimaitė sako, kad Šilavotas įsiminė kaip gamtiškai, istoriškai, kultūriškai ir intelektualiai turtinga vieta. "Visada gera kūrybinėse išvykose sutikti menininkų, kuriančių skirtingose srityse, dalytis mintimis, patirtimis, įdirbiu, stebėti vienas kito kūrybos procesą. Plenero metu savo žinias apie keramiką perdaviau jo dalyviams ir vietos bendruomenės nariams, supažindindama juos su molio subtilybėmis edukaciniame užsiėmime. Buvo smagu sutikti žmonių, kurie molį rankose laikė pirmą kartą", – įspūdžiais dalijasi M.Gedrimaitė.

Eimučio Markūno ekspozicija / P. Lincevičiaus nuotr.

Anot dvyliktąjį kartą plenere dalyvavusios tapytojos Aušros Andziulytės, nors pleneras neilgas, Šilavoto aplinka, netikėti pastebėjimai joje, kūrybiniai eksperimentai, diskusijos su kolegomis dažnai tampa postūmiu naujiems meniniams sprendimams, atradimams. "Šiemet šio atradimo džiaugsmo tikrai buvo. Su kolegomis daug šnekėjomės apie kūrybinį procesą, apie atsitinkantį kūrinį ir tikrumą, apie plenero pradininką Alfonsą Vilpišauską", – pasakoja tapytoja.

Ne pirmą kartą plenere dalyvavusiam fotomenininkui Remigijui Treigiui kiekvienais metais yra įdomu susitikti su į jį atvykstančiais jaunaisiais menininkais, diskutuoti su jais, stebėti, kaip jie kuria. "Be to, dalyvaudamas plenere, sugrįžtu į gimtąsias vietas, kuriose gera ir būti, ir kurti", – sako fotomenininkas.

Plenero kuratorius P.Lincevičius pokalbyje su "Santaka" taip pat prisiminė plenero iniciatorių A.Vilpišauską, pasakojo apie Šilavoto plenero išskirtinumą, jo svarbų indėlį į Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimą, vietos bendruomenės narių dalyvavimą plenero metu organizuojamose kūrybinėse edukacijose ir pasidalijo mintimis, kuo šiųmetis Šilavoto pleneras buvo kitoks.

Remigijaus Treigio ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Esate 2004-aisiais tapytojo A.Vilpišausko pradėtos Šilavoto vasaros plenerų tradicijos puoselėtojas. Ar A.Vilpišausko asmenybė, kūryba yra prisimenami pleneruose, kurie organizuojami, deja, jau be jo?

– A.Vilpišauskas, 2000-aisiais atvykęs tapyti į dabar jau muziejumi tapusį Šilavoto Davatkyną (Prienų krašto muziejaus padalinys – aut. past.), pakeitė Šilavoto identitetą. Tapytojo dėka jis dabar gerai žinomas tarp meno bendruomenės narių ir mėgėjų. Pasakodamas apie plenerą, visuomet pabrėžiu, kad tai A.Vilpišausko kūrinys. Didžioji dalis plenere dalyvaujančių menininkų asmeniškai pažinojo tapytoją kaip draugą, kolegą ar mokytoją, jo atminimas visada būna svarbi Šilavoto plenerų dalis.

Viena iš plenero koncepcijos linijų – suteikti erdvę menininkams ne tik kurti ir pristatyti savo kūrybą vietos bendruomenei, bet ir generuoti naujas idėjas. Įprasta, kad Lietuvoje organizuojami plenerai yra labiau orientuoti į rezultatą – menininkų skatinimą plenero metu kurti produktyviai. Tačiau Šilavoto pleneras išsiskiria tuo, kad tampa erdve konceptualiems procesams.

