Informacija, kad Maskva turi kompromituojančios medžiagos apie išrinktąjį Amerikos prezidentą, žinoma, verčia apie Rusiją kalbėti visą pasaulį. Buvęs NATO pajėgų vadas Europoje generolas Philipas Breedlovas, kalbėdamas su „Savaitės“ žurnalistu, pabrėžė, kad Rusija, įsilaužusi į demokratų partijos serverius, ir toliau mano, jog nebaudžiama gali daryti vis daugiau Amerikos atžvilgiu. Ir ne tik Amerikos, kitų valstybių taip pat.
– Priešintis ar nusileisti yra dvi vis konfliktuojančios pozicijos dėl to, kaip Aljansas ar valstybė šiandien turi reaguoti į tokius dalykus kaip Gruzijos karas, Krymo aneksija, karas Ukrainoje. Viena pusė nuolat kartoja, kad reikia bandyti siekti dialogo, tiesti Rusijai ranką, kita – rodyti atitinkamą atsaką ir tik tuomet siūlyti dialogą. Jei gerai suprantu, jūs visada rėmėte antrąją poziciją ir už tai jus ne kartą kritikavo.
– Tai pateikčiau kiek kitaip nei Jūs. Svarbiausias dalykas, kurį turi daryti Aljansas, o jūs to nepaminėjote, yra užtikrinti paties Aljanso stiprumą nuolatiniu įsipareigojimu. Įsipareigojimu pagal trečiąjį straipsnį – stiprinti savo pačių valstybės gynybą, pagal ketvirtąjį straipsnį – sukviesti pasitarimus, kai pajuntate realią grėsmę, ir – galų gale – pagal penktąjį straipsnį – įsipareigoti dėl kolektyvinės gynybos. Aljansas nudirbo puikų karinį darbą Afganistane, tačiau tas konfliktas ilgainiui virto kova su sukilėliais. Visgi per tuos keliolika metų Afganistane praradome didelio masto kolektyvinės gynybos įgūdžius. Mūsų Aljansas tą poreikį pamatė jau prieš Krymą. Kai pradėjome atsitraukti iš Afganistano, nusprendėme perorientuoti pratybų programas, kad susigrąžintume plataus masto kolektyvinės gynybos įgūdžius. Tada, kai Rusija užėmė Krymą ir Donbasą, supratome, kad mūsų sprendimai teisingi, turime stiprinti savo kolektyvinę gynybą. Tik iš stipraus pasiruošimo pozicijų galite pradėti konstruktyvų dialogą. Nėra reikalo provokuoti. Svarbu tiesiog būti gerai pasiruošusiems. Būtent tai ir sukuria sąlygas dialogui.
– Kaip apibrėžiate provokaciją? Kas yra, o kas nėra provokacija?
– Visos 28 valstybės turbūt pateiktų skirtingą šios sąvokos paaiškinimą. Visada yra dvi istorijos pusės. Rusija mato bet kokį pajėgų stiprinimą valstybėse, kurios turi sienas su ja, kaip provokaciją. Tačiau aš pasakyčiau, kad pajėgų didinimas ir intensyvesnės pratybos yra reakcija į Rusijos provokacijas. Vis dėlto, manau, kad po Varšuvos viršūnių susitikimo NATO generalinis sekretorius puikiai paaiškino, jog mes esame gynybinis Aljansas ir nekuriame puolamųjų pajėgų. Tai puikus būdas nusakyti, ką mes darome. Mes kukliai, pamatuotai didiname pajėgumus ir pajėgas, kad galėtume geriau reaguoti, jei būtume priversti.
– Kai kas pasakytų, kad jei tie žingsniai mūsų pusėje nebūtų tokie kuklūs, jei pajėgų didinimas būtų drąsesnis ir aktyvesnis, galbūt tai užkirstų kelią nesibaigiančiai įtampai abiejose pusėse...
– Kaip žinote, rusai nuolat rašo ir pasakoja apie savo naudojamą strategiją „didinti, kad sumažintų“. Trumpai tariant, tai reiškia, kad nepaisant to, ką darysite jūs, mes visada darysime daugiau, stipriau, greičiau ir ilgiau. Tad menas, o ne mokslas yra suprasti, ką turime daryti mes, kad būtume pasiruošę, bet nesudarytume preteksto naujai eskalacijai kitoje pusėje. Štai kodėl manau, kad turėtume mąstyti apie vieną didesnį žingsnį, kaip siūlote Jūs, o ne daugelį vidutinių žingsnių. Po Velso ir Varšuvos NATO padaryti pakeitimai buvo visiškai teisingi. Tie žingsniai buvo tinkami, dabar tiesiog turime susikoncentruoti juos įgyvendinti ir užtikrinti, kad tie žingsniai turėtų tęsinį ir taptų įprasti.
– Tad kas, jūsų nuomone, kalbant apie Baltijos šalis, dar turi būti padaryta taktiniu lygiu?
