Neseniai antrasis "Piano Piano" duris atvėrė ir sostinėje. Su restoranų savininkais Justu Leščiukaičiu, Robertu Mulevičiumi ir Vilniaus "Piano Piano" interjerą kartu kūrusiu dizaineriu Justinu Stankevičiumi kalbėjome ne tik apie tai, kas paskatino imtis rizikingo restoranų verslo, bet ir ką reikėtų daryti, kad po pirmojo darbo pusmečio neištiktų bankrotas.
– Prieš šešerius metus duris atvėrė pirmasis jūsų restoranas-vyninė. Kaip kilo idėja imtis šio verslo?
Robertas: Tai labiau sena svajonė nei idėja.
Justas: Mes su Robertu buvome draugai, daug laiko leisdavome kartu ir Kaune, ir Vilniuje. Tuo metu gal netgi daugiau laiko praleisdavome Vilniuje ir matėme, kad Kaunas šiek tiek atsilikęs, kai kildavo noras kur nors nueiti pasibūti, atrodė, jog nebuvo kur. Mintis gimė, nuo tada ir pradėjome abu diskutuoti, kad būtų gerai kažką tokio į laundžo pusę pasidaryti, tokią jaukią vietelę pasėdėti. Ir atsitiktinai atsirado tokia vieta, į kurią įėję abu pajutome, kad vau. Tuo metu ten buvo tik sienos, bet juose jau kažkas buvo…
– Ar nebijojote, kad bendras verslas gali sugriauti jūsų draugystę?
Justas: Galėčiau įvardyti labai daug artimų draugų, su kuriais aš nė sekundės negalėčiau būti versle, išskyrus Robertą.
Robertas: Esame labai skirtingi ir dėl to esame gera komanda.
Justas: Čia kaip ir santykiai tarp vyro ir žmonos, negali būti du tokie patys. O mes papildome vienas kitą.
– Sakote, esate skirtingi. Ar nesunku rasti kompromisų? Gal esate pasiskirstę ir pareigas?
Justas: Robertas spinduliuoja energiją, nuo jo priklauso, ar bus sukurtas jaukumas, viskas, kas šilta, gera. O aš, kaip čia pavadinti, stengiuosi, kad būtų tvarka, esu atsakingas už užkulisinį darbą, virtuvę. Pastebėjau, kad būdamas su Robertu ar su kitais asmenimis, kurie labiau plaukioja šitoje sferoje, iš jų daug ko išmokstu, atsiranda įgūdžių, gali padiskutuoti, daryti kažką pats.
Robertas: Kompromisų ieškoti tikrai tenka, bet svarbiausia, kad juos randame. Aš atsakingas už viską, ką svečias mato, girdi, užuodžia ir jaučia vos tik įžengęs pro duris. Justas labiau rūpinasi virtuve ir visais užkulisiniais reikalais.
– Galbūt kuris nors esate susijęs su viešojo maitinimo verslu, kad pasirinkote būtent šią sferą?
Justas: Aš su šiuo verslu bendro turėjau tik tiek, kad buvau nuolatinis restoranų svečias.
Robertas: Mano pirmieji darbai buvo padavėjo, barmeno. Vėliau dirbau koncertiniuose turuose po Lietuvą, padėjau koncertus organizuoti, netgi teko scenas statyti. Po kiek laiko su draugais įkūrėme renginių organizavimo įmonę ir organizuodavome klubinius renginius. Viskas sukosi vien tik apie pramogų verslą, restoranus ir barus. Paskui vadovavau naktiniam klubui ir galiausiai subrendau pradėti kurti savo restoranus ir klubus. Pirmasis projektas ir buvo "Piano Piano". Anksčiau visą gyvenimą tai buvo svajonė, kad ir kur dirbau, vis galvodavau, kaip norėčiau turėti savo: čia taip daryčiau, čia taip, ir galiausiai viskas realizavosi.
– Žinau, kad visuose šio restorano kūrimo etapuose aktyviai dalyvavote patys. Iš kur žinojote, pavyzdžiui, kaip suplanuoti patalpas, kokį meniu sudaryti?