Monikos Gedrimaitės ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

Pleneras vyksta unikalioje aplinkoje – Šilavoto Davatkyne – šimtmetį gyvavusiame neoficialiame moterų vienuolyne, kurį jame gyvenusios vienuolės pačios ir įkūrė. Dažnai būna taip, kad kūrėjai, atvykę į naują erdvę, ją, visų pirma, turi prisijaukinti, todėl tik atvažiavusiems į plenerą būna sunku pradėti kurti. Pirmosiomis dienomis, kad dalyviai geriau pažintų kultūrinį kontekstą, kuriame dešimtį plenero dienų gyvena ir kuria, organizuojama ekskursiją po Šilavotą. Bendravimas taip pat tampa svarbiu plenero aspektu, kadangi čia susirenka skirtingų vizualiojo meno disciplinų kūrėjai. Susipažinus vieniems su kitais kyla naujų idėjų ar planų apie bendrus tarpdisciplininius projektus, kuriuos plenero dalyviai įgyvendina vėliau.

Atsižvelgiant į išvardytus aspektus, pleneras turi meno rezidencijos bruožų, kai kūryba organiškai kyla iš vietos patirties ir komunikavimo su kolegomis. Taip sukauptos patirtys kūryboje būna išreiškiamos ir plenerui pasibaigus.

Tačiau, žinoma, plenero metu dalyviai sukuria kūrinių, kurie eksponuojami uždarymo renginio metu.

Samantos Augutės ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Šilavoto pleneras skirtas ne tik menininkams. Kita svarbi jo koncepcijos linija – indėlis į Prienų apskrities kultūrinio tapatumo kūrimą. Pleneras aktualizuoja apskrityje esantį kultūros paveldą, skatina kultūrinį turizmą, kuria apskrities identiteto komunikavimo priemones. Tai pasiekti jums pavyksta dėl to, kad plenero metu skirtingų vizualiojo meno disciplinų kūrėjai laiką skiria ne tik individualiai kūrybai, bet ir kūrybinėms edukacijoms vietos bendruomenės nariams organizuoti. Ar ši – kūrybinių edukacijų – idėja vystoma nuo pat pirmojo Šilavoto plenero? Ar tai jūsų, kaip plenero organizavimą perėmusio kuratoriaus, iniciatyva?

Menininkų ir bendruomenės ryšys buvo svarbus nuo pat pirmojo plenero ir jis apima ne tik edukacinius užsiėmimus. Dalyvavę kūrėjai yra sutvarkę ir atnaujinę Šilavoto kapinėse esančias partizanų laidojimo vietas, prisidėję prie Jiesios upės aplinkos tvarkymo. Toks bendruomeniškumas radosi natūraliai ir natūraliai perėjo į norą dalytis patirtimi ir pagyvinti vietos kultūrinį gyvenimą. Manau, kad šiuolaikinis pleneras negali būti uždaras. Jis turi skatinti dialogą ir suteikti galimybių kurti naujus tarpasmeninius ryšius.

– Kaip vietos bendruomenės nariai priima kvietimą prisijungti prie menininkų? Ar jie aktyviai, smalsiai įsitraukia į kūrybines veiklas?

– Šiais metais plenere pirmą kartą vyko keramikos kūrybinės dirbtuvės, kurios sulaukė daug dėmesio. Vietos gyventojai noriai įsitraukia į kūrybines veiklas, kai kurie jose dalyvauja jau ketvirtus metus iš eilės ir turi sukaupę tam tikros kūrybinės tapybos patirties. Stengiamės, kad kūrybinės edukacijos vyktų ne tik plenero metu. Ne taip seniai – prieš keletą mėnesių – Šilavoto Davatkyne vyko Šilavoto interdisciplininio centro organizuotos piešimo dirbtuvės, kurias vedė menininkas Mindaugas Lukošaitis.

Tado Kazakevičiaus ekspozicija. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Kokio grįžtamojo ryšio tiek iš bendruomenės narių, tiek iš menininkų sulaukiate?

– Drąsiai teigiu, kad grįžtamasis ryšys yra teigiamas. Prienų rajono gyventojams kultūrinės veiklos yra sunkiau pasiekiamos, o šio plenero metu atsiveria galimybė iš arti pamatyti, susipažinti su ne tik Lietuvoje, tačiau ir už jos ribų žinomais menininkais ir jų kūryba.

Šilavoto pleneras išsiskiria tuo, kad tampa erdve konceptualiems procesams.

– Ar pastebite vietos bendruomenės pokyčių, kuriuos paskatina jos narių edukavimas, susipažįstant su šiuolaikiniu menu, jo procesais?