– Leiskite man pasiūlyti, kad Aljansas dar turėtų apsvarstyti kai kuriuos dalykus. Ar turime teisę iš anksto dislokuoti tam tikrą ginkluotę? Ar tai turėtų daryti ir kitos valstybės, ne tik Jungtinės Valstijos? Kaip tai susiję su pratybomis? Kaip greitai judančioms pajėgoms užtikrinti joms reikalingą ginkluotę ir įrangą toje vietoje, kur jos turi atsirasti? Čia dar nemažai diskusijų. Tačiau taip pat reikia padaryti ir nemažai strateginių sprendimų. Visada buvau ir esu rėmėjas idėjos, kad turėtume pereiti nuo oro policijos iki oro gynybos virš Baltijos šalių. Tų veiklų taisyklės ir Aljanso įsitraukimo į jas lygis – visiškai skirtingas. Taip pat turime labai gerai suprasti, kokios yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuojamų pajėgų įsitraukimo į veiksmus taisyklės. Kaip jos turi veikti, jei, neduok Dieve, prasideda kažkoks susirėmimas? Tad dar yra dalykų, kuriuos turime pagerinti.
– Paminėjote Rusijos karinę strategiją. 2013-iais pasirodė Rusijos ginkluotųjų pajėgų štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo straipsnis, vėliau žurnalistų pavadintas „Gerasimovo doktrina", kuriame jis teigė, kad karas tėra politinių veiksmų tąsa.
– Argi tai ne tas pats, ką sakė Klauzevicas?
– Būtent. Tad visas dar tebesitęsiantis kibernetinio puolimo skandalas Jungtinėse Valstijose, – kurio auka buvote ir jūs pats – manote, kad tai politinis, ar jau karinis puolimas ir jį reikia traktuoti kaip tokį?
– Sakyčiau, kad nėra taip svarbu, kaip tai apibrėžiate. Tai, kad buvo nutekinti mano ar Demokratų nacionalinio komiteto laiškai – nėra taip svarbu, kaip to padariniai. Faktas, kad Rusija nusprendė, jog gali išsisukti nenubausta už šiuos veiksmus JAV, ir gali tai daryti taip akivaizdžiai – būtent tai gąsdina. Jei atsimenate Gerasimovo modelį, jis sprendžia, kur bus ta riba tarp politikos ir karo kiekvienoje atskiroje valstybėje. Manau, kad kiekviena valstybė skirtinga. Vienur jis mano, kad gali neįsivelti į karą su daug destabilizuojančių veiksmų, kitur – rizikuoja juo vos pradėjęs destabilizaciją. Bet pagal Gerasimovo modelį, reikia daryti tiek netiesioginių veiksmų (ar kaip jie tai beįvardytų), kiek tau leidžiama, nesukeliant žalingo atsako iš tų, į kuriuos taikai savo veiklą. Tad mane jaudina, kad Amerikos atžvilgiu Rusija pastaraisiais metais mano, jog nebaudžiama gali daryti vis daugiau. Ir daro. O jei tai daro Amerikoje, daro ir visur kitur. Tad mūsų Aljanso valstybės turi suprasti, kur Gerasimovo modelis taikomas jų šalyje.
Faktas, kad Rusija nusprendė, jog gali išsisukti nenubausta už šiuos veiksmus JAV, ir gali tai daryti taip akivaizdžiai – būtent tai gąsdina.
– Ar sutiktumėte su tuo, kad turėjote problemų su Jungtinių Valstijų prezidento administracija, nes ji nedarė tiek, kiek manėte esant reikalinga daryti kaip karinio Aljanso vadas?
– Mano, kaip karinio Aljanso vado, darbas buvo duoti geriausius karinius patarimus pagal tai, ką mačiau vykstant, kol mano prezidentas priimdavo sprendimą, ir tuomet mano darbas buvo remti tuos sprendimus. Tai ne paslaptis, ir tai buvo nutekintuose laiškuose – kad rekomendavau daryti daugiau, tačiau kai mano vadovas priėmė sprendimą, toliau vadovavomės būtent juo. Manau, kad svarbu, jog karo vadai savo politiniams vadovams siūlytų jų manymu geriausius sprendimus, nepaisant to, patiks jų vadovui tai, ar ne, tačiau kai sprendimas priimamas, tu atsitrauki.
– Tad vis dar manote, kad Ukrainai reikėjo teikti daugiau arba galingesnės ginkluotės?
– Niekada nepakeičiau savo nuomonės.
– Kai pasirodė ši informacija nutekintuose Jūsų laiškuose, „Spiegel“ apkaltino jus kurstant karą. Tai grąžina prie pirmo mano klausimo: kas yra karo kurstymas, o kokie veiksmai stabdo karą? Ar suprantate logiką tos pusės, kuri sako, kad priemonių didinimas didina karo tikimybę, tad reikia nusileisti ir kviesti dialogo, net jei kita pusė neparodė jokio atsitraukimo veiksmo?
– Svarbu, kad mūsų kariniai lyderiai politinių sprendimų priėmėjams galėtų sakyti tiesą. Tai, kas buvo nutarta mūsų pusėje, gal ir nėra tie veiksmai, kuriuos kai kurie būtų rekomendavę, bet didinti pajėgumus, pajėgas, užtikrinti, kad čia būtų dislokuotos reikalingos priemonės – daryti tai, kas mus geriau paruošia ir padaro mus, kaip sunkesnį priešininką, visa tai buvo teisinga. Tai reikia įtvirtinti ir priprasti. O po daugelio rinkimų, kurie dabar vyksta ir vyks, Aljansas matys, kur mus ves nauji politiniai lyderiai.