Robertas: Domiuosi architektūra ir interjero dizainu. Keletą metų esu dirbęs architekto asistentu. Mėgstu daug keliauti ir domėtis barų ir restoranų kultūra skirtingose pasaulio šalyse. Gal visi šie veiksniai ir padarė įtaką tam, kad vos įžengus į tuščias patalpas užlieja pojūtis, kurioje vietoje stovės baras, kur stalai, kaip svečiai jausis sėdėdami ar stovėdami vienoje ar kitoje vietoje. Visas šias mintis netrukus perkėliau į brėžinius ir pradėjome tolesnius darbus.
Mano pagrindinė varomoji jėga yra jausmas. Jei nebūtų stipraus jausmo vienai ar kitai vietai – tikrai nesiimčiau projekto. Net ir tada, jei ekselio skaičiai atrodytų labai palankiai. Stiprus jausmas užgožia visas baimes.
– Ar nejautėte baimės, kad gali nepasisekti, o investicijos nemažos?
Justas: Iš tikrųjų, kai ta idėja tave persekioja ir tu ja tiki, per visą laiką gal tik kokius penkis kartus pagalvoji "O jeigu?.." Imantis šio verslo daug kas pasako: "Ne, nepadarys, neišeis", tačiau atsiranda kažkas, kas paima ir padaro, dėl to, kad tiki tuo dalyku.
Robertas: Mano pagrindinė varomoji jėga yra jausmas. Jei nebūtų stipraus jausmo vienai ar kitai vietai – tikrai nesiimčiau projekto. Net ir tada, jei ekselio skaičiai atrodytų labai palankiai. Stiprus jausmas užgožia visas baimes.
– Kodėl, jūsų manymu, nemažai kitų kavinių ar barų tik atsidarę sulaukia didžiulio populiarumo, o po pusmečio ar metų jau būna pustuščiai ir galiausiai yra priversti užsidaryti? Kokia sėkmės formulė, kad net ir ne vienus metus veikianti vieta vis dar būtų sausakimša?
Justas: Žinoma, pats verslo valdymas lemia daug, bet, manau, labai stipriai prisidėjo ir nebijojimas atsinaujinti, investuoti pinigų į tuos dalykus, kur kiti žmonės nedrįstų, nes jie yra minimalūs ir tarsi nepastebimi.
Robertas: Galima tik spėlioti, kokios yra esminės nesėkmės klaidos. Mūsų atveju pagrindinis sėkmės receptas yra visiškas atsidavimas ir nuoširdumas tiek komandai, su kuria dirbame, tiek svečiui, kuris pas mus užsuka, tiek sienoms, tarp kurių dirbame. Tai yra mūsų gyvenimo dalis, didžioji dalis.
Justas: Restoranų verslas turėtų būti gyvenimo būdas, o ne darbas.
– Kas yra svarbiau – nuolat keistis, prisitaikant prie aplinkos pokyčių, ar išlaikyti nekintančią, vienodą kokybę?
Robertas: Išlaikyti kokybę ir savo konceptualumą – pagrindinė restorano idėja. Svarbu keistis nepastebimai. Jeigu pakeisi viską kardinaliai, žmonės tada ims galvoti: "Aha, jau turbūt svečių pamažėjo, kad čia jie bando viską keisti." Dabar svečias ateina, lyg kažkas kitaip, bet ir viskas taip pat, ta pati atmosfera, aura.
– Neseniai antrąjį "Piano Piano" atidarėte ir Vilniuje. Kas paskatino keltis į sostinę?
Robertas: Prieš trejus metus persikėliau gyventi į Vilnių. Turiu tokią profesinę nuojautą – eini gatve, pastatas apgriuvęs, fainas, ir iš karto kyla minčių: čia gera vieta restoranėliui, čia – klubui, čia reikėtų išgriauti, čia dar kažką padaryti… Galiausiai nusprendėme, kad darome ir Vilniuje.
– Galbūt pasisėmę patirties iš pirmojo restorano, šįkart išvengėte kokių nors klaidų?
Robertas (juokiasi): Man atrodo, kad dar daugiau klaidų padarėme.
Justas: Pats projektas išaugo, dar didesni užmojai. Iš kažkurių klaidų pasimokėme, bet atsirado naujų iššūkių. Vienas pagrindinių – darbo eigos suplanavimas, kad po vieno darbo eitų kitas, nesiblaškyti. Čia kaip namo statyba – pradedi nuo pamato, apmąstai viską į priekį. O čia lyg pradėjai nuo vieno, tada galvoji apie kitą, tokių atvejų buvo…
– Kiek užtruko sukurti Vilniaus "Piano Piano"? Galbūt, kadangi tai didesnis projektas, užtruko ilgiau?