– Apmąstant visus plenerus, galima pastebėti vietos bendruomenės kultūrinį pokytį. Plenero metu vykdomos veiklos, parodos ugdo meno suvokimą, o kai kūrėjai patys papasakoja apie idėjas, kurios slypi už abstraktaus tapybos kūrinio ar skulptūrinio objekto, išnyksta atsiribojimo siena ir įvyksta dialogas.

– Į šių metų plenerą pakvietėte dar iki šiol jame nedalyvavusios meno disciplinos – keramikos – atstovę. Kas paskatino? Galbūt patys bendruomenės nariai išreiškė norą patyrinėti šiuolaikinį keramikos meną, susipažinti su šios srities kūrėjais, pasisemti iš jų žinių?

– Kiekvienais metais siekiame tarpdiscipliniškumo – kad tai nebūtų tik vienos disciplinos, pavyzdžiui, tapybos pleneras. Norisi vis plėsti dalyvaujančių menininkų ratą. Nors keramika plenero veiklose buvo pirmą kartą, tačiau neiškrito iš bendro konteksto, o kaip tik generavo naujų bendrų veiklų, kurias, ko gero, įgyvendinsime ateinančių metų plenere.

Aura: legendinio Šilavoto Davatkyno erdvės – ideali vieta ne tik kurti, bet ir dalytis savo kūrybine energija su vietos bendruomene. / P. Lincevičiaus nuotr.

– Ar kasmet, organizuodamas plenerą, jo koncepciją papildote kuo nors nauju? Galbūt XVI Šilavoto pleneras buvo išskirtinis, ypatingas ne tik dėl prie jo prisijungusios keramikos meno atstovės?

– Po plenero uždarymo renginio juokavome, kad šis pleneras ypatingas tuo, kad pirmą kartą per uždarymo renginį lijo. Bet džiugu, kad žvarbesnis oras neatbaidė renginio svečių, kurie gausiai atvyko pasižiūrėti plenero dalyvių kūrinių parodos, susitikti su Šilavoto kraštiete rašytoja Aldona Ruseckaite, pasiklausyti operos solisto Liudo Mikalausko koncertinės programos. Pleneras išsiskyrė tuo, kad, be keramikos meno atstovės, jame šiais metais pirmą kartą dalyvavo du gerai žinomi fotomeninikai – Remigijus Treigys ir Tadas Kazakevičius. Apskritai, šių metų plenere dalyvavo gausiausia kūrėjų kompanija – net trylika menininkų. Ne visi visą plenero laiką gyveno Šilavote, galima sakyti, kad tam įtaką padarė nuotolinis darbas, studijos ir kitų veiklų vykdymas per nuotolį, tačiau tarpusavio bendravimas ir kūryba dėl to nenukentėjo.

Plenero dalyviai

Aušra Andziulytė (tapyba), Samanta Augutė (tapyba), Kipras Černiauskas (tapyba), Monika Gedrimaitė (keramika), Eimutis Markūnas (tarpdisciplininis menas), Tadas Kazakevičius (fotografija), Petras Lincevičius (tapyba), Povilas Ramanauskas (tarpdisciplininis menas), Rosanda Sorakaitė (tapyba), Sigitas Straigis (skulptūra), Romanas Togobickis (tapyba), Remigijus Treigys (fotografija), Ieva Tulaitė (tapyba).

Plenero kuratorius – Petras Lincevičius.

Šioje parodoje bus eksponuojami kelių pastarųjų metų P.Lincevičiaus tapybos darbai, kuriuose jis toliau plėtoja saviapibrėžties siekio, tapatumo ir identiteto paieškų temas. Pagrindiniu kūrybos atspirties tašku jam tapo Lietuvos etnografinis regionas – Suvalkija ir joje esantis miestelis – Šilavotas, tapytojo gimtinė. Remdamasis regiono istorija, kultūrine atmintimi, prosenelių gyvenimą menančiais artefaktais, P.Lincevičius konstruoja egzistencijos struktūrą, kurią kiekvienas nutapytas paveikslas papildo simboliais ir jų asmeninėmis reikšmėmis.

„Tapau remdamasis fotografijomis, kurios vienaip ar kitaip yra susiję su manimi. Jas nufotografuoju pats arba randu įvairiuose archyvuose, – pasakojo menininkas. – Mane žavi faktas, kad fotografijose sustabdoma laiko atkarpa, sauganti informaciją apie mano ir/ar mano protėvių praeitį. Tapydamas įsikūniju į archeologo, ieškančio artefaktų (tačiau nežinančio, kokių ir ar tikrai kažką suras), vaidmenį. Taip fotografija man tampa žemės plotu, kurio sluoksnius atsargiai atidengiu. Tapydamas visus fotografijos atvaizdus, apmąstymus ir įspūdžius stengiuosi perteikti ant drobės, todėl labai atidžiai nagrinėju kiekvieną fotografijos – konkrečiu momentu užfiksuoto laiko – milimetrą. Užbaigtas paveikslas – šio tyrimo dokumentas. Tapybos proceso metu įvyksta vaizduojamo objekto identifikavimas, o išgyventas laikas susilieja su nepatirtu. Šis vyksmas – „archeologinis radinys“, įvykstantis mintyse, padeda pratęsti laikmečio, vietos ir istorijos interpretacijas. Man šis procesas – esminis būdas suprasti dabartį. Tapydamas fotografijos atvaizdą jį inkorporuoju, pasisavinu ir jis tampa dalimi manęs. Tačiau tuo pačiu jį išvaizduoju aliejiniais dažais ant drobės. Svarbiausiu aspektu šiame procese išlieka spalva ir jų tarpusavio dermė. Tapybos darbuose siekiu išgauti spalvų spindesį arba kitaip tariant paveikslo plokštumoje sukurti oro virpėjimo iliuziją, kuri būtų nuoroda (šiuo atveju – klaidinanti) į tapybą iš natūros. Fotografijoje užfiksuota akimirka „prikeliama“ gyvenimui mano laiko sąskaita.“

P.Lincevičiaus tapybos paroda uostamiesčio Baroti galerijoje (Didžioji Vandens g. 2 / Aukštoji g. 1)  veiks iki liepos 27 d.

Pirmadienį Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos galerijoje atidaryta geriausio „ArtVilnius‘15“ jaunojo menininko, tapytojo Petro Lincevičiaus kūrinių paroda „Tapyba iš istorijos“.

LRT galerijoje bus eksponuojami naujausi dailininko kūriniai, sukurti per pastaruosius ketverius metus. Parodą sudaro dviejų kūrybinių projektų – „Kita laikrodžio pusė“ ir „Namukas laikui/Ryto nebus“ – dalys.

Pagrindiniai P. Lincevičiaus tapybos darbų atspirties taškai – Suvalkijos etnokultūrinis regionas ir nostalgijos jausmas. „Nostalgija atsirado kaip atsakas į gyvenamos vietos pakeitimą, o etnokultūrinis Suvalkijos regionas yra susijęs su savęs identifikavimo dabartyje problema“, – teigia menininkas.

Pristatydamas naujausią parodą tapytojas P. Lincevičius sako, kad parodos pavadinimas yra sukonstruotas pasitelkiant sąvoką tapyba iš natūros.

„Ji apibūdina tapybą, kuri remiasi realybe. Tokio tapybos metodo pagalba yra fiksuojami konkretūs daiktai, vietos. Taip pat užfiksuojamas konkretus laikas, įamžinama Genius loci (vietos dvasia). O jeigu yra tapoma ne iš natūros, o remiantis fotografijomis, kurios yra mano paties nufotografuotos ar rastos šeimos albumuose, archyvuose ar internete, jose taip pat įamžinami konkretūs žmonės ir vietos“, – kalba menininkas.

Jo teigimu, fotografija – sustabdyta akimirka, kuri pavirsta į istorinį dokumentą, o tapymas, besiremiantis šiais dokumentais, yra redukuotos tikrovės/natūros tapymas. „Tokią tapybą galėtume pavadinti tapyba iš istorijos“, – mano P. Lincevičius.

Moderniu menu dailininko darbus padaro laikmetis ir požiūris iš šiandieninės globalios visuomenes į išlikusį etnokultūros paveldą.