Robertas: Apie pusę metų užtrukome tiek Kaune, tiek Vilniuje. Kaune investicijas, kurias buvome suplanavę, viršijome dvigubai, o čia – trigubai (juokiasi).
Justas: Dėl to buvo ir panikos, ypač pabaigoje, kai ateidavome raudonomis akimis…
Robertas: Justui panikos buvo (juokiasi).
– Kokius pagrindinius skirtumus matote tarp darbo Kaune ir Vilniuje? Gal skiriasi svečių mentalitetas ar pageidavimai, o galbūt jaučiasi didesnė konkurencija?
Kauniečiai turi savo vyno gėrimo, valgymo kultūrą. Yra išlikęs kažkoks Kauno stereotipas, bet iš tikrųjų žmonės yra pasikeitę labai stipriai.
Justas: Kaune žmonių mažiau, bet jų kultūra tikrai ne blogesnė – kauniečiai turi savo vyno gėrimo, valgymo kultūrą. Yra išlikęs kažkoks Kauno stereotipas, bet iš tikrųjų žmonės pasikeitę yra labai stipriai, ypač per tą mūsų šešerių metų darbo laikotarpį, taip pat ir pati žmonių, restoranų, valgymo kultūra. Tai tikrai džiugu. O Vilnius – europietiškas miestas, galbūt čia kiek daugiau užsieniečių.
– Kaip manote, kas yra svarbiausia, norint įsitvirtinti restoranų versle ir nepaskęsti tarp konkurentų?
Robertas: Manau, kad svarbiausia – originalumas ir nuoširdus atsidavimas savo veiklai.
Justas: Aš apie konkurenciją apskritai galiu trumpai pasakyti. Tas dalykas egzistuoja ir apie jį visi daug kalba. Aš mąstau taip: reikia mažiau žiūrėti į kitus ir jų vaikytis, bet stengtis pačiam padaryti kuo geriau. Tavo konkurencija esi tu pats. Padaryk geriau, kam stebėti kitą? Aš pats su daugelio restoranų savininkais gerai sutariu, mes visi dalijamės, kalbamės, nėra jokių pagiežų ar paslapčių. Tiek Kaune, tiek ir Vilniuje džiaugiuosi, kad žmonės draugiški, nėra kaip tame posakyje, kad lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno namas.
– Įsivaizduoju, kad per visus darbo metus tikriausiai buvo visko. Gal dabar į galvą šauna kokia nors situacija, kurią šiandien prisiminus veide atsiranda šypsena?
Robertas: Man turbūt smagiausia akimirka buvo, kai pamačiau Kauno "Piano Piano" terasoje sėdintį Stingą. Tai man buvo didžiausias įvertinimas ir įspūdį išliko iki šiol.
Justas: O man, kai sėdėjo Matijošaitis (juokiasi).
– Vilniaus "Piano Piano" interjeras – iš tiesų išskirtinis. Iš kur sėmėtės idėjų, kaip būtent turėtų atrodyti ši vieta?
Robertas: Iškart įėjus į patalpas kilo pirminė idėja, kaip maždaug viskas turėtų atrodyti, kokia dvasia, atmosfera, išplanavimas – visa tai pradėjome daryti patys... Įpusėjus įrengimo darbams, į pagalbą pasitelkėme panašiai mąstantį ir panašų stiliaus pojūtį turintį interjero dizainerį J.Stankevičių, kuris pas mus atkeliavo su didžiuliu idėjų bagažu.
– Kas labiausiai įkvėpė šios vietos interjerą? Galbūt stengėtės, pavyzdžiui, sukurti kokia nors užsienio šalimi dvelkiančią atmosferą ar formų, spalvų ieškojote gamtoje?
Dizaineris Justinas: Temą padiktavo restorano veikla – itališka gastronomija. Esminės inspiracijos šiuo atveju kilo ne iš gamtos, o iš senosios Italijos urbanistikos. Vienas pagrindinių naujo interjero charakterio elementų yra šviečiančios metalinės arkos, kurias sukurti įkvėpė Italijoje lankytos traukinių stotys, jų metalinės architektūrinės detalės ir kiti industriniai, tačiau kartu ir dekoruojantys elementai. Visi kiti elementai interjere grojo kaip natos.
– Teko girdėti, kad visi baldai gaminti specialiai pagal užsakymą. Ar Lietuvoje nesunku buvo rasti specialistų šiam darbui? Papasakokite, kuo šie baldai ypatingi, kad juos praktiškai reikėjo susikurti patiems?
Dizaineris Justinas: Taip, beveik visi daiktai ir elementai interjere yra sukurti ir pagaminti Lietuvoje. Tikriausiai viską galima būtų buvę nupirkti jau pagamintą, bet tai prieštarautų mūsų studijos filosofijai. Norint sukurti tikrai originalų interjerą, nepakanka surinkti ir sudėlioti daiktelius ir jų vietas, mano nuomone, tai nėra dizainas. Mes labai daug dirbame su tyrimine projektų dalimi, daug dalykų adaptuojame, o dar daugiau kuriame ir gaminame patys – tokiu atveju galime pasiūlyti tikrai originalių elementų, kurių greičiausiai niekas daugiau ir neturės. Kartu remiame vietinius gamintojus, stengiamės pakelti jų ir savo lygį, taip stengiamės išlaikyti investicijas Lietuvoje, o ne išsiųsti į užsienį.
– Gal turėjote kokių nors originalių idėjų, kurių dėl techninių sunkumų taip ir nepavyko įgyvendinti?
Galiu pasakyti kaip verslininkas, palietęs įvairias sritis, kad Lietuvoje dabar gerų specialistų reikia, uždirbti galima tikrai gerai.
Dizaineris Justinas: Šis projektas turėjo be precedento mažai laiko iki atidarymo datos. Mes tai vadiname degančiu projektu. Per mažiau nei tris mėnesius suprojektavome ir įrengėme 300 kv. m patalpas beveik nuo nulio iki visiško baigtumo. Taip, turėjome sunkumų, tokio pobūdžio projektai per tokį laiką paprastai nepadaromi (šypsosi)… Bet pasitelkę fantaziją ir patirtį, kartu su užsakovais ir patyrusiais rangos specialistais visus etapinius nesklandumus įveikėme. Iš dizaino pusės, drąsiai galiu teigti, kad išpildėme 98 proc. visų sugalvotų ir suprojektuotų elementų, tai nepasitaiko labai dažnai. Dėl to esu labai laimingas ir dėkingas šiuolaikiško ir atviro mąstymo užsakovams – Robertui ir Justui. Dirbome visi kartu, pasiekėme tai, ką užsibrėžėme, dėl to rezultatas labai džiugina.
– Kokios, jūsų manymu, svarbiausios restorano vadovo charakterio savybės?
Justas: Kaip sakė Robertas, svarbiausias dalykas yra tikėjimas savo idėja, savimi. Be šito geriau nepradėti nieko. O dėl valdymo klausimų, tai žmonės jau turėtų po truputį vakarietiškėti, mes irgi po truputį tai darome – jeigu nesugebi kažko gerai padaryti pats, jeigu neturi savybės gerai skaičiuoti, gerai suvaldyti komandą, gali samdyti žmones, mokėti jiems pinigus, ir jie tai daro. Tavo idėja, tavo mintis, o visas plėtojimas turėtų, netgi privalėtų būti kitų žmonių darbas. Taigi, svarbu pasirinkti gerus specialistus, nes gera vadovo savybė – gera komanda.
– Ką patartumėte tiems, kurie sako, kad Lietuvoje iš mėgstamo darbo pragyventi neįmanoma?
Justas: Galiu pasakyti kaip verslininkas, palietęs įvairias sritis, kad Lietuvoje dabar gerų specialistų reikia, uždirbti galima tikrai gerai. Tikrai nebėra, kad viskas eina blogyn, aišku, galbūt ne taip greitai, kaip norėtų žmonės, bet viskas eina geryn.
Robertas: Viskas prasideda nuo svajonės, taigi patarčiau tiesiog turėti svajonę, ja tikėti ir iš širdies jos siekti. Visą energiją skirti nuojautai, mąstyti kūrybingai ir neieškoti lengvų laikinų išeičių svetur.