Geriausio „ArtVilnius‘15“ jaunojo menininko P. Lincevičiaus paroda LRT galerijoje veiks iki rugpjūčio 18 d.

Ketvirtadienį Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ prasidėjo jau tradicine tapusi šeštoji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’15“ – didžiausia vizualiųjų menų mugė Baltijos šalyse kasmet pritraukianti daugybės galerijų dėmesį iš viso pasaulio. Pirmąją mugės dieną buvo išrinktas ir paskelbtas geriausias jaunasis „ArtVilnius’15“ menininkas (iki 35-erių metų). Šios nominacijos laureatu tapo Petras Lincevičius, 25-erių metų Vilniaus Dailės Akademijos absolventas iš Šilavoto kaimo, Prienų rajono.

Geriausia jaunojo „ArtVilnius’15“  menininko nominacija yra ypatinga tuo, jog jos nugalėtojui skiriamas piniginis 1000 eurų apdovanojimas. Trečius metus iš eilės šią premiją jauniesiems talentams skiria meno mugės „ArtVilnius” mecenatas – advokatų kontora COBALT. Laimėję menininkai taip pat susilaukia ir didžiulio tarptautinio susidomėjimo.

Įkvėpimo šaltinis – meilė gimtajam kraštui

Laureatas Petras Lincevičius meno mugėje „ArtVilnius’15” dalyvauja pirmą kartą, menininko kūriniai eksponuojami Vilniaus Dailės Akademijos parodų salės „Titanikas“ stende, kuriame galima išvysti jo tapybos darbų ekspoziciją „Namukas laikui / Ryto nebus”. Šiems tapybos darbams jaunąjį kūrėją įkvėpė jo paties kaimo buitis, tad savo kūriniuose jis nostalgiškai vaizduoja senovinius daiktus – prosenelių palikimą. Moderniu menu jo darbus padaro laikmetis ir požiūris iš šiandieninės globalios visuomenes į išlikusį etnokultūros paveldą.

„Iš tiesų, šis laimėjimas man buvo labai netikėtas. „ArtVilnius“ meno mugėje dalyvauju pirmą kartą ir labai džiaugiuosi sėkmingu startu ir tokiu įvertinimu. Menininkas stengiasi ir kuria ne dėl premijos ar apdovanojimų. Vis dėlto, kai juos gauni, supranti, jog eini teisingu keliu. Tai lyg pirmoji pagalba skatinanti toliau tapyti ir kurti. Be abejo, visus gautus pinigus už tapybą ir investuosiu į tapybą – teptukus, dažus, drobes. Ir toliau savo darbuose plėtosiu meilės savo kraštui temą. Linkėčiau ir kitiems kūrėjams nepamiršti, kad menas susijęs su tuo, kas tu esi ir kurti dėl savo krašto”, - pasakoja menininkas P. Lincevičius.

Paskatinimas puoselėti lietuviškas vertybes

Pasak premijos steigėjo atstovo, advokatų kontoros COBALT partnerio Žilvino Kvietkaus, svarbu tai, kad nors „ArtVilnius“ renginys yra tarptautinis, tačiau geriausio jaunojo menininko titulą iškovojo Lietuvos atstovas. „Smagu tai, kad savo šalyje turime jaunų ir talentingų žmonių, siekiančių kurti ir puoselėti lietuviškas vertybes. Mes tikimės, kad šis apdovanojimas padės laureatui atrasti naujų kūrybinių sprendimų, atvers naujus kūrybinius kelius, paskatins įgyvendinti pačias keisčiausias ir inovatyviausias menininko idėjas”, - sako premiją įteikęs Ž. Kvietkus.

Iš viso geriausių mugės galerijų ir menininkų rinkimuose ir apdovanojimuose įsteigtos 5 nominacijos: „Geriausias menininkas“, „Geriausia galerija“, „Geriausia užsienio galerija”, „Geriausia instaliacija“ ir „Geriausias jaunasis menininkas ArtVilnius’15”. Nugalėtojus išrinko speciali „ArtVilnius’15“ vertinimo komisija. Mugės metu jos lankytojai galės išrinkti ir savo geriausią galeriją bei menininką.